Taika įsigalės tik tada, kai neliks pacifistų.

Momento ypatumai

Šiuo metu Lietuvoje nėra jokio pažangaus lyderio, kadangi tik kovą pradėjusieji įgyja prigimtinių teisių bei galių kovos tąsai.

Neringa Venckienė nėra politikė, tuo tarpu jau kalbama apie N.Venckienės partiją (politinį vienetą). Jau esą būta aukštų reitingų. Apie partiją kalbama būsimuoju laiku.

Nors partijos dar nėra, apie ją rašo apžvalgininkai.

Taigi, populiarumas nesant objektui. Kaip ten bebūtų, tai – išskirtinė situacija. Kaip ir tai, kad partijos dar nėra, o „reitingai“ – yra. Ką tai reiškia?

„Reitingai“ jau yra, o partijos dar nėra – taigi, susidaro „žirklės“, kurių dėka proceso dinamika turi tapti patrauklia toli gražu ne vien pažangioms jėgoms. Juolab, kad artėja kai kurių „tradicinių jėgų“ skilimo metas, tad atsiras daugybė „ieškosiančių darbo“ atskeltukų (skeveldrų). Antra vertus, baigėsi kai kurių naujų partijų (pvz., LLP) kūrimosi pakopa, tad atsilaisvino nemažai „pirmo destrukcijos ešelono „specų“ (perėjūnų, tariamai vis nerandančių sau „vietos po saule“).

Ar įmanoma naujoje partijoje „užtrenkti duris“ perėjūnams iš kitų partijų? Objektyviai – vargu ar įmanoma. Ir čia reikalo esmė slypi ne tik ties tuo, kad „neragavę politikos“ žmonės gali stokoti politinės valios (išverstakailį pavadinti tikruoju vardu). Esmė tai, jog prireiks partaparato.

Pažvelkime į praeitį. Kokios bebūtų naujai besiformavusios partijos, „partinius pamatus“ visada padėdavo buvę kitų partijų (beje, ne eiliniai) nariai. Dažniausiai vien jie geriausiai nutuokdavo apie šį darbą.

O čia dar – „reitingai yra, partijos nėra“, kaip sakoma, „ateikite ir darykite įtaką“.

Taigi, arba N.Venckienės politinis vienetas netaps niekuo, arba taps „raketa – nešėja“ į politikos orbitą kitoms jėgoms. Ir viskas atsimuša į klausimą: o kas gi bus tos jėgos?

Akivaizdu, kad tos jėgos bus sistemos įtaką įgyvendinantys subjektai – perėjūnai. Jie padarys viską, kad N.Venckienės politinis vienetas taptų jiems „raketa-nešėja“ į didžiąją politiką. O šį politinį (numatomą) vienetą bei N.Venckienės „žengimą politikon“ nulėmė aklaviečių grandinė („kelionė per kopas“). Juk įvykiai, kliūtys bei įveikimai, rezonansiniai vyksmai jau savaime yra „raketos“. Svarbu tik tai, kam jos bus skirtos. Ir tai – joks cinizmas, tai – dinamika.

Silpnoji grandis

Iš karto sakau, jog šie žodžiai nėra skirti jokio asmens sumenkinimui. Jie apibūdina vietą politinėje erdvėje. Tą vietą, į kurią įvykių sūkuriai „atnešė“ asmenį, t.y. Neringą Venckienę.

N.Venckienės judėjimo (planuojamo politinio vieneto) šaknys dygsta iš konkrečių įvykių, palietusių N.Venckienės artimuosius.

Taip, N.Venckienė drąsiai ir ryžtingai kaunasi dėl brolio mergaitės. Tačiau – jeigu jau kalbama apie žengimą į politiką, tai vis vien veržiasi klausimas: ar N.Venckienė kausis dėl visos šalies politinių permainų taip pat veržliai, drąsiai ir ryžtingai? Ar viskas priklausys tik nuo viską pagimdžiusių įvykių tolesnės raidos?

