Praėjusių metų gruodžio 14 d. Apeliaciniame Teisme paaiškėjo, kad iš Medininkų bylos dingo vienas svarbiausių įkalčių – buvusio Lavoriškių muitinės posto viršininko Vytauto Petruškevičiaus nufilmuota Medininkų žudynių vietos vaizdo juosta. O praėjusius kelioms savaitėms po šio „atradimo“ paaiškėjo, kad byloje nėra ir buvusio VRM pareigūno Jurijaus Pivoriūno nufilmuotų pirmųjų Tomo Šerno parodymų, duotų ligoninės reanimacijos palatoje po operacijos atgavus sąmonę…
Taigi, kas vyksta toje Medininkų byloje? Apie tai „Karšto komentaro“ interviu su pirmuoju atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovu, Europos Parlamento nariu prof. Vytautu Landsbergiu.
Dingusio įkalčio pėdsakais
-Gerbiamas profesoriau, visai netikėtai „Karštas komentaras“ įsivėlė į tikrą detektyvą: stebint Medininkų bylos teismo posėdį Apeliaciniame Teisme, išgirdome liudininko V.Petruškevičiaus paliudijimą, kad teisme parodyta kaip „jo filmuota“ Medininkų žudynių vietos 9 minučių vaizdo juosta – visiškai ne jo, ir kad jo apie 40 minučių vaizdo juosta iš bylos yra… dingusi. Pradėjome žurnalistinį tyrimą, ir prasidėjo tikri „x failai“: Petruškevičius sako, kad Muitinės vadovas Valickas tą vaizdo kasetę nunešė prokurorui Astaškai; Generalinė prokuratūra kategoriškai neigia iš viso tą juostą turėjusi; Valickas lyg jau „neprisimena, kad būtų nešęs tą juostą į prokuratūrą“; tačiau Audrius Butkevičius patvirtina – „taip, ta juosta buvo prokuratūroje, aš pats ją su prokuroru Astaška peržiūrėjau“. Paaiškėjo, kad tą Petruškevičiaus juostą buvo siūloma peržiūrėti ir Aukščiausioje Taryboje?
-Taip, tada po Medininkų žudynių sušauktame neeiliniame posėdyje Artūras Paulauskas pasiūlė, kad „jeigu yra norinčių, tai galima tą juostą peržiūrėti. Štai čia yra Valickas (Muitinės departamento vadovas – KK past.) ir Valickas turi tą juostą“.
Tačiau tada rūpėjo politinis dalykas – buvo priimama pareiškimas pasauliui, reikalavimas išvesti OMON‘ą iš Lietuvos, ir Aukščiausioje Taryboje nepradėjo dirbti kokia nors tyrimo komisija. Tada buvo tiesiog užfiksuota, kad jie tą juostą turi. O paskui kažkodėl niekada nebuvo apie tai kalbama. Tik dešimties metų Medininkų žudynių sukakties proga, kada vėl viskas suaktyvėjo, prabilta apie dingusį įkaltį.
-Vytauto Petruškevičiaus filmuotą vaizdo juostą?
-Taip. Tai, ką V.Petruškevičius pasakojo, ką jis toje juostoje užfiksavo, yra ypatingai svarbūs įkalčiai. Gilzės – tai gilzės, bet mineralinio vandens buteliai? Reiškia, jie gėrė. Tad ant tų butelių būtų likęs DNR identifikavimui. Ir staiga – jų nėra! Jie nefigūruoja niekur daugiau! Nors juos ir matė, ir nufilmavo.
Tačiau, jeigu jų po to nėra, likviduoti, tai neturi būti ir nufilmuotų. Taip ir prasideda viskas. Nes, jeigu matomi nufilmuoti, iš karto klausimas: pone Paulauskai, jūs ten tyrėt, viską surinkot, tai kur yra tie buteliai? Ar DNR tyrėt, nustatėt?
Kadangi tie buteliai panaikinti, tai ir tokios juostos nereikia.
-Pasalos vietos taip pat, sakė Petruškevičius, buvo užfiksuotos.
-Taip, vietos, kur gulėta, sėdėta, lūkuriuota kurį laiką… Matyt, buvo sutarta valanda arba turėjo kas nors atvažiuoti iš Vilniaus jau tam pačiam užpuolimui. Jie kurį laiką jau buvo ten prisiglaudę. Gal net dar anksčiau, prieš atvažiuojant policininkams, kurie paskui automobiliuke sėdėjo, juos ten sužeidė ir nutempė į namelį pribaigti…
-Ir automobilių vėžės, sakė V.Petruškevičius, buvo nufilmuotos.
-Ir vėžės yra paliudytos. O paskui apie jas jau nieko nėra.
-Tai svarbi vaizdo juosta dingo ir niekas prokuratūroje net nemėgino jos ieškoti?
