Tuo metu, kai politinėje virtuvėje vyrauja ateinančių permainų vėjai, po Seimo ir Vyriausybės kuluarus laksto riaumodamas “LEO LT”, o socialliberalai su pilietininkais demokratais sukryžiavę špagas dėl Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko posto, rašytoja Vidmantė Jasukaitytė sėdo prie kompiuterio ir visiems parlamentarams elektroniniu laišku išsiuntinėjo savo romaną “I killed my daughter” (“Aš nužudžiau savo dukrą”). Kas ir ką čia nužudė? Ką reiškia visa tai? Apie tai – iš pirmų lūpų. Taigi, pokalbis su rašytoja Vidmante Jasukaityte.
-Jūs visiems Seimo nariams išsiuntinėjote savo mažąjį romaną "Aš nužudžiau savo dukterį". Kodėl taip pasielgėte? Apie ką šis romanas ir kodėl manote, jog Seimo nariai turi ji perskaityti?
-Taip, tai mano asmeninė akcija. Labai asmeninė…
Žinau, kad artėja įstatymo dėl abortų legalizavimo ar uždraudimo svarstymas Seime. Manau, kad daugelis Seimo narių nėra pakankamai įsigilinę į aborto pasekmes individualios moters sveikatai bei likimui apskritai. Pasekmės žymiai sunkesnės, negu galima nuspėti. Net negu galima įsivaizduoti. Tai ne tik kūno trauma. Nebeužgydoma tuštuma lieka moters sieloje. Net jei moters sąmonė ir užblokuoja šią katastrofą, net jei atrodo, kad viskas jau praeityje, pamiršta, nebeturi jokios reikšmės, vis tiek ta tuštuma nuolatos pildosi ir pildosi kančios, baimės, neišpažintos kaltės substancija ir grižta neišvengiamais smūgiais į moters ramybę net gilioje senatvėje (mačiau tokį atvejį iš arti), kada jau nieko gyvenime pakeisti nebeįmanoma. Moteris išeina iš gyvenimo su didele kalte ir graužatimi. Po aborto gyvenimo pasiekimai ir nuopelnai senstant visiškai sumažėja ar net išnyksta, o lieka tik galiausiai suvokta tragedija ir kančia. Gyvenimas nebeturi vertės. Tai yra baisu.
Beje, kodėl kalbame tik apie moterį? Argi vyrui nesvarbu, kad jo kūdikiui neleidžiama net gimti? Daug vyrų po to bando nemąstyti apie tai. Kai kurie jaučiasi tarsi nepilnaverčiai, tarsi būtų praradę dalį savęs, kai kurie užsidaro savyje, o tie, kurie sugeba užgniaužti pasipriešinimą aborto akcijai, bunka, šiurkštėja, praranda žmogiškąjį ir jausmų subtilumą, tampa nebejautrūs.
Jei vyras susitaiko su tuo, kad jo kūdikis bus nužudytas, nejaučia atsakomybės už jį, patikėkite – jis sugebės atsikratyti atsakomybės ir visais kitais atžvilgiais. Nereikia stebėtis, kad vyras palieka sergančią moterį nelaimės atveju, pameta vaikus, – jis jau yra atlikęs žymiai baisesnį veiksmą – leidęs nužudyti, buvęs to žiaurumo bendru.… Jis jau peržengė, pamynė savo aukštąjį “Aš”…
Taip pat yra vyrų, kurie patys skatina moterį ryžtis abortui.
Tie vyrai yra labai neišsivystę dvasios prasme. Tai yra dvasios tinginiai, dvasios apsilaužėliai, dvasios ištvirkėliai – kažkokia žmogaus forma, kuri tik priklauso vyriškai lyčiai, bet visiškai neatlieka vyro funkcijos nei šeimoje, nei visuomenėje, nei evoliucijoje. Vyro paskirtis – valdyti materiją, skverbtis į žinojimo sferą tam, kad apsaugotų ir išlaikytų pasauliui kokybiškai kitokią žmonijos pusę – moteris ir vaikus, be kurios žmonija neegzistuotų.
