Tęsinys turėjo prasidėti kiek kitaip, tačiau esu priversta grįžti prie vakarykščių dalykų. Šių eilučių autorei vos nusiuntus straipsnį į „Karštą komenarą“, prasidėjo neregėti dalykai internete. Iš KK portalo dingo visi straipsniai su K.Vilkausko interviu detalėmis. Mano straipsnis taip pat porą dienų nesirodė, kol redaktorė nesukėlė visų medžiagų atgal.
Žodis „vakarykščių“ ko gero atspindi tikrąjį būsimų įvykių kryptį. Tai, kas vyko iki šiol, nebeturėtų tęstis, ir ne tik nebaudžiamai tvirkinami ir išnaudojami vaikai turėtų realiai pajusti savo vaikystės saugumą ir suaugusiųjų rūpęsti jų saugumu. Bet ir bet kuris mūsų valstybės pilietis turi turėti sąžinės, žodžio, spaudos, internetinės erdvės laisvę savo nuomonę reikšti, jei ja nesinaudoja piktam. Dėl to turime kai ką padaryti.
Iš daugybės požymių matyti, kad dalis visuomenės šiuo klausimu turi aiškią nuomonę ir yra pribrendusi ją išreikšti įvairiausiais būdais. Kas išdrįsta kontroliuoti rašančio žmogaus mintis taip, kad jos būtų išimtos iš portalo, ir kodėl? Gal kad išvalytų kai kurias straipsnyje minimas pavardes iš nepageidaujamų, kompromituojančių kontekstų kituose portaluose? Kas turi teisę į mano mentalinę erdvę? Kas ir kam ją davė? Manau, kad dėl to drauge su laikraščio redakcija turėtume kreiptis į Seimo informacinės visuomenės plėtros komiteto vadovą V.Grubliauską. Taip ir padarysime. Tad savo pribrendusias mintis dėstau toliau.
Pertvinkęs pedofilijos pūlinys
Kad pedofilijos pūlinys pertvinkęs, jau seniai galima buvo suprasti. Prisiminkime Klaipėdos prokuroro nužudymą, kurį inspiravo sūnus (motinos liudijimais, buvęs tėvo prievartaujamas), taip pat jau minėtą Šiaulių prokuroro pedofilo atvejį. Ne paslaptis, kad Lietuvos mokyklose – internatuose vyresnieji vaikai išnaudoja ir kankina mažesniuosius, apie tai žinant pedagogams (informacija iš privačių šaltinių ). Tiesiog nėra pakankamų teisinių priemonių nedelsiant sustabdyti mažamečio išnaudojimą, o tai, kas teisiškai leista, – nepasiekia tinkamo efektyvumo ir atsitrenkia į labai lengvatinį teismų požiūrį, kaip, beje, ir lytinės prievartos nusikaltimai prieš moterį ar merginą. Susidaro įspūdis, kad teisėtvarkoje kai kas žiūri, šypsosi ir pritaiko visas įmanomas lengvatas, užuot nedelsiant įzoliavę įtariamąjį, kol bus atliktas išsamus tyrimas ir pradėję kruopščiai tirti.
Kažkas labai negera mūsų teisėsaugos bei teisėtvarkos sistemoje, kai nusikaltimai liečia prekybą žmonėmis, kontrabandą, korupciją, tvirkinimus, prievartą prieš moterį ir prieš vaikus. Kaip visi galėjome pastebėti – už mažamečių tvirkinimą nuteisiamas tik degradavęs, sugyvulėjęs alkoholikas kaimietis, tarsi tuo ir apsiribotų pedofilų socialinė padėtis. Yra tikriausiai visiškai kitaip – tai rodo perdėm į akis krentantis dalykas, jog į net spaudoje pasirodančią šokiruojančią informaciją nereaguoja absoliučiai niekas.Visuotinis tylėjimas, lyg vandens į burną prisisėmus liudija, kad paliesta tema – tabu, apie ką net nekalbama, nors gali atrodyti, kad šiaip jau žurnalistai linkę iš šapo priskaldyti vežimą.
Nieko panašaus! Yra „šapai“, iš kurių skaldomi vežimai, ir yra „šapų vežimai“, apie kuriuos nė mur mur. Pacituosiu vieną komentatorių:
„Vargu ar kelia abejonių informacija, kad kontrolei bandant paspausti Klaipedos saugumo vadus, jie iškart paskambino ……….., ir pagrasė, kad bus paviešinta orgijų su berniukais, kuriose ir jis dalyvavo, video medžiaga. Tai vargšelis lėkė su švyturėliais Klaipėdon gesinti gaisro. Žodžiu, viskas atsistoja į savo vietas“.
Panašu, kad nebeišlaikė nervai žmogaus, kuris kažką žino, nes šių eilučių autorė kaip tik tai, tik kur kas platesniame kontekste, perskaitė spaudoje prieš kokius ketverius metus. Pavardę praleidau sąmoningai, tačiau tai ilgus metus buvo labai reikšminga pavardė svarbiausiose mūsų valstybės institucijose. Ir kai vienas iš Prezidentų „pajudino“ šį asmenį, jam baigėsi apkalta. Tačiau niekur nerasite net užuominos apie tikrąsias apkaltos priežasis.
Ne, nemanau, kad nušalintasis prezidentas bandė kovoti su pedofilija valstybės institucijose, manu, kad jis buvo gavęs namų darbus iš JAV, kur, prieš įstojant į NATO, reikėjo atsikratyti korumpuočiausių ir nepatikimiausių aukštų valstybės pareigūnų, tačiau toks baisus puolimas kelia įtarimų, jog jis pajudino ne tik valstybės tarnautoją, o visą slaptą tinklą. Juk nieko neįprasto, kad prezidentas pasiūlo pakeisti kai ką iš ministerijų ar kitų institucijų vadovų, tačiau triukšmas, kuris buvo sukeltas ir į kurį įsijungė ne tik politinės jėgos, bet buvo meistriškai įjungta ir visa tauta, rodo, jog slaptasis tinklas kartais gali valdyti visus procesus šalies viduje, o per juos gal net ir visą šalį, ypač, kai jos piliečiai yra taip nemąstantys, kaip šiandien.
Taipogi nemanau, kad šis tinklas – vien pedofilų. Manau, kad šį tinklą nuaudė „vorai“ iš pakankamai įdomių tarnybų, kurios turėjo teisę prieiti prie slaptos informacijos, rinkti informaciją. Kai tokiose tarnybose dirba žmonės be garbės, be idealų, turintys egoistiškus tikslus bei avantiūristišką prigimtį, galima laukti paties blogiausio. Jie padeda „kurti“ siuacijas, jie sugalvoja visokius „modelius“ ir, psichologiškai veikdami, sugundo, įtraukia reikalingus asmenis į tokius veiksmus, kurių šiaip jau niekada nebūtų daromi. Jiems reikia „pakabinti“, kad galėtų daugiau tuo asmeniu naudotis, kad jis taptų priklausomas, kad bijotų dirbtinai sukurto kompromato.
