Jau daugiau negu metai praėjo nuo tos dienos, kai Lietuvos Apeliaciniame Teisme, nagrinėjančiame Medininkų bylą, buvo peržiūrėta keliolikos minučių vaizdo juosta, pateikta teismui vietoj V.Petruškevičiaus filmuotos. Nors teisme paaiškėjo, kad tai – visai ne ta vaizdo juosta, nei teismas, nei prokuratūra V.Petruškevičiaus filmuotos vaizdo juostos iš Medininkų žudynių vietos ieškoti nenori.
Priešingai – susidaro įspūdis, kad būtų labai puiku, jeigu niekas apie tą V.Petruškevičiaus vaizdo juostą apskritai nešnekėtų.
Po metų nuo šio reikšmingo V.Petruškevičiaus liudijimo į Apeliacinį Teismą pakviestas liudyti buvęs muitinės vadovas Valerijonas Valickas kažkodėl bandė aiškinti teismui, kad jokios V.Petruškevičiaus filmuotos vaizdo juostos iš viso nebuvo – esą buvusi viena juosta, tačiau filmuota visai ne V.Petruškevičiaus, kur kas vėliau, vos keliolikos minučių trukmės, ir visai nereikšminga tyrimui.
Tiesa, paklaustas, o tai kaip tuomet suprasti tą faktą, kad tą V.Petruškevičiaus filmuotą vaizdo medžiagą pas prokurorą A.Astašką žiūrėjo tuometinis krašto apsaugos departamento vadovas Audrius Butkevičius, o Aukščiausioje Taryboje – apie 15 Aukščiausiosios Tarybos deputatų,- negi V.Petruškevičius apie juostą melavo? – V.Valickas jau nebebuvo toks kategoriškas: esą faktas apie tokią vaizdo juostą jo atmintyje neužsifiksavęs.
Priminsime, kad Vytautas Petruškevičius – tai buvęs Lavoriškių muitinės posto viršininkas, pirmasis nufilmavęs Medininkų žudynių vietą. Jis žudynių vietą ir teritoriją aplink filmavo apie 40 minučių. Jo nufilmuota vaizdo medžiaga Medininkų žudynių iš pradžių byloje buvo, tačiau vėliau dingo. Pagal tai, kaip aukščiausiu valstybiniu lygiu stengiamasi nuslėpti tos juostos buvimą, dingimą ir galimą jos dabartinę buvimo vietą, galima susidaryti prielaidą, kad ta vaizdo juosta – valstybės paslaptis.
Taigi, kaip vertina šią situaciją Medininkų byloje buvęs Lavoriškių muitinės posto viršininkas Vytautas Petruškevičius? Su juo kalbamės „Karšto komentaro“ redakcijoje.
„Nenori, tai ir neprisimena“
-Buvęs muitinės vadovas Valerijonas Valickas neprisimena, kad jūs būtumėt filmavęs Medininkų žudynių vietą ir kad būtų buvusi jūsų filmuota vaizdo juosta, kuri iš Medininkų žudynių bylos yra dingusi. Ką apie tai manote?
-Nenori, tai ir neprisimena.
-Manote, kad nenori prisiminti?
-Manau, kad taip. Nes, jeigu norėtų, turėtų žinoti, kad Medininkų žudynių išvakarėse (1991 07 30 – KK) aš su Robertu Petkevičiumi buvau pasiųstas į Lazdijų muitinės postą. Išvakarėse mes su ta pačia vaizdo kamera buvome Lazdijuose.
-V.Valickas teisme sakė, kad muitinė turėjo tik vieną vaizdo kamerą ir kad ji buvo labai brangi?
-Taip, ta kamera – labai vertinga, vienintelė. Aš ją į Muitinės departamentą atvežiau (1991 07 31 – KK) tarp 7.30 ir 8.00 val. Ta vaizdo juosta liko pas V.Valicką kabinete. Aš berods užėjau su budinčiu, atidaviau vaizdo kamerą, juostą, pasakiau, kas čia yra. Viskas. Tuo mano filmavimas ir juostos pristatymas ir baigėsi.
O kai aš dėl to buvau teisme apklausiamas, tai pirmiausiai, dar prieš pradedant žiūrėti vaizdo juostą, paprašiau, kad leistų man kai ką pareikšti. Teismas sutiko.
Tada pasakiau, kad toje juostoje, kurią teismas ruošiasi peržiūrėti, turėtų būti penkios detalės: vikšrai savaeigės, manau, kad karinės transporto priemonės; butelis prie eglės; šiukšlių dėžės; stovėjimo vieta ir kraujo klanas kitoje vietoje prie lango namelyje. Ir dar sodyba toliau, kad būtų matyti, iš kur atvažiuota tos vikšrinės transporto priemonės.