Vyras, kuris pritaria arba skatina vaikų žudymui – anomalija žmonių pasaulyje. Kaip ir moteris.
Žemas pragyvenimo lygis? Netiesa!
Žemas atsakomybės lygis!
Skurdžiaus, neišsivysčiusio prasčioko troškimas: nuo šiol užmušinėsime vaikus ir bereikės mažiau dirbti… Bet nesvarstoma kad ir susilaikymo galimybė, nes jiems svarbu patenkinti instinktus. Tačiau žmogus su nevaldomais instinktais, be atsakomybės ir dvasingumo – labai arti gyvulio.
Šia akcija aš norėjau atkreipti Seimo narių dėmesį tai, kad aborto problema yra labai ypatinga, – juos įteisinus, kiekviena diena garantuoja daugybę nepagimdytų, nebūsiančių žmonių. Daugybę poetų, dvasininkų, filosofų, inžinierių, mokytojų, politikų… Daugybę tėvų bei motinų, kurie augintų kitus žmones – kitus tėvus ir motinas… Kaip kad yra dabar…
Ir norėjau pasakyti, kad yra daugybė moterų, kenčiančių dėl to, ką jos padarė.
Šis mano romanas dar nevirtęs knyga, jis tik buvo išspausdintas literatūriniame žurnale “Metai”. Jis ypatingas tuo, kad ten aprašoma herojė “susideda” iš kelių realių, Lietuvoje gyvenančių moterų. Tikrus jų išgyvenimus aš sujungiau į vieningą siužetą ir priskyriau vienai moteriai. Iš tiesų yra moteris, kuri po aborto dažnai girdi verkiant vaiką, ypač kai būna viena. Yra moteris, kuri mato mergaitę, tarsi sudarytą iš miglos, kuri greitai išnyksta. Yra moteris, kuri aborto išvakarėse sapnavo tą mėsos bei kraujo pritaškytą koridorių ir ekstazėje nuo belaukiančios puotos kniaukiantį juodą katiną – tą koridorių ji atpažino rytojaus rytą, vedama atlikti, ką buvo sumaniusi. Yra moteris, kuri trokšta bausmės sau, nuolatos galvoja ir tobulina tos bausmės būdus ir bijo kam nors prisipažinti, kas ją slegia, – jos gyvenimas virtęs pragaru. Ji svajoja, kad būtų nubausta už abortą. Nepavydžiu, nepavydžiu jai… Jų namuose visko pakaktų mažiausiai dešimčiai vaikų…
Bet trumpai kalbant – tai mano sąžinės akcija. Jei to nepadaryčiau – jausčiausi labai blogai… Jausčiausi prisidedanti prie negimusių kūdikių žudymo.
-Vidmante, kalbate apie dalykus, kuriuos kai kas gali pavadinti keistais. “…tuštuma moters sieloje…” Jaučiu, kad galite būti nesuprasta, kai Seimo nariams kalbate apie sielą.