Taip yra padaromi tiesioginiai grynų pinigų „gamintojai“ arba tiesioginiai tarnai teismuose, prokuratūrose, bankuose, ministerijose, Gariūnuose, stotyse tarp benamių ir vagių, – kur tik nori… Taip sukuriami „kompromatai“ prieš politikus ir, jais spekuliuojant, yra valdomas visas valdžios mechanizmas, o šis mechanizmas kaip tik ir valdomas tam, kad „tinklas“ ir „vorai“ apsaugotų savo šiltas vieteles, kur jie gali megzti, megzti ir megzti, – nebaudžiami ir nekontroliuojami. Kai kas nors per daug žino ir pagrindinį juodą darbą jau yra atlikęs, tikėtina, kad toks yra „likviduojamas“ (koks reikšmingas žodis, – tarsi iš Felikso Edmundovičiaus laikų ar iš paties Stalino aplinkos!) Manau, kad dalinai juos skatina taip veikti ir tai, kad jie patys yra „pakabinti“, – arba paskui juos velkasi kažkam žinomas, bet nuslėptas nusikaltimas, ir jie gyvena baimėje, arba jie dirbo praėjusio laiko slaptosioms tarnyboms ir vykdė jų užduotis. Štai čia „tinklas“ susiaurėja…
Jei galėtume tą ištirti, paaiškėtų, jog beveik visą mūsų valstybės nelaimių, prievartos, nusikaltimų tinklą valdo viena, na, gal dvi rankos… Nereikia toli mąstyti, kad suprastum, jog žmogus, turintis neįprastų polinkių, kuriuos jis slepia arba yra iškrypęs tiek, kad leidžia sau malonumus, kainuojančius kitam kančią, niekada nenorėtų, kad apie tai būtų plačiai žinoma jo aplinkoje, šeimoje ir t.t. Taigi, mano minimas „tinklas“ priklauso nuo asmeninių daugelio žmogaus ydų, nuo moralės ir nuo baimės. Jie yra ir visada jais bus naudojamasi, jie bus priverstiniai aferistai, kaukėti liudininkai, o kai kurie veiks labai rafinuotai jau vien dėl to, kad daugelis jų turi puikų akademinį išsilavinimą, iškalbą, įsisavinę demagogijos gudrybes, nors ir degradavę žmogiškai. Tokie bus valdžioje, valdys valstybę, teismus, bankus, ministerijas, šliaužios prezidentūros koridoriais, dažytais skruostukais šypsosis televizijos ekrane.
Taip, sukuriant dirbtinius kompromatus, iš politikos bus eliminuojami voratinkliui neįtinkantys, o valstybei gal būt naudingiausi ir reikalingiausi asmenys. Aktyviai nedaroma nieko, kad pilietis galėtų sužinoti, kokia informacija apie jį surinkta slaptųjų tarnybų archyvuose.
Iš asmeninės patirties
Šių eilučių autorė turėjo įdomią patirtį, kai buvo priversta P.Malakauskui rašyti laišką, prašydama sudaryti komisiją jos veiklai bei kūrybai ištirti, nes vienas buvęs KGB darbuotojas, sėkmingai gaunantis „honorarus“ tiek iš dabartinio VSD, tiek iš STT, prirašė pernelyg daug netiesos, kuri būtų metusi nenuplaunamą dėmę net gal dar ir proanūkiams. Vis cituoju seniai intelektualiojoje Lietuvos visuomenėje subrandintas mintis, kurias ryškiausiai atskleidžia Dr. Vytautas Rubavičius. Rašytojas bei filosofas rašo: “Valstybė ir visuomenė didelį demokratinį žingsnį žengtų, jei būtų sutvarkyti specialiųjų tarnybų pavaldumo ir atsiskaitymo Seimui klausimai, o piliečiams suteikta teisė sužinoti, kas, kaip ir kokius duomenis apie juos kaupia. Daugelis politikų viešai pasiguodžia, jog Valstybės saugumo departamentas tapo niekam nepavaldus – nesiteikia net įvykdyti Seimo prašymų, tačiau kol kas nematyti aiškios politinės valios nustatyti aiškius to departamento ir Seimo bei Vyriausybės santykius, įgyvendinti realią parlamentinės priežiūros programą. Ne sykį savo rašiniuose esu minėjęs Jungtinėse Valstijose priimtą bei nuolatos papildomą Privacy Act įstatymų paketą, suteikiantį piliečiui teisę klausti, kokius duomenis apie jį yra sukaupusi ta ar kita specialioji tarnyba.
Tuo įstatymu visos specialiosios tarnybos įpareigojamos per bene 10 dienų parodyti klausėjui surinktus apie jį duomenis arba pateikti motyvuotą atsakymą, kodėl dalis (tik dalis) duomenų nerodoma. Pilietis gali užginčyti atsakymo pagrįstumą teisme. Kadangi teismai linkę ginti piliečių teises, nes visuomenėje įsitvirtinusi žmogaus teisių pirmumo nuostata, tad atsisakymas rodyti tam tikrus duomenis labai gerai pagrindžiamas, nesidangstant susigalvotų valstybinių paslapčių skraistėmis. Aptikęs klaidingų duomenų, pilietis turi teisę reikalauti juos sunaikinti, o atsisakius – sprendžia teismas. Manau, mažai kas abejotų, jog panašus įstatymas gerokai sudemokratintų gyvenamąją aplinką. Tačiau tokio pobūdžio idėjų neaptiksi jokių partijų, juolab valdančiųjų programose. Neišsako jų nė tie valstybės vyrai bei moterys, kurie suvokia, jog būtina keistis ir valstybei, ir žmonėms, o pirmiausia – politikams”.
Tačiau Lietuvoje nuo melagingų „donosčikų“ nėra apsaugotas niekas, kas kada nors gali turėti bent menkiausią įtaką valstybės valdyme ar visuomeninės nuomonės formavime, ar versle ir t.t Ir už tai mokami pinigai! Štai kur uždarbis! Ir niekas nepatikrins, ar darbas dorai atliktas. O kiek kainavo šių eilučių autorės „sekimas“ kokius penkiolika metų? Kas valstybei grąžins tuos pinigus? Taip elgiasi specialiosios tarnybos, jų darbuotojai kurpia bylas, sega „donosus“ apie rašytoją, bet neužsiima tikru valstybės saugumu…
Kas juos gali sustabdyti? Kas gali išvalyti nuo nešvarių bailiųjų šalies gyvenimo erdvę, kuri yra ir jų erdvė ir kurioje jie nebegali būti žmogiškais žmonėmis, o yra tik robotai, tik malūnai, gaminantys simuliakrinę tikrovę, malantys simuliakrinius reiškinius, darantys simuliakrines išvadas, kuriantys simuliakrinį Įstatymą, kad ir netobulą, gal ir pakaktų. Tačiau pabandykime, na, tiesiog leiskime sau įsivaizduoti, kad generalinis prokuroras – slaptas pedofilas, jo vienas pavaduotojas – slaptas zoofilas, kitas – nekrofilas, o trečias – dar kažkoks …filas, generalinis komisaras – „pakabintas“ už stambaus kyšio paėmimą, Valstybės Saugumo departamento vadas – kadaise bailiai ir nuolankiai dirbęs KGB, Seimo Valstybės saugumo reikalų komiteto vadovas – figūruoja numarintoje byloje už nepilnamečių iš vaikų namų prievartavimą… Spėkite, kas galėtų pasirašyti arešto orderį kuriam nors iš jų? Kokiu būdu būtų galima juos sutramdyti, laikinai izoliuoti, kol bus surinkti visi nenuginčijami įrodymai, ir teisti? Tam Lietuvoje reikėtų nebent komisaro Rekso… Bet panašu, kad Lietuva nė vieno Rekso neturi… Taigi.
