Kontaktai      Rašykite mums       KK TV       Siūlo darbą       Foto       Prenumerata Lietuviškai По-русски English
2019 Gruodis 12 Ketvirtadienis
 

Marija Egiptietė

2006-12-12 16:32 | Kultūra | Komentarų

Vidmantė Jasukaitytė

 romanas

Marija Egiptietė – realiai gyvenęs istorinis asmuo. Apie ją enciklopedijose rasime tik keliasdešimt eilučių. Žinias apie tai perteikė atsiskyrėlis Zosima, kuris pamatė ją savo regėjimuose ir išėjo į dykumą ieškoti. Jis ir palaidojo Mariją Egiptietę. Sakoma, kad smėlyje duobę padėjo iškasti liūtas.

Šios ypatingos moters istoriją sukūrė rašytojos fantazija, prisilaikydama enciklopedijose rastos medžiagos.

Rašytoja susipažinusi su senaisiais himnais, Egipto religija bei krikščionybės atėjimu į rytų šalis (apie tai ji dvidešimt metų rinko medžiagą, kurią apibendrino ir nuostabiai puikiai perteikė romane apie Kristaus – realaus žmogaus – gyvenimą „Dievas miršta vienišas).

Romanas Marija Egiptietė parašytas per šešias savaites. Rašytoja sako, patyrusi tikrą įkvėpimą, rašydama apie moterį, kuri įkūnija sunkų ir šviesų moteriško likimo kelią nuo priverstinio nuopuolio iki apšviestumo. Romane daug gražios erotikos, teksto kalba primena šiems laikams pritaikytą rytietiškos literatūros kalbą, žymu Hermio Trismegisto išminties bei himnų citatos.

Kaip visada, jos kūryboje dalyvauja magiškojo realizmo metodas, kuris pasakojimą paverčia paslaptingu ir žaviu.

(….)

Tada aš sužinojau, kad jaunos mergaitės yra reikalingos seniems vyrams dėl to,

kad sustabdytų jų senatvę. Tada aš sužinojau, kuo skiriasi vyras nuo moters. Tada aš sužinojau, kaip vyras patiria didžiausią malonumą ir kad už tai duoda labai skaniai pavalgyti. Štai tada aš supratau, ką darė tėvas motinai tą naktį, kai ji dejavo kentėdama, ir motina man pasidarė svetima, tarsi niekada ir nebūtų buvusi mano motina, nors aš jos gailėjausi dar labiau, negu tada, kai pamačiau ją sumuštą…

Aš tiek daug sužinojau toje palapinėje, kad mano galva išsipūtė kaip prekių ryšulys, aš jos nebegalėjau nulaikyti, ji sviro nuo sunkumo, mane pykino ir aš norėjau vemti, o puodų pardavinėtojas skaudžiai suspaudęs mano ranką glostė ja sau tarp kojų ir urzgė kaip senas šuo, o paskui kratėsi lyg drugio krečiamas.

Tą dieną jis neišleido manęs iš palapinės ilgai. Jis mane glostė, čiupinėjo mano šlaunis, lindo tarp mano kojų kažką ten darė, ir man skaudėjo taip, kad aš dejavau ir verkiau. Tačiau aš nebėgau iš palapinės, aš nesišaukiau žmonių, nes man buvo gėda ir aš labai bijojau tėvo. O be to, buvau visiškai tikra, kad mano motinos tokia pati valia, kaip ir tėvo ir pasiskųsti aš neturiu kam. Aš buvau tikra ne tik, kad neturiu kam pasiskųsti, tačiau staiga suvokiau, kad ir nedera skųstis, nes tikriausiai taip turi atsitikti kiekvienai mergaitei, – kiekvienai ateina laikas, kada ji turi sau užsidirbti duoną, ir visos tos pilnos moterys, storomis linguojančiomis šlaunimis ir banguojančiomis didelėmis krūtimis kažkada irgi darė tą patį, o dabar visai dėl to nepergyvena, augina savo vaikus ir eidamos skleidžia aplink save kažką tokio, nuo ko vyrams sublizga akys, o jauni vaikinai nurausta ir ima žiūrėti sau po kojomis…

Aš supratau, kad turiu prie to priprasti, tik nesupratau, kaip galėsiu tai padaryti, nes mane visą pykino, krėtė drugys ir eidama iš puodų pardavinėtojo palapinės negalėjau pakelti akių ir žiūrėti į žmones.

Parėjusi namo susirgau. Man prasidėjo karštinė.