– Kodėl? Manau, kad dauguma supras… Kad nejaustum sakralių dalykų, reikia jau labai labai žemai pulti… Todėl, kad siela – ne vairuotojas, kuris būtinas Seimo nariui. Sielos išlaikymui ar priežiūrai finansuoti neskiriama biudžete eilutė… Sielos nepasėsi ir nenupjausi, ji nieko neduoda energetikai, prie jos neprijungsi lemputės ir nepasišviesi…
-Anaiptol! Ir dar kaip pasišviesi…
– Aš ir noriu pareikšti savo nuomonę apie tai, kad žmogus turi ne tik kūną bet ir sielą. Beje, dėl sielos… Manau, kad panašūs klausimai (turiu galvoje abortų draudimo ar legalizavimo įstatymą) valstybiniu mastu kyla kaip tik ten, kur pernelyg daug žmonių suvokia save labai jau medžiagiškai. Šiuo metu, kada iš materijos vergijos išsivaduoja net mokslas, ir naujausi pasiekimai nutrina ribą tarp fizikos ir filosofijos (šiuo atveju pastarajam žodžiui tikrai bus greitai atrastas kitas terminas, nes jis aiškiai užima ne savo vietą, – reikalingas naujas žodis, išreiškiantis religijos tiesų akivaizdų virtimą įrodoma bei patikrinama mokslo šaka)- turiu galvoje visa, kas susiję su vadinamomis “Stygių (strings) teorijomis”, – dalis mūsų visuomenės, tebesiremia pasenusia Darvino žmogaus kilmės teorija. Darvinas gal ir laikė save kilusiu iš beždžionės ir labai didžiavosi savo milžiniška evoliucija nuo gorilos iki Darvino, bet aš nesutinku su jo man, kaip žmogui, primetama kilmės versija. Man priimtinesnė kita teorija.
Aš mieliau laikau save, sukurta Dievo, ir tikiu, jog turiu pačią tikriausią jo dalelę – sielą. Ir savo tobulėjimą matau sąmonės susiliejimo su siela galimybėse. Manau, kad žmogaus pritas turi būti dvasingas. Žinoma, kaip žmogus buvo “kuriamas”, kol kas niekas nepaaiškino, nes tai, be abejo, užėmė milijardus metų, o kokių nors metodų, patvirtinančių evoliucijos pokyčius tokiame labai tolimame laike, dabartinė civilizacija dar neturi. Senieji raštai, neabejoju, išlaikę daug tiesos, tačiau ji užkoduota simboliais.
Tačiau nūdienos mokslininkai visai rimtai svarsto, kur siela galėtų slypėti, kas tai yra ir kiek ši substancija sveria. Yra atrasta, kad kiekvienas žmogus mirdamas praranda tą patį svorį – kelis gramus… Svarstoma, ar tai nesusiję su sielos atsiskyrimu nuo kūno. Seniausieji tikėjimai sako, jog siela slypi žmogaus širdyje, ištikus klinikinei mirčiai ji dar kurį laiką būna konkorėžinėje liaukoje, o po to, atsiskyrus eterinėms bei mentalinėms, susijungia su artimiausiu sau atitikmeniu – su tuo, kieno dalis ji yra…
Sielos nepripažįsta tie, kurie turi nešvarią sąžinę, kurie siekia užsiblokuoti patys nuo savęs. Jie “nužemina” save, – siela juos laiko per aukštai, ji nepatogi jiems. Jų žemoji prigimtis nepasiruošusi gyventi aukštojo žmogaus gyvenimo.
Kas atmeta sielą, tam nereikalingi idealai. Be idealų sistemos negali vystytis jokia visuomenė ir jokia valstybė. Iškreipti idealai sąlygoja bet kokio gyvenimo deformacijas.
Bet aš sutinku, kad yra daug žmonių, kuriems neegzistuoja tai, ko jie negali nušauti, areštuoti, pasodinti į kalėjimą… Taip pat – ir siela…
– Jūsų nuostata abortų klausimu, feminisčių požiūriu, per daug konservatyvi. Jos teigia, kad kiekviena moteris turi teisę į savo kūną, ir todėl gali daryti su juo, ką nori. Taip pat – ir abortus.
Aš į gyvybės atsiradimą ir evoliuciją tiek pasaulyje apskritai, tiek motinos kūne žvelgiu su nuostaba ir dvasios virpuliu kaip į kol kas nepaaiškintą paslaptį. Mokslas siekia paaiškinti paslaptis, ir kada nors apie sielą, apie gyvybės užsimezgimą ir apie daugelį subtiliausių dalykų mes žinosime kur kas daugiau negu žinome dabar. Svarbu sulaukti to laiko, išgyventi, neprarandant svarbiausio žmogaus komponento – dvasios. Nes tai praradus, žinios nieko gero nebeduos.
