Vidmantė Jasukaitytė
-Ar girdėjai? Drižių suėmė? Dabar jis KPZ…- patyliukais tą vakarą telefonu murmtelėjo pažįstama, ir toliau natūraliu balsu kalbėjo apie kažką kitką, lyg niekur nieko…
Pakvipo kelių dešimtmečių senumo laikais, kai tam tikra informacija tik taip kartais ir galėjai pasikeisti – sumurmėti, prasilenkiant įstaigos koridoriuje, ar kalbėti užšifruotais štampais, kurių reikšmė ir kalbančiajam, ir tiems, kurie klausosi, buvo žinoma ir aiški.
Ir prieš atsisveikindama, lyg tarp kitko, paklausė:
-O kas dabar jam bus?
-Nieko nebus, – pasakiau. – Drižius pasidarys gerą reklamą, saugumas susikūrė sau “kompromatą”, visas reikalas vienaip ar kitaip nuskambės Europoje, o prezidentas užstos „laisvą spaudą“, kuri tik tokia ir gali būti demokratinėje šalyje.
Viskas kaip tik taip ir įvyko. Tik Saugumo departamento vadovo Arvydo Pociaus veidas kalbant per televiziją atrodė kažkaip… Na, sakykim, suvargęs. Saugumiečių veidai paženklinti panašia išraiška – nei tai daug geriantys, nei tai persirūkę, nei tai naktimis kortuojantys… Žinoma, kiekvienas ligšiolinis saugumietis tikriausiai norėtų, kad jo veidas atrodytų pilnas įtampos, vyriškumo, kad jame atsispindėtų kuo intensyviausia proto veikla – jokiu būdu ne kvailumas ir ne pasimetimas, ir kad bejudančių pusrutulių girgždėjimas girdėtųsi einant jau pro Konarskio gėlių turgelį. Supraskit, mūsų darbas – oho! Visos mūsų niekingos pastangėlės išgyventi – juokas prieš tai, ką veikiame mes. O mes tai jau veikiame!.. Nuo mūsų priklauso, kaip su tais “svolačiais” rusais susitvarkyti. Ir apskritai – viskas, ką darome – paslaptis! Ne jums susigaudyti.
Ta prasme saugumo vado veidas po reakcijos į Drižiaus suėmimą atrodė visiškai panašiai. Buvo visiškai aišku, kad jis imituoja nusikalstamos veiklos išaiškinimo modelį pagal nusikalstamos veiklos modelį.
Iš tikrųjų…
Ne mums susigaudyti.
Kaip čia susigaudysi, kad Artūro Paulausko ryšiai – valstybės paslaptis. Viktoro Uspaskich ryšiai – ne paslaptis. Rolando Pakso toks plonytis ryšelis su Borisovu – ne paslaptis. Garsiausio Lietuvos politiko toks storas storas ryšys su “Wiliams International” – ne paslaptis. O Artūro Paulausko – paslaptis… Tikrai nesusigaudysi. Ypač dabar, kai spaudoje nuskambėjo įdomi klasifikacija – Lietuvos valstybės saugumo struktūrose veikia keturios grupės – prorusiški (švelniai tariant, prijaučiantys Rusijos politikai) darbuotojai, proamerikoniški ir dvi grupės – prolietuviškų. Tačiau prolietuviškieji tarpusavyje konfrontuoja, ar nesutaria, ar kaip kitaip tai vadinasi (mūsiškiams įprasta rietis ir kitaip niekada nebus – net saugume)…
Remiantis šiuo suskirstymu galėtų būti pradėta labai svarbi ir reikšminga paskutinių kelių metų vidaus bei užsienio įvykių analizė, tačiau nėra nei tokios analizės užsakovo, nei tokių analitikų. Vietoje to tiek premjeras, tiek Jo Ekscelencija Lietuvos Prezidentas murma, jog, nežiūrint į viską, neverta pradėti “kapoti galvas”. Reiškia, visuomenės bei politikų reakcija į antidemokratinį valstybės Saugumo institucijos žingsnį privertė aukščiausius valstybės asmenis – Prezidentą ir Premjerą – ištarti per televiziją keletą fasadinių frazių, kurios lygiai nieko nereiškia, nes patys jas tariantieji nesuinteresuoti, kad ką nors reikštų. Svarbu tik pasauliui pasirodyti, kad mes “demokratiški”.