Aš gulėjau prie namelio sienos pašiūrėje ir vėmiau, mane tąsė traukuliai, visur jaučiau šlykštų puodų perpardavinėtojo tarpukojo kvapą, tačiau blogiausia, kad aš negalėjau žiūrėti į motiną, kai ji prie manęs prieidavo ir norėdavo glostyti, aš su įsiūčiu numesdavau jos ranką. Aš jos gailėjausi ir nekenčiau. Gailėjausi, – kad ji negali to išvengti, o nekenčiau, – kad jos netąso traukuliai, kad ji nevemia, kad ji tą daro su tėvu ir nesiskundžia.

Mane gydė Nur, dėjo ant kaktos audeklo gabalą suvilgytą ožkos pieno išrūgose, smilkė smilkalais, kurie apsaugo nuo ligų ir piktų dvasių, tačiau išgydė ne smilkalai, o geriausias gydytojas pasaulyje – laikas, kuris niekam nenuleidžia kraujo, neduoda gerti stebuklingų miltelių, neverda paslaptingų augalų šaknų, tačiau apsmilko patirtimi ir visa, kas įvyksta siaubingo, kiekvieną dieną nuslenka atgal ir nors tas siaubas kartotųsi kiekvieną rytą, kiekvieną vakarą visa tai virsta praeitimi.

Praeitimi virto viskas. Virto nesustabdomai, nes kiekvieną dieną aš eidavau į prekyvietę, kur puodų pardavinėtojas mane perparduodavo kaimiečiui, auginančiam daržoves ir prekių saugotojui, o kiekvieną vakarą grįždavau namo su pasitenkinimu žinodama, kad ši diena jau pasibaigė, o rytojus dar toli.

Mano motina vėl storėjo, jos pilvas didėjo kiekvieną dieną, ir vieną vakarą, grįžus iš prekyvietės aš vėl pamačiau, kad ji guli savo gulte liesa ir sukritusi, iki kraujo sukandžiotomis lūpomis, o trobelėje jokio brolio nebuvo. Aš supratau, kad tai, kas gimė, buvo sesuo, tačiau dabar man nebebuvo taip gaila, kad jos nepaliko augti, nes buvau tikra, kad visa, ką patiriu aš, turėtų patirti ir ji. Kur padeda mergaites, aš neklausiau nei motinos nei Nur. Gailestis motinai maišėsi su pasišlykštėjimu.

Prie savo darbo aš įpratau. Tiesiog tuo metu įsivaizduodavau visai ką kitą ir dažniausiai tai būdavo tas medis, kurį mačiau naktį pabėgusi iš namų. Įsivaizduodavau, kaip pro jo šakas žiūri kreivažandis dylantis mėnulis, paskui jis suapvalėdavo, paskui pradėdavo plaukioti tarp šakų, o paskui pamatydavau kelią, kuriuo silpna ir sulinkusi eina mano motina ir verksmingu balsu šaukia mane vardu. Tai nebuvo pats maloniausias mano reginys, tačiau vis geriau negu prakaituota urzgiančio puodų perpardavinėtojo plikė, ar kaimiečio traiškanotos, paraudusiais vokais akys, ar ant plonų, kreivų, žilais gyvaplaukiais apaugusių kojų vos panešamas prekių saugotojo pilvas.

Taip praėjo trys metai. Aš labiau suaugau savo išvaizda, tačiau viduje tebebuvau maža mergaitė, kuriai labai reikia motinos, tačiau to parodyti nebegalėjau nei motinai, nei pačiai sau. Jaučiau, kad mano motina labai serga. Ji beveik visai nebesikeldavo iš patalo, ir aš stengdavausi parnešti tokio maisto, kuris suteiktų jai jėgų, tačiau jokio švelnumo parodyti jau nebegalėjau.

Maistas jai nebepadėjo. Su siaubu stebėjau, kad ji vėl storėja ir galvojau, – kas gi bus, jei gims berniukas, – juk ji nebepajėgs jo užauginti…

Nur taip pat atrodė susirūpinusi. Grįžusi iš prekyvietės kartais rasdavau atėjusių moterų, jos sėdėdavo ant grindų aplink motiną ir pliaukšdavo savo naujienas, kol nepasigirsdavo namo šaukiantis kurios nors vyro balsas. Tai reiškė, kad jos lanko ligonę.

