Jei nesekate dienos naujienų kiekvieną dieną, tai jūs kuo puikiausiai galėjote nesužinoti, kad prie Europos krantų vos prieš kelias dienas laivui nuskendus žuvo per 800 žmonių, t.y. daugiau nei 1994 m. žuvo nuskendus keltui „Estonia“. Taigi atrodytų, kad visos medijos turėtų lenktyniauti, pranešant vis naujas ir naujas įvykio detales, surandant kuo daugiau žuvusiųjų artimųjų, iš kurių būtų galima paimti ašarą spaudžiančius interviu. Na, o lietuviškos, kaip dažniausiai atsitinka garsių pasaulinių įvykių metu, jau seniai galėjo surasti kokį „lietuvių kilmės asmenį“, jei ne tarp žuvusių, tai bent jau stovėjusi tą dieną ant jūros kranto ir apie įvykį viską žinanti iš kaimyno, kurio pusbrolis tarnauja gelbėtoju, pasakojimo.
Tačiau to, kas įvyko, geriau „nematyti“, kaip ir daug metų iki tol. Nematome gi, kas vyksta, vadinkime atvirai, filtracijos stovyklose, kur laikomi tūkstančiai vadinamųjų „nelegalų“, ir galvos neskauda. Galiausiai net ir pamačius ar išgirdus, visuomet galima užsidėti sotaus biurgerio kaukę su standartine veido išraiška „ne mano rūpestis“.
Tik, štai, prie statistinio lietuviško veido šioji kaukė nelabai turėtų lipti, nes nuotaikos „tikrojoje“ Europoje yra tokios, kad lietuviai ir kiti rytų europiečiai vertinami niekuo geriau nei „babajai“. Priminsiu, kad, pvz., iš David’o Cameron’o jau ne kartą buvo galima išgirsti, kad nežavi jo rytų europiečių „invazija“ į Jungtinę Karalystę ir jis būtų visa ne prieš sumažinti „svetimas darbo vietas“ užimančių svetimšalių darbininkų kiekį šalyje.
Be abejo, tarp kalbų ir darbų yra šioks toks atstumas, tačiau tai nėra neįveikiama kliūtis. Kaip ir Briuselio nuomonė tokioms šalims, kaip Jungtinė Karalystė, Vokietija ar Prancūzija. Todėl stebėkime, kas vyksta, nerėkdami garsiai apie „bjaurius nelegalus“ .
Tuo labiau, kad dar iki galo neaišku, kas kam daugiau skolingos: ar buvusios kolonijos – metropolijoms, ar vis tik atvirkščiai. O dėl to, kad antrasis variantas kur kas labiau tikėtinas, tai ir nepulkime entuziastingai užjausti prancūzų ar anglų dėl emigrantų, „siaubiančių“ jų miestus. Savo naudą šios šalys gavo tuomet, kai naudojosi kolonijų ištekliais, o, kaip žinia, bet kokią skolą ankščiau ar vėliau tenka atiduoti. Ir už sotų prosenelių ir senelių gyvenimą dabar turi susimokėti anūkai.
Dar nepasikuklinsiu priminti, kad migracija iš Šiaurės Afrikos labai padidėjo vis tik ne be svetimos rankos ten pražydus įvairiems pavasariams.
Taip, objektyviai daugelis to regiono režimų buvo nedemokratiniai ir laikėsi iš inercijos. Jei jau kokia regiono šalis ir nusipelnė pavasario, tai pirmiausiai totalitarinė Saudo Arabija, tik štai ten kaip tik jokiu pavasariu ir nekvepia.
Prancūzija ir dabar ypatingai nuo emigrantų antplūdžio dūstanti Italija būtų vertos užuojautos, bet prisiminkime , kad laivai ir laiveliai link Europos krantų pradeda savo kelionę nuo Libijos krantų. Tos pačios Libijos, kurioje karą, gindamos savo naftos kompanijų interesus, inicijavo tie patys prancūzai ir italai.
Ir kuomet Italijos politikai, o ypač artimi buvusiam ministrui pirmininkui S. Berlusconi, pradeda reikalauti, kad rytų europiečiai prisiimtų rūpestį už dalį nelegalų ir juos priimtų savo šalyse, labai norisi pasidomėti: ar itališkas koncernas ENI, išgaunantis naftą Libijoje, taip pat pasidalins savo pelnų? Nemanau, kad taip bus.
Štai todėl prieš parašant komentarą apie „nuskendusias beždžiones“ , o tokių ir panašių po negausiais straipsniais apie įvykusią tragediją aš aptikau ne vieną ir net ne 10, labai pravartu pasižiūrėti į veidrodi ir suprasti, kad mes patys reikalingi tose šalyse, kur ir veržiasi dauguma nelegalų, ne ką daugiau, nei pastarieji . Ir, beje, mums anglai , prancūzai ar vokiečiai net nieko neskolingi ir, jei dėl savo vidinių reikalų, naudojantis išskirtine stipriojo padėtimi, ES mūsų darbininkėlius bet kuri šių šalių nutars išmesti, jie tai padarys net nemirktelėdami.
Tiesa, mes irgi nieko neskolingi, ir tai yra geroji šio straipsnio žinia.