Tą teismas užfiksavo.
Taip pat pasakiau laiką, kokios trukmės turi būti ta vaizdo juosta – apie 35-45 min. Nes kitaip, eidamas, neapeisi visko greičiau. Maždaug tiek trunka apeiti visą tą teritoriją. O aš filmuodamas dar pritraukdavau kai kurias vietas…
Kai teisme pradėjome žiūrėti vaizdo juostą, nieko panašaus nebuvo. Teisme peržiūrėtoje vaizdo juostoje nebuvo nė vienos detalės, kurias aš išvardinau, – kurios turėjo būti mano filmuotoje vaizdo juostoje.
Ta teisme parodyta juosta – ne mano.
Ir ji negalėjo būti mano, nes mano juosta tuo metu, kuris užfiksuotas teisme parodytoje vaizdo juostuoje, jau buvo Muitinės departamente – teisme peržiūrėtos vaizdo juostos laikmatis prasideda 8.58 val.
Taigi, aišku, kad vaizdo juostos buvo dvi.
Toje juostoje, kurią rodė teisme, Medininkų poste jau buvo chaosas, viskas perminta, pervaikščiota, sudėti numeriai prie įrodymų, kurie ten likę.
O kai aš filmavau, tai ten dar nebuvo jokio tardytojo.
Filmavo akylai – ir namelį, ir teritoriją
-Tai kaip ten buvo? 1991 m. liepos 30 d. vakare jūs išvykote į Lazdijų muitinę?
-Taip, Medininkų žudynių išvakarėse aš išvažiavau į Lazdijų muitinę filmuoti, kaip ten vyksta kontrabanda, kyšinininkavimas.
Nuvykau dar besileidžiant saulei. Nufilmavome ten keletą epizodų, kaip dirba Lazdijų muitininkai, ir temstant mes, tai yra aš su Robertu Petkevičiumi, išvažiavome namo.
O jau švintant man paskambino iš Muitinės departamento budinčio telefono lyg tai vairuotojas ir pasakė, kad Medininkuose kažkas atsitiko.
-Kur jūs tuo metu buvote?
-Namie, Lentvaryje. Aš sėdau į mašiną, dabar neatsimenu, ar tarnybinę, ar savo, bet vaizdo kamera tikrai buvo pas mane ir krovėsi, kadangi iš vakaro buvo filmuota. Tai aš ją – iš rozetės, ant peties ir „išskridau“ pro Letvarį, pro oro uostą, gana artimu keliu Medininkų kryptimi.
Kai atvažiavau, mačiau vieną ar du piliečius, bet aš į aplinką nekreipiau dėmesio, nes vaizdas buvo baisus…
Kai aš pamačiau, kiek iššaudyta ir koks kraujo klanas… Jeigu per to vagono-namelio grindis prasiveržę, išbėgę lauk, tai kiek jo buvo viduje?…
Aš susikaupiau ir pradėjau – bent jau man taip tada atrodė – filmuoti ir labai detaliai priartinti vaizdą. Musteikio cigarečių pakelį, gilzes visas, pagal mane, Juozako, policininko, patį užsidengimą – atrodė, kad žmogus paguldytas ir gynėsi nuo kulkų savisaugos instinkto. Toliau – batus jau antroje patalpoje. Filmavau stalą, viską…
Sakė, kad ten turėjo būti alkoholinių gėrimų, bet aš nieko panašaus ten nemačiau. Nei ant stalo, niekur. Namelyje filmuojamoje aplinkoje jokių alkoholinių gėrimų nebuvo.
Paskui išėjau iš namelio ir priėjau prie šiukšlių dėžių. Ten buvo išminta ne iš tos pusės, pro kur ateinama prie šiukšlių dėžių, bet iš kitos pusės. Tą išmintą vietą irgi nufilmavau. Paskui – „Moskvyčių“, berods oranžinės spalvos. Ir filmuodamas pradėjau eiti į teritoriją – o ten radau, pro kur ateita iš miško.
Ta bryde paėjau į šoną, radau vėžes. Paėjau į miškelį tomis vežėmis jau tolokai, o grįžau tiesiai, ne taku, ir radau stambią eglę. Ten buvo išstovėta tikrai ne pusvalandį. Ir paliktas nugertas mineralinio butelis. Jeigu jis to butelio nepasiėmė, tai, mano nuomone, užpuolikas skubėjo, bėgo į priekį, nes ten prasidėjo šaudymas. O šaudymas galėjo prasidėti, jeigu mūsiškiai priešinosi.