Vieną vakarą aš grįžau jau beveik sutemus. Mane labai ilgai užlaikė vienas nepažįstamasis, kurio anksčiau nebuvau mačiusi. Tą dieną du ryšuliais apkrauti kupranugariai atlingavo į prekyvietę iš uosto ir kelios pašiūrės buvo prikrautos prekių. Jis šnekėjosi su prekių sergėtoju ir pamatęs mane davė man ženklą. Aš supratau ir baigusi savo darbą nubėgau į palapinę pas jį ir jis man pažadėjo padovanoti nematyto audinio gabalą, nes jam patiko, kad aš jo klausau ir darau, tai ką jis man liepia. Nepažįstamasis buvo nesenas ir švelnus, o audinys buvo gražus ir nematytas. Jis blizgėjo įmantriais raštais ir kvepėjo svetimos šalies aromatu. Aš norėjau to audinio. Aš norėjau parnešti jį namo ir padėti prie motinos gulto, – tegul ji būna patenkinta, juk tėvas niekada nieko panašaus nėra jai padovanojęs. – atvirkščiai, – jis pardavė jos sunkius sidabrinius papuošalus su dideliais melsvais tiurkio akmenimis, kuriuos ji turėjo nuo vaikystės ir motina tapo liūdna, kaip tas šaltas sidabras karštą vasaros dieną. Aš tikėjau, kad nuo to audinio ji pralinksmės, o gal ir visai pasveiks, nes jaučiau, kad motiną graužia ne tik liga, kuri suėda žmogaus kūną, – ją graužė kažkas, kas sudžiovina moters sielą, padaro ją panašią į mumiją, kurios kartais atrandamos įgriuvusiose kapavietėse ir ji tampa mirusi dar būdama gyva…

Aš pagalvojau, kad mano motina negalėdama pagimdyti berniukų ilgisi savo dukterų, kurias tėvas liepia kažinkur padėti. Tas ilgesys ją tikriausiai sugraužė taip, kad ji nebegali nugalėti jokios net mažiausios ligos, tas ilgesys jai tikriausiai atėmė norą gyventi kaip gyvena visos moterys, juoktis, vaikščioti pas kitas moteris ir pliaukšti visokius dalykus, kuriuos pliauškia visos būdamos vienos ir žinodamos, kad jų negirdi nei vyrai, nei svetimi žmonės.

Taigi aš buvau maloni tam nepažįstamajam ir gavau dovanų audinio atraižą, kurios norėjau. Aš ėjau namo susivyniojusi ją ir nešdama po galvos apdangalo kampu. Aš ėjau ir galvojau, – o gal ji pagimdys berniuką… O gal ji vis tik pasveiks ir vesdamasi sūnų už rankos, apsisiautusi juo pečius, didžiuosis…

Tačiau motiną radau visiškai besibaigiančią. Ji vėl buvo pagimdžiusi mergaitę, ir jos vėl nebebuvo. Tačiau motina gulėjo beveik nieko nebesuvokdama, kas darosi aplinkui. Jos visada pageltęs veidas buvo tamsiai raudonas, ji visa degė karščiu ir sunkiai kvėpavo. Jos didelės violetinės akys pusiau pridengtos sunkiais vokais buvo kaip tamsios vynuogės aptrauktos rytmečio rasa. Aš žiūrėjau į ją ir negalėjau prieiti. Aš žiūrėjau į ją, o ji į mane ir aš mačiau, kad iš jos akių į mane žvelgia rytmetis, – visiškai naujas, švarus, tirpstantis iš laimės rytmetis, kuris atsiveria saulei, kad su ja susilietų ir taptų nauja diena. Tik saulės jau beveik nebebuvo. Temo smarkiai ir Nur uždegė lempelę. Tėvas sėdėjo lauke prie pat durų ir mačiau, kad jis visu savo kūnu seka, kas dedasi trobelės viduje, tačiau jis nepasakė ne vieno žodžio ir aš pagalvojau, – o kaip gi jis jai visa tai darydavo naktį, ką man daro puodų pardavinėtojas, – be jokio žodžio… Negi nieko taip ir nepasakydavo?..

Motina nenuleido nuo manęs akių ir staiga man pasirodė, kad ji žiūri ir nebemato manęs. Aš priėjau prie jos ir ištraukiau iš po galvos apdangalo audinio atraižą. Aš ją padėjau prie motinos, o vieną jos galą uždėjau jai ant krūtinės ir jos ranką padėjau ant tos atraižos. Audinys sušvito niekada neregėtomis spalvomis ir tolimų šalių aromatas pasklido po trobelę ir staiga pasaulis pasirodė didelis didelis, kokį net neįtariau esant. Tą patį pajuto ir motina. Jos akys klausiamai žvelgė į mane, o šnervės traukė tą aromatą.