Šiuo aspektu, feministės materialistės yra žiauriai atsilikusios. Jos apriboja savo žinojimą socializmo lageryje plačiai įtvirtinta ateistine pasaulėžiūra, šios pasaulėžiūros diapazone sukasi ir vystosi visas jų mentalitetas, ir darydamos įtaką valdžios struktūroms priimant panašius įstatymus, aiškiai siekia paprasčiausių socialių, buitinių, jutiminių patogumų, kurie sumažintų atsakomybės jausmą. Atsakomybė irgi nepatogi.
Daug kartų pasaulis bandė atsikratyti įvairios atsakomybės, ir visada tai baigdavosi tragiškai. Tai, be abejo, prisidėjo prie etruskų išnykimo, prie Romos imperijos žlugimo…
Šiuo metu Lietuvai būtų aktualiau suvokti, kas visuomenėje sąlygoja tokių “suvyriškėjusių” moterų atsiradimą (žodį “suvyriškėjusių” dedu į kabutes, nes ribotumas nėra vien vyrams būdinga savybė). Jų aktyvumas dėl abortų legalizavimo – stebėtinas. Jos turi kažkokį žudikišką instinktą – kuo daugiau abortų bus padaryta, tuo daugiau bus laisvų moterų…
Laisvų – nuo ko? Abortas – moters išlaisvinimas?
Juk gyvybė – pradėtas kūdikis – tai visai ne moters kūnas! Atsikvošėkite!
Juk tai ne karpa ir ne apgamas, kurį gali imti ir pašalinti.
Moteris yra tik kelias kūdikiui ateiti į pasaulį, ji yra tik indas, kuris apsaugo ir subrandina ypatingiausią substanciją – materializuotą gyvybę, per kurią šį pasaulį veikia Dvasia.
Kiek kalbama apie Gyvąją dvasią, – o kas tai yra? Tai yra Dvasia, “aprengta” kūnu, kurios veikimą sąlygoja ir kuriam suteikia kryptį sąmoningas žmogaus apsisprendimas visu savo gyvenimu tarnauti aukščiausiam tikslui – sudvasinti materiją. Tame apsisprendime ir yra žmogaus bendrumas su tuo Amžinuoju kuriančiuoju Principu, kurį visos tautos visais amžiais vadina Dievu.
Moteriai suteikta ypatinga privilegija – išnešioti ir gimdyti. Nenori – sterilizuokis. Apkarpyk save, apskabyk ir gyvenk kaip virkščia, patirdama kuo daugiau gyvuliuko džiaugmų ir apsieidama be dvasios džiaugsmo. Daryk su savim, ką nori, po to… Po to gal teks ne vieną kartą atlikti daug sunkesnį pasirinkimą. Nes pamoką “Nežudyk” vis tik teks išmokti kiekvienam… Tai asmeninio brendimo reikalas su visomis nebrandumo pasekmėmis.
Bet kodėl šiandien stumti į prarają kitas?
Tikiu tobulu darnos principu “kaip viršuje, taip ir apačioje” (Hermis Trismegistas) arba “kaip danguje, taip ir ant žemės” (neginčijamas įrodymas, kad tą universalų principą žiojo Jėzus Kristus), ir visiškai esu tikra, kad pažeidusieji tą dėsnį susilaukia skaudaus atpildo.