-Aš 2000-aisiais metais kreipiausi į generalinį prokurorą K.Pėdnyčią: ar dingus šiai juostai buvo atliktas Generalinės prokuratūros tarnybinis tyrimas? Ar yra to patikrinimo medžiaga? Ar galima atlikti tokį tyrimą dabar, apklausiant ano meto atsakingus Muitinės departamento ir Generalinės prokuratūros pareigūnus? Ar yra atsakomybė dėl svarbių įkalčių pražudymo, ir kas turi atsakinguosius už tai juridiškai persekioti? Atsakymas gautas toks, kad „iki šiol nebuvo atliktas tas tarnybinis tyrimas“.
Ir tiktai po 2000-ųjų metų mano laiško šioks toks patikrinimas buvo padarytas. Generalinio prokuroro pavaduotojas K.Betingis atsakė, kad „iš piliečių ar organizacijų negautas joks vaizdo įrašas“.
Toks atsakymas reiškė, kad nei iš V.Petruškevičiaus, nei iš V.Valicko, kaip organizacijos, prokuratūra nėra gavusi jokio vaizdo įrašo.
Tada aš K.Pėdnyčiai tuoj pat parašiau tęsinį: „ar Generalinės prokuratūros vadovai tą dieną – 1991 m. liepos 31 d. – nesidomėjo Muitinės departamente, gal kas ką žino, gal turi kokios nors medžiagos? Jei nesidomėjo, nesistengė surinkti duomenų, tai nepaprastai keista, nes tai visai neadekvatu nusikaltimo svarbai. Ar toks nesidomėjimas – taip pat nusikaltimas, ar tik „aplaidumas darbe“?“ Į šitą klausimą aš jokio atsakymo negavau. Nes kas gali atsakyti? Nebent ankstesnieji vadovai. Reikia tirti. Reikia dirbti. Bet kad nėra noro dirbti. Ir tai tęsiasi labai ilgai.
-Paskutinė versija – kad ta V.Petruškevičiaus juosta galbūt dingo per pučą.
-Bet juk iki pučo buvo dvi geros savaitės! Be to, ta juosta buvo peržiūrėta. Vieną kartą ji buvo muitinėje peržiūrėta.
-Ir ją peržiūrėjo gal dešimt muitininkų…
-Tai gal galima apklausti tuos dešimt? Jeigu kam nors rūpi. Bet visas dalykas, kad nerūpi. Arba jeigu rūpi, tai rūpi, kad nebūtų įkalčių. O nerūpi išaiškinti viską, ką dar galima. Dar ir dabar, net po dvidešimties metų.
-Net V.Petruškevičiaus mums interviu pasakė, kad dar būtų galima daug ką atgaminti, tik… reikia noro tirti.
-Iš karto kyla klausimas: jeigu dešimt žmonių tą juostą matė, tai kokios jų pavardės? Kur jie dabar yra ir ką jie gali papasakoti, patvirtinti? Aš dalyvavau? – Dalyvavau. Mačiau? – Mačiau. Tai kokias detales atsimenate? O kadangi jau kalbama apie tam tikras detales, gal jūs atsimenate, kad ten buvo buteliai? Gali žmogus pasakyti: „ne, aš to neatsimenu“. Nieko neatsimena. Bet gali pasakyti: „a, taip, buvo!“ Reikia tirti.
Jau daugiau kaip dešimt metų tęsiasi mano paraginimai tirti patį tyrimą. Ir įvardinti tyrėjus, ne tik vieną mirusį. Jau 2000 metais klausiau: atsakykit, ar įkalčio pradingimas – tai aplaidumas darbe ar nusikaltimo dengimas, „stogas“, įkalčių naikinimas?
Tas klausimas tebėra atviras ir šiandien. Tegu kas nors atsako: ar iš tiesų jau taip blogai dirbo prokuratūra, stokodama kvalifikacijos, apsileidusi, nesuprasdama nusikaltimo svarbos? Na, tuomet, ką gi, – jie tokie netikę, kad net pakaltinti negalima. O gal galima pakaltinti? Jeigu po tokio darbo ir tokie netikę ligi šiol dirba? Būdami tokie netikę? Būtų gerai, kad kas nors atsakytų.
Dingo ne tik vaizdajuostė, bet ir… ginklai
-Tačiau dingo juk ne vien tik Medininkų žudynių vietos vaizdo juosta?
-Štai turiu seną laikraštį: nuotraukoje – prokuroras A. Astaška rankoje laiko ginklą, iš kurio puolikai šaudė Medininkuose.
Ar dabar yra tie ginklai? O juk buvo nustatyta, kad tai – tie patys ginklai. Ir, tarp kitko, nustatyta, kai ginklai buvo paimti vėliau iš Vilniaus OMON‘o sandėlio.
