Tai, kad Putinui G-20 susitikime pavyko išlaikyti BRIKS šalių užsispyrimą ir tuo „įspirti“JAV, dar nereiškia, kad dabar jau visi ginklai sudėti. Ne,būtent dabar tik viskas ir prasideda.
Neturėtume labai apsidžiaugti, kad Obama antradienio kreipimesi į tautą patvirtino esąs pasirengęs nubausti Siriją ir ribotais smūgiais pamokyti valdantįjį šios šalies režimą, bet nepaskelbė jokios datos ir paprašė atkelti Kongreso balsavimą šiuo klausimu į kitą savaitę. Tai visai nereiškia, kad kylantis uraganas A.Rytuose jau išsikvėpė ir nebekelia grėsmės.
Naujas Maskvos „ėjimas žirgu“ – siūlymas perduoti Sirijos cheminį ginklą tarptautinių organizacijų apsaugai ir vėliau imtis jo sunaikinimo, o Sirija privalėtų pasirašyti tarptautinę konvenciją dėl šio ginklo negaminimo ir neplatinimo, neabejotinai yra galingas priešnuodis stabdant amerikiečių ir jų sąjungininkų invaziją į šią šalį.
Sakau „invazija“, nes, norint nuversti Assado režimą, ribotų smūgių nepakaks. Šios šalies vyriausybei ištikimos ginkluotosios pajėgos jau beveik dvejus su puse metų vykdo kovinius įsakymus. Jos įgavo patirtį, ištobulino gebėjimus ir ryžtą. Jos nesiruošia trauktis ar pralaimėti.
Pagaliau, nebūkime naivūs, Turkijos ginkluotosios pajėgos permetamos prie Sirijos sienos, Prancūzija, Kanada ir Australija skelbia esančios pasiruošusios paremti JAV. O NATO? Šios organizacijos pareiškimas, kad ji nesiruošia dalyvauti operacijose, tėra tik laiko tempimas.
Paprasčiausias primityvus galimų įvykių posūkis: kažkas nukreipia eilinę raketą į Turkijos teritoriją ir NATO – kadangi tokį veiksmą įmanoma pristatyti kaip suverenios valstybės užpuolimą, o ši valstybė – NATO narė – visos šios organizacijos narės ateina „pagalbon“. Iš kur ta raketa, kas ją paleido, kodėl? Aiškintis neturime laiko, reikia veikti, taip numato taisyklės. Viskas, turkai įsiveržia į Sirijos teritoriją, o jiems iš paskos… tapu, tapu … ir visa NATO armada.
Aišku, Obama laikysis duoto žodžio ir jo armijos žemiškuose reikaluose nedalyvaus. Jie tik rems iš oro ir nurodys, kur ir kaip pulti.
Sakysite, kad visa tai – svaičiojimai? Aišku, galima tokį scenarijų pavadinti svaičiojimais, bet galima ir atvirkščiai. Nė vienas iš mūsų nežinome, kas sukasi tų, kurie priima sprendimus, galvelėse.
Gerai ,patys rimtai pamąstykime: Obama pabrėžia, kad riboti smūgiai nebus nukreipti pakenkti kovojančių jėgų pusiausvyrai.Ar gali būti absurdiškesnis pareiškimas? Nebent tik visiškiems kvailiams. Tai kas bus puolama? Cheminio ginklo arsenalai? Juokaujate, juk tai sukels neregėto masto pasekmes. Tai kas? Bombarduos dykumas ar valstybės valdymo institucijas, kokią ūkio ar susisiekimo (jei tokios yra) ministerijas? Gal gyvenamuosius kvartalus? Ne, bombarduos aerodromus, vyriausybinius objektus, ryšių centrus, informacijos skleidimo buveines, kovinius arsenalus, priešraketinės gynybos objektus – viską, kas suteikia pranašumą prieš „sukilėlius“.
Dar kartą drąsiai kartoju: be sausumos operacijų Assado nenugalėsi, Sirijos neužimsi, tik dar labiau sukiršinsi abi puses ir neišvengiamai keliolika kartų padidinsi civilių aukų skaičių. Ypač netolimoje ateityje.
O tuo metu Izraelis galimai pabandys suvesti sąskaitas su Iranu ar Libane įsikūrusia galinga šiitų karine grupuote, kurią remia tas pats Iranas.
Ne, kalbos, kad Iranas tik ir laukia, kaip čia atvirai įsimaišyti į visą tą košę, tėra sąmoninga dezinformacija. Tikrumoje nei Iranas, nei Rusija ar Kinija absoliučiai nesuinteresuoti aktyviai įlįsti į būsimą mėsmalę. Jie bevelytų aktyviai remti besipriešinančius invazijai ir kiek galima ilgiau užtęsti virimo procesą.