Ir ką gali padaryti Prezidentė?
„Tinklas“ Prezidentę jau vynioja, ji jau kažkuo neįtiko „vorams“. Pasiklausykite komentarų per radiją… Pasiklausykite, ką šneka politikos apžvalgininkai!.. Ir iš viso – ar nepradės pildytis garsaus skaitytojo pagal nuotraukas iš Estijos prognozės, išsakytos prieš rinkimus į prezidento postą? Ir nieko nuostabaus – net ir Prezidentei sunku suvokti tikrąją Lietuvos situaciją, nes normaliai protaujančiam žmogui tiesiog neįmanoma įsivaizduoti tokios deformuotos realybės, kada ji taip demagogiškai tušuojama visai kitomis spalvomis, pridengiama teisiniu-kanceliariniu-politiniu kalbos kratiniu ir jokio ryšio tarp to, kas vyksta, ir tarp realybės inerpretacijų nebeįmanoma surasti.
Grįžtant prie Kedžio ir pedofilijos temos reikia pasidžiaugti vieninteliu dalyku, – aktyvesnė tautos dalis vis labiau nebetiki beprotiškomis, iškrypusio mentaliteto kuriamomis pasakomis. Kad ir apie gautą laišką, kuriame įspėjama, jog Kedys ruošiasi dar kelioms žmogžudystėms.
Kaip ir nuspėjau praėjusiame straipsnyje apie vynuoges, kažkas negrabiai bando dangstytis kurdami Kedžio-keršytojo įvaizdį. Tai taip pat gali būti ir ženklas, jog dar pora per daug žinančių bus priversti palikti šį pasaulį. Šešėliniai vorai kapų smėliu bando užbarstyti savo baisios veiklos pėdsakus. Kad tą nelemą pirmadienį šaudė ne Kedys – abejonių niekam nekyla. Sklando gandai (o į gandus dažnai verta įsiklausyti), jog tai darė kažkas iš pavaldžių prokuratūrai grandžių ar asmenų. Žinoma, kai valstybės institucijas bei procesus apvyniojęs toks slaptas voratinklis, nesunku turėti sau priklausomų žudikų, užtenka tik nepasodinti kelių nusikaltėlių už pažadą, kad šie visada bus naudingi…
Atidžiau pažvelgus, galima būtų pamatyti, kaip veikia ir vienas kitas konkretus voras, gerai apskaičiuojantis ir mokantis bet kokią situaciją kryptingai sukti sau naudinga linkme. Net ir teisėjo žmogžudystė gali būti kam nors naudinga. Tik viena iš galimų versijų: po tokio šiurpaus įvykio nušalinamas Generalinis prokuroras, o kažkas iš pavduotojų užima jo vietą… Ir sistema sėkmingai veikia toliau. Ar taip negali būti mūsų šalyje? Tik taip ir būna…
Todėl – pasikartosiu – Lietuvos generalinis prokuroras su visais trimis pavaduotojais in corpore turėtų atsistatydinti ar būti pakeisti, ne vien dėl to, jog daugybė bylų tiesiog guli amnezijos būklėje ir laukia savo senaties termino, o dėl to, kad situacija, kuri susidarė Generalinėje prokuratūroje yra tiesiogiai pavojinga valstybei.
Tačiau Generalinės prokuratūros viršūnėlė nuščiuvusi tyli ir apsimeta, jog gamtos jėgos jai dar palankios, – nežada nei cunamio, nei audrų.Tiesiog palanku pralaukti, kol vieną visuomenės šoką pakeis kitas, tada vėl bus galima kurti pasakas ir kviesti į televiziją ekstrasensus, kad šie visos tautos akivaizdoje kliedėtų, kaip rūsyje užsibarikadavęs Kedys išgyvena depresiją ir ruošiasi išeiti į tėvynės paviršių… O tuo pat metu demonstruoti susirūpinusius veidus per vaiko raidos centro žaliuzių tarpelius. Koks tikras rūpestis! Tik, aišku, ne tuo, kas rūpi visai tautai… Gerai susigiedojusi teisėtvarka veikia petys petin, darnia greta, sutartinai. Kaip tarakonai. Tačiau kaip nepaprastai meistriškai teisėjų klanas kovoja su atskiru asmeniu!
Čia turiu galvoje Jūratės Kiaunienės bylą – garsios lėlininkės, kuri sėkmingai vertėsi parduodama savo lėles Europos specializuotose parodose, kuri buvo siūloma įtraukti į pasaulio lėlininkių dvidešimtuką. Siūlau visiems pasiskaityti apie Jūratę Kiaunienę kad ir „Karštame komentare“ – garantuoju tikrą šiurpo, siaubo išgyvenimą vien skaitant apie tai, ką šiai moteriai teko išgyenti. Kuo baigėsi viskas? Dar nesibaigė. Garsus advokatas, nepasidrovėjęs paimti milžiniško honoraro už savo darbą – nepranešė savo ginamajai, kada vyks teismas ir pats jame nedalvavo! Ar manote – advokatas netikėtai prarado atmintį ir pamiršo savo pareigas? Nemanau, nemanau… Tiesiog yra sluoksnis, kuris negali būti nuteistas, ir yra sluoksnis, kuris negali bylos laimėti. Ir yra sluoksnis, į kurio atstovų skundus bei pareiškimus iš viso niekas dėmesio nekreips ir jokio tyrimo nepradės – jų įstatymo sergėtojai nelaiko valstybės piliečiais.
Galutinė išvada baisi: valstybėje nebėra institucijos, kuri tartų paskutinį žodį Įstatymo vardu. Teismai, kurie turėtų tą daryti, pernelyg dažnai nusikaltimą paverčia legaliu veiksmu. Kaip gyventi tokioje valstybėje?
Tokių bylų – ne viena, kaip ir ilgus metus kalėjimuose atliekančių bausmę už sufabrikuotą nusikaltimą, liudijant kaukėtiems, įslaptintiems liudytojams „liepoms“, „ąžuolams“, „kriaušėms“, „slyvoms“ ir t.t. Kaip tik todėl, esant tokiai teisinei sistemai, reikia džiaugtis, kad nėra mirties bausmės, nes, pasiunčiant myriop nekaltuosius, nuo nusikaltėlių visiems laikams būtų nuimama baimė ir teisingumo grėsmė ir jie veiktų toliau dar laisviau, nei veikia šiandien. Na ir pagausėtų „principingai“ išspręstų bylų!.. Na ir garbintų teisėjus-žmogžudžius žiniasklaida, entuziastingai pritariant duonos ir reginių ištroškusiai miniai…
Dauno sindromas VSD
Mes dažnai vartojame žodį „korupcija“, „korumpuotas“, bet tai nebeatspindi tikrojo reiškinio. Šešėlinis tinklas pedofilų, buvusių šnipų, apsivogusių ir tebevagiančių, kontrabandininkų, narkotikų tiekėjų, valiutos padirbinėtojų bei realizatorių, prostitucijos „stogų“ (iš tikrųjų – nusikaltėlių prieš valstybę ir jos piliečius) veikia kaip savarankiška sistema, peraugusi, ko gero, visas valstybės institucijas, ir čia žodis „korumpuotas“ gali tikti nebent kokiam nežinia kaip į Seimą papuolusiam vos neatsitiktiniam asmeniui, jeigu šis ima tarnauti voratinklio dispečeriams. Tinklas taip įsijautęs į savo visagalybę, kad darosi panašus į chuntą. O gal tai ir yra chunta? Jeigu jau modeliuoja perversmus?..