Taip, gal tai ir nepatogūs klausimai. Ir mes bėgame nuo jų, kartodami ir kartodami, jog N.Venckienė – ne politikė. Tačiau ir ne aš užduodu šį klausimą – šiuo klausimu prisidengs daugelis tų, kas mėgins numatomo politinio vieneto pagalba siekti karjeros. Juk tie, kas tai darys, turės visų pirma apsimesti „pagaliau praregėjusiais“ žmonėmis (antai – anksčiau blaškiausi, dabar – supratau).

Tie, kas politinio vieneto pagalba sieks karjeros (juk reitingai teikia vilčių!), turės apsimesti „staiga atsivertusiais į tikrą tiesą“. Ir jiems čia bus lengva padaryti – jie turės gyvą pavyzdį. Nes (vėl negražus klausimas, bet jo reikia) – o kur anksčiau buvo N.Venckienė? Na, kol žaibas netrenkė jos šeimos? Jei niekas neišdrįs paliesti (nors sau) šio klausimo dabar, niekas to nepaklaus ir tų žmonių, kurie „atlėks“ iš kitų politinių vienetų. O tai ir taps silpnąja grandimi N.Venckienės partijoje.

Taigi, nevenkime klausimų! Kur buvo N.Venckienė anksčiau? Dirbo šioje sistemoje. Ar nematė, kas vyksta teisėsaugoje? O jei matė, tai kodėl prieš metus vis kartojo: „Na, ką jūs, šios bylos neįmanoma nutraukti…“ O gegužės mėnesį, regis, 13-ąją, kai artėjo teisėjo B.Varsackio „teismo“ atomazga, pas ją atvykusiam Mariui Kuprevičiui sakė: „Nieko nereikia, aš tikiu Lietuvos teisingumu…“

Tai ar anksčiau ji matė? Ar nematė? Ar nenorėjo matyti? Ar praregėjimui iš tiesų reikia laiko ir kančios? Ar tikrai geriau „vėliau negu niekada“? Gal tai – net „veiksmingiau, negu nepavėlavus“? Gal „atsivertimas į tiesą“ suteikia iškalbingumo?

Štai buvęs judėjų dvasininkas (šv.Paulius) atsivertė į „tikrą tikėjimą“ ir tapo … šventuoju. Tad gal „atsivertimas“ – tai anokia pažangos išraiška? Gal tai ne vien pateisinimas, bet ir pašlovinimas?

Ir kyla reitingai po štai tokių „atsivertimų“. Ir suras sau patogų bei gražų pasiteisinimą daugybė karjeristų, mėginsiančių siekti naudos šios partijos galimo proveržio pagalba.

Tad ir vėl – viską lems tai, kuo baigsis silpnosios grandies nišos užpildymas.

Dinamikos trikdžiai – valdymo svertai

Esama dar vieno dinamikos ypatumo – o kuo baigsis rezonansiniai įvykiai? Ar mergaitė bus sugrąžinta L.Stankūnaitei, kurią kai kurie „rašytojai“ ciniškai vadina tikrąja motina? Kitaip tariant, ar mūšis bus pralaimėtas, ar vis dėlto sulauksime stebuklo? Beje, sulaukti stebuklo, ir dar vis tomis pačiomis išliaupsintomis teisėtomis priemonėmis, – visada būdavo slapta „zuikių daugumos“ svaja.

Masės nepalaiko ir nepalaikys pralaimėjusių. Masės moka gyventi viltimi, tikėtis (iš kitų), žavėtis kovojančiais (iš čia ir aukšti reitingai), bet masės neatleidžia pralaimėjusiems (tai kiek primena gladiatorių mūšio stebėtojų mentalitetą).

Ir todėl – vos tik mūšis bus pralaimėtas, kils trumpalaikė pasipiktinimo protesto banga ir … greitai „perdegs“. Nuslops. Nes masės tiki besikaunančiais, žavisi jais tik iki jų pralaimėjimo.

