Pradėjęs vadovauti Sąjūdžiui, prof. Vytautas Landsbergis turėjo vieną pagrindinį tikslą: Lietuva – nepriklausoma.
1990 m. kovo 11-ąją Aukščiausiajai Tarybai atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, tuometinis AT pirmininkas V. Landsbergis turėjo dar didesnių rūpesčių – kad Lietuva būtų pripažinta plačiajame pasaulyje ir priimta į tarptautinių bendrijų šeimą.
Dabar, kai Lietuvos nepriklausomybė jau įtvirtinta, o šalis yra tiek Europos Sąjungos, tiek NATO narė, V. Landsbergis vis dažniau atsigręžia į nepriklausomybės pradžioje nepriklausomos Lietuvos teisėsaugos neatliktus „namų darbus“ – 1991 m. liepos 31 d. Medininkų muitinės poste buvo žvėriškai nužudyti muitinės ir policijos pareigūnai, tačiau šis nusikaltimas nėra ištirtas iki šiol.
Tiesa, vienas buvęs Rygos omonininkas Konstantinas Nikulinas Vilniaus apygardos teismo šioje byloje buvo nuteistas iki gyvos galvos, tačiau kuo toliau gilinantis į teisme esamą bylą – šiuo metu byla nagrinėjama Lietuvos Apeliaciniame Teisme, tuo kaip toje patarlėje: „giliau į mišką, daugiau medžių“. Nes, kaip paaiškėjo jau Lietuvos Apeliaciniame Teisme, nemažai asmenų, turinčių Medininkų bylai reikšmingų duomenų, apskritai byloje nebuvo apklausti, svarbūs įkalčiai – dingę, o byloje figūravęs Vilniaus OMON’as, kurio kaltė, kaip aiškėja, buvo įrodyta dar 1992 metais, – apskritai „ištrintas“ kaip kaltinamasis.
„Medininkų žudynių byla – kaip ir Dž. Kenedžio nužudymo byla“. – Istorinio teisingumo atskleidimu, panašu, jau nebetiki ir prof. Vytautas Landsbergis. Nors, kaip sakoma, viltis visada miršta paskutinė…
Apie Medininkų bylą su prof. V. Landsbergiu paskutinį kartą kalbėjomės 2013 m. sausio pradžioje. Tuomet Profesorius viešai paklausė buvusio generalinio prokuroro Artūro Paulausko: „Kur dingo Medininkų bylos įkalčiai?“ Tačiau Artūras Paulauskas ta tema tylėjo tarsi vandens burną prisisėmęs (o, kad A.Paulauskas šioje temoje būtų toks pat aktyvus, kaip ir „slaptos“ VSD pažymos „nutekinimo“ istorijoje!). O be V. Landsbergio, daugiau niekas iš politikų (ar politinių jėgų) to klausimo ir nekėlė.
Dabar, praėjus pusantrų metų po ano pokalbio, mes ir vėl kalbamės su prof. V. Landsbergiu apie Medininkų bylą. Šį kartą pokalbio „iniciatorius“ – gegužės 9 d. Lietuvos Ypatingame archyve išslaptinta KGB pažyma: KGB agento „Valiaus“ pokalbis su KAD sistemos darbuotoju G.Kirevičiumi.
– Gerb. Profesoriau, ką manote apie šią neseniai išslaptintą KGB pažymą, pasirašytą LTSR KGB majoro E. Usovo?
– Mano reagavimas 1991 m. liepos 31 d. buvo toks „Fašistai puola“: „Už sovietų išlaikomų pajėgų, jų ginkluotųjų gaujų nusikaltimų stovi aukščiausioji SSSR vadovybė, kuri negali amžinai apsimesti nieko nežinanti, nekontroliuojanti padėties. Sprendimų metas atėjo. Fašistinės pakraipos jėgos, pripažįstančios tik smurtą, ėmėsi ginklo prieš demokratiją ir laisvę. Kai tik JAV parodo didesnį palankumą SSSR“, – o būtent kaip tik Bušas yra atvažiavęs parodyti palankumą, – „Baltijos šalys, o ypač Lietuva patiria sovietų smūgius. JAV nuolaidžiauja, griežtai nereikalaudamos iš SSSR nubausti 1991 metų sausio mėnesio žudynių Lietuvoje ir Latvijoje kaltininkus, grąžinti SSSR užgrobtus pastatus ir išvesti iš Baltijos šalių OMON’o teroristus“.