Perversmo idėja klaidžioja po Lietuvą kaip kadaise kokia komunizmo šmėkla po Europą. Perversmo idėja klaidžioja jau ne pirmus metus, bet ypač suaktyvėjo po paskutinių rinkimų. Kas vis dėlto neramina chuntą? Kas neduoda ramiai gyventi dirbant savo juodus darbelius patiems ir kas vis fariziejiškai kursto masinių aistrų laužą mitinguose?
Visai neseniai mitinguojantys pedagogai šaukė Seimui: „Mes jus išrinkome, mes jus ir išvaikysime“. Verta įsiklausyti. Suprantama būtų, jei būtų raginamas atsistatydinti premjeras A.Kubilius… Ar niekam nekyla mintis, – ogi kieno šūkius skanduoja Lietuvos mokytojai? Mokytojai! Kurie krizės metu neatleidinėjami iš darbo, kurie turi nuolatinę algą ir duonos kąsnį, kurie naudojasi vasarą dviejų mėnesių apmokamomis atostogomis ir dar tris kartus po savaitę-dvi mokslo metų eigoje!.. Taigi, kieno šūkiai pedagogų lūpuose ir koks procentas ten buvo tikrų pedagogų? Tikrai verta įsiklausyti, nes tokiais tekstais kažkas modeliuoja nesusivokiančių piliečių nuotaikas. Tai yra užkoduotas šaukimas antidemokratiškiems, antivalstybiniams veiksmams, ir visiškai nepanašu, kad tai galėtų išplaukti iš pedagogo mentaliteto. Kas už to stovi? Chunta!
Jei chunta neveiktų ir nesijaustų stipri ir visagalinti, seniai būtų atkreiptas dėmesys į pareigūnų kalėjime sėdinčio K.Vilkausko interviu „Karštam komentarui“. Tačiau būtent santykis į informaciją, išplaukusią iš K.Vilkausko rodo, kad teisinė sistema bei Valstybės saugumo departamentas visiškai paralyžiuoti chuntiškojo voratinklio. Kad šiose sistemose esama padorių savo srities profesionalų, kurie trokšta kitokios valstybės, matyti iš daugybės ženklų, tačiau svarbiausiuose, vadovaujančiuose šių tarnybų postuose sėdi tinklų audėjai arba patys smarkiai įausti į nemoralios, antivalstybiškos mąstysenos sukurtą audinį. Neįmanoma būtų įsivaizduoti, kad asmuo, kuris siekia išsivaduoti iš šio tinklo ir siekia atskleisti ruošiamus arba jau įvykdytus nusikaltimus, nesurastų, kas jį išklauso ir kam tai įdomu! Štai kelios citatos iš „Karšto komentaro“ redaktorės Giedrės Gorienės pokalbio su K.Vilkausku:
“-Taip, 2004 metų rudenį buvo ruošiamas valstybės perversmas. (…).
-Kas tie „jie“, kur norėjo nuversti V.Adamkų?
-Buvo Kirkilas, Oleka buvo, ministrė dabartinė šita krašto apsaugos.. (…).
– Grįžkime prie perversmo. Taigi V.Adamkų – nuversti… (…)
-V.Landsbergiui – iškelti bylą už lėšų iššvaistymą ir visos Lietuvos nualinimą… (…)””
Arba:
„Kai Vytautas Landsbergis atėjo į valdžią, jis pradėjo daryti tvarką, tačiau nuo 1992 metų atsirado tos jėgos, kurioms jis nebuvo palankus. Ir tos jėgos nori visus, nepalankius joms sunaikinti, taip pat nori sunaikinti ir atsiskyrusius nuo V.Landsbergio (…) Tos jėgos tarp pirmos ir antros Melnaragės norėjo statyti naftos terminalą – dabar Būtingė, o visuomenės aktyvistė Z.Daugintytė tam labai priešinosi, tai jos sūnus buvo „suvarytas“… Jie šalina iš kelio visus, kas jiems trukdo(…) Jie nori įgyvendinti savo planą. Ir tas planas, kuris buvo regztas 2004 metais, jiems nepavyko – tas pats, kaip ir jiems nepavyko Vytautą Landsbergį nušauti – viskas jau buvo suruošta, tik negalėjo rasti tinkamų žmonių (…) Dabar jų tikslas – kad Prezidentė Dalia Grybauskaitė stipriai neįsitvirtintų. Nes jeigu įsitvirtins, visiems bus „šakės“ – jie visi bus patraukti baudžiamojon atsakomybėn ir privalės atsakyti pagal įstatymą. Nes kaip buvo man? Sakė: „Tu vykdysi Prezidento nurodymus“. Vykdžiau, vykdžiau, o kaip manęs neįformino oficialiai, taip neįformino… O į prezidentūrą vaikščiojau ir 1996, vaikščiojau ir 1997 –ais – net prezidento kėdėj sėdėjau. Tada man saugumietis visur atrakinėjo duris, o aš pasiklausymo aparatūras stačiau… Aš viską juk nufilmavęs turiu. Tačiau niekas nenori atlikti tyrimo, nes visi iš kėdžių išlėks. Ir kai aš noriu tiesą pasakyti, tai niekas tos tiesos nenori išgirsti – tik jūsų laikraštis. Ir visi vadina: Vilkauskas toks anoks, o laikraštis toks ir toks. Bet jeigu mes sujungsime jėgas, jeigu į tai įsijungs Prezidentė, tada Vilkauskas atneš tas „tašes“, dės ant stalo ir atves liudytojus: štai tas buvo toje misijoje, jam buvo įsakyta tą ir tą likviduoti. Nes jis dalyvavo tose „likvidacijose“. Čia 15 metų saugumo, STT ir prokuratūros nusikalstama veikla.
-Ar daug žmonių „likviduota“?
-Mano duomenimis, apie 20.
-Apie 20 žmonių yra saugumas likvidavęs?
-Taip. Ir jeigu aš būsiu už vartų, aš įrodysiu, kas iš Generalinės prokuratūros ir saugumo yra prisidėję prie nepriklausomos Lietuvos griovimo ir kas dabar kenkia Lietuvos nepriklausomybei. Ir dabar jie stengiasi iš paskutiniųjų sudaryti įvaizdį, kad Vilkauskas yra „durnas“, „debilas“, bet kaip tada jis toks „durnas“, „debilas“ dalyvavo visuose modeliuose, visur ėjo ir kažką darė? Šešiolika metų Vilkauskas eina, daro, bet jis „durnas“? Čia irgi kažką reikia suprasti… “
Arba dar ši citata iš interviu su K.Vilkausku:
“-Ar iš saugumo buvo atėję?
-Buvo. Pakišo pažymėjimą, sako: „saugumo departamentas, norim pašnekėti“. Tačiau išklotinėse, kas pas mane ateina, jų nėra įrašyta.
