Pagal naująjį įstatymą, bendras iš valstybės įgytos žemės ūkio paskirties žemės plotas neturi būti didesnis kaip 300 hektarų (ha), o bendras visiems susijusiems asmenims priklausantis iš valstybės ir kitų asmenų įgytos žemės ūkio paskirties plotas negali būti didesnis kaip 500 ha. Dabar galiojantis teisinis reglamentavimas leidžia vienam asmeniui įsigyti iki 500 ha žemės ūkio paskirties žemės, tačiau asmuo gali steigti įmones ir per kiekvieną iš jų įsigyti dar po 500 ha, taip pat žemę gali įsigyti jo sutuoktinis.
Juridinių asmenų žemė sumuojasi su fizinių asmenų, sutuoktinių ir nepilnamečių vaikų žeme. Jei anksčiau buvo bandoma 500 ha ribojimą apeiti, pavyzdžiui, įsigyjant 1,5 tūkst. ha, daugiau tokios galimybės nebebus. Privaloma tvarka turės būti pateikta pajamų kilmė, o į Žemės ūkio paskirties įstatymą suplaktas Pinigų plovimo įstatymo elementas. Notarui pateikiama deklaracija, o joje nurodyta pajamų kilmė – autorinis honoraras, nors asmuo, net ne autorius. Notaras ir taip praneša apie didesnes nei 15 tūkst. Eur sandorių grynaisiais sumas. Investicijos į nekilnojamąjį turtą, suprantama, stabdysis, bus ieškoma kitų alternatyvių verslo nišų, beje, kas jau ir vyksta, nes rinka užsikonservavo, sandorių kiekis žymiai sumažėjo.
Kalbamės su Žemės savininkų sąjungos pirmininku Gintaru Nagulevičiumi:
-Ar galima teigti, kad, Žemės ūkio rūmai (ŽŪR), apjungiantys asocijuotas struktūras, vykdydami savo įstatų nuostatas ir deleguotas ministerijos funkcijas, ne pilnai realizuoja, o kitą kartą apeina žemės savininkui rūpimus klausimus?
-Sąjunga turi savo tikslus ir uždavinius, sprendžia ir teikia pasiūlymus savo kompetencijų ribose, būdami ŽŪR nariais. Reikia pasakyti, kad dažnai mūsų nuomonės skiriasi ir dėl šios priežasties atsiduriame skirtingose barikadų pusėse. Dažnai Žemės sąjungos narys yra pats ūkininkas ir dažnai ignoruojami interesai.
ŽŪR nariai yra dirbantys žemę savo ūkyje, o mūsų nariai dažnai yra žemės savininkai, neužsiimantys aktyvai joje veikla, taip dažnai madingai vadinami – „sofos ūkininkai“. Tokiais padarė ne pačių žemės savininkų noru, o iš dalies gyvenimas ir teisinės sąlygos. Kai ūkininkai nemokėjo nuomos mokesčio, išmokos buvo pakankamai solidžios, iš žemės, norint gauti tinkamą grąžą, buvo sukurtas modelis, pradedant samdos darbais, tik šienavimo paslaugoms, gaunant tą pačią išmoką, ką dabar realiai moka ūkininkai.
-Jūsų asociacijos funkcijos – apjungti ar integruoti žemės savininką į respublikos žemė ūkio infrastruktūrą, ar yra kitokie uždaviniai?
– Pirmoji ir pagrindinė funkcija, kuri ir yra labai aktuali, – tai žemės grąžinimo klausimai ir žemės reformos baigtinumas. Antra vertus, su tuo susijusių klausimų sprendimas, priimant teisės aktus, atstovauti savo narius įvertinant bendrą ES senųjų narių žemės savininkų patirtį, mažinant perteklinius apribojimus.
-Tada prašosi tradicinis klausimas: žemė – kilnojamas ar nekilnojamas turtas?
-Čia iš tikrųjų istorinis retorinis klausimas. Žemė kaip ir nėra kilnojamasis turtas, bet ši blogybė gavosi, mano supratimu, iš pakankamai nekaltų dalykų. Tarkime, kaip dažnai pasitaikydavo, natūrinės žemės susigrąžinti nebuvo galima, bet žmogui kaip ir kompensaciją pasiūlydavo jam priimtinoje vietoje įgyti laisvą valstybinę žemę. Suprantama, radosi apsukrių vertelgų, kurie pradėjo supirkinėti išvadas, ir tų dokumentų pagrindu įgyti žemes, gaunant didesnę naudą.
Daug buvo asociacijos lygmenyje diskusijų tuo klausimu. Modeliavome, kaip įstatymas veiks, jei skirstymas vyktų ne pagal balą, o pagal esamą rinką, tai yra pagal kainą, ar rinka nebus iškreipiama. Daug kas pasisakė, kad rinkos, kaip tokios, dar nėra, nėra ir tradicijų. Pačios rinkos kūrimas buvo miglotas procesas.
Dabar, žiūrint į istorijos retrospektyvą, atrodo, kad būtų buvę labai gerai, nes tada priimti sprendimai buvo visiškai neteisingi. Tad ir liko sąvoka – minimali teisinga kompensacija už istorinę žalą.
Latviai nuėjo kitu keliu, reformą vykdė supaprastintu būdu – arba žemė, arba pinigai. Problemų šiandien mažiau ir piktnaudžiavimų taip pat.