-Čia tau. Nuo manęs. Tu pasveiksi ir apsiausi savo pečius, ir išeisi iš namų ir visi žmonės žiūrės, kokia tu graži. Čia tokio daikto niekas nėra matęs, – netikėtai pradėjau aiškinti jai lyg vaikui ir pajutau, kad daug daug žodžių skirtų motinai seniai susikaupę širdyje ir laukia tik, kad galėtų išeiti ir pasiekti tą, kam jie yra skirti.

-Motina žiūrėjo man tiesiai į akis ir pamačiau, kaip lempos šviesoje ant jos skruosto sužibo švytintis ašaros takelis.

-Tu pasveiksi, rytoj tau bus geriau, o, po to, kiekvieną dieną bus vis geriau ir geriau, – nesilioviau aš, nes jaučiau, kad čia paskutinis dalykas, kurį dar galiu suteikti savo motinai, – tai jai skirti žodžiai.

-Neik rytoj dirbti, – vos išgirdau tariant motiną, – pabūk su manim…

-Gerai, aš rytoj niekur neisiu, – pasakiau, – būsiu su tavim, jeigu nori…

-Eisi, kaip visada, – išgirdau tėvo balsą, – už ką tau pinigus moka?..

Tėvas nepaliko jokių vilčių ir motina iš karto suglebo.

-Nebijok, aš išeisiu ir pareisiu labai greitai, tu nespėsi net pabusti, o aš jau būsiu namie, – sušnabždėjau motinai į ausį. Ji silpnai parodė man, kad pasilenkčiau ir pasakė, –

-Nebevaikščiok ten, kai manęs nebebus…

Aš suspaudžiau jos ranką kaip suokalbininkė ir mes pažvelgėme viena kitai į akis.

Kitą dieną išėjau anksti ir stengiausi, kad mano darbas kuo greičiau pasibaigtų, bet puodų pardavinėtojas liepė laukti kaimiečio su daržovėmis. Jo žmona buvo sena ir sirgo ir jam reikėjo, būtinai reikėjo manęs. Aš tryniausi apie jo palapinę, vaikščiojau po prekyvietę, tačiau jis šį kartą atvežė tiek daug daržovių, kurių kažkodėl niekas taip smarkiai nepirko. Mat naujasis prekeivis – vakarykštis mano nepažįstamasis – su savo naujomis, nematytomis prekėmis susišlavė sau visą dėmesį ir jo aiškiai pritrūko seniui su daržovėmis. Kai galų gale prekyvietė beveik ištuštėjo, jis pasikvietė mane į savo palapinę, bet aš jau buvau pavargusi nuo karščio, įsitempusi, o be to, visą dieną galvojau apie motiną ir tos mintys taip nesutapo su tuo, ką privalėjau daryti…

Senis norėjo mane pralinksminti. Jis žnaibė mano žandus ir man skaudėjo, jis bandė mane kutenti, tačiau jo prisilietimai mane varė iš proto ir aš nebegalėjau nusiteikti taip, tarsi tai vyktų ne su manim, o tik su mano kūno apatiniaja dalimi. Tada jis užkėlė mane ant dviejų didžiulių ryšulių ir liepė stovėti plačiai išplėtus kojas, viena stovint ant vieno ryšulio, o kita – ant kito, o pats klūpomis ropojo patiestu senu smėlėtu kilimu tarp abiejų ryšulių ir pakėlęs galvą į viršų, kišo ją po mano rūbu ir aš girdėjau, kaip smarkiai jis stengiasi įkvėpti mano įsčių kvapą. Jis troško malonumo, bet mano pasišlykštėjimas juo persidavė jam ir jis nieko nebegalėjo…

Galų gale, viskas baigėsi tuo, kad aš pabėgau, apšlapinta jo dvokiančiu šlapimu ir prisiekiu, kad asilo ar kupranugario šlapimo kvapas man buvo daug kartų malonesni negu tai, ką patyriau tą dieną.

Aš bėgau namo dejuodama pro sukąstus dantis, nes jei nebūčiau garsiai dejavusi, būčiau pravirkusi, parkritusi į kelio smėlį ir raudojusi iki visiško jėgų netekimo, – taip man buvo gaila motinos, savęs ir šios dienos, kuri praėjo taip, kaip ir ketveri metai mano gyvenimo. O gal iš viso būčiau mirusi, nes tik mintis apie motiną sulaikė nuo visiško atsidavimo mirčiai. Aš jaučiau, kad vakar peržengiau svarbiausią, patį reikšmingiausią man barjerą mano gyvenime , – aš vėl galėjau klūpėti prie motinos, liesti ją ir kalbėtis žiūrint į akis…

Namuose nieko nebuvo.

Aš išbėgau iš trobelės ir sustingau.

