„Lietuvoje yra daugybė talentingų specialistų, tai – nauja karta, kuri nori ir gali keisti Lietuvą. Tokiems jauniems žmonėms darbo užmokestis svarbu, tačiau tai ne vienintelis dalykas, kurio reikia. Reikia ir geros komandos bei prasmingų tikslų – tai dažnai motyvuoja labiau nei pinigai“, – teigia Ukrainoje gyvenantis bei šioje šalyje valstybės valdomų įmonių (VVĮ) ekspertu dirbęs Adomas Audickas.
Buvęs Lietuvos ūkio viceministras prognozuoja, jog, mūsų šalyje vykdant valstybės valdomų įmonių reformą, kuri, kaip siūlo ir Prezidentė Dalia Grybauskaitė, būtų pradėta nuo „amžinų vadovų“ keitimo, Lietuvai pakaktų 1-2 metų, kad būtų matomi akivaizdūs rezultatai.
Taip pat, tikėtina, kad gali būti padidintas valstybės valdomų įmonių vadovų darbo užmokestis – analogišką reformą įgyvendinus Ukrainoje, vadovų atlyginimai šiuo metu siekia net iki 2 mln. Eur (metinis).
Reforma Ukrainoje – keičiami vadovai, keliamas darbo užmokestis
– Prezidentė Dalia Grybauskaitė pateikė siūlymus riboti valstybės valdovų įmonių „amžinų vadovų“ kadencijas. Siūloma, kad tokių įmonių vadovai negalėtų vadovauti ilgiau nei dvi kadencijas (iki 5-10 metų). Kaip vertinate tokį siūlymą – ar tikrai ilgai dirbantis vadovas reiškia „per ilgai dirbantis“?
– Geriausia praktika yra tokia, kai nėra apribojimų per trumpą laiką pakeisti prastai dirbantį vadovą. Tačiau valstybiniame sektoriuje taip nėra. Todėl labai svarbu, kad kadencijos nebūtų traktuojamos taip, kad vadovas negali būti keičiamas per kadencijos laiką. Turi galioti taisyklė, kad prastai dirbantis vadovas būtų keičiamas nedelsiant ir nelaukiant, kol pasibaigs jo kadencijos laikas. Taigi svarbu riboti ne tik kadencijos laiką, bet užtikrinti, kad neefektyvus vadovas būtų keičiamas nauju per kuo trumpesnį laiką.
– Dirbote Ukrainos ekonomikos ministro patarėju, buvote atsakingas už Ukrainos valstybinių įmonių reformą. Kiek Ukraina turi valstybinių įmonių, ar didelis šis sektorius?
– Ukraina turi beveik 3 tūkstančius valstybės valdomų įmonių. Šiose įmonėse dirba apie 1 mln. žmonių. Dauguma šių įmonių yra nedidelės, tačiau Ukraina turi ir tikrų milžinų. Tarp tokių yra dujų ir naftos bendrovė „Naftogaz“, Ukrainos geležinkeliai (dirba 300 tūkst. žmonių), „Energoatom“ (įmonė valdanti branduolines jėgaines), „Antonov“ (įmone gaminanti lėktuvus), pastaroji taip pat yra pagaminusi didžiausia pasaulyje lėktuvą „Mriya“ ir kitos.
– Lietuva siekia įgyvendinti beveik analogišką valstybės valdomų įmonių reformą, optimizuojant valdomų įmonių sektorių. Nuo ko tokia reforma buvo pradėta Ukrainoje? Kokie buvo keliami tikslai ir ką pavyko įgyvendinti?
-Pradžioje iššūkių netruko, kadangi neturėjome nei komandos, nei reikalingos informacijos apie valstybės valdomų įmonių sektorių. Tad ir pradėjome nuo komandos bei nuo analitikos. Per 3 mėnesius padarėme valstybinių įmonių sektoriaus finansinę, teisinę ir procesų valdymo apžvalgą.
Reformos piko metų komandoje dirbo net 20 aukšto lygio profesionalų su investicinės bankininkystės ar verslo konsultacijų patirtimi. Veiklų, kurias darėme, skaičius buvo didelis, tarp svarbiausių buvo vadovų keitimo proceso organizavimas, įmonių privatizavimo proceso paleidimas, viso valstybės valdomų įmonių sektoriaus skaidrumo didinimas bei „Naftogaz“ įmonės korporatyvinio valdymo reforma. Mums pavyko į valdybą pritraukti itin aukšto lygio vadovus, tokius kaip buvusi amerikiečių energetikos giganto „ConocoPhilips“ vadovą bei britų naftos bendrovės „British Petrolem“ regioninį prezidentą. Tai vieni stipriausių šios šakos vadovų pasaulyje.
Bendrai kalbant, reforma tik prasidėjo ir dirbti reikia dar labai daug. Tačiau jau dabar rezultatai matomi. Prieš dvejus metus VVĮ sektoriaus finansinis nuostolis siekė 5 mlrd. USD, per metus pavyko pasiekti, kad nuostolis sumažėjo iki 1 mlrd. USD, 2016 metais jau tikimasi pelno (oficialių duomenų dar nėra).