Tik jiems niekas neleis. Egzistuoja daug būdų, kaip nuošalėje besistengiantį išsilaikyti įtraukti į jau vykstančias muštynes. Visi jie bus išbandyti. Visi. Ar šaukiamas bus tiek tvirtas, kad neatsilieptų? Abejoju. Jei atsilieps, tai ir mums Žirinovskio išsišokimai gali pasirodyti tik švelnus žodinis paburnojimas.
Taip, nė kiek nepervertinant, padėtis išlieka labai sudėtinga. Jei uraganas tikrai sloptų ir amerikiečiai ieškotų politinio sprendimo, kurį jie paskutiniu metu viešai akcentuoja, tai Rusijos Dūmai svarstant pareiškimą dėl Sirijos, kuris daugiau panašus į kreipimąsi į visus pasaulio parlamentarus, nebūtina įrašyti perspėjimus, kad Dūma gali siūlyti Rusijos Vyriausybei ir Prezidentui apsvarstyti galimą vienašališką pasitraukimą iš SPG – 3 (Dėl strateginės puolamosios ginkluotės mažinimo) bei peržiūrėti savo sprendimus ir padidinti gynybinės ginkluotės tiekimus Iranui. O tokie siūlymai jau skamba.
„Siekdami visais prieinamais būdais stabdyti artėjančią katastrofą, Valstybės Dūma kreipiasi į JAV Kongresą ir kitų valstybių parlamentarus, kviesdama susitelkti taikių Sirijos vidaus konflikto sprendimų paieškai, kol tai dar įmanoma” (citata iš pareiškimo).
Antradienį, kai Obama kreipėsi į tautą, jis atrodė pavargęs ir ne visai suprantantis, kas čia dedasi. Atrodo, kad jo tekstą parašęs paskutiniu metu karštligiškai jį dar keletą kartų taisė. Todėl jis pilnas prieštaravimų.
Jis atrodė kategoriškas, kai skelbė priėmęs sprendimą ir ribotas smūgis Sirijai bus, bet tuoj po to jis ima kalbėti apie Rusijos iniciatyvą ir politinį šio klausimo sprendimą, patikindamas, kad tai būtų geriausia išeitis. Ir t.t.
Man labai gaila, bet drįsiu pasakyti: JAV Prezidentas kreipimesi į amerikiečius atrodė gana apgailėtinai. Tai nebuvo pasaulinės galybės lyderis, tai buvo žmogus, kurį prislėgė atsakomybė ir jis jos vengia. Tai žmogus, kuriam atiteko sostas, bet jis nežino, kaip jam pasielgti, kai vienas būrys sijonuotų patarėjų suokia į vieną ausį, o kitas, nors jau su kelnėm, – į kitą. O jis sukioja galvą ir nesupranta, kurią pusę palaikyti ,nes jam ir vieni, ir kiti atrodo teisūs.
Deja, sprendimą, kaip ir atsakomybę, teks priimti jam. Amerikoje tokios taisyklės. Ten ne parlamentinė respublika, kurioje galima ir kaltų nerasti, bet Prezidentinė. Ten yra į ką pirštą nukreipti ir ką apkaltini ar išaukštinti.
Prabėgus trims valandoms po jo kalbos JT organizacijos komisija „Dėl galimų žmogaus teisių pažeidimų Sirijoje” paskelbė pranešimą, kuriame apkaltino abi kariaujančias puses:
„Už atakas prieš civilius gyventojus, žudynes, kankinimus, prievartavimus ir žmonių grobimus atsakomybė tenka Assadą remiančioms jėgoms. Opozicija taip pat vykdė bausmes be teisminių nagrinėjimų, kankinimus, įkaitų grobimus ir saugomų objektų užpuolimus”.
Baisūs kaltinimai, bet dar nė vienas karas neapsiėjo be tokių veiksmų. Kare, kai tau į akis kasdien žvelgia mirtis, žmonės virsta robotais, žvėrimis, keršytojais. Ar yra tokia organizacija, kuri turėtų tokias svarstykles, kad galėtų pasverti, kurios pusės nusikaltimai sunkesni?
Ši ataskaita kaltina abi puses, kitaip ir negali būti. Jei taip, tai atsakyti turi abi pusės. Deja, kare taip paprastai nebūna. Atsakomybė tenka pralaimėjusiam.
Matyt, amerikiečiams labai svarbu, kad pralaimėjusiais nebūtų jų remiama pusė. Tada gali atsirasti tikrų ir labai rimtų liudytojų, kurie pakreips galvą, pakels akis ir parodys pirštu: „Jie įsakė, jie organizavo”.
Obama ir jo administracija? Galbūt jam, Nobelio premijos laureatui, ir teks duoti įsakymą, bet visa tai tikrai ne jis organizuoja. Jis tėra vykdytojas.