“Nu….matj vašu demokratiju, paka takaja na bazare lit ne stoti”, – pasakytų vienas iš bomželių, kuriuos kartais girdžiu diskutuojant politinėmis temomis dešimtame autobuse… Ir nuoširdžiai jam lietuviška mintimi pritarčiau… Nes manau, kad tos keturios VSD kokybinės grupės ir yra tie bendrieji vardikliai, kurie visai neseniai vos nesubendravardiklino A.Kubiliaus su A.Paulausku. Manau, kad tarp kai kurių “kokybių” (taip pavadinkime “prijautimą” prorusiškai, proamerikoniškai ar prokosmonacionalpolitikai) ir aukščiausių valstybės pareigūnų taip pat gali būti bendrieji vardikliai. Gali – kodėl ne? Jei egzistuoja žvalgybų tinklai, egzistuoja ir musės tuose tinkluose. Gali… Štai kodėl “nekertamos galvos”.
Ne, ne p.Pocių dabar turiu mintyje – bendrieji vardikliai tikrai gali būti viena iš priežasčių, kodėl nekertamos galvos ekonominės bei politinės korupcijos hidrai, kurios kūnas mūsų šalyje taip išpampęs, kad dažnai nebesimato ir pačios Lietuvos. Tauta lieka statistais, energetiniais donorais politiniams bei ekonominiams simuliakrams.
Kai tik išgirdau Alvydą Sadecką sakant, kad nereikia jokios komisijos … Pociūno žūties aplinkybėms tirti, iš karto supratau… VSD vado paaiškinimai apie tai, koks Arvydas Pociūnas buvo geras analitikas, bet koks silpnas vadovas dar labiau įtikino: vienos kokybės analitikas buvo paskirtas vadovauti kolektyvui, kur labai stipriai jaustųsi kitos kokybės darbuotojai. O gal dėl to ir buvo paskirtas į tokias aplinkybes, kad teisingoms analizėms būtų galima užbėgti už akių, apie jas sužinoti, “nutekinti” informaciją ir net – sutrukdyti? Trečiasis patvirtinimas, kad taip ir galėjo būti – p.Vytauto Lansbergio iškeltas klausimas, kuris, be abejo, šioje byloje būtų esminis: kodėl toks profesionalus, prityręs darbuotojas buvo tiesiog “ištremtas” iš vietos, kurioje gali saugiai dirbdamas nuveikti daugiausia, į vietą, kuriai pakaktų ne tokio gilaus profesinio profilio. Kas ne kas, o Vytautas Landsbergis tikrai moka užkoduoti atsakymą klausime ir kaip tik jį tokį ir iškelia…
Kokį dabar reikėtų iškelti klausimą, kad būtų aiškus atsakymas, kodėl pagarsinti Artūro Paulausko ryšiai su “Olimpic Casino” tapo tokie svarbūs, kad Drižiaus laikraščio medžiaga įvardinta tiesiog kaip pavojinga valstybės interesams? Ir kodėl šiuos ryšius saugo net slaptosios tarnybos. Pagalvokite. Atsakymas visai čia pat.
O tarp kitko – ką dar jos saugo? Kieno interesus?
Kokie čia bendrieji vardikliai? Žinoma, tuojau atrandama, kad kažkokia partija sumokėjo laikraščiui 2000 litų… O, dar bus “išaiškinta”, kad tai pinigai iš Rusijos. Bus išaiškinta, nė kiek tuo neabejoju. Tik prieš tai siūlyčiau paskelbti, kokia ministerija su kokiu laikraščiu sudaro sutartį, kad laikraštis “teisingai ir operatyviai nušviestų šios žinybos veiklą”. Ir laikraščiai “šviečia”. Beveik visi laikraščiai. Ir geriausiai gyvena tie, kurie sugeba sudaryti kuo daugiau panašių sutarčių su įvairiomis žinybomis bei partijas atstovaujančiomis struktūromis ar privačiais asmenimis (tik kartais spaudos paslaugos vadinamos kitaip). Jokia čia naujiena. Taip kad aiškindami “Laisvo laikraščio” ryšius su Rusija, “sekliai morkos” gali įklimpti dar labiau, ir tikrai gali atsitikti, kad A.Kubiliaus abejonės dėl VSD veiklos bus visai pagrįstos. Ir tada jau tikrai reikės “paaukoti” tą, “kuris storiausiai dainuoja” – atsimenate pasaką apie žvėris, įkritusius į duobę?..