Tai įvyko po to, kai omonininkai užpuolė Lietuvos pareigūnus ir įvyko susišaudymas. Tada buvo sulaikyti du omonininkai, vieno jų pavardė Škliaras. (Įsiminė man). Jie buvo nuteisti už pasipriešinimą Lietuvos pareigūnams. Bet iš jų buvo paimti ginklai. Ir ginklai, pasirodo, tie patys, kurie priklausė Medininkų pareigūnams. Nes ginklai buvo dingę, ir buvo sakoma, kad juos paėmė užpuolikai.
Tai va, užpuolikai paskui buvo suimti su tais ginklais rankose. Bet jie išsisuko. Nežinau, kas jiems lengvai leido išsisukti: kad jie nieko nežino, jie tuos ginklus gavo iš sandėlio. Tiesiog tie žudikų pagrobti ginklai buvo OMON‘o ginklų sandėlyje, ir jie, eidami į kažkokią savo operaciją, pasiėmė. Ir todėl esą, jie nekalti dėl Medininkų. Ir juos taip lengvai paleido. Pasakė – ir patikėjom.
Šiaip ar taip, faktas, kad tie ginklai buvo. Nuotraukoje prokuroras Astaška rodo vieną iš tų ginklų.
Beje, tai toks pats ginklas, kokį rodė pareigūnas, atbėgęs į Aukščiausiąją Tarybą po to, kai buvo nušautas Artūras Sakalauskas.
-Kaip tai įvyko?
-Aš buvau Aukščiausiojoje Taryboje, pas mus lankėsi atvykę prancūzų parlamentarai. Pasigirdo šūviai, sprogimai. Atėjo apsauga, mums liepė gulti ant grindų. Aš nežinau, gal mes ir negulėm tiesiog ant grindų, bet liepė atsitraukti nuo langų, nes vyksta Aukščiausiosios Tarybos puolimas.
Po kokių 15 minučių į tą mūsų mažą posėdį atbėgo žinomas policijos karininkas, rodydamas: „Štai, štai, paėmėm ginklą su duslintuvu!“ Ir, sako, iš šitų jie sušaudė mūsiškius Medininkuose.
Negalima šiandien pasakyti, kad tai buvo tas pats vamzdis, bet būtent tokiais ginklais buvo nužudyti mūsų vyrai Medininkuose.
Vadinasi, tokių įkalčių turėjo būti.
Nusidėjimas – vienas po kito
– Ne mažesnė mįslė – ir omonininko S.Parfionovo suėmimas Latvijoje, į ką mūsų teisėsauga taip pat nesureagavo, ir jūs ne kartą kėlėte tą klausimą.
-Latvijoje buvo sulaikytas S.Parfionovas, kuris prieš tai siautėjo Lietuvoje, darė nusikaltimus. Ir tai užfiksuota net juostoje! Bet kai jis buvo suimtas, mes neprašėme jo net apklausti. Tuo labiau, neprašėme išduoti Lietuvai! Kodėl latviai jo mums negalėtų išduoti, kad mes jį čia pakratytumėm?
Tačiau Lietuvos prokuratūros atsakymas buvo: „nėra duomenų, jog jis dalyvavo Medininkų žudynėse, todėl jo mums nereikia“.
O kad jisai dalyvavo daug kur kitur ir darė nusikaltimus, tai ką – mes amnestuojame? Mums tie nusikaltimai nesvarbūs? Teroras! Nuolatinis teroras prieš Lietuvos pareigūnus! Tik tiek, kad kitur neužmušė. O jeigu neužmušė, tai ką – jau ne nusikaltimas?
Taip sistemiškai pro pirštus buvo leidžiami tie teroristiniai nusikaltimai prieš Lietuvą – kitos valstybės pareigūnų terorizmas prieš Lietuvos valstybę. O tai – tarpvalstybinis nusikaltimas.
Taip, čia aš nė kiek neabejoju, kad Lietuvos Generalinė prokuratūra yra labai nusidėjusi. Apie kaltę sprendžia teismas. Bet kaltinimas turi ateiti iki teismo.
Štai S.Parfionovas yra nufilmuotas Nevzorovo juostoje, kaip didvyriškai kovojantis su Lietuvos separatistais ar nacionalistais ir ginantis Tarybų Sąjungos žemių vientisumą. Kaip jisai daužo, degina. Reiškia, tai teroristiniai veiksmai Lietuvos žemėje prieš Lietuvos pareigūnus. Tačiau mūsų prokuratūrai to nepakanka, kad jis būtų patrauktas atsakomybėn – kad nors metus jam duotų už tokį chuliganizmą ar ką. Vykstant pačiam tyrimo procesui, būna, kad atsiskleidžia daug daugiau… Be to, yra ir tokia metodika pasaulyje naudojama: tu negali įrodyti pagrindinio nusikaltimo, ko nors trūksta, bet tu gali įrodyti antrinį nusikaltimą, ir tada nuteisi už antrinį. Kaip Al Kaponė buvo nuteistas. Jo žmogžudysčių negalėjo įrodyti, nors visi žinojo; tad nuteisė už mokesčių nemokėjimą. Bet banditas ir žmogžudys buvo pašalintas iš visuomenės.