OMON’as gavo nurodymą tyrinėti Medininkų žudynes! KGB Maskvoje ir jo metastazai Lietuvoje gavo tokį nurodymą iš M. Gorbačiovo. Tai reiškia, kad įtariamajam oficialiai pavedama paslėpti pėdsakus. Štai E. Usovas 1991 m. vasarą ir vykdo. Tariamas tyrimas, kurio tikslas – paslėpti pėdsakus ir nukreipti dėmesį ant kažkokių lietuvių. Ta pažyma yra užsakymas – kad „mes niekuo dėti“.
(Skaito pažymą). Ir Kirevičius minimas?
– Taip, kažkoks Kirevičius.
– Tad ar yra tas Kirevičius?
– Mes prie tokių duomenų neprieiname, nežinome. KAM duomenų bazėje tokios pavardės nėra, tačiau įslaptintos tarnybos darbuotojų, pvz., kad ir 2-o KAM departamento, pavardės nėra viešos ir laisvai prieinamos.
– Kas nors turėtų žinoti, patikrinti, ar buvo toks, ir paklausti pono Kirevičiaus: ar jis tikrai kalbėjo su kažkokiu KGB agentu ir tikrai tą sakė? Net jeigu Kirevičius yra, galbūt jis nei buvo susitikęs, nei tą sakė. Bet KGB bet ką užrašo, ir dabar mūsų teismas nagrinės kaip rimtą dokumentą.
Manau, tai tikrai užsakymas – padaryti klastotę, supainioti kuo daugiau. Atsiprašau už jų metodinę citatą, kurią panaudosiu originalo kalba: „Zasratj mozgi“. Tas ir daroma.
Advokatas A. Marcinkevičius dirba, kad padėtų savo žmogui, kurį gina. Todėl viską traukia, ir tegul dar sau būna „zasratj mozgi“. Nors tasai K. Nikulinas byloje irgi atrodo „pritemptas“. Tartum „ką nors supakuosim, būsim padarę, ir taškas“.
Visą laiką bando padėti tašką, ir niekaip neišeina. Todėl, kad deda dirbtinį tašką.
– O ar toks „3 departamentas“ KAD buvo?
– Klauskite A. Butkevičiaus.
– Nes kad „2-as“ buvo, tai žinoma, nes ir dabar toks yra, o apie „3-ą“ niekada anksčiau nebuvo tekę girdėti.
-Tai irgi gali būti antis, o gal ir buvo. Tegul kas nors atsako.
„Už kiekvieno klausimo – atskiras tyrimas“
– Labai ilgai ši KGB medžiaga Lietuvos Ypatingajame archyve buvo įslaptinta. Ir išslaptinta kažkaip įdomiai – prieš pat Lietuvos Prezidento rinkimų pirmą turą, gegužės 9 d. Kaip manote, kodėl? Kažkas tikėjosi prieš rinkimus skandalo, nes toje KGB pažymoje minima Jūsų pavardė – neva „Landsbergis žinojo“?
– Galima spėti, kad tai ne atsitiktinė data. Bet ne daugiau, tik spėti. Galbūt kažkas ruošė, kad dar iki rinkimų tai būtų paleista.
Bet už kiekvieno tokio klausimo – atskiras tyrimas. Kaip ir su kieno parašu ta Usovo pažyma buvo įslaptinta? Kas įslaptino? Kaip ir tai, kas Nikolajui Medvedevui tiek metų liepė tylėti? Ir kodėl jam staiga liepė jau kalbėti? Ar jis staiga išdrįso pats?
– Gal, tiek metų pratylėjęs, galvojo, kad „jau nieko tokio“? (Mat tik Apeliaciniame Teisme signataras N. Medvedevas, kuris, kaip paaiškėjo, buvo vienas pirmųjų, atvykusių į žudynių vietą, ir galimai kalbėjosi su žudikais, buvo pirmą kartą apklaustas Medininkų byloje).
– Jis nėra toks, kad galvotų: „ai, imsiu ir papasakosiu vieną kitą įdomybę“. Jis pats ryžosi teismui gėdingai prisipažinti savo gėdingą elgesį. Tartum to užtenka: „Aš gailiuosi“. Pažvelgė į vagonėlį, išsigando, pabėgo ir nė telefonu nepaskambino. Ir viskas, ačiū, viso gero. Papildomų paaiškinimų nereikia.