Dar kartą atėjau prie namelio, apėjau namelį iš kampo ir prie kampo radau kraujo. Aiškiai matyti, kad kraujo klanas buvo ne iš namelio.
Tokia buvo mano vaizdo medžiaga.
Aš buvau be galo sukrėstas, kadangi nors tai buvo ne mano postas – mano postas buvo Lavoriškių, bet tą rytą aš juos intruktavau…
-Prisimenate tą rytą?
-A.Naruškevičius, Medininkų muitinės posto viršininkas, tą dieną nuo pat ryto buvo Miškų ministerijoje pas ministrą, tarėsi dėl telefono kabelio, todėl paprašė, kad aš, instruktuodamas savo, Lavoriškių, posto muitininkus, pravesčiau instrukciją ir jo, Medininkų, pamainai. Ir aš abiejų pamainų – ir Lavoriškių, ir Medininkų, – muitininkus tą rytą ir instruktavau.
Dar tą rytą, pamenu, perspėjau: „Vyrai, neužmikit ant laurų, budriai dirbkit“. Musteikis, kuris „prilaikė“ anglišką humorą, dar kažką irgi pusiau su humoru atsakė, kad maždaug viskas tvarkoje, ir jie išvažiavo.
O kitą rytą tą pamainą jau man reikėjo filmuoti nebegyvus…
-Ar prie įėjimo į namelį mėtėsi koks nors laikrodis, kai jūs filmavote įvykio vietoje? Gal prisimenate?
-Nebuvo jokio kilimėlio ir jokio laikrodžio. Ir toje vaizdo juostoje to nebuvo. Iš viso ten nieko nebuvo. O kaip po trijų dienų rado kilimėlį ir laikrodį, neįsivaizuoju. Tai netelpa į jokius rėmus.
-Pritempinėja…?
-Taip, mano nuomone, pritempinėja prie tos situacijos, kuri kažkam naudinga. Tiktai taip.
-O ką jūs pats manote, kodėl ši rezonansinė byla per šitiek metų yra neištirta?
-Turbūt todėl, kad ji kažką užgautų ir užkabintų. Ir užkabintų, manau, aukštuose valdžios ešelonuose.
Buvo tokie laikai…
-Kai aš paklausiau V.Valicko, ar jis žino, kodėl visus muitinės postus saugojo Krašto apsaugos departamentas, o tik vieną Medininkų postą – Vidaus reikalų ministerija, jis atsakė, kad žino, bet nori gyventi. Gal jūs ką nors žinote apie tai, kodėl Medininkų muitinės posto apsaugą prieš Medininkų įvykius perėmė VRM?
-Galima grįžti prie to, ką tik pasakiau: tai irgi susiję su aukštesniais valdžios ešelonais. Galiu pasakyti, kad ir Lavoriškėse stacionarių krašto apsaugos postų nebuvo. Jie po pirmo vagonėlio sudeginimo „nusiėmė“.
-Kaip tai???
-Kai mūsų vagonėlį sudegino, o jų (krašto apsaugos – KK) namelis liko sveikas, mes Lavoriškėse norėjome persikelti į jų namelį, bet jie net neleido.
Tas jų namelis pastovėjo keletą dienų ir jie jį išsivežė.
O tas keletą dienų, kai mūsų namelis buvo sudegintas, krašto apsauga neleido mums ten net budėti.
-Tai kur jūs budėjote?
-Lauke.
-Palaukit, jūs budėjote lauke, nes jūsų vagonėlis buvo sudegintas, o šalia namelį turėjo krašto apsauga, bet jūsų neįsileido??? Ir dar tą namelį išsitempė???
-Taip.
-Tai gal vasara buvo? Šilta?
-Ne, kažkur vasario pabaiga-kovo pradžia.
Jūs gal nepatikėsite, bet vėliau jau būdavo taip: atvažiuoji į postą aštuntą valandą – sudegintas namelis. Dešimtą jau buvo kranas, sunkvežimis, namelis – naujas.
Tuo metu dar buvo Lavoriškių tarybinis ūkis, tai jo direktorius neduodavo elektriko, kad įliptų į stulpą ir nameliui pajungtų elektrą. Turėjau kaip nors privačiai tartis. Tai važiuodavau į seniūniją. To meto Lavoriškių seniūnas tikrai buvo Lietuvos patriotas ir jis padėdavo, kaip tik galėjo. Ir mes vėl po valandos turėdavome naujame namelyje šviesą.
