Neseniai rinkimus laimėję politikai, skambiai deklaravę „naujų darbo vietų kūrimo“ pažadus, karčiai nutyla, paklausti, kodėl ligi šiol buvo trukdoma į šalies įrenginių tikrinimo, atitikties vertinimo ir sertifikavimo rinką įžengti tarptautiniams žaidėjams. Verslo atstovai teigia, kad tokia situacija rinkoje nesikeičia jau daugiau nei dešimtmetį, o įrenginių techninės būklės ir sertifikavimo paslaugas teikiančioms bendrovėms Lietuvoje vykdyti veiklą sunkiau nei daugelyje kitų Europos valstybių. Drąsiai apie tokią susiklosčiusią situaciją rinkoje sutiko kalbėti bendrovės „Inspecta“ generalinis direktorius Mantas Andriuškevičius.
-Kaip vertinate susidariusią konkurencinę aplinką Lietuvoje?
-Bet kurioje šalyje yra tam tikros rinkos, į kurias valstybė iš principo turėtų nesikišti. Ir tai yra todėl, kad Europos Bendrijos šalys privalo vadovautis Europos laisvo prekių ir paslaugų judėjimo direktyva. Deja, Lietuvoje valdžios atstovai laisvos rinkos nenori ir kai kurios viešosios įstaigos, priklausančios ministerijoms, konkuruoja su privataus verslo įmonėmis. Tuo tarpu tos pačios ministerijos kontroliuoja šią rinką (išduoda įgaliojimus šiai veiklai). Konkrečiai kalbant apie mūsų – įrenginių tikrinimo, atitikties vertinimo, sertifikavimo bei mokymų paslaugų – rinką, dalyvaujant Tarptautinės kontrolės ir sertifikavimo įstaigų konfederacijos (angl. CEOC International) susirinkimuose ne kartą teko išgirsti iš tarptautinių TIC (angl. Testing, Inspection and Certification) kompanijų, kad Lietuvos rinka iš esmės jiems nepatraukli, nes reali rinkos konkurencinė aplinka yra iškreipta. Visas pasaulis supranta, kad Lietuvoje tenka konkuruoti su įstaigomis, kurių savininkai yra tos pačios ministerijos, kurios išduoda leidimus veiklai ir kontroliuoja rinką.
-Kokius „valdžios rankos“ kišimosi į laisvą rinką pavyzdžius galėtumėte paminėti?
-Pateiksiu dažnai pasikartojančią schemą. Štai viešoji įstaiga SPSC (Statybos produkcijos sertifikavimo centras) prie Aplinkos ministerijos atlieka statybos produktų sertifikavimą. Įgaliojimus šiai veiklai suteikia ta pati Aplinkos ministerija. VŠĮ SPSC taip pat, pagal Aplinkos ministerijos patvirtintą tvarką, dalyvauja įmonių ir specialistų atestavime, kurie dirba statybos sektoriuje. Taigi patys pajutome, ką reiškia gauti įgaliojimus iš Aplinkos ministerijos šiai veiklai. Viskas logiška, negi norėsi įsileisti konkurentą, kuris konkuruos su tavo įstaiga. Be to statybos įmones galima pagąsdinti: „atestuotis tai ateisit, tai gal geriau „nesusidėkite“ su konkurentais“.
Kitas pavyzdys – VŠĮ Technikos priežiūros tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Ši įmonė užsiima potencialiai pavojingų įrenginių tikrinimu ir atitikties vertinimu. Įstatymiškai rinka laisva nuo 2002 metų, t. y. gali steigtis privačios įrenginių tikrinimo įmonės, kreiptis į nacionalinį akreditacijos biurą, akredituotis, gauti įgaliojimus iš atitinkamų ministerijų, tame tarpe ir iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir vykdyti veiklą. Veiklą kontroliuoja ta pati jau minėta ministerija. Nenuostabu, kad VŠĮ Technikos priežiūros tarnyba užima daugiau nei 60 proc. įrenginių tikrinimo rinkos.
Valstybinė įmonė „Lietuvos energija“ turi savo mokymo centrą VšĮ „Energetikų mokymo centras“, kuris teikia paslaugas tai pačiai valstybinei įmonei ir kuris, patvirtinus naują energetikos darbuotojų sertifikavimo tvarką gruodžio 31 d. tampa vienintele tai veiklai akredituota įstaiga, kai nauja tvarka įsigalioja nuo sausio 1 d. Kyla retorinis klausimas, ar tai sutapimas?
-Ką tokioje situacijoje praranda verslas – akivaizdu. O ką praranda mūsų šalis?
-Manau, jog politikai, drąsiai kalbėdami apie užsienio investicijų pritraukimą, turėtų pasvarstyti, ar nesukuriame situacijos, kuri iš tiesų atbaido užsienio investuotojus. Man įdomu ar kas nors domėjosi, kiek užsienio kapitalo įmonių jau pasitraukė iš Lietuvos rinkos?
Bet kuris verslas yra linkęs augti, todėl neišvengiamai investuoja. Užsienio kompanijos atneša ne tik investicijas, bet ir tam tikrą kultūrą, kurios saugos srityje mums tikrai trūksta, darbuotojų kompetencijos augimo galimybes ir kitas naudas. Tačiau barjerai šioje rinkoje gaunant įvairius leidimus veiklai bei valstybinėms institucijoms priklausančių įmonių dominavimas užkerta kelią šioms investicijoms.
-Negi mes atrodome kaip neskaidri valstybė?
-Nesmagu sakyti, bet taip. Deklaruojame, kad skaidrūs, o realybėje… Tarptautinės verslo organizacijos mato mūsų „virtuvę“, tad arba nenori rizikuoti čia ateidami, arba bando kurtis, bet vėliau palieka mūsų rinką, o kartais sumažina savo paslaugų spektrą. Niekas nenori konkuruoti su valstybine įstaiga, kuri pati išduoda leidimus savo veiklai.
-Kokias matote išeitis iš šios situacijos?
Didžioji dalis Europos šalių liberalizavo mano minimas rinkas. Štai Estijoje tokias viešąsias įstaigas valstybė pardavė privačiam verslui ir vykdo tik rinkos priežiūros vaidmenį. Taip, tie kurie nusipirko tą viešąją įstaigą, iš karto tapo rinkos lyderiais, tačiau niekas netrukdė kitiems mažesniesiems kurtis šalia ir konkuruoti lygiomis sąlygomis be jokių protekcijų. Įrenginių tikrinimo, atitikties vertinimo, sertifikavimo ir kitų inžinerinių paslaugų rinka Lietuvoje šiuo metu yra tokioje dviprasmiškoje situacijoje, kurios nėra niekur kitur Europoje. Manau, kad metas spręsti šią problemą.
Nušviesta situacija, apie kurią ne kiekvienas verslo atstovas išdrįso kalbėti, galėtų tapti vienu pirmųjų naujųjų įstatymų leidėjų išbandymų. Verslininkai vienbalsiai skelbia, kad savo veiksmais turime įrodyti, jog esame skaidri valstybė, kuri gali sukurti tinkamas sąlygas tarptautiniam verslui ir investicijoms visuose sektoriuose – statybos, paslaugų ar įrenginių sertifikavimo. Kitu atveju, nepaisant skambių lozungų ir gražių norų, mūsų šalies reputacija tarptautinėse rinkose gali būti sugadinta ir negrįžtamai.
Parengė Rūta Vederytė
