Per dvidešimt nepriklausomybės metų šalis prisižiūrėjo tiek tikrų, tiek ir surežisuotų skandalų, kad, atrodo, jau niekuo neįmanoma nustebinti. Tačiau mažosios Drąsiaus Kedžio dukrelės kraupi istorija sukrėtė net dalį abejingų ir niekuo jau nebetikinčių šalies gyventojų. Manau, kad jau antrus metus besitęsiančiam pedofilijos skandalui neliko abejingų.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad visuomenė susiskaldžiusi: vieni už Kedį, kiti – prieš. Bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio ir tokį įspūdį nori sudaryti angažuota, klano valdoma žiniasklaida. Realiai nėra dviejų nuomonių – yra labai maža dalelė abejojančių, bet ji tikrai maža. Tuo tarpu didesnei daliai šalies žmonių gaila mažos mergaitės ir to, ką jai teko patirti, iškentėti ir to, kas jos dar laukia ateityje. Tai – netušti žodžiai, jie patvirtinti konkrečiais faktais.

Šio straipsnio autorius organizavo parašų rinkimą po peticija LR Prezidentei. Peticijos reikalavo, kad D.Kedžio dukrelės perdavimo motinai klausimas būtų sprendžiamas ne anksčiau nei bus išnagrinėti visi galimi skundai į aukštesnes teisines instancijas. Per keletą dienų buvo surinkta daugiau nei 10 000 parašų ir perduoti Prezidentei.

Parašų rinkimo akcija tęsiama toliau, nes problema dar neišspręsta. Tame pačiame tinklapyje atsirado dvi iniciatyvos su įžeidžiančiais pavadinimais „Stop Kedžių/Venckų cirkui“, kurios jau savaitę bando rinkti parašus ir surinko apie porą šimtų, ir tai ne teigiamų parašų; ir antra „Minios diktatūrai –Ne“, kurią pasirašė apie 30 žmonių.

Manau, šie faktai kalba patys už save. Tarp kitko, „anti“ peticijoms internetinėje erdvėje buvo žymiai daugiau reklamos nei mūsų peticijai. Išvada paprasta – žmonės skiria pelus nuo grūdų ir nereikia ponams S.Šedbarui, E.Kūriui ir kompanijai pykčio perkreiptais veidais koneveikti mūsų žmones, vadinant juos vos ne visuomenės atmatomis. Tai buvo daroma Nacionalinio transliuotojo laidoje „Teisė žinoti“, kurios vedėja R.Miliūtė.

Iki kokio amoralumo ir ciniškumo žemumų save „vadinantis“ elitas nusirito, kad leidžia sau į bendrapiliečius žvelgti iš aukšto, niekingai apie juos atsiliepti ir raginti teisėsaugą imtis smurto prieš taikius mažytės, bejėgės mergaitės gynėjus? Dar baisiau yra tai, kad niekas šių kalbų nepasmerkia ir net nekritikuoja. Tačiau kiek daug eterio laiko skiriama K.Uokos ir P.Gražulio elgesiui gėjų parado metu! Simptomatiška ir premjero A.Kubiliaus pozicija: „teismo sprendimą nedelsiant vykdyti“, o leiskite paklausti – kodėl jūs nevykdote teismo sprendimo dėl atimtų pensijų sugrąžinimo?

Manau, kad mūsų tam tikrų žiniasklaidos ir visuomenės veikėjų angažuotumą, kalbant apie pedofilijos skandalą, teisėsaugai derėtų labai rimtai ištirti. Tik kur rasti nesusietų ir neangažuotų pareigūnų, kurie turėtų drąsos ir ryžto tai padaryti sąžiningai? O visgi gal atsiras? Mes kviečiame teisėsaugos, sąžiningus pareigūnus, kuriems atsibodo ši melo, niekšiškumo ir nusikaltėlių dangstymo sistema atsiliepti ir burtis, kad bendromis jėgomis apgintume savo vaikus, apvalytume savo Tėvynę nuo baisios degradacijos, vykstančios geometrine progresija.

Mes kreipėmės į LR Prezidentę, nes niekaip nesuprantame, kodėl A.Ūsui pareikšti kaltinimai ir jis bus teisiamas, o L.Stankūnaitei ne, nors visiems suprantama, kad be mamos A.Ūsas ir kiti negalėjo su mergaite bendrauti. Be to, visi rėkia, kokia blogietė N.Venckienė, kad nevykdo teismo sprendimo ir neatiduoda vaikučio L.Stankūnaitei, o pamiršo dar 2009 metų spalio 6 d. kitą teismo sprendimą, įpareigojantį Vilniaus apygardos prokuratūrą iškelti bylą L.Stankūnaitei.

Pasirodo, prokurorams galima nevykdyti teismų sprendimų, ir dėl to jų nekritikuoja ponai S.Šedbaras ir E.Kūrys – čia „vsio zakonno“.

Kokia veidmainystė, ponuliai! Be to, jau ir Kėdainių Apylinkės Teismo teisėjas pripažino, kad jo sprendimas galėjo būti kitoks, jei jis būtų žinojęs visas aplinkybes. Įsiklausykite – teisėjas pripažįsta, kad sprendimas gali būti kitoks. Vadovaujantis šia logika, kas gali paneigti, kad aukštesnės instancijos teismas tikrai atsilaikys daromai įtakai ir sprendimas bus kitoks. Tai kaip galima dabartinį, ypač po paties teisėjo komentarų, abejotiną sprendimą vykdyti nedelsiant? Juk mažoji mergaitė ne koks pelų maišas, kurį vis galima perdavinėti iš rankų į rankas.