Viskas kalbėjo, kad motinos nebėra, nebėra iš viso ir niekada nebebus, tačiau protas nenorėjo suprasti kad su manim taip beširdiškai pasielgta, – man neleista su ja net atsisveikinti.

Žmonių arti nesimatė. Sutemos, violetinės kaip mano motinos akių spalva staiga apgaubė viską, net nesupratau kaip taip greitai sutemo. Aš traukiau šnervėmis orą, nes jaučiau, kad jame dar liko kažkas iš to, kas neseniai čia įvyko. Šnervėmis traukiau orą ir įtraukiau tolimą smilkalų aidą. Ir įtraukiau šnervėmis tolimą smilkalų aidą, susimaišiusį su motinos kvapu, tačiau ne tokiu, koks būdavo visada, o su kažkokiu pasenusiu, sudususiu, negeru ir labai pavojingu. Tarsi tai būtų kvapas iš mano motinos vidurių…

Užsimerkiau, sustingau ir susiliejau su tuo kvapu ir pajutau, kaip Nur palietė mano petį.

-Nebėra tavo motinos, o mano dukters, Mariam, – pasakė ji pirmą kartą pavadindama mane vardu, niekas kitas manęs vardu nevadindavo, tik mano motina.

-Nebėra tavo motinos, o mano dukters, ji išėjo į mirties karalystę. Ten jai bus geriau ir ten ji turės viską, ko čia neturėjo, – kartojo ji abuoju veidu ir manau, kad toks jis pasidarė dėl to, kad ji neverktų, – jos veidas buvo iš smėlio, iš uolienos, iš augančių prie upės medžių šaknų.

-Ten ji neturės visko, ten ji neturės vieno dalyko, – išrėkiau aš iš paties pilvo, iš paširdžių, iš savo mažų įsčių, – ten ji neturės vieno dalyko…

-Ne, Mariam, tu nežinai, – ten ji turės viską, – atsakė užsispyrusiai Nur.

-Ne, ten ji neturės vieno dalyko, – nesilioviau aš rėkti, – tai tu nieko nežinai.

-Ne, ten ji turės viską, – bukai kartojo Nur, – ten žmogus turi viską.

-Ne, ten ji neturės manęs, – sucypiau aš ir susmukau ant smėlio, o mano rankos kažkodėl susigniaužė į kumščius ir ėmė iš visų jėgų plakti žemę.

-Apie tave aš nepagalvojau, – pasakė Nur ir nuėjo į trobelę.

-Kodėl jūs išnešėte ją, – šaukiau aš raudodama, taip, kad dangus virš mano galvos pradėjo vertis ir iš ten pasipylė degančios žarijos, – aš aiškiai mačiau skraidančias geltonas auksines liepsneles tamsiai rudai violetinėje sutemoje, – kodėl jūs nepalaukėte manęs.

-Tėvas norėjo greitai, – išgirdau Nur balsą.

-Kur jis dabar, – aš jį užmušiu, – vos beįstengiau ištarti pargriuvusi ant smėlio, – voliojausi jame ir nuo to man buvo šiek tiek lengviau.

-Nuėjo parduoti audinio, kurį tu vakar parnešei, – vos pasiekė Nur žodžiai.

Dangus prasivėrė ir jutau, kaip kažkas žvelgia iš ten į mane, bet man buvo vis tiek, vis tiek, vis tiek… Man užėmė kvapą ir netekau sąmonės. Pajutau tik kad mane neša sūkurys su visu kiemo lopiniu, ant kurio guliu ir apsidžiaugiau, nes tai būtų buvusi palaima.

Atsikvošėjau gulinti ant skuduro po pašiūre greta namelio. Mėnulis švietė, ir buvo taip šviesu, kad galėjau matyti savo rankos šešėlį ant sienos. Vieną akimirką pasirodė, kad šalia manęs ant sienos atsirado motinos šešėlis, bet vos pasisukau, jis tučtuojau dingo. Sušnarėjo laukinės vynuogės lapai, per mane žaibišku greičiu perbėgo driežiukas, ir aš supratau, kad niekas pasaulyje nepasikeitė nuo to, kad mano motina išėjo į mirusiųjų krantą. Aš ir toliau būsiu nemylima ir niekam nereikalinga, niekas nepašauks manęs vardu, nepaims už rankos, nepamos, kad aš palenkčiau savo ausį prie lūpų, kurios nori man pasakyti kažką svarbaus. Ir staiga pajutau, kad mano motina gerai padarė, kad išėjo iš čia. Ji gerai padarė, ji labai gerai padarė… Atlaidumo ir meilės banga nusirito per mano širdį ir sušildė ją. Širdyje kažkas ištirpo ir pajutau, kad ašaros bėga per mano skruostus visiškai nepriklausomai nuo mano noro verkti ar neverkti. Aš buvau motinos pusėje. Aš nebegailėjau savęs. Supratau, kad jai, mano motinai buvo blogiau, daug blogiau. Ji visą laiką buvo nemylima, jos niekas neglobojo, neslaugė, ja niekas nesirūpino, – ja tik naudojosi, ir žudydavo mergaites – mano seseris, kurioms ateidavo laikas gimti po to baisaus motinos išnaudojimo. O gal buvo dar baisiau, – gal priversdavo ją pačią jas nužudyti?..