Tąsyk teisėsauga kuo nors rūpinasi. O jeigu ji rūpinasi, kaip mums čia sumažinti sau problemų ir „nurašyti“ nusikaltimą kaip neįrodomą, tai nėra teisėsauga. Tai ne tie žmonės, kurie prisiekė tarnauti teisingumui ir valstybei. Jų priesaika yra nulinė.
„Negera dvasia toje prokuratūroje“
-Generaliniai prokurorai keičiasi, bet Medininkų byla jau daugiau nei 20 metų iš esmės nejuda.1991 metais tyrė Astaška, Gaudutis, Norkūnas, vėliau tą bylą perėmė vadinamasis Kliunkos skyrius ir… Medininkų byla užbuksavo.
-Norkūnas man sudarė sąžiningo pareigūno įspūdį, bet jis greit mirė. Galbūt savo mirtimi. Jis norėjo kažką padaryti Generalinėje prokuratūroje. Atrodo, ten tikrai buvo širdies liga. Jis nebuvo senas, kai pradėjo smarkiai sirgti. O buvo iš tikrųjų žmogus, kuris norėjo padaryti Lietuvos prokuratūrą iš sovietinės. Bet jo neliko.
Ir toliau prokuratūra kai kuriais klausimais nedirbo kaip Lietuvos prokuratūra. Dirbo taip, lyg dar priklausytų kitai sistemai ir viršininkai būtų kitur.
Tąsyk negera dvasia toje prokuratūroje. Mažų mažiausiai. Arba kažkokios „uodegos“. Ir tos „uodegos“ net numanomos. Juk ten dirbo ir gal iki šiol tebedirba žmonės su „kagėbine“ praeitimi. Aš nesakau, kad tas, bet tokie dirba. Reiškia, reiklumo nėra, kad nebūtų įtakų, kurios šiuo atveju tikrai buvo kreiptos stabdyti bylą.
Ir dar vienas dalykas įsirėžęs man į atmintį. Yra tokia metodika: tu gali pasakyti viešai kas, tavo manymu, yra kažkieno visiškas netinkamumas arba net nusikalstamas netinkamumas. O tau neatsako, kad tu klysti. Tavęs nekaltina, kad pažeminai pareigūną (nors labai lengva dabar, suprantat: sugriebei žmogų ir už pareigūno pažeminimą jam iškėlei bylą, taip?). Tiesiog tau nieko neatsako.
Taip aš kartą sakiau: prokuroras R.Stankevičius visiškai netinka, turėtų tą pačią dieną būti nušalintas. Tai prokuroras, kuris vedė daug metų Medininkų bylą be rezultato, ir likus maždaug metams iki senaties jam išsprūdo džiaugsminga viltis: jau ateina senaties terminas, ir neturėsim tos bėdos!
Mano reakcija buvo tokia: tas žmogus negali tirti bylos, jeigu jis tik laukia, kad nereiktų tirti! Jeigu jis rūpintųsi: „oi, ar užteks mums laiko? Ar mes suspėsim pabaigti? Artėja senatis!“. Bet ne! Jis džiaugiasi, kad artėja senatis, kad jie tikrai nesuspės.
Štai kaip atsiskleidžia požiūris į užduotį ir, žinoma, į Lietuvos pareigūno pareigą – nėra tokios pareigos. Yra užduotis – „užtrinti“. Vilkinti, „užtrinti“, padėti į archyvą.
Čia tik faktai, aš neprasimanau ir nieko nešmeižiu. Tegul paneigia tai, ką patys sakė.
-Yra naujas generalinis prokuroras, prie kurio lyg ir omonininkų bylos pajudėjo, ir sausio 13-osios byloje papildomai dar 81 žmogui įtarimai bus pareikšti. Lyg tai kažkas juda. Bet kodėl prokuroras R.Stankevičius yra nepajudinamas ir „sėdi ant Medininkų bylos“? Kodėl net nauja Generalinės prokuratūros vadovybė nesprendžia šios problemos ir neinicijuoja naujo Medininkų bylos tyrimo? Kas čia, Jūsų nuomone, yra? Ar jiems neleidžiama?
-Tai jūs pasakėt.
-Neleidžiama?
-Neleidžiama. Kitaip negali suprast. Arba jie bijo, net ir negavę įsakymo „netirkit iki galo“, bet žinodami, kad kam nors tai labai nepatiks.