Mes atkreipėme LR Prezidentės dėmesį į tai, kad teismas neįvertino, o, kaip dabar aiškėja, ir nežinojo, jog L.Stankūnaitė neturi pastovios gyvenamosios vietos ir darbo, taip kad neaišku, kur ir iš ko mažoji mergytė bus išlaikoma. Man pačiam būnant Garliavoje teko matyti, kad dabar ji gyvena tikrai gerai ir nori ten pasilikti.

Nepamirškime ir tos aplinkybės, kad tarp a.a. D.Kedžio ir L.Stankūnaitės buvo sudaryta savanoriška sutartis, kad mergaitė gyvena pas tėvą. Vadinasi, L.Stankūnaitė neturėjo jokių didelių norų pati auklėti dukrą. Ir dar vienas pastebėjimas tiems cinikams, kurie norėtų mergaitės parodymus, kad ji buvo seksuliai tvirkinama, sutrinti į miltus. Patariu, nuvažiuokite į Garliavą, pasikalbėkite su kaimynais ir su psichologais, ir jums visos abejonės dings – suprantama, tuo atveju, jei nesate pedofilų klubo narys.

Man, peržiūrėjus filmuotą medžiagą, viskas tapo aišku, bet išklausius kaimynės pasakojimus, pasidarė baisu, kaip mūsų žemelė gali nešioti tokius niekšus.

Šioje skaudžioje istorijoje atsirado keletas prošvaisčių. Pirmoji, tai teisėjo prisipažinimas, kad sprendimas galėjo būti kitoks. Antra, kad po 10 000 parašų įteikimo LR Prezidentė paragino ne tik apginti mergaitę, o ir visus skundus nagrinėti skubiai. Tai dar kartą įrodo, kad mes, piliečiai, nebūdami abejingi, tikrai galime daug nuveikti. Turime įvertinti, kad mano prieš keletą metų su keliais kolegomis išaiškintas „valstybininkų“ klanas yra tampriai persipynęs su pedofilų klanu. Jie – labai įtakingi ir vieningi. Kai tik buvęs VSD vadovas A.Pocius neteko darbo, jis buvo priglaustas su „Lietuvos rytu“ susietoje teisinėje firmoje, o kai Prezidentė išmetė iš valstybinės tarnybos poną M.Laurinkų, jis vėlgi priglaustas šiame dienraštyje. O didžiausias visokių įtartinų ir gali būti net nusikalstamų užduočių vykdytojas buvęs VSD vadovo pavaduotojas ir pilkasis kardinolas D.Dabašinskas šiltai sau sėdi diplomatinėje tarnyboje.

Matyt, tai ne atsitiktinumai. Jie praktiškai valdo šalies specialiąsias tarnybas ir gali bet kokį prieš juos kovojantį žmogų apipilti purvais ar kitaip su juo susidoroti. Jų bijosi valdžia, nes jie sugeba išversti iš postų jiems neįtinkančius. Didžiausia bėda, kad jų niekas nekontroliuoja ir jie gali šioje šalyje daryti ką nori, niekas jų nesutramdo. Prezidentė pabandė tik keletą jų pajudinti, o koks kilo klyksmas, kad ateina totalitarinis valdymas. Išeitis – vienintelė. Išeitis – netikėti jų šmeižtais, jų keliamais skandalais, o Vienytis ir dar kartą Vienytis. Tik atmetę, kas mus skiria, ir radę, kas jungia, Mes tapsime Stiprūs.

Mažoji Drąsiaus Kedžio dukrelė tapo mūsų žmogiškumo simboliu. Mes atsibudome, atsikvošėjome iš nuolankios vergo būsenos ir supratome, kad, jei neapginsime jos, esame neverti Žmogaus vardo. Nes gindami ją giname ir savo vaikus, giname savo teisę į žmogišką orumą, kurį jau baigia sutrypti amoralūs ir visa sau leidžiantys mūsų vergvaldžiai.

Manau, kad nelaimingų ir skriaudžiamų vaikų šalyje yra ne vienas. Netvarkos ir neteisybės šalyje irgi jau per daug. Masė nesprendžiamų problemų – apie jas kalbėsime ir jas spręsime. Tačiau dabar turime visi suprasti, kad kova vyksta ne tik už mergytės likimą. Kova vyksta pirmiausia mūsų sąmonėje. Mes turime patikėti, kad galime ir privalome savo namuose, Lietuvoje, tvarkytis patys, o ne leisti mus stumdyti visokiems svieto perėjūnams, klanų veikėjams.

Būkime dėkingi mergaitei, kad ji per savo kančias atvėrė mums akis ir supratome, kaip esame apsileidę ir atsidavę niekšų malonei. Dėkokime jai, kad ji padeda mums vienytis, kartu veikti ir pasijusti šios šalies tikraisiais šeimininkais, kuriems ne vienodai, kas joje vyksta.

Dr. Algimantas Matulevičius

2010-05-24