Tad būsimo N.Venckienės politinio vieneto ateitis priklausys ir nuo to, kiek ir kaip bus vilkinama byla ir jos jautriausieji epizodai. Sistema visada suspės „nutraukti“. Tada, kai sistemai reikės.

Todėl bylos „vilkinimo“ ypatumai galimai priklausys nuo politinio vieneto formavimosi ypatumų bei nuo ten įleidžiamų asmenų (idėjų), nuo to, kiek sistemos technologai gebės įtakoti (ar numatyti) dinamiką.

Naujoji strategija?

Lig šiol buvo aišku – jei sistema nenori leisti vystytis naujam politiniam vienetui, ji taiko informacinę blokadą. Informacinė blokada izoliuoja politinį vienetą nuo plačiųjų masių (nuo potencialių bendražygių bei nuo potencialaus elektorato), ir toliau šis politinis vienetas auga tik „į save“, „vystosi savęs viduje“ ir ilgainiui pradeda „nebejausti“ išorės, vardan kurios ketina kautis, pulso.

Lig šiol taip ir būdavo. Daugeliu atveju yra ir dabar. Bet kalbant apie N.Venckienės judėjimą, ne visai taip. Čia blokados kaip ir nėra. Štai pažvelkime – partijos dar nėra, o įvairūs dienraščiai bei jų apžvalgininkai verkšlena: „Štai, jie ateis, jie ateis…“

Kodėl taip yra?

Čia gali būti įvairių versijų. Daugeliui patiks štai ši: Sistema ketina neregistruoti N.Venckienės partijos, tai iš anksto kuria aplink ją „siaubo istorijas“, kad iš anksto visuomenės akyse pateisintų tokį savo sprendimą (antai – užkirtome kelią „minios“ valdymui).

Kaip sakoma, visos versijos svarbios, bet aprašytoji versija man asmeniškai nėra įdomi. Nes manau, kad tai gali tiesiog naujoji sistemos strategija, reiškianti, jog sistemai bus reikalingos pavienės „politinio vieneto“ detalės ar atšvaitai, arba jų energija. Gal tai yra nauji svertai, siekiant kuriamos jėgos skaldymo ir bent jau dalinio jos užvaldymo? O gal tai – būdas supjudyti žurnalistus, tiriančius temą? Juk tai irgi savotiška informacinės blokados atmaina (komponentė).

Turbūt visiškai nebūtų šio straipsnio, jeigu ne dar viena (tikėtiniausia) versija – technologai siekia atkirsti KK, pirmąjį pradėjusį pedofilijos bylos viešinimą, nuo N.Venckienės partijos kūrimosi vyksmo. Ir štai šiame kontekste itin aiškėja, kam reikalingos kai kurių „gaivenio dvynių“ parodomosios „kautynės“ su (N.Venckienės pamėgta ir jai „deive“ tapusia) R.Janutiene, kuriai sistemos „specai“ prikabino „geriausios analitikės“ etiketę. Visiškos informacinės blokados sąlygomis parodomasis pseudoanalitikės puolimas (iš tikro – subtikus reklamavimas) taptų neįmanomu.

Pagal „naujosios strategijos“ planą, izoliavus KK nuo „vyksmo“, sistemos šešėlyje dirbantys žurnalistai (beje, juos vienija prigimtinė neapykanta „Karštam komentarui“ ir išties geriausiai analitikei) sėkmingai siektų populiarumo sau (prigimtinis poreikis) bei populiarins naujus besiformuojančios partijos veikėjus (figūras) taip, kaip reikės užsakovams. Be šių (tariamai pažangių) žurnalistų „darbo“ sistemos technologai negalės įfiltruoti savo figūrų į naująją partiją, nes be šių žurnalistų jie netaps populiarūs ir nepriaugs partijoje (nes jai pačiai populiarumo reikės).