Dar ir šiandien už tuos namelius nesumokėta Lentvario statybos valdybai. Tuo metu niekas nežinojo, iš kur tie nameliai, – nei Z.Vaišvila (tuometinis vicepremjeras – KK) nežinojo, nei V.Valickas (muitinės vadovas – KK). Z.Vaišvila tik pasirašydavo raštą, kad bus apmokėta, bet ir šiandien galiu garantuoti, kad neapmokėta. Nes juos degino, o mes – vežėm…
O V.Valickas, galiu grubiai pasakyti, tik ausim karpė, sakė: „Nėra lėšų“. Ir jo pavaduotojas statybai, nuolat atsistojęs, visai respublikai sakydavo: „Neturime lėšų“. O mes namelius vis tiek pasistatydavome.
-Tai buvo vis dėlto gerų žmonių, tikrų Lietuvos patriotų?
-Tikrai taip. Pamenu, reikėjo į Lavoriškes nutiesti kabelį – 6 kilometrus. Bet tuometinis ryšių ministras K.Birulis davė tik 600 metrų. Vietoj 6 kilometrų! Užeinu pats pas ministrą, o ministras skėsčioja rankomis: „Neturime“.
O mums juk reikėjo turėti Vilniaus liniją Lavoriškėse!
Per dvi savaites Rygoje buvo surasta galimybė, ir toks Raginis Jonas, tuometinis Ryšių statybos valdybos viršininkas, atvežė ir nutiesė tą kabelį be jokių leidimų… Su „Kirovu“ praarė, kelias eglutes nulenkęs. Ir viskas – mes turėjome Vilniaus ryšį.
Paskui tą patį ir Medininkuose padarėme.
O ministrai rankas pakėlę buvo, sakė: „Čia du metai, kol suderinsit ištiesti liniją ir nuvesti telefoną“.
Net V.Valickas nežinojo, kad taip vyksta.
Mes patys viską susitvarkėme ir turėjome telefono liniją – Medininkai ir mes, Lavoriškės.
-Tuo metu muitinės postus nuolat užpuldinėdavo OMON’as?
-Kai tik stojome prie sienų ant kelių, ir prasidėjo…
Iš Vidaus reikalų ministerijos pasiskolinome ryšio stoteles ir pusė kilometro nuo posto įsirengdavome kitą postą: griovyje, mašinoje arba parduotuvėje. Ir jeigu važiuodavo OMON’as, mes pranešdavome į postą, ir iš posto dingdavo dokumentai ir darbuotojai. Postą sudegina, bet žmonės sveiki, dokumentai sveiki. Štai taip būdavo…
Paskui buvo toks girininkas Lavoriškių. Jis buvo medžiotojas. Tai mus perspėdavo, parodydavo miške: „Va, čia prie jūsų ėjo, žiūrėjo. Žinokit, kažką ruošia“.
Po dviejų dienų – Lavoriškių poste vėliavą sušaudė, langus iššaudė. Dabar ta vėliava muziejuje yra. Tokios dienos buvo.
Originalas – ne Lietuvoje?
-Norėčiau sugrįžti prie tos jūsų filmuotos Medininkų žudynių vaizdo juostos. Be abejo, originali juosta buvo tik viena, bet kopijų tai juk buvo pridaryta? Nejaugi negalima surasti? Man susidaro toks įspūdis, kad nenorima tos juostos ne tik ieškoti, bet net ir absoliučiai savo akyse matyti. Mano šaltinių duomenimis, prieš keletą mėnesių viena kopija net buvo peržiūrėjama tam tikruose sluoksniuose…
-Kopijos Lietuvoje gali būti, bet originalas – ne Lietuvoje.
Tai (Medininkų žudynės – KK) buvo dar gerokai prieš pučą, ir tada dar buvo žmonių, ir aukštuose valdžios ešelonuose, kurie tikrai dar nežinojo, kur dėti partinį bilietą dėti. Ir jeigu pas juos ta medžiaga pateko, jie tikėjosi iš tos juostos dividendų. Ir, manau, jie ją atitinkamai padėjo.
Kartą Maskvoje netyčia oro uoste susitikau generolą lietuviška pavarde. Panaši kalba buvo. Tas generolas apsidairė ir man pasakė: „Čia tikrai ne tavo reikalas“.
-Dėl Medininkų žudynių?