Vyksta tokios bylos tyrimas! Tu žinai, tu buvai ten ir tu tyli, nes gąsdino ir liepė? Tada tu padedi nusikaltėliams…
Z. Vaišvila irgi tyli…
Štai kagėbistai rašo, kad jie turi R. Rabavičiaus parodymus. Jeigu jie meluoja, tai vis tiek reikia atsakyti: nesą jokių požymių, kad tokie parodymai buvo, ir Zigmas Vaišvila, kuris liko prie R. Rabavičiaus, liudija, kad niekas jokių įrašų nedarė. Tam tikras taškas. Nebe toks didelis klaustukas. Kagėbynas meluoja. Bet dabar to nėra?
– Nėra.
– Tad ir Z. Vaišvila atsisako padėti teisingumui… Bet gal teisingumas jo net neprašo?
– Gali būti, nes nei byloje yra Z. Vaišvilos apklausos, nei teisme jis buvo apklausinėjamas. Ir apskritai teismas atsisakė jį kviesti liudytoju. O jis – svarbus liudytojas: Jurijus Pivoriūnas, kuris išlydėjo T. Šerną į Kauno klinikas, „Karštam komentarui“ pasakojo, kad, jiems išvykus iš palatos, prie R. Rabavičiaus liko Z. Vaišvila su kažkokiu vyriškiu. Nes toje pačioje palatoje šv. Jokūbo ligoninėje buvo ir T. Šernas, ir R. Rabavičius. O kai J. Pivoriūnas po kelių valandų, palydėjęs T. Šerną iki Kauno, sugrįžo į Vilnių, tai savo darbovietėje, VRM, sužinojo, kad jau viskas – R. Rabavičius mirė.
– Tomas Šernas buvo saugomas su visom technikom (garso, vaizdo įrašai). O kodėl Rabavičius nebuvo taip saugomas?
J. Pivoriūnas išvažiavo ir paliko Z. Vaišvilą palatoje. O ar Z. Vaišvila toliau visą laiką iki pareigūno mirties buvo palatoje? Ar Z. Vaišvilos paklausė kas nors iš teisėsaugos? Nuo čia juk prasideda. Tačiau gal Z. Vaišvilos niekas neklausinėjo kaip ir N. Medvedevo – 20 metų?
„Aš atsimenu, ką kalbėjau per laidotuves“
– Toje KGB pažymoje, kuri dabar išslaptinta, leidžiama suprasti, neva „tą antrą“, būtent R. Rabavičių, kadangi neva daug prisišnekėjo vežamas į ligoninę, „patvarkė savi“. O kadangi nėra aiškumo dėl R. Rabavičiaus mirties aplinkybių, be to, nežinia, ar iš tiesų jis, vežamas į ligoninę, prikalbėjo visą kasetę, tai iš tiesų ta tema gali kilti visokių negerų spekuliacijų. Ar Jūs ką nors žinojote apie R. Rabavičiaus prikalbėtą kasetę, kaip rašoma toje KGB pažymoje?
– Žinoma, kad aš nežinojau. Bet čia galėjo parašyti ką nori. Antai visiškai dirbtinis priklijavimas. Štai pažymoje rašoma: „Landsbergis per laidotuves prasitarė, kad priešinsimės ne tiktai nuogomis rankomis“.
Aš atsimenu, ką kalbėjau per laidotuves, tik gaila, kad nėra įrašo: – Čia yra motinos, čia yra našlės, ir aš matau jų akyse klausimą: „Pirmininke, ar ir toliau taip bus?“ Mat juos puola, daužo, o jiems neleidžiama gintis? Ir neturi ginklų. Vyriausybė…
Tada buvo lyg nerašyta taisyklė – kad omonininkai smurtauja, bet nežudo. Tačiau dabar peržengė ribą. Pradėjo žudyti. Vadinasi, dabar jau kitas etapas – nuo šiol žudys.
Taip aš pasakiau: „Dabar jie jau žudys ir nežinia, ką toliau žudys“. Ir atsakiau našlėms kapinėse į jų nebylų klausimą: „Žinokit, toliau taip nebus.“
Tuomet pats nežinojau, ką aš galiu padaryti: ar duoti kokį įsakymą, kad jie būtų apginkluoti ir kad jie turėtų nurodymą gintis nuo bet kokio priešo, grasinančio, reikalaujančio…
Šitoje pažymoje ne vien iškreipti žodžiai – neva aš „prasitariau“. „Jis leido suprasti, kad žino“. Ką aš kam „leidau suprasti“? Ką ir visi žino: kad iki dabar nežudė, o nuo šiol – žudo. Viskas.