Na, žinau, kad feministės renka parašus, jog abortas būtų įtvirtintas įstatymu, – jos akivaizdžiai asmeninę savo atsakomybę už tokio kosminio reiškinio kaip gyvybės nutraukimą, suardymą nori perkelti įstatymui, t.y. Valstybei. Jos kuria baisią, sunkią, nelaimingą Valstybės “karmą”. Aš nesutinku su tuo – tegul jos pačios ir atsako už savo nusikaltimus. Kodėl jos nori įteisinti kruviną nuostatą ir atsakomybę užkrauti valstybei?.. Mes juk gyvename vieningoje begalinėje sistemoje – tai ne vien Lietuva, net ne Europos Sąjunga, netgi ne Žemės planeta – tai kur kas daugiau… Tai ir akimis neaprėpiama erdvė su visa juose vykstančių procesų tvarka, ir suma daugybės nematerialių “erdvių” ar “matavimų”, kurių reiškiniai kertasi vieni su kitais ir kuriuos mes galime tik “užčiuopti” savo neregimąja dalimi – sąmonę, protu, sąžine, intuicija ir “žinojimu” be jokio motyvo, iš kur žinome.
Iš pradžių atrodantis paprastas aborto legalizavimas turi dideles, tiesiog begalines gelmes, nes tai liečia didžiausią iš visų paslapčių – gyvybės atsiradimą. Gyvybės, kurią sudaro kūnas ir siela…Abejoju, ar Seime dirbantys žmonės tokie primityvūs ir buki, kad nepaieškotų išeičių ir išvengtų to baisaus dalyko legalizavimo. Abejoju, ar kas ryžtųsi prisiimti atsakomybę už veiksmus, kurių apimties negali numatyti.
Atlikdamas kitokį nusikaltimą, žmogus nusižengia žmonių įstatymui, o darydamas abortus nusižengia pačios gyvybės ir gyvenimo esmės įstatymui, pačiam gyvybės žemėje tęstinumui. Niekam ir niekur nevalia to daryti. Išskyrus galbūt keletą labai ypatingų atvejų.
-Ar jūs tikrai manote, kad Valstybė nori atsakyti už panašių įstatymų priėmimą?
– Jau posakiu tapo:”Kiekviena valdžia nuo Dievo”. Esu tikra, kad žmonės, esantys valdžioje, atsakingi už savo tautą ir jos puoselėjamas vertybes ar nuosmukius. Tačiau – antroji pusė – kiekviena tauta turi tokią valdžią, kokios yra verta… Jei renkamės į valdžią žmones, kurie neskatina moralės, nesudaro sąlygų piliečiams gyventi dorą ir sąžiningą gyvenimą – atsakomybė visiems, išskyrus tuos, kurie nesupranta, ką daro. Taip turėtų būti pagal Atpildo dėsnį, ar ne?
Antra vertus – jei valstybė panaikino mirties bausmę net didžiausiems nusikaltėliams, – kodėl turėtų užkirsti kelią gimti savo piliečiams, nekaltiems, tyriems… Tegul gimsta, reikia džiaugtis jais ir sudaryti salygas, kad šeimos gyventų pasiturimai. Kas čia rūpinasi pas mus vidutinio piliečio gerove?Socialdemokratai? Taigi jiems darbo į valias…
Būtų puiku, jei balsavimas būtų vardinis…
Tauta tikrai turi teisę pažinti Seimo narių moralines nuostatas.
-Pati kadaise, kiek žinau, įkūrėte Moterų sąjungą… Bet feminisčių, jaučiu, nelabai mėgstate?
– Moterų sąjunga yra moterų sąjunga. Ten nebuvo nieko panašaus.