-Taip. Tas pokalbis vyko Maskvos oro uoste. Jis ir liko Maskvoje. Ir sūnus dar buvo šalia. Veidą aš jo atsimenu, bet pavardės neatsimenu. Čia jis buvo papulkininkis ar pulkininkas, o ten jau generolas. Pavardė iš A raidės: Antanavičius ar kažkaip panašiai. Jis dirbo pas V.Uschopčiką.
-Bet pavardė lietuviška?
-Taip, lietuviška pavardė. Kai aš buvau uždarytas pas V.Uschopčiką komendantūroje, tai su juo teko susidurti, dėl to aš jį Maskvos oro uoste sutikęs ir atpažinau. Tai buvo tuo metu, kai aš iš Gorkio Muitinės departamentui tas nelaimingas volgas vežiau.
-O kodėl jus buvo uždarę pas tą Uschopčiką?
-Mes buvome įrengę penkis stebėjimo punktus, kaip juda armija: „Lietuvos“ viešbučio 22-as aukštas, Technikos stotis Žirmūnuose, prie Šiaurės miestelio, Seime ir dar keliose vietose. Ir iš tų punktų mes stebėjome tankų bei šarvuočių judėjimą. Taip pat po Vilnių važinėjo mūsų mobilios mašinos.
Tai buvo sukurta normali sistema, ir iniciatyva buvo tikrai ne V.Valicko.
„Lietuvos“ viešbutyje buvo apie 200 žurnalistų, ir mes pirmieji perspėjome, kad juos išveš. Mūsų stebėjimo dėka 14 žurnalistų spėjo pasitraukti į Seimą. O kitus iš „Lietuvos“ viešbučio – į autobusus ir išvežė į Minską – kad nefiksuotų, kas čia vyksta.
-Kada čia taip buvo?
-Prieš sausio įvykius.
-Tai čia toks buvo muitininkų darbas?
-Mes, muitininkai, tada dirbome tokį darbą. O po sausio įvykių, kai išėjome iš Seimo, jau reikėjo stoti ant kelių.
1991 m. sausio 9 d. į Seimą mūsų atėjo 41 žmogus, o išėjome sausio 17 d. vienuolika. Tačiau Z.Vaišvilos padėkos rašte buvo 21 pavardė. Mes su Petkevičiumi protestavome, sakėme: iš kur čia dar 10 pavardžių atsirado, jeigu išėjome vienuolika? Dar 10 pavardžių buvo prirašyta. Kaip ir paties V.Valicko, kuris kas vakarą dingdavo iš Seimo. Jis gali čia (redakcijoje – KK) sėdėti ir aš galiu parodyti, kokiais kampais jis eidavo, paskui sėsdavo į savo „Moskvyčių“ ir išvažiuodavo. Ir daugiau tokių buvo, ne jis vienas. Ir kaip vadas jis nė vienos nakties nepraleido su muitininkais Seime. Tai irgi kai ką sako.
O kad ta mano nufilmuota vaizdo juosta naudinga buvo ir kad jinai dabar yra, tai beveik 100 proc. Manau, kad jau a.a. prokuroras A.Astaška žinojo, ką turi rankose. Bet Audrius Butkevičius matė tą juostą.
-Taip, matė, jis tą mums patvirtino.
-Ir matė Seimas.
-Taip, ir matė Seimas.
-Tai ko daugiau reikia, jeigu yra tiek žmonių mačiusių? Pagaliau, ir muitinė matė – ar 10, ar 11 žmonių darbo dienai baigiantis: aš atėjau į kabinetą laidojimo reikalais pas vadą, o jie sėdėjo ir tik ką buvo pradėję žiūrėti.
-Tą jūsų filmuotą juostą?
-Taip. Pamačiau, koks čia dalykas vyksta, paklausiau, ko man reikia, priėjęs ir išėjau… Tai dienai man buvo per daug visų tų dalykų.
Dar dvi dienas praleidau muitinėje, rūpinausi laidotuvėmis. Ir dar tuo metu iš Krašto apsaugos departamento skambino, klausė, kaip tą juostą pamatyti: „Jūs filmavot“.
Aš tuo metu budėjau prie telefono Vilniaus muitinėje grynai organizaciniams reikalams. Taigi, ir krašto apsauga apie tą vaizdo juostą žinojo jau tą pačią ir kitą dieną.
Jeigu būtų tik norėję…
-Aš vis tiek nesuprantu, kodėl ta vaizdo juosta iki šiol slepiama – 22 metai nuo Medininkų žudynių praėjo. Ko bijoti? Juk istorinis teisingumas yra istorinis teisingumas? Bijo prisipažinti, kad tiek metų ta byla buvo neištirta? Tai kokios problemos? Tai dabar tirkit!