Kad žvėrys jau senokai duobėje, arba kad toje tarnybos duobėje, negalėdami išlipti, besikamuojantys tampa kartais panašūs į primityvius žvėris, aišku. Tai tapo akivaizdu jau nuo “tėvynės išdaviko” Eugenijaus Jonikos suėmimo. Neturėdami nei patirties, nei specialistų, nei – svarbiausia – talentingų darbuotojų iš pašaukimo, VSD vis imituoja ir imituoja visokiausių veikų modelius. Apie vieną noriu jums papasakoti… Apie vieno nusikaltimo prieš valstybę imitacijos modelį… Toks modelis…
Tad atsiprašau, miela bičiule, Giedre Goriene, šio laikraščio redaktore, -pati sakei, kad galiu rašyti, ką noriu. Atsiprašau iš tikro, nes pradėjau šia tema rašyti vis tik ne dėl Drižiaus ir jokiu būdu ne dėl Paulausko. Žinoma, ir ne dėl VSD ar jo vadovo Arvydo Pociaus veido išraiškos. Pradėjau rašyti šį dalyką dėl tavęs.
Žinoma, norėtųsi, kad tai, ką aprašysiu, būtų pagarsinta didžiuliame tiraže. Tavo laikraščio tiražas didėja, žmonės kuo toliau, tuo labiau skaito “Karštą komentarą”, tačiau norėčiau, kad ši tema būtų kuo plačiau komentuojama, nes tik nesuvaidintas viešumas gali bent kiek sulaikyti VSD simuliakro veržimąsi pirmyn, traiškant gyvenimus tokių žmonių, su kuriais šis simuliakras neturi jokio bendro vardiklio – su kuriais nesieja nei prorusiškos ar pramerikoniškos pažiūros, kurie negauna per tarpininkus pinigų iš “Wiljams international”, iš “Olimpic Casino”, ir apskritai – kurių šis simuliakras nesupranta, nes jo girgždantys pusrutuliai skirti ne tam.
Žinau, kad šiame simuliakre verdantys tipeliai yra bobiški blogiausia prasme – pažįstu porą tokių, kurie kas vakarą susitinka ar tai palošti preferansą, ar pokerį, išgerti bokalą, bet svarbiausia – jie susitinka tam, kad patys įtvirtintų save, savo buvimą, kad padidintų savo reikšmę savo pačių, o taip pat ir kitų akyse. Nebeprisimenu, kaip vadinasi psichinė liga, kai žmonės su padidintu aktyvumu ką nors veikia, veikia ir veikia, – jie bizniauja, politikuoja, “kuriasi” pinigus, patys tikėdami ta nerealybe, kurioje dalyvauja. Tačiau viskas – tik sąmonę užgožusios chimeros ir kompleksai.
Tai ir šie jau gana solidaus amžiaus “vyrukai” imituoja įtemptą politinio laivo vairavimą per šėlstančios pasaulio politikos vandenyną. Jiems Lietuvos politikos laivas atrodo didžiulis, kaip nuskendęs Titanikas, o patys sau jie atrodo kaip milžinai, brendantys per Atlantą. Vieni iš jų – buvę saugumiečiai, kiti – tik buvę ar esantys šnipeliai, kiti leidžia suprasti, kad jie irgi… na, jie irgi yra kažkas. Ten yra ir save belaikančiais Amerikos karinės žvalgybos karininkais, kiti – CŽV. Kaip įtariu, keli jų gali turėti ryšį su kokia nors GRU…
Taigi ten visos VSD “paslaptys” transformuojamos pagal kiekvieno proto ir vaizduotės galimybes. Ten ir tu, miela bičiule, užimi labai svarbų vaidmenį. Jie narsto kiekvieną tavo straipsnį, svarsto, kas tavo informacijos šaltiniai, aptarinėja tavo asmeninį gyvenimą… Jie svarsto, ir kokiai žvalgybai tu dirbi. Jau buvai išaiškinta kaip “Mosado” talkintoja. Kaip Baltarusijos, kaip CŽV slapta darbuotoja, kaip GRU… Tie gandai ir nukvėšusių “diedų” paistalai išnešiojami po įvairias institucijas ir, be abejo, dėl savo intensyvumo nusėda ant mūsų VSD smegenėlių. Ir ten prasideda…
Kaip manai, kodėl prasideda? Todėl kad tikriausiai nėra nė vieno korumpuoto pareigūno, kurio nebūtum aprašiusi, o kad šaltinius turi neeilinius, tą kažkada patvirtino ir labai atsakingas respublikinės prokuratūros darbuotojas:“…ką jau turi, tai turi – šaltinius…”Antra vertus, negi aiškinsi kokio Viktoro Uspaskich nuodėmes, kai jis dar Seimo komiteto pirmininkas ar ministras? Šios tarnybos muša tik gulinčius, o valgo – tik padvėsusius….