Matyt, tam tikrais laikotarpiais būna proveržių, kurie verčiami daliniais proveržiais. Štai šis tas pajuda ir jau duodama visuomenės džiaugsmui, kad yra pažanga. Bet ta pažanga yra kontroliuojama. Dozuojama. Arba selektyvi: štai, aniems kažkokiems dabar bus iškelti kaltinimai. Tiems, kurie šaudė tiesiai arba buvo kariniai vadai tų, kurie šaudė. O visi kiti, kurie sudarė sąlygas?
GP: „Padėtis kontroliuojama“
-Jeigu prokuratūra su ta Medininkų byla yra „ledynmetyje“, negali pajudėti, tad kas, Jūsų nuomone, galėtų tai išjudinti?
-Aš spėju, kad ne visi žmonės ten yra iš „ledynmečio“. Nenorėčiau taip manyti, nes kai kuriais atvejais jie ryžtingai veikia. Yra naujų žmonių, yra naujo vėjo. Bet yra „ledynmečio“, matyt, labai įtakingų asmenybių, kurių gal kiti ir privengia, ir kurie iš tikrųjų kontroliuoja padėtį. Ko gero, ne generalinis prokuroras kontroliuoja padėtį.
-Neoficialiuose pokalbiuose prokurorai išsako nuomonę, kad generaliniam prokurorui sunku pajudinti tuos iš „ledynmečio“, nes Darius Valys į šį postą atėjęs „iš niekur“ – neturi politinio užnugario.
-Tą irgi galima pasvarstyti. Bet pagalvokim, kokį politinį užnugarį turi tie nepajudinamieji, jeigu kitas neturi tokio stipraus Lietuvoje? Tai gal jie turi užnugarį kažkur kitur? Ir jų užnugaris stipresnis už bet kokį Lietuvos užnugarį? Arba turi ateiti labai drąsūs ir beatodairiški žmonės, kuriuos nusikalstamas pasaulis jau naikina kaip savo priešus. Fiziškai naikina. Arba jie naikina nusikalstamą pasaulį. Čia yra karo stovis. Tas karas vyksta ir Italijoje, ir Amerikoje, ir daug kur…
-Bet ar netrūksta ryžtingumo iš generalinio prokuroro pusės? Nežinau, gal man iš šono čia taip atrodo lengva, bet iš tiesų – argi matant, kaip nutiriama Medininkų byla, nereiktų imti ir pakeisti tos bylos prokurorą?
-Ar ten ir toliau ją tiria prokuroras Rolandas Stankevičius?
-Taip, prokuroras Stankevičius.
-Na, tai jau kapituliacija. Čia yra generalinio prokuroro kapituliacija. Nes visi tie dalykai yra iškelti, jie žinomi, ir labai aišku, kad anas yra nesuinteresuotas. Arba suinteresuotas „stogų“ dangstymu. Tąsyk jis dirba ne teisingumui ir… toliau laikomas.
Reiškia, jis nepajudinamas. Vienas iš „ledynmečio“. Iš to „ledynmečio“, kuris iki šiol tebelaiko sukaustęs, kaip amžinas įšalas. Dar neatitirpęs. Paviršiuj gal šiek tiek patirpęs, o iš gelmės tebevaldantis padėtį.
Yra toks žinomas išsireiškimas: „Padėtis kontroliuojama“. Kol mes esam, tai nebijokit, prižiūrėsim.
„O Vilnius judėjo labai lėtai…“
-Kai įvyko Medininkų žudynės, bebuvo kelios savaitės iki pučo Maskvoje. Aukščiausioji Taryba tada rūpinosi tarptautiniu Lietuvos kaip nepriklausomos valstybės pripažinimu ir, kaip minėjote, pati neatlikinėjo nusikaltimų tyrimų, nes pasitikėjo Lietuvos prokuratūra. Teisingai supratau?
-Taip. Manėme, jau yra duomenys gerose rankose – mūsų valdininkų rankose, tai nebūtinai mes turime darytis kopijas ar čia pat žiūrėti. Jie pasižiūrės ir jie pasakys. Ir iš tikrųjų jie peržiūrėjo. Tas yra paliudyta: kad jie vieną kartą peržiūrėjo. O po to medžiaga dingo… Kas dalyvavo peržiūroje?
-Gal Jūs prisimenate, kada Jūs sužinojote apie tas žudynes?
-Tos vasaros pabaigoje aš planavau trumpam išvažiuoti į Palangą. Nes buvo beveik pora metų gyvenimo parlamente…
-Karo sąlygomis…
-Taip. Tad pagalvojau, kad tą vasarą galima šiek tiek trumpam išvažiuoti. Paprastai pagal tradiciją liepos 26 d. mes Onines sutinkame šeimoje, nes tai mano mamos vardinės. Ir nors jos gyvos nėra, mes visada susirenkame.