Sistema žino – KK tokių dalykų daryti neleistų.

Tad sistemai ir reikia atskirti KK nuo pirmapradės šios partijos kūrimosi pakopos, o jau tada bus nutylimi partijos viduje įtakojamų kadrų rotacijų tikslai, bet bus visaip reklamuojamos šių rotacijų figūros. O figūromis taps įvairūs teisininkai (na,tie, kurie tik dabar „praregėjo“), rašytojai, „intelektualai“ (na, tie, kurie anksčiau bijojo, o dabar – išdrąsėjo) bei kitos „baltosios pirštinės“.

Subtiliai, nepastebimai, bet kryptingai ši „baltųjų pirštinių“ gvardija bus supriešinama su vadinamąja minia (štai dėl ko nuolat eskaluojamas šis terminas).

„Miniai“ bus „padėkota už barikadas“ ir palinkėta „teisingai“ reitinguoti partinį sąrašą per rinkimus.

„Maurai“, savo padarę, galės išeiti

Kuriamajai partijai reikės „partinio aparato“? Bus įleisti perėjūnai. Reikės „įsiteikti“ tiems, kas nebuvo vadinamoje minioje? Ko gero, taip. Ir esmė (vėl) – ne tik politinės valios stokoje. Tiesiog atsiras, kas įtikins – „minios“ (prie šio žodžio sisteminė žiniasklaida jau baigia visus įpratinti) jūsų elektoratui bus per mažai. Tad bus įleisti „intelektualai“ – baikščiausia bei parsidavėliškiausia visuomenės dalis.

Ir nežinia, kiek dar praeis laiko, kol visi suvoksime, jog minia tai nėra riebiausias sistemos naudojamas keiksmažodis. Ją išstums klaikesnė sąvoka – mauras. Savo padaręs bei galintis iškeliauti. Ir Garliava taps „istorine praeitimi“, ir barikadas statę žmonės bus sukrėsti, iš „baltųjų pirštinių“ išgirdę: dabar tai mes viską darysim teisėtomis priemonėmis (esą be jūsų, marginalai). Aišku, marginalais garsiai nepavadins. Ir žodis mauras nebus ištartas – juk žodis bus suteiktas „intelektualams“, t.y. tiems, kas išties moka „vyniot į vatą“. Ir tie, kurie vakar slėpėsi apkasuose, kai mauras darė savo darbą, šiandien jau tampa „šviesuoliais“, „protais“, „specialistais“, galiausiai – rinkimų sąrašų torpedomis.

„Ragaudamas paragavau lašelį medaus – ir štai, dabar mirštu“, – rašoma Šventraštyje…

Ir tikrai. Pažanga miršta jau tą pačią akimirką, kai vardan kažkokių „teisėtų priemonių“ užmirštamas bei išduodamas gyvasis skydas – pirmosios barikados, „baltųjų pirštinių“ vadinamos minia. Ir pirmieji taps paskutiniais, ir pacifistai taikos neapgins…

Kalbu apie ateitį? O gal klystu? Gal. Bet juk istorija mena daugybę tokių vingrybių. Ir pirmosios barikados iš karto tapdavo gražiais paminklais – butaforijomis. Nes „naujieji aparato apaštalai“, o iš tikrųjų sistemos įtakojami destruktoriai, visus mokys – „darysime tik teisinėmis priemonėmis“. Mat „baltos pirštinės“ brangiai kainuoja…

Štai sulyg šiais žodžiais ir nusitiesia išdavysčių takai.

Beje, sistema tikrai nekenčia „minios“. Nes „minia“ nemoka išduoti, nemoka verstis, atsižadėti, apgauti. „Minia“ tik gali būti kitų apgauta… iki kito karto.

Kas gali sutrukdyti destruktoriams partijos viduje?