Aš viską surašiau Prezidentei Daliai Grybauskaitei – kad teisėsaugoje yra betvarkė, kad viskas korumpuota, kad su manimi nori susidoroti, įdėjau jūsų laikraštį ir tikiuosi, kad ji viską gaus. Taip pat savo laiške Prezidentei paprašiau, kad ji niekam nepersiųstų mano laiško, o pati jį nagrinėtų. Laiške Prezidentei taip pat parašiau, kaip mūsų kalėjimo administracijos atstovas į „zoną“ parneša narkotikus ir pardavinėja nuteistiesiems.
Prezidentei Daliai Grybauskaitei surašiau ir pareigūnų pavardes, kurie pas mane lankėsi ir man grasino. Beje, saugumo pareigūnas Stašaitis man grasino, kad tylėčiau, dar kai buvau Kauno tardymo izoliatoriuje. O kiti saugumiečiai, kur dabar buvo, tik pakišdavo pažymėjimus, bet pavardžių neleisdavo perskaityti. Kalbėjo griežtai, konkrečiai. Sakė: „Tau ką? Šeimos negaila? Užmiršai kai kuriuos dalykus? Mes greit su tavim susidorosim. Nepamiršk, kad tau greitai „etapas“ – tu Lukiškių nepasieksi, mes tave pusiaukelėje – pasiimsim “.
Toliau:
„Šiandien (pokalbis vyko rugsėjo 28 d.- KK past.) mane vėl išsikvietė (…) Dabar jau negrasino, o prašė susitarti gražiuoju. Prašė, kad aš parašyčiau ant jūsų skundą žurnalistų etikos inspektoriui R.Gudaičiui –kad jūs mane sukurstėte padaryti šį interviu, nori jums baudžiamąją bylą iškelti“ (…)Taip, siūlė – ir pinigų, ir „šnapso. Sakė, parašyk Gudaičiui, ir vėl viskas bus gerai (…)Sakė, kad tai suderinta su pavaduotoju, o tas suderinęs su aukščiau. Tas pavaduotojas jūsų labai nemėgsta. Dar sakė, kad rytoj ryte (rugsėjo 29 d. – KK past.) pas mus atvažiuos viešojo saugumo tarnyba daryti kratos ir išneš visus mano turimus iš ambasadų dokumentus“, – „Karštam komentarui“ sakė K.Vilkauskas. (…) Manoma, kad norima iš K.Vilkausko paimti iš Nigerijos ir Afganistano ambasadų gautus raštus, kurie įrodo nelegalią mūsų spec.tarnybų veiklą po K.Vilkausko įmonės priedanga tose šalyse.
Toliau:
“Prezidentė Dalia Grybauskaitė yra rusų šnipė, jos aplinka yra rusų šnipai, nori sugriauti sąžiningai dirbantį Valstybės saugumo departamentą, todėl ją reikia nuversti”, – taip antradienį Sniego gatvėje esančiuose pareigūnų pataisos namuose aukšti pareigūnai aiškino su “Karštu komentaru” pradėjusiam bendrauti buvusiam specialiųjų tarnybų agentui Kęstučiui Vilkauskui. (…) „Man labai nemalonu jums tai sakyti, bet esu priverstas kai kuriuos jums pasakytus teiginius, kurių įrašai yra įkabinti jūsų internetinėje svetainėje, paneigti. (…) Tai aš darau ne savo valia. (…) Sakė, eis duktė Jonavoje pro tvenkinį ir netyčia nuskęs“…
Neįsivaizduojama, kokioje šalyje dar gali būti taip, kad šie viešai išspausdi tekstai nesudomintų specialiųjų tarnybų ir nebūtų pradėtas tyrimas. Kalbama apie organizuojamą pasikėsinimą, apie organizuojama perversmą, ir niekur nieko!!!
Šiek tiek netiesa – reakcija buvo ir labai smarki – tėvui, kuris nori žūt būt išsipainioti iš voratinklio, į kurį buvo įpainiotas, kai jam tebuvo dvidešimt treji, aišku, neįsivaizduojant, kur panašaus voratinklio gijos gali nuvesti, buvo grasinama nužudyti dukterį!.. Ir niekas nieko?!
Na, gerai, nėra Lietuvoje institucijų, kurios rūpintųsi paprastų piliečių vaikų gyvybėmis, bet kalbama apie Valstybės masto veikėją – Vytautą Landsbergį!… Kažkur jo pokalbiuose su KK radau dar ir eilutes, jog tą nužudymą organizavo prokuratūra! O Matka Boska!!! Kokia prokuratūra? Kokiais metais? Kas buvo Generalinis, o kas pavaduotojai? Tai pirmieji klausimai, kurie turėtų kilti. Bet… Tyla. Geležinė tyla. Visuotinis aklumas, užmiršta abėcėlė, niekas nebemoka skaityti, jei ką netyčia perskaito – nesupranta apie ką… Gal tai reiškia Dauno sindromą visame VSD?
Deja… Sveikatos reforma čia niekuo dėta, čia – chunta! Chunta, savo darbo metoduose naudojanti visą sovietinių spectarnybų paveldo arsenalą. Chunta, valdanti viską – prieš apkvailintus žmones besidengianti spaudos triukais, „pakabintais“ žurnalistais, žurnalistų etikos komisija su jos pirmininku.
Keletas žodžių apie „grafomanus“
Po šių viešai išspausdint tekstų, pasigirdo visuotinio atlaidumo šnaresys išprotėjusiam K.Vilkauskui – jis gi išprotėkęs, jis gi nenormalus!… Ką jūs, tai grafomanas, neklausykite jo nė vieno žodžio , jis tomus skundų prirašęs! Tai baisus grafomanas! Bet kaip nebūsi grafomanas, jei iš kalėjimo rašai vieną po kito laiškus Prezidentei, Vytautui Landsbergiui ir kitiems valstybėje įtakingiems asmenims, norėdamas išlįsti iš purvo, į kurį buvai įgramzdintas tų pačių sovietinių spectarnybų metodų, taip gerai prigijusių mūsų nepriklausomoje Lietuvoje, o nė vienas laiškas nepasiekia adresato?
D.Kedys – irgi grafomanas, nes parašė apie tris šimtus skundų ir nesulaukė jokios reakcijos?..
Taip sovietiniais laikais prie sistemai neįtinkančio asmens būdavo priklijuojama „psicho“, alkoholiko, isterikės ar prostitutės etiketė. Stropūs buvo anos sitemos mokiniai, gerai perėmė pamokas, gal net lenkia mokytojus, nes jų nebevaržo jokia ideologija, kai tuo tarpu anuos – varžė.
Bet norėčiau trumpo rakurso į tą Etikos komisiją. Štai čia prisiminiau savo pokalbį su kolega Romu kavinėje „Post skriptum“ po to, kai niekaip negalėjau sulaukti iš šios komisijos teisingo atsakymo į savo skundą, jog esu laikraštininkų apšmeižta dėl neva savo valdomo pasakiško nekilnojamo turto, kai išėjusi po onkologinės operacijos su vamzdeliais iš pažasties ir su limfai nutekėti talpa prie šono buvau vanagiškai užpulta aboliutaus melo griūties… Viešai! Visiškai viešai buvo rašomos nesąmonės, remiantis savivaldybėje suklastotais kadastro registro duomenimis. Kolega Romas tada mane draugiškai įkalbinėjo:
-Vidmante, neliesk jų, neliesk šios temos apskritai… Jie pradės tokį puolimą prieš tave, kad neįsivaizduoji… Tu būsi apšmeižta.