Siaubas sukaustė mane ir aš jau buvau daug labiau motinos pusėje. Taip… Visiškai aišku, – sąmonę pervėrė skaidra ir žinojimas, – ji išėjo pas jas, pas savo tris, o gal keturias, o gal penkias dukteris, kurios negalėjo mirusiųjų krante apsieiti be motinos, nes ten joms jos trūko. Ji pasiaukojo dėl jų, palikdama mane…

Ne. Manęs čia nebeturi būti. Manęs nebegali būti ten, kur nėra mano motinos. Aš esu jos neatskiriama dalis, – tą pajutau tik dabar, bet pajutau taip stipriai, kad akimirksniu persiėmiau į save viską, ką patyrė mano motina. Aš buvau jos dalis, aš buvau tas pats, kas ji, mes buvome susietos amžinai, nes ir ji ir aš esame moterys ir bendras likimas driekėsi iš mirusiųjų kranto iki pat mano pašiūrės, jis aitriai kvepėjo, taip aitriai, kaip aitriai kvepia vienatvė, kai kažkas lieka vienišas ir ilgisi išėjusio, jis buvo šiurkštus kaip dykumos žolių guolis, ir badė mane, bet jis buvo mums abiem bendras ir tvirtai žinojau, kad jis mane su mano motina jungs amžinai.

Aš atsikėliau ir išėjau iš kiemo. Aš ėjau tolyn, ir besibaigianti naktis rodė man kelią, o iš paskos driekėsi, kaip šiurkštus audinys driekėsi, vilkosi geltona smėlėta žeme pilna kupranugarių, asilų ir žmonių pėdsakų mano ir motinos bendras likimas. Pajutau, kad turiu išsivemti, – viskas, kas buvo man nepriimtina nuo pat mano gimimo dienos, nebeturėjo manyje vietos. Aš atsiklaupiau ir, rankomis įsispyrusi žemės, vėmiau visus prekyvietės kvapus, kvapus vyrų tarpukojo, šlapimo, morkų, kapojamos mėsos… Vėmiau visa, kas nesutapo su many pasilikusia mano motina.

Išsivėmiau ir nuėjau. Ėjau tolyn. Jaučiau, kad su kiekvienu žingsniu tampu stipresnė ir atsparesnė skausmui, su kiekvienu žingsniu jaučiau, kaip tolstu nuo mirties, kuri yra tik viršūnė prievartos ir nemeilės. Aš ėjau greitai, ir kuo toliau ėjau, tuo jaučiau, kad mano kojos darosi vis stipresnės, mano dubeny atsirado kažkokia jėga ir nuo ėjimo jos vis daugėjo, aš augau ne dienomis, mėnesiais, bet valandomis, į mane liejosi kažkas labai subrendusio ir amžino, tarsi tai visą laiką būtų tvyroję virš manęs ir tik reikėjo laiko, kad įsilietų. Aušra užtiko mane jau daug vyresnę, negu aš buvau iš tikro ir man atrodė, kad dalis mano motinos gyvena manyje ir aš niekada su ja nebeišsiskirsiu…

Aš tolau nuo savo vaikystės. Iš pradžių buvau rimta ir susikaupusi kaip vienišas kelias dykumos pakraščiu, kuris dar neįsiliejo į didelį kelią, tačiau kai pakilo saulė, pradėjau piktdžiugiškai juoktis, nes įsivaizdavau, ką daro tėvas, sužinojęs, kad aš jam nebeuždirbsiu maisto nei pinigų.

-Mes išėjome, mes visos išėjome, – su piktu pasitenkinimu mintyse kartojau aš, – mes visos, ir aš, ir motina, ir mano seserys išėjome iš prievartos namų, ir esame dabar laisvos, – ir mano pyktis buvo saldus, kaip laukinių bičių medus, kurio kartą esu atradusi…

-Aš išėjau, aš išėjau, aš išėjau, nes taip norėjau, – beveik balsu kartojau aš ir spjoviau įsivaizduojamam puodų pardavinėtojui.