Aš nuoširdžiai linkęs patikėti ta išsprūdusia fraze, kurią jis ištarė viešai erdvei per Baltijos valstybių vadovų priėmimą Baltuosiuose Rūmuose: „Niekas tiek nėra pavargęs nuo karų kaip aš…” Tai tikrai gali būti žmoniškas prisipažinimas. Tačiau jis – JAV Prezidentas ir veiks taip, kaip to reikalauja „nacionalinis interesas”- valstybės užkulisinės galvos.
Pamenate, kai metų pradžioje ar anų pabaigoje, gerai nebeprisimenu, pamatėme žurnalo FORBES paskelbtų įtakingiausių pasaulio žmonių pirmą eilutę tuščią, o tuoj po jos Putino ir laipteliu žemiau Merkel pavardes? Tada kai kurie mūsų patriotai beveik gavo širdies smūgį. JAV Prezidentas, kuriam kandidatuojant į šį postą ir besilankant Berlyne plojo dešimtys tūkstančių žmonių ,puikavosi tik …..septintoje eilutėje. Ar tai įmanoma? Ar tai gali būti? Gali.
Drįsiu pasukti laiką šiek tiek atgal. Dar 2012 metų rugsėjyje rašiau apie JAV Prezidento rinkimų kampaniją:
“Kas laimės artėjančius rinkimus? Obama tikrai atrodo „neįgalus”. Prisiminkime pirmuosius jo žingsnius, kai viešai, iškilmingai jis pasirašė dokumentą, įpareigojant per metus uždaryti garsųjį kalėjimą už JAV teritorijos ribų? Prisimenate? O kas įvyko? Jis ir šiandien tebeveikia.
Ar galite įsivaizduoti tokią įvykių seką, kad ir Vokietijoje? Apie Rusiją ar Kiniją net nekalbu. Ne? Aš irgi ne. Stipriausias koziris, vaizduojantis Prezidentą ryžtingu amerikietiškų vertybių gynėju, – Osamos likvidavimas, taipogi virsta atvirkštiniu smūgiu. Daugelis jo sprendimų išrodo kaip silpno, negebančio kontroliuoti vidaus ir užsienio problemas, nesavarankiško žmogaus veikimas.
Toks Prezidentas turi užleisti kėdę kitam. Tik, va, priešininkas parinktas silpnas ir jo asmeninės savybės kelia dar didesnių abejonių. Žodžiu, susidaro įspūdis, kad tikrąją valdžią turintiems asmenims šie rinkimai neturi didelės reikšmės. Tepasidžiaugia rinkėjas galimybe dalyvauti vangiame ir primityvokame šou renginyje, o politika… Koks skirtumas, kas artimiausius ketverius metus „pasirašinės dokumentus”.
Jei rimtai, tai viskas priklausys ne nuo rinkėjų balsų, bet nuo to, kokį vaidmenį ateinančioje kadencijoje turės suvaidinti Prezidentas. Jei „aukos”, tada išliks Obama. Nėra geresnio šios vaidmens atlikėjo. Jei reikalingas „ryžtingo kario už demokratiją visame pasaulyje“ įvaizdis, tai nugalės priešininkas. Nors, atvirai kalbant, koks iš to priešininko karys? Kol kas įvykiai rodo į Obamos pusę.“(2012 09 12)
Nuo šio straipsnio prabėgo metai, bet jau tuomet Obamai klijuojamas „aukos” įvaizdis nė kiek nesusilpnėjo, bet atvirkščiai, tik stiprėja.
Kas sukasi jo galvoje, kai jis pasilieka vienas? Gal jis paprasčiausiai bijo prisišaukti Kenedžio likimą, kai šis nesutiko pradėti atviros konfrontacijos su TSRS, bet slapta susitarė atitraukti iš Turkijos jau išdėstytas vidutinio nuotolio raketas mainais už sovietų balistinių raketų atitraukimą iš Kubos ir taip išgelbėjo žmoniją nuo galimo trečio pasaulinio, bet už tai buvo nubaustas? Gal… O gal jis paprasčiausiai pavargo nuo tos nesibaigiančios vidinės politinės kovos, kurioje neokonai ir demokratai nebegali surasti bendrų vardiklių ir niekas nebenori imtis atsakomybės, o jo administracijoje vis didėja sumaištis?
Vargiai mes apie tai kada nors sužinosime. Kaip ten bebūtų, bet jam teks rinktis vieną iš dviejų, kaip toje pasakoje: „pasuksi į dešinę – galvos neteksi, pasuksi į kairę – garbę prarasi”.
O iš kažkur vėjas vis dažniau atneša girdėtų žodžių aidą: „iš pamatų pasaulį išardysim…” Šįkart jis pučia iš vakarų.