Tačiau tos feministės, kurias matome akcijoje už abortus, gal visai ir ne feministės?.. Gal tik kažkas feminizmui priskiria tai, kas deformuota, iškrypę… Gali taip būti. O gal čia tas “amerikoniškasis” feminizmas, tas agresyvusis, kur moteris siekia legalaus biseksualumo, abortų laisvės, kur nori amžinai “kovoti” už teises…
Joms daug trūksta, kad būtų tikros feministės. Ir pirmiausia – susivokimo ir nuoseklumo. Be to – gerumo… Neigti vyrų sukurtą pasaulį ir kartu trokšti lygių teisių su vyrais – reiškia siekti galimybės tą patį “netikusį” pasaulį valdyti, užimti jame vietą šalia vyro, dominuojančią vietą. Gal geriau būtų siekti, kad pasaulis taptų jaukus ir patogus gyventi moteriai tokiai, kokią ją daro jos prigimtis? Nė už ką nenorėčiau užimti jokio vyro vietos egzistencijoje ir nesiekčiau jokių lygių teisių. Noriu turėti moters teises. Jos, tos abortų šalininkės-aktyvistės jau ir yra beveik vyrai – taip nutolusios nuo moteriškos pasaulėjautos… Jos nenori vaikų, bet nori orgazmo… Nori viską turėti fiziniškai, bet nenori aukotis, atiduoti, dalintis… Jos neskatina Pasaulio motinos moralės, kuri vienintelė gali pagydyti pasaulį nuo jo baisiausių ligų – agresijos, militarizmo. Grynos tarybinės moterys – rašiau apie tai viename “Karšto komentaro” straipsnyje… Tokio feminizmo pilni moterų žurnalai. Ten visos “gundymo” technologijos, visi sekso metodai, kaip pasivogti vyrą iš jo paties, jam pačiam to nežinant… Bet kam to reikia, jei be kompleksų naudojiesi vibratoriumi, ar ne? Ir tokios būtybės norėtų daryti įtaką įstatymų leidybai? Nieko sau…
O tos, kurias aš pažįstu…
Tai labai traumuotos būtybės.
Nežinau, ką jos su savimi yra padariusios, tačiau iš to, ko ir kaip siekia, suprantu, kad bijo savęs. Jos bijo atsigręžti į save, bijo pažvelgti į savo gyvenimą ir įvertinti savo poelgius. Manau, kad ne viena jų atsisakė savo kūdikio ir gal ne vieno… Abortų legalumas sumažintų joms pasąmoninį kaltės jausmą, nes jos identifikuotų save su įstatymu, kuris tai leidžia. Jos pabandytų jaustis teisios ir nenusikaltusios…
Taip, tai yra vargšės moterys, mąstančios kairiuoju (“vyriškuoju”) pusrutuliu.
Bet žmogus turi du smegenų pusrutulius ir kiekvienoje lytyje dominuoja skirtingi.
-Jūs daug kalbate apie atsakomybę. Nejaugi Jūs manote, kad Seime – atsakingi žmonės?
– Prielaidas darau labai priešingas. Svarstau – kodėl būtinai turėtų balsuoti už abortų legalizavimą. Juk tai ne “Mažeikiai”, ne Atominė elektrinė, – jokio “otkato” niekas negaus, priėmę šį įstatymą, jei yra tokių, kam tai rūpi. Nebent kokia ligoninė, kurioje jau iš anksto numayta daryti abortus masiškai, nebent kokia skerdykla… Bet nebūtų didelės naudos iš to niekam, taigi papirkimo galimybės nelabai numatau. Balsuoti prieš galėtų padėti tiesiog žmogiškoji etika, kultūra arba giluminės, pasąmoninės nuostatos, kurias, be abejo, kiekvienas turi ir kurios išryškėja ypač, kai susiduria su tokiais “ribiniais” klausimais. Manau, kad kiekvienas turėtų pagalvoti; jei kiekvieno iš jų motina nebūtų laikiusis šiuo atveju tos pačios moralinės normos, kurią propaguoja V.Jasukaitytė, – nebūtų nė vieno iš jų.
Mano akcija neapsiribos vien trumpo romano išsiuntinėjimo Seimo nariams. Visa, ką rašysiu apie tai, perduosiu jiems. Jei kam kis kokių klausimų, gal mano samprotavimai padės apsispręsti. Ruošiuosi pateikti, mano nuomone, įdomių, jiems nežinomų šio klausimo aspektų. Augsime visi drauge. Nemanau, kad negimę kūdikiai taip jau negali kalbėti, – kažkas, manau, už juos vis tik kalba. Net be žodžių… Ir tą pajunta įvairiausi žmonės, tad kodėl ne Seimo nariai?