-Aš dar kartą pakartosiu: ten užkabinti aukšti valdžios ešelonai. Ir, matyt, dar šiuo metu yra tokių, kurie sėdi rimtuose postuose. O jeigu visuomenė sužinotų, kur jie buvo ir kodėl per 3-4 dienas viso to neištyrė, tai, manau, kažkas stipriai nukentėtų. Nereiktų net kandidatuoti į kai kuriuos postus…
-Tai tas Medininkų žudynių esminis netyrimas – politinės valios stoka?
-Matot, čia turbūt viskas taip supinta, kad tose struktūrose nėra nei vieno tokio, kuris galėtų paimti ir pasakyti: „Veskit tą reikalą iki galo“. Nėra tokio. Nes bet kuriam iš kelių pusių yra „kompromatai“ – jeigu tu pajudinsi šitą, mes pakelsim, va, tą ir aną, ką tavo žmonės arba tavo partija darė! Ir pasibaigia visos iniciatyvos ir politika…
Čia ne tiek politika, kiek materialūs dalykai, užimami postai ir t.t. Čia daug kas persipynę. Ką gali Prezidentė padaryti, jeigu atsitiktų taip, kad kai kas imtų ir pažiūrėtų, ką ji tuo metu veikė?
-Na, 1991 metais ji Amerikoje, Džordžtauno universitete mokėsi, tai čia turbūt nelabai ją tuo pagąsdintų?
-Sakykit, o kam ji galėtų tai pavesti? Generaliniam prokurorui? Jis nėra asmenybė, kuris galėtų atsistoti ir pasakyti, kad „aš tą padarysiu“. Na, jis kai ką darė: tai buvo prilyginta karo nusikaltimui, įtraukti dar 68 žmonės.
Tai va – jau daug didesnė purvo bala, jau daug sunkiau žuvį gaudyti.
-Kam tas „šou“ su tuo Medininkų bylos tyrimu tuomet reikalingas?
-Jį daro visuomenei.
-Iš serijos „duok liaudžiai duonos ir reginių“?
-Bet jeigu jūs paklaustumėt Medininkuose žuvusiųjų mamų, žmonų, tai nieko nedaroma… Čia mums papudruoja truputį akis ir viskas.
Jeigu būtų norėję toje byloje tikrai ką nors padaryti, tai po žudynių Medininkuose būtų užtekę 3-4 dienų, ir viskas – būtų atitinkami žmonės „sėdėję“. B.Jelcinas tikrai tada būtų atidavęs.
-Ką jūs turite omenyje?
-Jeigu tada būtų kas parašęs Rusijos Dūmos pirmininkui G.Selezniovui…
G.Selezniovas tada buvo labai rimtai nusiteikęs – buvo B.Jelcino žmogus, jo klausė. Reikėjo tiktai parašyti rimtą laišką, kad ir nuo Aukščiausiosios Tarybos pirmininko, aš garantuoju, kad pusė jų (omonininkų – KK) būtų neišbėgę į Rusiją.
Bet niekas šito nedarė. Nes buvo kai kurių… Na, jūs žinot, kad B.Makutynovičius (Vilniaus OMON’o vadas – KK) buvo paleistas?
-Taip.
-Jam ranką paspaudė mūsų valdininkai. Taip, B.Makutynovičius buvo paleistas, o jį matė mūsų aukšti pareigūnai. O jį reikėjo tik paimti ir uždaryti.
-Vienoje buvusio Vilniaus omonininko knygoje rašoma apie tai, kad kai kas iš tuometinės Lietuvos valdžios sukirto su Vilniaus OMON’o vadu rankomis ir susitarė dėl „nulinio varianto“: atseit, kas vyko iki pučo, užbraukiame, ir pradedame „nuo nulio“.
-B.Makutynovičius buvo tokio „sukirpimo“, kaip ir mūsų V.Valickas – pasipūtęs. Nors buvo tik kapitonas, bet kai per televizorių kalbėdavo, tai kaip koks generolas.
B.Makutynovičių reikėjo tuo metu tik gerai papurtyti ir…
Bet tai būtų labai nenaudinga mūsų valdžioje esantiems piliečiams. Jeigu jis būtų tada prabilęs. Labai nenaudinga.
-Kodėl? Kokia jūsų versija?
-Todėl, kad buvo tariamasi. Apie tuos dalykus buvo tariamasi su juo. Ir tarėsi ne V.Valickas. O tarėsi rimtesni, aukštesni piliečiai.