Tačiau tą vasarą liepos 29 d. aš dar buvau Maskvoje, kur mes su Borisu Jelcinu pasirašėme pagrindinę Lietuvos ir Rusijos sutartį: nepriklausomybės pripažinimą, sovietų aneksijos pasmerkimą ir viltį, kad santykiai tarp Lietuvos ir Rusijos bus normalizuoti ir likvidavus tos aneksijos pasekmes gyvensim kaip broliai.
Tą naktį aš grįžau į Lietuvą ir išvažiavau į Palangą. Ir žinia apie Medininkų žudynes mane pasiekė telefonu būtent ten. Tai reikštų, aš ten išbuvau gal parą.
Gavęs žinią, išvykau į Vilnių. Atvažiavau, paskelbiau pareiškimą ir jau tą pačią žudynių dieną sušaukiau neeilinį Seimo posėdį: rytoj posėdis.
Apie žinią, kad nužudyti žmonės, informacija sklido labai savotiškai. Na, aš tai esu toli, mane tik telefonu gali painformuoti. Aš neužfiksavau valandos, be abejo. Bet kiti fiksavo valandom ir minutėm.
Ketvirtą valandą žmonės jau nužudyti. O greitąją pagalbą iš Vilniaus siunčia po šešių. Artūras Paulauskas informuoja, kad jis penktą valandą su kokiom minutėm gavo žinią ir kažką ten išsiuntė.
Petruškevičius filmavo apie ketvirtą, po keturių. Reiškia, jau buvo žinoma, jau tie lavonai buvo filmuojami. O Vilnius labai lėtai judėjo…
Čia irgi turėtų būti padarytas patikrinimas – reagavimo, kokių priemonių imamasi gelbėti, jeigu ten sužeistieji? Ar visi ten tikrai buvo mirę, jeigu yra krūva žmonių kraujo balose?
Ir kodėl viena medikė nusiųsta dėl to, kad yra „supjaustytas žmogus“? Tai fiksuota: „Gauta žinia, kad Medininkuose yra supjaustytas žmogus“. Tartum „poriezanyj“ peiliu. Taip pasakytų ir apie subadytą.
Bet gydytoja nekalba apie jokį supjaustytą žmogų, nors ji nuvažiavo pagal tokį signalą. Ir paėmė tik vieną greitąją – žinoma, jeigu yra vienas supjaustytas, tai vienos greitosios ir užtenka. O atrado krūvą žmonių kraujo klane ir gyvą vieną sužeistą…
Tikriausiai, tai buvo Šernas. Jis buvo atskirai. Ir tada moteriškė išgirdo, kad lavonų krūvoje kažkas dar kvėpuoja. Reiškia, yra du gyvi. O jinai turi tiktai vieną mašiną. Tai vėl skambučiai į Vilnių, kol dar atvažiuos… Ką gi, ir dabar ji galėtų prisiminti, paliudyti.
O ir kita greitoji ne taip greitai atvažiavo. Paskui kažkas aiškino, kad 45 minutės – tai pakankamai normaliai. Bet Šerną vežė, berods, pakeleivinga mašina?… Kur čia tiesa?
Nežinau, kas ten kaip skaičiavo, nes R.Rabavičiaus motina kaltino, kad greitoji dvi valandas neatvažiavo. Ir jeigu skaičiuotume nuo keturių iki po šešių, tai taip ir yra – dvi valandos.
Tikrasis žudynių laikas – irgi mįslė
-Taigi A.Paulauskas sužinojo apie Medininkų žudynes apie penktą valandą, V.Petruškevičius filmavo žudynių vietą jau po keturių, tačiau oficiali prokuratūros versija – kad apie nusikaltimą sužinota tik 05.35 val., kada atvažiavę sutuoktiniai Mečkovskiai aptiko nužudytuosius ir tada esą stabdė pakeleivingas mašinas ir prašė pranešti apie įvykį. Aš nusiunčiau klausimus Generalinei prokuratūrai ir paprašiau patikslinti: kas tada pranešė Artūrui Paulauskui, Audriui Butkevičiui, Nikolajui Medvedevui, jeigu jie apie įvykį žinojo jau apie penkias? Nes tai reiškia, kad visi žino apie penktą valandą, bet oficialiai „sužinota“ tik pusę šešių. Ir ką jūs manot, ką man atsako Generalinė prokuratūra? Aš jų klausiu, ar ištirta, kas pranešė Paulauskui, Butkevičiui, Medvedevui apie penktą valandą, o jie man atsako apie Mečkovskius – kaip jie atvažiavę 05.35 val. į Medininkų postą rado lavonus.
-Žinoma, tas žmogus negalėjo pranešti, bet yra paliudijimas žmogaus, ir su pavarde, kuris važiavo pro Medininkus ankstyvą rytą ir jį sustabdė kažkokie žmonės: kai kurie buvo civiliai, kai kurie – uniformuoti Lietuvos uniformomis. Tas, kuris su juo kalbėjo, kalbėjo lietuviškai. Labai netikrino, pasakė: „važiuok“.