Kad ten žudė neva „krašto apsauga“, ta versija jau buvo paleista. Bet aš ją atmečiau kaip kagėbyno praktikuojamą „smegenų painiojimą“, vieną iš klaidinančių versijų.
Jau anuomet esu sakęs, kad tai – tipiškas KGB veikimo būdas: primėtyti kuo daugiau versijų, – gal mafija, kontrabandininkai, – ir jūs plaukiokit tarp tų versijų. O svarbiausia – nukreipti nuo pagrindinės.
Tai jiems galų gale pavyko – nukreipti. Nuo Vilniaus (OMON’o) ir nukreipė.
Pagrindinis įrašas, kur T. Šernas paminėjo B. Makutynovičiaus (buvęs Vilniaus OMON’o vadas –KK past.) pavardę, buvo nuslėptas?
– Taip, buvo nuslėptas.
– Ir A. Astaška (buvęs Generalinės prokuratūros tyrėjas – KK past.) tai darė. Tai kodėl nuslėpė? O yra A. Astaškos tekstai, kurie rodo jį kaip labai susirūpinusį tyrėją.
„Medininkų žudikai stos prieš teismą“ – taip vadinasi A. Astaškos straipsnis 1992 m. „Respublikoje“. Tame straipsnyje jis rašo, kad jis ten buvo, ir vaizdas buvęs kraupus: „šeši lavonai, nužudyti šūviais į pakaušį“.
Išeitų, jie dar nebuvo išvežti, kai ten jau buvo prokuratūros tardytojas.
„Kad ir ką man sakytų omonininkų gynėjai, galiu tvirtinti: neginčytinai įrodyta, jog Vilniaus ir Rygos omonininkai prikišo nagus prie Medininkų žudynių“, – rašė A. Astaška 1992 metų vasarą.
– Bet Vilniaus OMON’o Medininkų byloje… neliko.
– Po to jis išnyko. Labai aiškiai tam buvo dirbama. Vėliau. Buvo kryptingai dirbama.
O juk 1992 m. A. Astaška aiškiai kalba: kad Vilniaus OMON’o vadovai Razvodovas ir Makutynovičius slėpė Medininkuose nužudytų policininkų ginklus būtent OMON’o bazėje: „Nužudytų policininkų ginklai iki 1991 m. rugpjūčio 25 d. buvo saugomi OMON’o bazėje.“
„Dabar patys slapstosi. Raginami atvykti apklausai į prokuratūrą bet kurioje Rusijos vietoje,“ – matote, su Rusija dar vyko šioks toks bendradarbiavimas, – „jie reagavo parašydami (cituojamas jų raštas): „Suprasdami, kad Rusijos vyriausybė nenori ir neturi jėgų mus apginti“… Tada su B. Jelcinu (Rusijos Federacijos prezidentas – KK past.) ir J. Šapošnikovu (gynybos ministras – KK past.) dar buvo neblogas sutarimas ir bendradarbiavimas, B. Jelcinas pasakė: „Mes juos visus jums išduosim“, kai aš Maskvoje jam palikau sąrašą. Ir toliau rašo omonininkai – „ pareiškiame: daugiau nebesislapstysime. O jei paieškos grupės nariai“ – jų suėmimo grupė – „pasirodys teritorijoje, kurioje mes esame, griebsimės būtinų ir pačių ryžtingiausių prevencinio pobūdžio priemonių. Už kiekvieną nukentėjusį mūsų draugą nukentės dešimt priešų“.
Reiškia, žudikai esame kartu ir ginsimės.
„Manęs dažnai klausia: ar galima pagaliau baigti šią bylą? Esu įsitikinęs: galima, jeigu Rusijos prokuratūra sutiks padėti. Jeigu su Lietuva bus pasirašyta sutartis dėl teisinio bendradarbiavimo, tai Medininkų žudikai stos prieš teismą.“, – rašė A. Astaška 1992 m. vasarą.
Štai ir visas atsakymas… Deja, ligi šiol tas pat. Sutartis pasirašyta, o jie nestovi prieš teismą.