– Išsiuntėjote romaną. Ar sulaukėte kokios reakcijos iš Seimo? Jei taip, tai kokios?
-Aš tik žinau, kad visus Seimo narius pasiekė mano akcija. Žinau, kad kai kurie tikrai perskaitė. Kai kas net diskutavo su manim. Pagrindinis aborto šalininkų motyvas toks: jei uždrausime legalius abortus, bus daugiau kriminalinių.
Atsakau: ne, nebus!
Pavyzdys – Lenkija.
Po abortų uždraudimo jų iš viso sumažėjo.
Sumažės ir pas mus, nes žmonės, neturintys tvirto apsisprendimo – gerai tai ar blogai, susitapatina su bendra legalia tvarka, su įstatymu.
Teko kalbėtis su kunigais, ir jie teigė, jog dauguma moterų, kenčiančių, neturinčių ramybės dėl kadaise padaryto aborto, bando save pateisinti tuo, kad įstatymas nedraudęs, ir jos pasidavusios legaliam, oficialiam požiūriui, jog kūdikis iki dvylikos savaičių “dar nesąs tikras žmogus”. Ir jos gailisi, nepaklausiusios sąžinės, prigimties balso.
Žinoma, bus ir kriminalinių atvejų, tačiau jų yra ir dabar.
Kodėl Seimas turi atsižvelgti į iškreiptus dalykus, o neatsižvelgti į būsimus savo valstybės piliečius? Jau ir taip skriaudžiame šeimas, nepadėdami lėšomis tikriems tėvams, tuo tarpu mokame didžiausius pinigus įsivaikinusiems. Ar tuo nesumažinome nelaimingų vaikų skaičiaus? Dėl tokio sprendimo Lietuvoje jau egzistuoja tikri vergai nuo pat vaikystės, kuriuos kažkas įsivaikina dėl pinigų ir verčia dirbti sunkiausius darbus, įtėvių tikrieji sūnūs prievartauja įvaikintas “sesytes”, migdomi palėpėse be langelių – teko matyti… Tik todėl, jog kažkas “išprotavo”, – jei pinigais skatinsime šeimų gausumą, gimdys alkoholikai ir degradavę. Bet tada padidėtų gimstamumas ir tvarkingose šeimose… O degradavę ir taip gimdo.
Manau, kad priimant svarbų sprendimą, visada reikia atsižvelgti į normą, o ne į anomaliją.
– Ar nebijote, kad po tokių Jūsų drasių minčių Jus gali ištikti Seimo narės B.Vėsaitės, kuri inicijavo alkoholio reklamos uzdraudimą per TV, likimas, – kad būsite viešai pasmerkta ir "užmėtyta akmenimis"?
-Neabejoju, kad būsiu pavadinta didžiausia tamsuole. Tą tikrai numatau. Numatau ir pasityčiojimą, kurio jokių formų nebijau. Jei nesielgčiau taip, kaip elgiuosi, jausčiausi blogai. Tai tas pat, kaip matyti apkvaitusių pamišėlių spardomą bejėgį žmogų ir jam nepadėti.
Tačiau mano romane “Aš nužudžiau savo dukterį” herojė vienu metu pasijunta esanti tarsi visų negimusių ambasadorė… Argi jiems, kuriuos paliekame už šio gyvenimo durų, tokių ambasadorių nereikia? Kas už juos kalbės – jiems juk nebuvo leista?..
Aš kviečiu visus, kurie žino, jog turi sielą – būkime mūsų mažyčių, bejėgių vaikelių ambasadoriais, – nelaimingų tremtinėlių, kuriuos patys ištrėmėme iš gyvenimo, iš savęs, iš tėvynės, iš žmonių pasaulio…
Kas pasakys, kur jie dabar?
Ar tikrai jų niekur nebėra?
Abejoju…
Kalbėjosi Giedrė Gorienė
2008-01-30