-Ne, po tavo pažymos aš nebebūsiu apšmeižta – dabar esu apšmeižta, – bandžiau aiškinti dukart kolegai – rašytojui ir signatarui…
Viskas buvo veltui. Geriausia, ką pasiekiau – tai kad jis neparašė, jog laikraštis teisus, o kad parašytų, kad esu apšmeižta – neįmanoma buvo sulaukti. Ir dabar suprantu kodėl. Sunaikintas žmogus! Sunaikinti juose žmonės!..
„Ta tema“, kuri jiems buvo tik „tema“, – man buvo mano gyvenimas, kruvini akių baltymai, lipant į kažkelintą aukštą, mano vyro kančios…
-Romai, aš pažadu tau – užmiršiu šią „temą“, garbės žodis, tik tu pasakyk man – kas už to stovi, kas liepia tau taip elgtis?
Atsakymo nesulaukiau, tik beveik nuolankų įkalbinėjimą, – nereikalauk iš manęs tos pažymos…
Laikas atveria viską, tad beprasmiška slapukauti. Šiandien žinau, kad už mano kolegos stovėjo vorai, kaip kad aišku, jog ne kas kitas, kaip voratinklin pakliuvę žmonės arba tiesioginiai voratinklio gyventojai rašė daugybę internetinių komentarų, kur buvo siūloma šių eilučių autorę „pakasti“. Sunaikinti žmonės…
Tai – kai organizuota neteisybė liečia pavienį, privatų asmenį, tegu ir rašytoją. Tačiau K.Vilkausko tekstuose – visai kas kita, čia pasikėsinimas prieš valstybę ir jos asmenis! Čia – atviras kažkokios chuntos grasinimas tvarkai ir demokratijai. Ką reiškia pono K.Betingio pažadas ieškoti ir bausti už internetinį nepakantumo pedofilijai skatinimą, jei jokio nepakantumo nematome valstybės pamatų griovėjams? Ar dėl to, kad profesoriui V.Lansbergiui neprikiši šio nukrypimo, galima organizuoti jo nužudymą? Tačiau vis dėlto – neatsirado šaulių… Vis tik – neatsirado. Nebent to „žygdarbio“ būtų ėmęsis kuris nors iš organizatorių…
Perversmo idėja – gyva
Taigi perversmo idėja tebėra gyva. Ji aktyviai tęsiama nuo sausio 16-osios įvykių, kada specialiai kažkurių tarnybų buvo atvežti akmenys Seimo langams daužyti. Toliau sekė grandiozinis sumanymas – „basų policininkų“ piketas, į kurį jau policija turėjo nebešaudyti. Spaudoje buvo šio scenarijaus aprašymas: policija ramiai stebi ir į kolegas nebešaudo, prasideda riaušės, langų daužymas, automobilių padeginėjimas ir visa, kas riaušėms būdinga (viskas organizuota, ir alkoholis dėl drąsos ir narkotikai megėjams, viskas apmokėta). Siekiama, kad būtų iškviesta kariuomenė ir ponia Krašto apsaugos ministrė tą padaro. Tada jau prasideda malšinimas. Tada, pačiame įkarštyje, atjoja ant balto žirgo vienas aukštas karinis pareigūnas, mosteli balta piršine – armija išvedama, mosteli kita pirštine – nurimsta riaušininkai. Tvarkos darytojas – tiesiai į Prezidento postą, žinoma, spaudos pagalba. Seimas paleidžiams, į jį sueina vorai.
Nepavyko… Gal dėl to, kad buvo laiku pagarsinta. Girdėjau, kad tam tikros gretimos spectarnybos nebefinansuoja ‚apsišvietusiųjų“. Tačiau pasigirdo naujos prognozės: na, palaukit, pamatysite, kas rudenį dėsis. Ir po truputį pradeda matytis.
Kas beatsitiktų, viskas naudojama vienam tikslui – įaudrinti minią, tautą, visuomenę, kad būtų patogu, ja prisidengiant, įlipti į valstybės valdymo postus. Manau, kad net sumanymas laikyti Vaiko raidos centre Kedžio dukrelę iki gruodžio pirmos – naujai paskirtos teismo datos, turėjo pasitarnauti tam, jog visuomenė nebesutalpintų savo emocijų ir vis labiau noktų perversmo obuolys. Netikėti neaiškūs sprogimėliai – aplink socdemų būstinę… Gal tai irgi mažos repeticijos? Mes galime tik spėlioti, nes aiškių nuorodų į perversmo šaltinius niekas netiria ir niekas netirs. Ir, atrodo, net Prezidentei tai neįdomu. Arba ji prisibijo ir bando veikti atsargiai, gudriai.
Bet nieko nepagudrausi. Negalima nugalėti šėtono, pasiskolinus jo ginklą. Bet gal Prezidentės nepasiekia viešai išspausdinti K.Vilkauso tekstai, kurie, manu, tikrai nėra tokie „grafomaniški“.
Kaip žinoma, viskas, kur atitinkamame kontekste minimas Prezidentas ar premjeras, turėtų būti padėta ant stalo šiems asmenims. Gal taip nebedaroma? Gal pateikiama tik tendencinga informacija? Gal „Karšto komentaro“ leidėjai reikėtų savo laikraštį užprenumeruoti aukščiausiems valstybės asmenims?.. O gal jie pasiruošę iki Kalėdų išsibėgioti po savo senus ar naujai statomus namus – juk sklando net numatyta ruošiamo perversmo data – gruodžio 16-ta arba gruodžio 19-ta? Vėl gi – židiniai Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Su vitrinų daužymais, automobilių padeginėjimais, bankomatų laužymais bei plėšimais ir t.t.
Negana to – patyliukais sklinda keista informacija, kad Premjeras A. Kubilius visa tai žino, kad susitarimas su profsąjungomis buvo tik „dėl akių“, kad jis pasiruošęs susiimti „manatkes“ ir pasitraukti. Prasidėjus numatytiems veiksmams… Sklinda gandai, jog visa tai finansuoja didieji verslininkai. Kurie? Gal nereikia painioti visų verslininkų, gal tokie – tik vienas ar du. Kurie? Tie, kurie yra pasiruošę. Kurie valdo žiniasklaidos priemones, televiziją… Nes kam tada ta televizija, jei nesiekiama daryti įtakos? O gal čia ir Kauno termofikacinės elektrinės „užstrigimas“ kuo nors dėtas? Gal kažkas pasižadėjo kam nors (Gazpromui?) Maskvoje padaryti viską, kad jų biznis nebestrigtų? Juk lankėsi Lietuvoje Gazpromo įtakingi asmenys, juk susitikinėjo ir su Premjeru? Kaip ir „Olympic Casino“ vadovybė, – atskrido gesinti skandalo, kuris netikėtai iškilo per tą nelemtą „Karštą komentarą“ (tokius dalykus atskleidžia vienintelis laikraštis, o nekviečiamas į spaudos konferenciją pas Prezidentę (!), o niekas nekviečia liudyti Kedžio byloje (!), apsimetama, kad šis laikraštis neegzistuoja ir, matyt, nustotų egzistavęs, jei ne užsienio valstybės bei jų, aišku, tarnybos, kurios, laimė, išsiverčia šio laikraščio straipsnius ir taip turi apytikrį supratimą, su kokia šalimi susisaistė tarptautiniais susitarimais).