– Ir Vilniaus OMON’o Medininkų byloje apskritai neliko.
-Taip, eliminuotas. Kažkas liepė. Kas?
„Mergaitę buvo galima saugoti, tai gal ir V.Valicką galima?“
– Ko reikia, kad Medininkų byla pagaliau būtų ištirta?
– Reikia tikros prokuratūros ir tikrų prokurorų. Bylos eiga rodo, kad to mes dar neturime.
Kalbant apie Medininkų žudynes, daug dalykų buvo anksčiau skelbti. Daug kas yra fiksuota viešai – oficialiuose, žinomuose leidiniuose. Tačiau leidiniai tyrėjų paprastai nedomina. Tik dabar renkami duomenys iš to meto laikraščių..
Bet juk turėjo dominti – tyrėjus, teisininkus! Kad skelbta vieša medžiaga jų nedomina, tai labai blogai apie juos liudija… Nes domina eilinį smalsų žmogų, kuris nori žinoti. O teisininkai neturi nei smalsumo, nei noro žinoti. Tada jie labai keisti žmonės. Arba taip sumodeliuoti, kad neieškotų per daug informacijos.
– O gal jie, kaip buvęs muitinės vadovas Valerijonas Valickas, nori gyventi? Nes Valickas, liudydamas Apeliaciniame teisme, pasakė, kad kalbėjosi su kažkuo iš VRM (OMONo?), kad užpuldinėdami muitininkų vagonėlius nemuštų vyrų… Tai reiškia, V. Valickas žinojo, su kuo reikia pasikalbėti, kas ten įtakoja tokius dalykus…
-Galima taip manyti, bet tada mes esame siaubo valstybėje, kurioje mergaitė gali būti saugoma dieną naktį, nes ji galbūt yra liudininkė – po to nustatoma, kad ji jokia liudininkė, bet ir toliau saugoma, ir taip, kad net Lietuvoje jos apsaugoti negalima – ji išgabenama iš Lietuvos. Tai gal V. Valicką reikia taip saugoti? Pakeisti jo pavardę, išvežti iš Lietuvos? Gal tada jis papasakos? Nebijos? Arba – susitariam, kad papasakotų, o po to gauna kitą pavardę ir yra įslaptinamas visam gyvenimui?
Keisti dalykai, net labai. Tokie trigubi standartai… Geriau nieko nereikia.
Man dabar labai gaila, kad mes Aukščiausiojoje Taryboje nepertraukėme posėdžio ir nepasižiūrėjome V. Petruškevičiaus (buvęs Lavoriškių muitinės posto viršininkas, pirmas nufilmavęs Medininkų žudynių vietą – KK past.) juostos. Manėme, tegul būna: kam reikės, pažiūrėsim, o mes dabar posėdžiaujame, rašome dokumentus pasauliui apie įvykį. Gal todėl ir atsirado kažkas, kad sutrukdytų posėdį? Kad visi pradėtume žiūrėti juostą ir ginčytis dėl kokių nors detalių? Ir liktų nepriimtas Aukščiausiosios Tarybos dokumentas apie įvykį? Ką gali žinoti… Visur gali rastis toks sujaukimas veiksmų ir minčių eigos.
Bet manau, kad todėl ir nepaprašiau iškart rodyti tos juostos: mes dirbome kitą darbą. O kad juosta yra, tai labai gerai. „Tvarkoj, Valickai, tu turi tą juostą. Pažiūrėsime vėliau“. O vėliau – nebėra… Nėra nė tinkamo tyrimo, kodėl taip atsitiko, kas kaltas? Užveskite dar vieną bylą, ponai.
– T. Šerno parodymų juosta dingo, V. Petruškevičiaus filmuota Medininkų žudynių vietos juosta irgi dingo… O gal – nedingo? Gal yra? Gal tik taip sakoma, kad nėra? K. Nikulino teisme advokatai prašė teismo, kad iš prokuratūros būtų išreikalauta Medininkų žudynių „motininė“ byla – gal joje ir yra tai, kas oficialiai neva „dingę“, bet… Tačiau teismas tuo klausimu buvo kategoriškas: ne.
– Ligi šiol, sako, ir Dž. Kenedžio byloje ne viskas atskleista – vardan oficialios versijos, kad toji liktų tartum neginčijama…
– Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Giedrė Gorienė, „Karštas komentaras“