Dėl to ir buvo paleistas B.Makutynovičius. Ir rankos buvo paspaustos, ir pasakyta: „Gali ramiai važiuoti“.
„Nulinis susitarimas“ toks ir buvo.
-Tai jūs manote, kad žudynės Medininkuose kažkam buvo naudingos?
-Tas „kipišas“ mūsų valdžiai buvo labai naudingas – gal ne tokio žiauraus reikėjo, nes Amerikos prezidentas Bušas vyresnysis buvo Maskvoje. Bet reikėjo parodyti, kad mus puola. Tai, va, ir puolė…
Aš tiek galiu pasakyti: jeigu į B.Jelciną ar G.Selezniovą būtų kreiptasi tuo klausimu diplomatiniais kanalais, valstybiniu lygmeniu, 4-5 dienos ir viskas čia būtų atsistoję į vietą.
Bet tai būtų buvę labai nepatogu kai kuriems mūsų valdininkams. Labai nepatogu. Užtai prasidėjo šitie reikalai.
Beje, ir vienas tyrėjas teisme pasakė: kad tai buvo savaitės reikalas. Kad visa tai būtų galima išspręsti per savaitę, jeigu būtų buvę noro. O dabar…
Dabar nemanau, kad kas nors greitai dar išsispręs, bet… Gali ir atsirasti viena kita rimtesnė figūra, kuri norės sudėti šituos įvykius į savo vietas.
Dabar viską užfiksuokim, o paskui laikas viską parodys.
Čia tokie dalykai, kad tegul ir po mūsų, bet bus aišku, ką prie sienos statyti.
-Na, toje buvusio Vilniaus omonininko knygoje, kur rašoma apie tą „nulinį susitarimą“, iš esmės reabilituojamas Vilniaus OMON’as – aprašoma, kaip jie gynė mūsų parlamentą, davė priesaikas nepriklausomai Lietuvai, ir kad jie prie tų Medininkų žudynių esą „ne prie ko“. Nors, kaip žinia, Tomas Šernas savo pirminiuose parodymuose, po operacijos, ligoninėje minėjo Makutynovičiaus pavardę…
-Įdomu, o ką jie veikė Kino studijoje? Jie buvo užėmę Lietuvos kino studiją. Ir, kaip rusai sako, visas tas „navodkas“ darydavo kaip tik OMON’as.
Bent jau mes niekad neįvardinome armijos – būtent OMON’as muitinės postus niokojo. Buvo armija atvažiavusi, papulkininkis, bet ramiai – atvažiavo, mato, saugojama, apsisuko ir grįžo į Vilnių.
„Nepatogūs“ liudininkai prokuratūros nedomina
-Dabar prokuratūra yra perdavusi į teismą bylą dėl muitinės postų užpuldinėjimo, kur už akių bus teisiami šiuo metu Rusijoje gyvenantys buvę Vilniaus omonininkai. Bus teisiami pagal BK 100-ąjį straipsnį – karo nusikaltimai. Jūs, kaip buvęs Lavoriškių posto viršininkas, ar buvote šitoje muitinės postų užpuldinėjimo byloje apklaustas mūsų prokuratūros? Byla, kaip sakiau, jau teisme. Kiek jūsų vagonėlių buvo sudeginta?
-Mūsų poste buvo sudeginti trys vagonėliai. Prokuratūra manęs nė karto neapklausė.
Apskritai, kalbant apie vagonėlių užpuldinėjimus, prokuratūroje buvo apklausa tik dėl vieno atvejo – kai per vagonėlio užpuolimą buvo patirta asmeninių nuostolių.
-Ką turite omenyje?
-Kai valstybei buvo daromi nuostoliai, prokuratūra nieko netyrė. O kai Petro Marčiulaičio asmeninį televizorių „Šilelis“ sudaužė, tyrimas jau buvo.
Po omonininkų išpuolių, pamenu, parašom muitinės departamento vadovui V.Valickui, kas sudaužyta – nes visi daiktai buvo inventorizuoti, namelis sudegintas. Tačiau nė karto niekas nieko neapklausė: valstybei padaryta žala – prokuratūra tyli.
Tada ėmėmės kitų priemonių: per užpuolimą sudaužytas muitininko „Šilelis“. Sakau: „Rašyk, Petrai, pareiškimą“.
Aš tą pareiškimą – į prokuratūrą. O prokuratūroje: „Ieškosim, atlyginsim…“
Tai vienintelis atvejis, kada kažką tyrė. Bet manęs niekad neapklausinėjo.