Kad esi adrenalino fanatikė, kaip kažkas pasakė, tie slaptųjų pasaulio tarnybų vaidintojai neįsivaizduoja, nes adrenalinas jų organizmuose nebesigamina seniai. Jie ir suvokti negali, kiek tau nepašykštėta entuziazmo, kada esi įsitikinusi, ir kaip ištikimai tęsi pradėtą darbą viena, kai apmauna “bendraminčiai”…
Ir prasideda…
Surūdiję, girgždantys lietuviški (vis tik ilgai abejosiu, ar vien lietuviški) saugumiečių pusrutuliai ima kurti planus, kaip tave išaiškinti, sučiupti nusikaltimo vietoje ir sunaikinti kaip „garsiąją“ šnipę Matą Hari. Dar tame entuziazme labai svarbus vienas aspektas: esi labai patraukli ir “šarminga” moteris, ir kai kas iš tų “slaptųjų” turi nepasiteisinusių vilčių.
Taigi jie įdarbina tavo redakcijoje moterį, kuri ateina kaip savotiškas informacijos bagažas bei ryšių pultas. Ji pažįstanti ir tą, ir aną, ir Burokevičių, ir Jarmalavičių… Ji turinti informacijos… Informacija adrenalino fanatikei padaro įspūdį: Burokevičius su Jarmalavičiumi išsivežė kažkokį CK archyvą… CK archyvą? Tai bent! Na dabar tai jau bus padaryta. Artūras Paulauskas niekur nebesidės. Ne tik jis – daugelis bus kaip ant delno. Ką sakysite tada, vyrukai, kai pamatysit save veidrodyje negražius? Reikia su senukais pradėti derybas. Lietuviškoji “seklė morka” pradeda. Pirmiausia ji perduoda informaciją, kad komunistai parodys archyvus ir leis jais naudotis tik po to, kai bus išspausdinti jų straipsniai. Tik tiek? O kodėl ne? Kas gali uždrausti laikraštyje spausdinti įvairias medžiagas, pačias prieštaringiausias, jei tai nėra klastotė ir – ypač – vardan svarbaus tikslo? Taip “Karštame komentare” atsiranda interviu su Juozu Burokevičiumi, paskui – su Rusijos komunistų partijos pirmininko pirmuoju pavaduotoju Eugenijumi Kopyševu, dar vėliau – ir su Juozu Jarmalavičiumi.
Derybos vyksta toliau. Įdarbintoji “seklė morka” “dirba” toliau. Ji pamažu ir apgalvotai trauko ryšius su laikraščio rėmėjais, įnirtingai ima sukti paskalų verpetą, į kurį patenka ir šių eilučių autorė: esą vienas svarbus laikraščiui svarbus asmuo pareikalauja, kad jame niekada nebebūtų Vidmantės Jasukaitytė nė vienos eilutės…
Ačiū, bičiule, kad buvai atvira ir pasakei, kas tas asmuo. Tai mano pažįstamas ir labai gerbiamas žmogus. Susitikau su juo ir pasiklausiau tiesiai šviesiai. Ir sužinojau, kad jis niekada nieko panašaus nemąstė ir nesakė… Taigi valstybės saugumo simuliakro tikslas ir kryptis, kaip jau supratote, buvo aiški – izoliacija. Visapusiška šio laikraščio ir jo redaktorės izoliacija.
Ką gi, “saugumietė” plušėjo toliau. Ji atnešdavo redaktorei tokios “informacijos”, kad reikėjo tik ja pasinaudoti ir laikraštis būtų sukompromituotas iš karto.
Gerai,miela bičiule, kad turėjai tą nepaprastą jausmą, kuris sustabdo nuo neteisingo žingsnio, ir tik įdėmiai pradėjai stebėti bendradarbę.
Ak, Giedre, griuvau iš juoko, kai atėjusi į redakciją radau tave beveik turkiškai sėdinčią ant stalo, atsirėmusią nugara į sieną ir besišypsančią pačiai sau. Galima buvo pagalvoti, kad laimėjai „Aukso puodą“.
-Tu viena? Ilsiesi? Išlošei loteriją ar rimtis prieš audrą? – paklausiau.
-Taip, – atsakei patyliukais, tarsi sakytumei paslaptį, – taip, taip, bus griaustinis. Mano kolegė Maskvoje. Vietoj kaimo kapinių dabar ji braunasi pas Ziuganovą “Karšto komentaro vardu”… Kaip manai, kas ją ten pasiuntė?