-Labai daug priimta įvairių įstatymų, poįstatyminių aktų, pataisų. Jei žiūrėtume chronologine tvarka, ar priimtas įstatymas dėl žemės pirkimo Lietuvoje nėra tų nesėkmingų sprendimų pasekmė?
-Šis įstatymas galėjo būti daugiau priimtinesnis mūsų žmonių atžvilgiu. Istoriniu aspektu galbūt galėjo būti žiūrima plačiau, tvirtinant kompensacinį mechanizmą, ne tik žemės paskirties žemės savininkui, bet visiems žemės savininkams.
Per pastarąjį laikotarpį valstybė už sugrąžintą žemę kompensacijas sumažino kelis kartus. Baigėsi taip vadinamosios akcijos, kitais teisės aktais nustatytos išmokos.
Viešoje erdvėje paviešinta informacija, kaip galimas kompensacijos mechanizmas – grąžinimas mišku, taip ir liko neįgyvendintas. Liko tik žemės ūkio paskirties žemės kompensavimas, o miesto žemės iškėlimas į žemės ūkio paskirties žemės dalį buvo panaikintas.
Tame laikotarpyje žemės savininko teisės buvo vis labiau ribojamos, spaudžiant į tam tikrus rėmus, kuriuos lydėjo mokesčių sistemos nesubalansuota mokestinė našta.
Pradėjus apie tai viešai diskutuoti – kaip apie savininkų teisių suvaržymą, radosi žymių pakeitimų. Tokie sprendimai vedė į rinkos suspaudimą, nesudarant galimybių laisvai pirkti žemę, kaip nekilnojamąjį turtą investiciniu pagrindu, o tai reiškia, rastųsi „vietinių feodalų“ nomenklatūros ir privataus kapitalo interesų susiliejimas. Sudarytos ir patvirtintos komisijos taip pat neatitiko įstatyminių teisės normų, įžvelgiant kai kurių piktnaudžiavimo apraiškų.
Šiais visais klausimais labai aiškiai ir nedviprasmiškai pasisakė mūsų asociacija ir į siūlomas pataisas buvo atsižvelgta.
-Peršasi klausimas, Vokietijos, Austrijos, Prancūzijos žemės savininkas drąsiai kalbasi su banku dėl apyvartinių lėšų, įkeisdamas savo žemę ar produkciją. Ar žemės reformos įstatymas nustato galimybes ir Lietuvoje kalbėtis su banku, įkeičiant žemę kaip nekilnojamąjį turtą?
-Atsakymas vienareikšmiškas – ne, arba tai labai sunkios derybos. Dar labiau apsunkintos galimybės smulkaus ir vidutinio ūkio žemės savininkui. Nors tame laikotarpyje buvo pradėjusi kilti rinkos žemės kaina, bet po minimo įstatymo įsigaliojimo, bankas, matydamas galimybę parduoti žemę, kaip nekilnojamąjį turtą ir kompensuoti savo nuostolius, nepriima žemės, kaip nekilnojamąjį turtą užstatui, arba teisingiau pasakius, reikalauja papildomo turo užstato užtikrinimui. Tai nepakeliama našta smulkiam ir vidutiniam verslui.
-Kokie turėtų būti padaryti žingsniai, kad savininkas galėtų tinkamai disponuoti savo turtu, dirbti ir turėti pridėtinės vertės.
-Ką reikėtų padaryti, šiandien nedrįsčiau pasakyti. Istoriškai matosi daug padarytų klaidų, jas pirmoje eilėje reikia tvarkyti. Dabartiniai saugikliai, apribojimai, pirmumo teisės pardavimai, kurie įsigaliojo nuo sausio pirmos dienos, kilstelėjo rinkos kainą, kurie nenaudingi perkančiajai pusei. Tokie pasiūlymai buvo teikti Žemės ūkininkų sąjungos ir ŽŪR iniciatyva dėl visiems suprantamų priežasčių.
Didžiausia bėda tai, kad ūkininkas dirba žemę su žemės savininku sudaręs sutartį, moka nuo tos sumos mokesčius, deja, yra ir blogosios patirties – sandoriai būna ne visada legalūs, o vertelgos, tuo pasinaudoję, įgyja nekilnojamąjį turtą.
Po įstatymo pataisos įsigaliojimo šis reiškinys pasidarė masiška praktika. Saugikliai reikalingi, bet šioje grandinėje reikia išeliminuoti neteisėtus nuomos sandorius.
Naujo įstatymo „atėjimas“, suvaržymai, ribojimai yra šalies nestabilumas, valdininko nekompetencija, kuri veda rinką prie korupcinių santykių. Šiuo atveju, priėmus naujas pataisas, kurios suvaržė žemės savininkų teises, negali būti pozityvus sprendimas, dėl ko ir žemės savininkų asociacija pasisako prieš tokius suvaržymus.
Kaip piliečiai, suprantame, kad už žemę reikia mokėti mokesčius, kad žemė turi būti dirbama ir kurtu pridėtinę vertę, kad ji turi nešti naudą savininkui. Daugelis suprato, kad žemė yra instrumentas ir į ją reikia investuoti, bet kai dirbtinai sukeliamos žemės vertės kainos kelis kartus, savininkas sako: „Čia jau kažkas ne taip“.
-Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Rimas Špėlis