Ir po to iš visos situacijos padaryta išvada, kad ten buvę žudikai. Jau jų darbas buvo padarytas. Tas laikas irgi yra fiksuotas: ketvirtą valandą su kažkiek.
Tada, iš karto po žudynių, buvo labai tiesiai kalbama, kas matyta, kas fiksuota, dar tada tie kalbantys nedarė atrankos, ką sakyti, ko nesakyti.
-Daug klausimų nušviestų dingusi pirmoji V.Petruškevičiaus filmuota Medininkų žudynių vietos vaizdo juosta.
-Tada niekas nemanė, kad tos juostos, kuri yra dabar, rytoj gali jau nebebūti.
Ir dienos buvo labai savotiškos. Tą pačią dieną – sprogimas Užkaukazėje. Atskrenda Džordžas Bušas į Maskvą, Michailas Gorbačiovas jam kabina makaronus apie kažkokį incidentą Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje: lietuviai su baltarusiais kažko nepasidalino. Bet jis, Gorbačiovas, asmeniškai vadovausiąs tyrimui. Matėm vadovaujantį, taip?
Mįslės ir dėl Medininkų posto: kodėl būtent šis?
-Ne kartą kilo klausimas ir toks: kodėl Medininkai?
-Taip, vienas klausimas buvo gana slidžiai svarstomas: visus pasienio postus saugojo kariškiai, tik šitas vienas postas buvo Vidaus reikalų ministerijos žinioje. Ir mes klausėme Audriaus Butkevičiaus, gal jis ką nors žinojo, bet jis neigė, kad ne.
Apskritai į postus jau buvo siunčiami policininkai su teise turėti ginklą, bet be teisės šaudyti. Nes prieš tai jau buvo įvykęs tragiškas incidentas, kai agresyviai nusiteikusį baltarusį, kuris pradėjo šaudyti, mūsiškiai gindamiesi nušovė. Ir tada anie po kelių dienų keršydami visai kitoje vietoje nušovė bet kurį lietuvį – galva už galvą – Žagunį.
Tai mat, kituose postuose buvo dirbama pagal karišką Pasienio apsaugos tarnybos įstatymą, instrukciją, kuri numato daugiau priemonių ir t.t., bet ne šitame. Ir tada niekas nepaklausė: kodėl šitas postas buvo išimtinis? Tiesiog Krašto apsaugos departamentas šito posto nesaugojo.
-Bet kažkiek buvo aiškinamasi apie tai?
-A.Butkevičius aiškino, kad Krašto apsaugos departamentas savo sprendimu negali įvesti žmonių į postą, kuris priklauso kitai žinybai. Tam reikalingas arba susitarimas su konkrečia žinyba, arba Vyriausybės sprendimas.
Tada sekantis klausimas: tai šituo atveju nebuvo susitarimo su kuo? Vidaus reikalų ministerija? Dėl kitų postų yra Vyriausybės sprendimas, o dėl šito – Vyriausybės sprendimo nėra. Tokios keistenybės gaubia žudynių vietą…
OMON‘as – karinė struktūra
-O ką per neeilinį posėdį dėl Medininkų žudynių pasakė tuometinis VRM ministras M.Misiukonis?
-Ministras neatėjo. Vyriausiasis komisaras, VRM ministro pavaduotojas L.Vasiliauskas pasakė, kad „Misiukonis sėdi savo kabinete ir mane atsiuntė“.
-Ir ką pasakė L.Vasiliauskas?
-Štai jo citata: „Policija neorientuota į ginkluotą pasipriešinimą karinėms, reguliariosios kariuomenės dalims. Reikia pabrėžti, kad OMON‘o struktūra, būtent Lietuvos OMON‘o struktūra pas mus traktuojama kaip karinės vidaus kariuomenės pajėgos. Nes po išėjimo iš mūsų struktūrų jie yra priskirti prie divizijos karinio dalinio“.
Matote, pagal visus parametrus tai yra karinis nusikaltimas: OMON‘as yra karinis dalinys. Jis užpuolė ir iššaudė net ne kareivius. Ir kitoje valstybėje.
Ir kiek metų vyko suktas sofistinis tyrimas, kad čia ne karo nusikaltimas! Mat jie ne kariškiai – tie omonininkai yra kažkokie milicininkai, specialūs milicininkai.
Aš to prisiklausiau ir sakydavau: palaukit, jie jau buvo prijungti prie divizijos, ir pagal sovietinę aprūpinimo liniją jie jau kariškiai, o ne kokie nors spec. milicininkai. Tas buvo visiškai aišku jau pirmą dieną po žudynių – Aukščiausiosios Tarybos posėdyje.