Toliau įvykiai riedėjo kaip nuo kalno. Jokių abejonių, tiktai kas dieną po naujieną. Demaskuota seklė morka nebegalėjo toliau dirbti tavo redakcijoje ir išėjo.
O netrukus vienas saugumietis (?) užkalbino tave ciniškai:
-Nesugebėjome tau pritaikyti modelio… Sakyk, kaip tu perkandai tą mūsų moterį? Kokias klaidas ji padarė?…
Iš tos istorijos liko neatsakytas vienas klausimas – kas gali paskelbti, kiek kainavo mokesčių mokėtojams tie saugumiečių triukai? Su kelionėmis į Maskvą pas kopyševus bei jarmalavičius, su apatiniais rūbeliais, kuriuose gražiai būtų apipavidalinta tai, kuo „makaluojama“ prieš nosį, su nešvariam darbui skirtais.. Vis tik – kiek žmonių sekė vieną žurnalistę , kiek mėnesių, koks už tai buvo atlyginimas, ir apskritai – kiek tai kainavo? Įdomumo dėlei…
Tai ir baigta istorija, kaip VSD tarnyba sekė adrenalino fanatikę ir bandė jai pritaikyti antivalstybinės veikos modelį. Ar bus kitas? Gali būti. Juk reikia parodyti, kad dirbi, reikia ataskaitas rašyti… Reikia simuliuoti valstybės saugumą. Tik kam nuo to saugiau?
Juk yra korumpuotų vyrų ir Seime, ir saugume, be abejo, yra. Sprendžiame iš to, kad neišaiškintas nė vienas tikro nusikaltimo prieš valstybę iniciatorius ir organizatorius. Taigi tie korumpuoti vyrai ir norėtų “pasodinti” tave, miela bičiule, vietoj savęs. Ar gali jiems tai pavykti?
Kažkodėl nebemanau. Vis tik kažkas žymiai pasikeitė mūsų valstybėje – tiesiog per kelias savaites. Tik premjerui, kada jis kalba apie skaidrumą, reikėtų kalbėti tvirčiau ir pačiam tuo labiau tikėti. Ir užuot pareiškus, kad už laisvo žurnalisto suėmimą neverta giljotinuoti Arvydo Pociaus, reikėtų pradėti mąstyti apie naują įstatymą. Įstatymo esmė tokia: kiekvienas pilietis gali sužinoti visą slapčiausią informaciją, surinktą apie save, ir laikydamas ją neatitinkančia tiesos, turi teisę kreiptis į teismą ir įrodyti, jog ši informacija – melaginga.
Tada VSD nebegalėtų piktnaudžiauti ir simuliuoti savo funkcijų, nebegalėtų būti naudojama politinių ar kitokių jėgų prieš rinkimus ar norint patekti į bet kokį postą, reikalaujant kompromituojančios medžiagos apie įvairius asmenis. Tada atsivertų kelias į atsakingus postus padoriems ir kompetentingiems asmenims, apie kuriuos šiandien tiesos neatitinkanti slapta medžiaga yra surinkta tokiais būdais, kaip tai buvo daroma su Giedre Goriene.
Jūsų Ekselencija, ponas Prezidente, žinau, kad visi leidiniai, kur esate minimas,turėtų būti padėti Jums kas rytą ant stalo su pažymėtomis Jus liečiančiomis vietomis. Jei Jūsų patarėjai tą daro sąžiningai, prašau, atkreipkite dėmesį į ką tik pasiūlytą svarbaus Įstatymo idėją. Jūs gi turite įstatymo inicijavimo teisę. Tada nebebus daugelio nesusipratimų ir, esu tikra, jog daugeliui šiandien užvertos durys atsivers.
Šiandien palanku tai padaryti. Galų gale atsirado keli žmonės vyriausybėje, kurie neatrodo tokie tamsūs ir buki, kad jiems nerūpėtų tikresnės vertybės, negu dominuojančios iki šiol. Jūs, tiek daug kalbantis apie vertybes, nebūsite vienas.
Šiandien tas laikas, kai kyla pagrįstas klausimas, – negi tikrai iki šiol buvusi era liks istorinėje atmintyje kaip juodžiausios korupcijos, neišaiškintų žmogžudysčių, neteisingų teismų laikotarpiu? Kaip nesinorėtų… Juk visi esame susieti kelio į Nepriklausomybę.
2006 m. rugsėjo 15-29 d.