– Valstybės valdomų įmonių vadovų atlyginimai šiuo metu dažnai aptariama tema Lietuvoje. Kokia situacija su vadovų atlyginimais Ukrainoje?
-Dar iki reformos Ukrainoje buvo įprasta praktika, kad oficialūs didžiausių Ukrainos valstybės valdomų įmonių vadovų atlyginimai siekdavo apie 1000-2.000 Eur per mėnesį. Tuo tarpu privačiame sektoriuje panašių pagal dydį įmonių vadovai uždirbdavo per milijoną ir daugiau Eur.
Matydami tokį skirtumą tarp privačių ir valstybinių įmonių vadovų atlyginimų, supratome, kad geriausi talentai pasirinks privatų sektorių. Privačiame sektoriuje atlyginimai aukštesni ir rizikos mažesnės. Darbas didžiausiose Ukrainos valstybės valdomose įmonėse tikrai labai neadekvatus, kadangi dėl įtakos joms nuolat kovoja stiprios interesų grupės. Tad privalėjome peržiūrėti atlyginimų sistemą. Tai ir padarėme. Dabar naujų vadovų atlyginimai susieti su rezultatais ir gali siekti milijoną ir daugiau eurų.
Svarbu pabrėžti, kad atlyginimai susieti su rezultatais. Atlyginimas susideda iš pastovios ir kintamos dalies. Kintama dalis – priedas sudaro net 75% viso atlyginimo. Ir, aišku, kad toks priedas mokamas tik už gerus rezultatus. Tad, jei rezultatai yra, – tuomet ir geras atlyginimas, jei rezultatų nėra, tuomet nėra ir gero atlyginimo.
– Ukrainoje atlyginimai labai dideli, ar reikėtų tokių ir Lietuvoje?
– Lietuvoje turėtų būti taikomi tokie pat principai. Visų pirma, VVĮ vadovų atlyginimai turi būti panašus (bet ne didesni) nei privačiame sektoriuje. Lietuvoje vadovų atlyginimai privačiame sektoriuje yra mažesni nei Ukrainoje, tad ir valstybinių įmonių vadovų atlyginimai bus mažesni. Antra, atlyginimai turi būti susieti su rezultatais. Jei „Lietuvos geležinkeliai“ padidintų savo pelną 100 mln EUR, tuomet nematyčiau nieko blogo, jei nedidelę procentinę dalį tokio pelno gautų „Lietuvos geležinkelių“ vadovų komanda.
Ukraina sprendžia – ar tikrai nori europietiško kelio
– Tačiau Ukrainoje vykdant pertvarkas yra tokių problemų, kokių Lietuvoje mes neturime. Gal galite paminėti esmines?
– Taip, Ukrainoje iš tikrųjų yra tokių problemų, kokių išvengė Lietuva, ir šios problemos akivaizdžiai stabdo reformų spartą. Šalis yra susiskaldžiusi: į tuos, kurie tiki europietišku keliu, ir tuos, kurie norėjo rusiško kelio.
Iki Maidano revoliucijos proeuropečių ir prorusų buvo beveik tiek pat, tad šalis negalėjo pasirinkti vienos krypties. Po karinės Rusijos agresijos palaikančių rusišką kelią gerokai sumažėjo ir išaugo skaičius palaikančių europietišką kelią. Tačiau po dvejų metų, kurie tikrai buvo sunkūs ukrainiečiams (gerokai išaugo nedarbas), vis daugėja žmonių, manančių, kad Ukraina turi nesirinkti nei rusiško, nei europietiško kelio, tačiau rinktis trečią – savitą ukrainietišką kelią. Apklausos rodo, kad šiuo metu apie 30% šalies gyventojų turi tokią nuomonę.
Lietuvoje tokių problemų neturėjome, visos mūsų politinės partijos iš karto strategiškai nusprendė, kad mūsų politinis partneris – Europos Sąjunga, ir mes būtinai turime tapti ES ir NATO nariais.
Kita problema, kurios mes neturėjome, Ukrainoje labai išvešėjusi oligarchinė korupcinė sistema, ji neleidžia taip sparčiai, kaip norėtųsi, pakeisti esamos situacijos.
Pokyčių rezultatai Lietuvoje – jau po 1-2 metų
-Jūs teigiate, jog, vykdant Lietuvos valstybės valdomų įmonių reformą, kurią siūlo ir šalies Prezidentė, ir, panašu, palaikys ir Lietuvos Vyriausybė, įmanoma pasiekti, kad akivaizdūs rezultatai būtų matomi jau po vienerių ar dvejų metų?
-Taip, rezultato galima sulaukti greitai. Ir mes jau dabar turime gerų pavyzdžių, kai geri vadovai sugeba parodyti gerą rezultatą. Pavyzdžiui, „Lietuvos Energija“ ir „Klaipėdos nafta“. Abi įmonės rodo aukštus pasiekimus per gana trumpą laiką. Tiek finansinius, tiek ir atskaitomybės bei skaidrumo.