Tokioje situacijoje, kai reitingai pralenkia partijos kūrimąsi, bus itin ryškūs kokios bebūtų pažangios organizacijos transformavimuisi būdingi kontūrai. Juk atsiras daugybė ne tik palaikysiančių, bet ir norėsiančių iškilti šio išskirtinio politinio naujadaro dėka. Kitaip tariant, į besiformuojantį politinį junginį plūstels daugybė itin skirtingų žmonių.

Aišku, susiformuos pirmasis destruktorių ešelonas („etatiniai“ perėjūnai), bet jie ten neužtruks ilgai. Jie tik sukels „reakciją į save“, t.y. įvykdys anokią „žvalgybą mūšiu“, kad išryškintų pažangius (jiems pasipriešinančius) žmones, kad sistemos technologai geriau sužinotų jiems „pavojingus“ asmenis partijos viduje.

Paskui „pirmojo ešelono“ destruktoriai pasišalins (arba leisis pašalinami). Tokia jų paskirtis. Taip būna visada. Kad ir kokią partiją (ar judėjimą) bepaimtume, pirmieji metai visada pasižymi „kadrų kaita“.

Tačiau visada lieka antrasis destruktorių ešelonas – vadinamieji „savi“. Jų ardomoji veikla nematoma (nes „ugnies“ daugiau nereikia, struktūros apšvitintos). Nematoma iš dalies ir dėl to, kad antrojo ešelono destruktoriai („savi“) nusavina didžiąją dalį „nuopelnų“ tariamai sunkios kovos prieš vidinius partijos priešus (iš tikrųjų prieš tuos, kurie buvo užprogramuoti pasitraukimui, taigi iš tikrųjų jokių nuopelnų kaip ir nėra).

Antrojo ešelono „variklis“ – banalus karjerizmas, naudos siekimas (t.y. jų interesai natūraliai sutampa su sistemos interesais – „žali vabalai žalioj žolėj“). Jie tampa uždelsto veikimo sprogmeniu. Būtent jiems yra, pavyzdžiui, labiausiai tikėtina patekti į Seimą, į kitus renkamuosius organus. Progresuojant jų tolesniam suaugimui su sistema, partija (bei jos atstovavimas valdžios organuose) toliau griaunami iš vidaus.

Aktyvi pažangių partijos žmonių veikla, lankstumas, drąsios iniciatyvos gali kelti antrojo ešelono destruktoriams šoką. Tik šoko būsena gali išryškinti juos. Tik šokas! Antrojo ešelono destruktoriai tuomet iš karto „išsiduoda“, tardami „raktinius žodžius“, pvz., „visgi čia teismo reikalas“, „mes ne teisėjai“, „tai ne mūsų kompetencija“, „mums tik reikia vizijos“, „žmonės tokių dalykų išsigąs“, „to mums neleis“ ir daugybė kitų panašių posakių, pasiskolintų iš „kilmingų mergelių knygelių“.

Kitaip tariant, šokas sukelia išgąstį, kad gali būti komplikuoti (sutrukdyti) jų planai, ramus karjeros siekimas, ramus jų gyvenimas. Ir tik taip, išskirtinai vien taip, jie gali būti išryškinti. Tik sukėlus šoką! Tačiau…

Šiandien, sistemos technologams pasidarbavus, šalia Neringos Venckienės nėra nė vienos pažangios, tikros, kovingos jėgos, kuri savo kovinėmis iniciatyvomis sugebėtų sukelti šoką antrojo ešelono destruktoriams. O jeigu nebus įveiktas „antrasis ešelonas“ (vargu, ar tai anksčiau yra buvę – tad ir nuslopdavo visi pažangesni junginiai), nebus galima kalbėti apie tikrąjį jėgos x proveržį.

Taigi, išvada – arba naujos politinės partijos nebus, arba įsikurs dar viena sistemos technologų kontroliuojama ir įtakojama partija. Ir tai priklausys nuo vieno dinamikos ypatumo – kaip baigsis rezonansiniai įvykiai?