Paskui spjoviau į prekių sargą, o to baidyklės dvokiančio morkomis nebenorėjau net įsivaizduoti, – tegul dabar žiūrį į savo asilę ir daro su savo tarpukoju ką nori. Tegul pamato, ar asilė jo klausys, ar ne…

Prisiminus tuos baisius padarus man pasidarė taip šlykštu, kad nebegalėjau ramiai eiti ir ta vieta, kur juos prisiminiau, turėjo kuo greičiau likti man už nugaros, todėl bėgau kiek įmanydama į priekį, kol pailsusi nugriuvau į smėlį. Nugriuvau ir užmigau. Saulė švietė, burna džiūvo, bet man buvo tas pats, – nuovargis atėmė visas mano jėgas ir aš pasidaviau miegui čia pat, pakelėje…

Pabudau nuo šalčio. Mane krėtė drugys, baisiausiai norėjau gerti, buvo jau naktis ir mėnulis vėl valdė dangų. Ten buvo daug erdvės, ten buvo laisvė ir ramybė, ten negalėjo būti nieko panašaus į tai, kas darosi čia, su mumis, tačiau aš dar negalėjau ten atsidurti, dar buvo ne laikas. Mirusiųjų krantas man kažkaip siejosi su naktimi, su nakties dangumi ir man atrodė, kad visi, kurie yra ten, laimingesni už mane. Aš vilkausi keliu tolyn susigūžusi ir sulinkusi, man gėlė visas kūnas, troškino nežmoniškai ir burnoje nebeatsirado jokių seilių, – ji buvo perdžiūvusi. Aš nieko nebijojau, – kas man begali grėsti, juk aš ir taip daug netekau, netekdama motinos, – aš vilkausi tolyn ir jėgos buvo pasitraukusios nuo manęs…

Artėjant rytui pasijutau visai nebetenkanti jėgų ir atsitūpiau prie uolos pailsėti. Sėdėjau ir drebėjau, kalendama dantimis, tačiau nenorėjau, kad mane kas nors rastų, kaip nenorėjau ir prieiti žmonių. Įspindus saulei vėl užmigau ir staiga pajutau, kad mane kažkas purto už peties.

-Ji gyva, o kilmingasai, – išgirdau vyrišką balsą, – ji gyva, tik labai apleista ir matyt pavargusi.

…..

Šiek tiek tiražo dar yra prekyboje. 

 

Komentarai

 

 

 


 
bilietai.lt/lit/renginiai/koncertai/geriausios-puko-dainos-2019-302454
Video reportažas


https://komentaras.lt/pingpongiukoakademija-kviecia/?lang=

Nerpigiau./lt/produktas/505/nusikaltimas-valstybes-vardu

Aktualu. Komentarai
Norvegijoje plintant šunims pavojingai ligai – perspėjimas lietuviams
E. Laurinaitis: priimti „kitokį“ padeda suvokimas, kad kiekvienas iš mūsų apskritai yra skirtingas 2
Foto reportažai Aktualu Naujausias numeris
D. Jastramskis išleido monografiją apie žiniasklaidos politiką Lietuvoje 
VU Komunikacijos fakulteto ir Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Deimantas Jastramskis,...

Seimas pritarė naujai žalos atlyginimo pacientams tvarkai 
Seimas priėmė Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo ir lydimųjų teisės aktų...

Ką signalizuoja pirtyje netikėtai užklupęs galvos skausmas? 
Turkiška, suomiška, rusiška ar japoniška – pirčių pasirinkimas šiais laikais tikrai didelis, o...

Kaunas planuoja statyti metro (balandžio 1-osios pokštas) (9)
Premjerui Sauliui Skverneliui pavadinus mūsų brolius latvius konkurentais, daug kam kilo mintis, kas...

Teisingumo ministerija inicijuoja teismo proceso tobulinimą (1)
Teisingumo ministerija, siekdama sistemiškai tobulinti teismo procesų reglamentavimą, iš vidinių išteklių steigia naują...

Premjeras: Tikiu Lietuva ir kviečiu visus švęsti mūsų Tėvynės gimtadienį! (12)
Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis sveikina Lietuvos žmones su Valstybės atkūrimo diena.  „Sveikinu jus...