Mano siūlymas Lietuvai centralizuoti strateginių įmonių valdymą į vienas rankas. Pavyzdžiui, įkurti valdymo bendrovę, kuri valdytų visas pagrindines komercines strategines įmones, tokias kaip: „Lietuvos energija“, „Lietuvos geležinkeliai“, „Lietuvos paštas“, „Klaipėdos nafta“ ir kitos.
Tuo tarpu tokias įmones, kurios yra ne strateginės, o komercinės, reikia privatizuoti. Pavyzdžiui, poilsio namų ir sporto bazės, vaistinės ir kitos panašios. O įmones, kurios užsiima daugiau viešo administravimo ar socialinės veiklomis, palikti prie ministerijų taip, kaip yra dabar (pavyzdžiui, „Regitra“, „Registrų centras“ ir kt).
Paskyrus stiprų vadovą į mano minėtą valdymo įmonę būtų galima daug ką sutvarkyti bei pasiekti esminių rezultatų per labai trumpą laiką.
Ministerijos neturi valdyti komercinių įmonių dėl kelių priežasčių. Pirma, kuo mažiau turto ministerijos turės, tau labiau jos galės sukoncentruoti savo dėmesį į teisingo reguliavimo kūrimą, į reformas, kurios svarbios žmonėms – švietimo, verslo sąlygų, sveikatos apsaugos ir kitas. Ministrams taip pat nereikės rūpintis nebaigta statyba, kuriomis užsiima VVĮ, ar kitomis ūkinėmis problemomis, kurios iš politikų atima daug energijos ir laiko i. Antra, komercinio turto valdymas reikalauja specifinių žinių ir kompetencijų, tad geriausia tokias kompetencijas sutelkti vienoje vietoje, o ne bandyti jas turėti kiekvienoje ministerijoje. Trečia, ministrai negalėtų naudoti savo įtakos ir siekti politinių tikslų per valstybės valdomas įmones. Pavyzdžiui, įdarbinti savo pažįstamus ar kaip kitaip pasinaudoti savo politine galia.
Problema – ne valstybės tarnautojai ir maži atlyginimai
-Premjeras S.Skvernelis nekartą akcentavo, jog mūsų valstybės valdyme dirba per didelė valstybės tarnautojų armija. Ar, Jūsų manymu, reikia mažinti valstybės tarnautojų skaičių Lietuvoje?
-Tikrai yra vietos optimizuoti viešąjį sektorių ir sumažinti tarnautojų skaičių (apie 10-20 proc.). Tačiau optimizavimas nereiškia vien tik darbuotojų mažinimą.
Rezultatui pasiekti politikai turi nubrėžti aiškią viziją bei turėti labai konkrečius tikslus, ko reikia siekti. Jei organizacijos vadovai suformuoja iškelti aiškius tikslus, valstybės tarnautojai padės tikslus pasiekti. Jei tikslų ir aiškiai nubrėžto kelio nėra, tuomet nesvarbu, kiek valstybės tarnautojų mes turėsime. Taigi manau, svarbiausia yra ne darbuotojų skaičius, o kaip efektyviai ir kryptingai jie dirba.
Taip pat noriu pastebėti, kad Lietuvos ministerijose nedirba tiek daug valdininkų, kokia yra viešoji nuomonė. Pavyzdžiui, Ukrainos Ekonomikos ministerijoje darbavosi per 1000 valdininkų (iš jų 40% Aivaras Abromavičius atleido), pas mus Ūkio ministerijoje – 200.
Nenorėčiau labai kritikuoti valstybės tarnautojų, tarp jų yra labai gerų specialistų, kurie vertinami Europoje ir kitose šalyse. Šiandien, kaip ir minėjau, manau, svarbiausia, kaip vadovai geba jiems deleguoti tinkamus uždavinius.
-Kaip į valstybės valdymą pritraukti jaunus talentus, pavyzdžiui, garsių tarptautinių universitetų absolventus. Ar tam reikia kelti atlyginimus?
– Reikia juos drąsiau kviesti. Valstybės tarnyba yra pakankamai įdomi sritis, dirbama su labai įdomiais, didelio masto projektais, tai motyvuoja jaunus žmones. Reikėtų peržiūrėti ir atlygio sistemą, ką šiomis dienomis mini ir Vyriausybės kanclerė Milda Dargužaitė. Ji įvardijo savo atlyginimą – 2000 eurų „į rankas“, kas galbūt nėra taip mažai, tačiau Milda yra labai aukšto lygio vadovė ir jos atlyginimas yra didesnis nei vidutinis viešajame sektoriuje. Vidutinis atlyginimas viešajame sektoriuje, deja, nėra konkurencingas atlyginimui privačiame sektoriuje.
Tačiau šiandienos jauni talentingi žmonės, rinkdamiesi darbo vietą, vertina ne tik atlyginimą. Manau, kad įdomiems projektas galima pritraukti talentus ir su mažesniu atlyginimu, nes motyvuos ir galimybė prisidėti prie savo šalies augimo bei gerovės.