Taigi – kas finansuoja neramumus Lietuvoje? Neturime tarnybos, kuri aiškintųsi šiuos Valstybės saugumui svarbiausius dalykus. Deja, deja… Esame įklimpę iki ausų. Arba vis ką nors verčiame, arba dejuojame, arba niekiname patys save…
Ką daryti toliau?
Reikia labai netradicinio ėjimo. Pirmiausia valdančioji dauguma turi atšaukti savo Premjerą Andrių Kubilių. Jis turi pasitraukti nuo Vyriausybės vairo nedelsiant, nes, kaip sako ekonomikos specialistai analitikai, neturi jokio supratimo apie ekonomikos procesus, apie investicijas, jų valdymą, apie daugybę dalykų. Jis pasikviečia konsultantu bankininką, juo prisidengia, bet toli gražu nedaro tų žingsnių, kuriuos darytų bankininkas, – jis tiesiog nesupranta, nesusivokia, „nesigaudo“.
Konservatoriai šį kartą labai kalti, kad nesurado kito asmens šiam svarbiam postui užimti. Čia jų žaidimai dėl įtakos patyrė akivaizdų fiasko ir aiškiausiai pademonstruoja, kad politinių žaidimų laikas baigėsi! Baigėsi, ponai, jei nenorite būti sutrypti saujos, padėtį valdančios chuntos, kuri ateis pritariant apmulkintai, nemąstančiai tautai, plojant katučių, dainuojant tautines daineles ir pensininkėms davatkoms besimeldžiant už atėjusiuosius.
Į žmonių protą neapeliuokite – tauta net nesusivoks, kad chunta, kuri valdžią ima perversmų būdu, eina ne tautai tarnauti, o tiesiog užimti kėdžių, kurios jiems priartins pasakiškus kyšius ir „otkatus“. Per ilgai leista tyčiotis iš valstybės institucijų, per ilgai kiekvienam žiopleliui, jau pamiršusiam skaityti padoresnę knygą, buvo leista tyčiotis tiek iš Seimo narių, tiek iš Prezidento, tiek ir iš mūsų, signatarų. Leista buvo sąmoningai. Buvo naudinga gyventi taip paprastai, tiesiog primityviai valdomoje tautoje, – galėjai daryti, ką nori, pėdas užpustydavo masinių komunikacijų sniegas.
Per ilgai niekas nebandė išsiaiškinti, kam žmogui reikalinga moralė, ir kam valstybės valdyme reikalingi idealai. Per ilgai valstybė buvo tapatinama su „vizija“, kuri, kaip kokia šmėkla, – šmėsčioja kažkur, tai pasirodydama, tai vėl išnykdama , bet niekaip nesusisieja su žmonėmis.
Valstybės „vizijoje“ žmonių nebuvo, todėl planuojant valstybės „vizijos“ dinamiką, nieko nebuvo planuojama žmonėms (ar galima įsivaizduoti, kad valstybė maitintų privačių pensijų fondus, kaip kad yra pas mus, kur dalį žmogaus įmokėtų mokesčių Sodrai, ši juos perkelia į privačius fondus!). Per ilgai apleistas jaunimo dorovinis auklėjimas, per ilgai iškrypimai, gėdingi ir nenormalūs dalykai buvo plačiausiai iškeliami kaip gyvenimo norma. Ir svarbiausia – per ilgai užsitęsė Žvaigždžių karai, kurie buvo skatinami tų pačių šešėlinių struktūrų ir kurių dirbtinai sukeltame įkarštyje nesipriešindami maudėsi svarbiausi mūsų nepriklausomos valstybės žmonės – Vytautas Landsbergis, Kazimiera Prunskienė ir Algirdas Brazauskas.
Žvaigdžių karai
Šių trijų asmenybių susipriešinimo pagrindu buvo kiršinami jų elektoratai. Tauta susipriešino, išmoko neapkęsti kito vien už jo pažiūras, moralė kai kuriais atžvilgiais prarado bet kokį krikščioniškumą. Tokioje terpėje lengva manipuliuoti žmonėmis, o šis šėtoniškas mokslas yra labai ištobulintas. Dabar nematau jokio kito kelio, kaip aktyvias pastangas, atgręžti žmones krikščioniškų vertybių link, nes tik jos vienos eina su ilgametėmis tradicijomis, o tradicija visuomet reiškia stabilumą. Rašysiu dar apie tai tiems, kam įdomu.
Dabar gi norisi pateikti pasiūlymą nedelsiant užbaigti žvaigždžių karus. Jokių naujų serijų būti nebeturėtų, nesvarbu, kaip jos vadintųsi – „Šatrija“ ar kaip kitaip. Šios trys asmenybės turi viena kitai paduoti ranką, ir ne tik tai… Šios trys asmenybės turi pažvelgti viena į kitą kaip į artimus bendražygius valstybės naujam kūrimui iš griuvėsių, likučių, pelenų. Nesvarbu, kad jaunieji politikai, patys jau perpratę šitos kėdės privalumus, vadins šias tris asmenybes pasenusiomis, „nuėjusiomis nuo arenos“ ar kaip kitaip. Ne čia esmė. Esmė ta, kad visos jos trys tebeturi ir ilgai turės savo elektoratą, o kas svarbiausia – ilgametę patirti, žino valstybės procesų milimetrus, grėsmes, atsarginius išėjimus. Jei sugebėtų Seimas pažvelgti netradiciškai, ir jei Premjere taptų, sakykim, Kazimiera Prunskienė – tai visais atvejais geriau, negu bet kas, kas ateis po Kubiliaus – jeigu spės ateiti. Na, žinoma, amžinai politiniais-tautinias-patriotiniais komufliažais besidangstančius taip save vadinusius dešiniuosius ši idėja gali nutrenkti kaip aukštos įampos elektros srovė. Tegu nutrenkia. Pradėkime mąstyti ne politinės nekaltybės ir ne ilgamečio buko, dirbtinai sukelto karo įtakojami. Atpalaiduokime smegenis nuo savo pačių stagnacijos, – Kazimiera, nežiūrint baisių skriaudų, buvo ir tebėra išmintinga, daug išmananti, nepailstamos energijos darbininkė savo valstybės labui ir ji tai įrodė neįtikėtinai sunkiomis sąlygomis. O be to, bet kokia chunta amžinai stengsis žaisti jos korta, nes žino šios asmenybės profesionalumą ir išmanymą,- atimkime chuntai tą galimybę. Profesorius Vytautas Lansbergis šiuo metu yra vienišas Don Kichotas, labai nepatogus ir aiškiausiai trukdantis savo valdžioje esantiems partiečiams. Ne veltui ant jo vis pilama, pilama ir pilama. Net dabar žurnalistai prisidenginėja jo vardu kaip metafora, kai neturi pakankamai argumentų ar platesnio požiūrio, vertinant tikrąją padėtį. Dabar visi šunys kariami ant jo. Tačiau laikas eina ir jis keičia žmones. Mes, politinių batalijų žiūrovai, irgi turime keisti seną, sustabarėjusį požiūrį, kurį prieš dvidešimt metų suformavo asmeninės mūsų aistros, Lietuvą matyti tobulą nedelsiant, tučtuojau. Manau, kad