Anekdotas










Naujovė KK Facebook
Reklama

Politika   Bylos, sukrėtusios Lietuvą
A. Kubilius: “Sakartvele aptarta politinė krizė šalyje, priimti sprendimai dėl Rytų Partnerystės ateities”
Šiandien Europos Parlamento narys Andrius Kubilius Tbilisyje (Sakartvelo) vykusioje spaudos...
G. Landsbergis: „Pritardami Prezidento teikiamų pataisų svarstymui, kviečiame gilesnei diskusijai“ (1)
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis šiandien,...
Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininku išrinktas D. Gaižauskas (7)
Trečiadienį vykusiame Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto posėdyje, aktyviai...
 
Prokurorams „skauda“ tik jų postai – paprastų žmonių skundams ir ašaroms jie akli ir kurti (1)
Pastaruoju metu tarsi grybai po lietaus žiniasklaidoje pasipylė prokurorų nusiskundimai:...
Ar Europos Taryba žino, kokias kandidatūras į Europos prokuroro postą jai siunčia Lietuvos Vyriausybė? (1)
Vyriausybė savo posėdyje patvirtino tris Lietuvos deleguojamus kandidatus į Europos...
Kreipėsi dėl nužudyto sūnaus – pačiai motinai iškėlė baudžiamąją bylą (1)
Nors po aukštų teisėjų sulaikymo skandalo buvo prabilta apie būtinus...
 

Teisėsauga   Verslas, ekonomika
Alytuje išžaginta į darbą ėjusi moteris (1)
Liepos 18 d. apie 5 val. 20 min. Alytuje, Jazminų...
Įtariamojo asmens tapatybė jau nustatyta (1)
Šiandien Vilniaus apskr. vyriausiasis policijos komisariatas išplatino pranešimą žiniasklaidai, kuriuo...
Pareigūnai prašo visuomenės pagalbos – atpažinti plėšimu įtariamą vyrą (3)
Vilniaus apskr. vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo...
 
Kaip verslas atrakino naują požiūrį į biuro baldus (1)
Jeigu išgirstate žodį „biuras“ turbūt įsivaizduojate sublokuotas arba į kabinetus...
Išmaniosios skaitmeninės televizijos galimybės Lietuvoje (3)
Skaitmeninė, savo funkcionalumu bei kanalų gausa, nerungė ilgai karaliavusią analoginę. Žinoma,...
„Huawei“ pristato stilingą „Mate 10 lite“ (2)
Nuo šiol bus dar paprasčiau pasidaryti tobulą asmenukę ar pagauti...
Krašto apsauga   Užsienis
R. Karoblis naujuoju kariuomenės vadu siūlo Sausumos pajėgų vadą gen. mjr. V. Rupšį
Krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis naujuoju Lietuvos kariuomenės vadu Prezidentui...
Kazlų Rūdos poligone treniravosi Lietuvos kariuomenės ir JAV karinės oro pajėgos
Kovo 20 d. Lietuvos kariuomenės Brigados generolo Kazio Veverskio poligone...
Naujo Lietuvos kariuomenės laivo pirkimas bus skelbiamas balandį
Lietuvos kariuomenė planuoja įsigyti naują laivą teršalų likvidavo ir gelbėjimo...
 
Pretendentė į EK pirmininkes sulaukė europarlamentarų reakcijos
Pretendentė į Europos Komisijos (EK) pirmininkės postą Ursula von der...
V.Zelenskis „nokautavo“ P.Porošenką (7)
    Pomaidaninio Ukrainos prezidento Petro Porošenko „puota karo metu“...
Dėl Skripalių apnuodijimo S.Lavrovas pirštu dūrė į NATO: „Tai ne „Novyčiok“, o BZ“ (23)
Rusijos URM ministras Sergejus Lavrovas pareiškė, kad Cheminio ginklo draudimo...
Sportas   Laiškai
“PingPongiuko”akademija kviečia
Oficialus klubo Facebook puslapis>>>...
Cristiano Ronaldo sezoną temdo priekabiavimo skandalas
Cristiano Ronaldo – vienas geriausių planetos futbolininkų. Apie šį portugalą...
Lietuvos rinktinės laukia kroatų išbandymas
  Lietuvos nacionalinė vyrų krepšinio rinktinė tęsia kovą dėl galimybės...
 
Geradarei savanoriai pačiai prireikė pagalbos
Nuo nelaimės nėra apsaugotas niekas. Likimas skaudžiai skriaudžia ir tuos,...
Mulkinanti apklausa “Mes europiečiai””
Šiuo metu – 2019.05.11, 17:30, – portale lrytas.lt  vykdoma apklausa,...
Padėka
PADĖKA Dėkojame visiems vienaip ar kitaip prisidėjusiems ruošiantis pirmajam renginiui...