-Palaukit, byla dėl muitinės vagonėlių deginimo perduota teismui, Lavoriškių muitinės poste sudeginti trys vagonėliai, jūs – posto viršininkas, ir prokuratūra jums klausimų neturėjo?
-Ne, niekad neapklausė. Pirmą kartą buvau apklaustas teisme, Medininkų byloje, dėl tos vaizdo juostos.
Kai pernai lapkričio mėnesį teisme buvau apklausinėjamas dėl tos vaizdo juostos, prokurorai bandė klausti apie Lavoriškes, bet tada aš pasakiau: „Prieš 21 metus reikėjo šito klausti. Tada aš jums viską būčiau detaliai papasakojęs“.
Ir klausė prokurorai teisme ne apie Medininkus, bet apie Lavoriškes. Irgi visai ne į temą. Nežinau, ar norėjo mane patikrinti, ar mano atmintį, ar nukreipti temą nuo Medininkų į kitą pusę…
-Kada buvo pradėti statyti muitinės vagonėliai pasienyje – iš karto po nepriklausomybės atkūrimo ar vėliau?
-1991 m. sausio 21 d., po sausio įvykių, jau buvo suformuota pirma pamaina ant Rytų Lietuvos sienos. Po šešių-septynių dienų – Medininkai. Tada ir prasidėjo…
-Ir tada prasidėjo tie užpuldinėjimai?
-Taip. Sausio 27 d. jau buvo pirmas Lavoriškių muitinės posto užpuolimas.
Tikroji versija – valstybės paslaptis?
–Tai dabar ryškėja tokia prielaida: kad tai, ką jūs nufilmavote Medininkų muitinės poste 1991-ųjų liepos 31 d., yra valstybės paslaptis – jeigu remtumėmės ta versija, prie kurios viską pritempinėja.
–Ir rimta. Jau čia ne tas pranešimas apie valstybės šantažą… Čia rimtesnė paslaptis turėtų būti.
-Bet žiūrėkit, ne vien tiktai jūsų filmuota vaizdo juosta Medininkų byloje dingo – nufilmuoti Tomo Šerno parodymai ligoninėje irgi dingo! Taigi buvęs VRM oper.įgaliotinis Jurijus Pivoriūnas filmavo? Filmavo. Ir ta vaizdo juosta – irgi dingusi…
-Teisingai. Jie (VRM – KK) buvo profesionalai, jie buvo kopijų prisidarę. O pas mus vaizdo kamera buvo vienintelė ir, jeigu norėjai padaryti kopiją, reikėjo važiuoti į televiziją, ieškoti vaizdo grotuvo, nes tuo metu dar nebuvo šitų dalykų.
Aš dabar pats save vertinu kritiškai: jeigu būčiau buvęs ne taip sukrėstas, aš turėjau pirma pasidaryti tos vaizdo juostos kopiją ir tą kopiją atiduoti visiems rytą atsivežęs. O originalą – užkasti ir laikyti iki šios dienos. Ir rodyti jį ne Lietuvoje, o nuvažiuoti kur nors į nepriklausomą šalį ir ten paviešinti.
Bet tada aš buvau labai sukrėstas ir, kaip koks žioplys, atidaviau tokią svarbią vaizdo juostą tokiai vidutinybei kaip vadas. Ir, štai, kas išėjo… O juo pasinaudojo.
-Po pokalbio su Jumis dabar susidaro toks įspūdis, kad gal tie Medininkų įvykiai – bendra Lietuvos ir Rusijos paslaptis?
-Kai kurių sluoksnių tarpe – taip. Ir visai rimtai.
Aš galiu garantuoti, kad kai kas būtų netapę ir prezidentais, jeigu šita juosta būtų iškilusi. Šimtas procentų.
-Lietuvoje ar Rusijoje?
-Jeigu jinai yra Rusijoje – o tai irgi beveik 100 proc., kad originalas yra tenai, – tai, jeigu jinai būtų ištraukta, tai čia košės būtų buvę daug…
Man taip atrodo. Čia mano privati nuomonė.
-Palaukit, jeigu rusų rankose – tokie įrankiai, tai tas visas rėkimas, kad „rusai puola“, – tik priedanga? Po kilimu yra kitokie susitarimai?
-Tuo metu Dž.Bušas vyresnysis buvo Maskvoje. Tuo metu reikėjo ko nors, kad jis atsisuktų ir pasižiūrėtų, kas čia tam Pabaltijy, kur jis yra nuo tos Maskvos? Tą ir pasiekė.
-Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Giedrė Gorienė
Pagal laikraštį „Karštas komentaras”