Vytauto Landsbergio ir Kazimieros Prunskienės nuoširdus asmeniškas pasikalbėjimas padėtį padarytų aiškesnę. Algirdas Brazauskas – tebeturintis itin tvirtą elektoratą, būtų nepamainomas tiltas tarp dviejų amžinam susipriešinimui pasmerktų valstybės gyvenimo upės krantų. Tačiau „vaivorykštės“ principas baido net Prezidentę. Kodėl? Tai ne ta pati vaivorykštė ant autobuso, kurio neįsileido nei Vilnius, nei Kaunas. Tai kaip tik sąmoningumo išbandymas, prie kurio privedė gryniausias valstybės krachas. Ne veltui sakoma, kad pilvas – geriausias mokytojas. Gal būt alkanas pilvas ir tautą nukreips nuo amžinų mitingavimų tarpuvartėse, nuo juokelių ir patyčių iš savo valstybės institucijų iki gilaus susimąstymo – kas gi taip nenuilstamai groja ta dūdele, nuo kurios žmogus ima trypčioti, kikenti, šokinėti, paistyti anekdotus apie save pačius, nuo kurių nebegali susičiaupti ir pradėti dirbti, gyventi mąstyti – apie gyvenimą, būtį, apie veltui prabėgantį laiką…
Politikai, kurie iki šiol mąstė tik savo partijų mąsteliais, galų gale suvokė, kad valstybė – tai vienijantis darinys ir dėl to verta atsisakyti savo ilgamečio užsispyrimo. Akivaizdu, kad taip keistai susidariusios dabartinės valdančios koalicijos lankose tikrai nesigano asmenybės, galinčios vadovauti vyriausybei tokiu sunkiu metu. Tada, jei nepatinka profesionalė moteris – kvieskitės iš Briuselio p. Zigmą Balčytį… Tačiau darykite tą nedelsiant. Jei ne „trečiosios jėgos“ interesai, suokalbiai ir intrigos, jis jau būtų tapęs premjeru. Kažkas, žinoma, būtų negavęs milžiniško otkato už „Leo“ darinį, bet dabar nebūtų ir tiek keblumų. Ir daug ko nebūtų iš serijos „to mes nelaukėme“.
Nebešaudykite iš dūminių netikro karo patrankų, nes dūmais prisidengusi kasasi po jumis chunta. Kasasi po valstybe. Nes – iš tikrųjų susiformavo trečioji jėga – brutali, amorali ir gudri, nesiskaitanti su jokiais visuomeninės moralės tabu ir nebėra Lietuvoje jokios institucijos, kur ji neturėtų įtakos. Esate kalti, labai kalti, esate labai labai kalti, kurie nieko nepadarėte „vardan tos Lietuvos“, kurie žiūrėjote tik savo partinių klanų intereso ir džiaugdamiesi laukėte, kol „susimaus“ priešinga pusė. Ir šiuo metu nebeliko jokio įstatymo, kurio nebūtų įmanoma apeiti, ir jokio asmens, kuriam nebūtų galima pritaikyti bet kokio įstatymo ar apkaltos. Net Prezidentė nebesugeba žengti būtiniausio lemiamo žingsnio ir pasiekti, kad Generalinis prokuroras su visa savo pavaduotojų svita apleistų valstybinę areną. Net Prezidentę jau kaltina laikračiai, kad ji kišasi ne į savo reikalus. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad kažkieno grasinantis pažadas kalėjime sėdinčiam K.Vilkauskui „susitvarkyti“ su Prezidente įgauna pagreitį, – visada juk pirmiausia pradedama spaudos rankomis lipdyti visuomeninę nuomonę.
Jauniems „otkatų“ mėgėjams ir voratinklių šeimininkams Vytauto Landsbergio, Kazimieros Prunskienės ir Algirdo Brazausko, o per juos – ir juos palaikančių visuomenės sluoksnių susitaikymas būtų tikriausia krizė. Bet nėra šiuo metu tautoje kitų asmenų, kurie galėtų politikai grąžinti prarastas vertybes. Šis triumviratas galėtų tapti moraliniu ateities tiek vidaus, tiek užsienio, tiek ekonomikos politikos stiebu – santarvės ir darnos stiebu, vilties stiebu. Į mūsų gvenimą turi įžengti visiškai kita kokybė. Didžiuotis savimi ir mylėti savo iškiliausius žmones turi būti normalus reiškinys, o tyčiotis iš savo iškilių asmenybių – tai reiškia būti įrankiais griaunančių jėgų rankose.
Ar sugebės šios trys Žvaigždės peržengti per ilgametes nuoskaudas, pamiršti skriaudas vardan mūsų visų Lietuvos? Ar taps jų asmeniniai skaudūs, slepiami išgyvenimai menki prieš didelį visuotinės kovos su tamsa tikslą? Ar pajėgs šie puikūs žmonės nustoti slidinėti ant nuoskaudos, skriaudos ar nuosavo Ego snieglenčių, kurių viražai iki šiol nunešdavo visai ne ten, kur buvo tikėtąsi? Padėkime jiems, prisidėkime prie to visi. Norėkime ir siekime darnos ir harmonijos. Pakeiskime savo vidines nuosatas. Neprisiriškime prie griaunamojo prado, kuris yra visur, bet susitapatinkime su gėriu, tiesa, harmonija, kuri taip pat yra visur. Neapykanta – sugadinta meilė. Karas – neišreikšta santarvė – ir taika kiekviename iš mūsų,ačiau svarbu su kuo susitapatiname. Sutapkime su santarve, tegul kiekvienas iš mūsų ampa darnos nešėjais. Neleiskime surūgti mūsų viduje aukščiausioms žmogiškoms vertybėms, o išskleiskime tai visu grožiu nesigėdydami.
Kaip trokštu, kad tai įvyktų!.. Reikia tik sveiko proto ir apsidairyti aplinkui. Reikia pabusti iš šėtoniškų burtų, pasipurtyti ir pradėti gyventi – kaip sugebame, taip, tačiau neniekindami savęs, oriai, neleisdami, kad mumis manipuliuotų.
Koks gražus vėl būtų mūsų kelias aukštyn, praturtintas netekimų patirtimi ir papuoštas Išminties.
Net politikams, net „trečiosios jėgos“ atstovams, neteisingiems teisėjams, begėdžiams prokurorams – visiems siūlau atidžiai įsižiūrėti į M.K.Čiurlionio paveikslą „Angelas“. Tai yra piešinys: juodas nueinančio angelo siluetas. Juodas angelas, suskliaudęs sparnus, panarinęs galvą, dūlina šalin. Jis juodas – baltame lape ryškus ir matomas. Bet – stabtelkime ir įsižiūrėkime – balta kreidute ant balto lapo išryškėja sparnus pakėlęs kitas angelas – baltas! Jo iš karto nematyti. Reikia žvelgti atidžiai, reikia jo paieškoti, ir – pamatome! Genijaus mintis visiškai aiški: atsirado tikras angelas, ir juodasis apsišaukėlis turi pasitraukti. Jokios kovos čia nėra – angelas yra tik vienas – baltas! Juodasis pats žino savo vietą – balta lapo erdvė ne jam , jis turi dingti.
2009-11-06