O po penkiolikos metų dar reikėjo trinti miltus, kad „jie tik milicininkai, mes negalim Medininkų bylos traktuoti kaip karinio nusikaltimo“. Prokurorai tyrė pagal straipsnį „Dviejų ir daugiau žmonių nužudymas“. Ne terorizmas, ne nusikaltimas žmoniškumui, ne karo nusikaltimas…
Šita tendencija kaip nors nusukti ir sumažinti nusikaltimą lenda ir lenda.
Neliečiamasis B.Makutynovičius
-Pagal oficialiąją versiją Medininkuose pasidarbavo Rygos OMON‘as. Vilniaus OMON‘ as esą, čia nedalyvavo.
-Pagal tyrimą, Boleslovas Makutynovičius jiems tik sudarė logistiką. Jie apsistojo, nusiprausė, pailsėjo ir išėjo į naktinį žygį. Iš Makutynovičiaus bazės. Ir po žygio jie grįžo į Makutynovičiaus bazę, ir jis juos išlydėjo. Susodino į traukinį, ne tiesiai į Rygą, man rodos, kitaip. Ir grįžo ramus. „Aš padariau viską“. Ir jis apie tai pasakojo.
-Makutynovičius?
-Taip. Čia jo paties pasakojimas, kuris reiškia: „Manęs ten nebuvo, tai aš neatsakau, nedalyvauju“.
Bet kaip tu nedalyvauji? Tu padėjai! Atvažiuoja iš svetimos valstybės padalinys, tu jam sudarai sąlygas veikti Lietuvoje ir paskui išlydi. Ir tu esi toks pats dalyvis.
Gorbanis buvo paleistas todėl, kad jo atseit, Medininkuose nebuvo: jis turėjo kitas užduotis Vilniuje. Tarp tų kitų užduočių buvo bombos susprogdinimas Sapiegos gatvėje. Šurmulys, dėmesio nukreipimas. Bet jei tai yra žmogus, kuris įvykdo dėmesio nukreipimo funkciją, tai jis irgi dalyvis! Net jeigu tiesiai nešaudė. Bet jis paleidžiamas kaip nieko bloga nepadaręs. Tomo Šerno paliudijimas, kad jis atpažįsta Gorbanį, nuleidžiamas niekais net su pašaipa.
Štai tokie požiūriai buvo tos prokuratūros, kuri atrodytų gana infiltruota arba net pavaldi kitai valstybei. Vis dar. Būtų gerai, kad šiandien ji būtų mažiau pavaldi.
-Tai kodėl tada B.Makutynovičius nesėdi teismo suole? Ir, be to, kuo tikėti: Vilniaus OMON‘o viršininku Makutynovičiumi ar Tomu Šernu, kuris, ligoninėje atgavęs sąmonę, pasakė, kad ten buvo Makutynovičius ir kad vienas iš užpuolikų kalbėjo lietuviškai?
-Jeigu jie dabar yra užfiksavę, kad Vilniaus OMON‘as nedalyvavo – čia tokia išankstinė schema, o veikė tiktai rusai, atvažiavę iš Rygos, kuris tada jų kalbėjo lietuviškai? Sako, jų buvo penki. Tai, ponai prokurorai, kuris iš jų? O jeigu nė vienas iš jų, reiškia, ne penki, pirmiausiai. Reiškia, buvo daugiau. Ir buvo kažkas, kas kalbėjo lietuviškai.
Štai daug ką pasakanti stenograma iš neeilinio AT posėdžio po žudynių. Aš sakau: „Gerbiamas Vasiliauskai, jūs tikriausiai suprantat mūsų ir daugelio žmonių įsitikinimus, kad Makutynovičius, kaip ir jo organizacija, yra nusikaltę. Ir nors teismo proceso dar nebuvo, jų nusikaltimo tyrimo procedūra vyksta. Jie jau yra kvalifikuoti nusikaltę dėl kitų dalykų: Vilniaus policijos pastato užėmimas, terorizavimas ir t.t. Jų nusikaltimai yra tiriami.
Dabar Makutynovičius net ateina ir kažką pasakoja, ką jis nori pasakyti. Tai tada kyla klausimas: ar (čia aš klausiu Vasiliausko) kai jis kalba apie kontaktus su omonininkais, ar tai apima ir čia jau minėtą vakarykštį Makutynovičiaus lankymąsi Vidaus reikalų ministerijoje? Žudynių dieną? Ir jeigu jis atėjo pats, ar jis nebuvo ta proga tardomas dėl tų nusikaltimų, kuriuos OMON‘as jau yra padaręs? Jeigu jau OMON‘o šefas atėjo, tai gal jūs jo ko nors paklausėt apie anuos nusikaltimus?“
„Aš nedalyvavau, negaliu komentuoti, tačiau, kad nebuvo tardomas, tai taip. Baudžiamoji byla yra prokuratūroje, mes neįgalioti tardyti“, – atsakė VRM ministro pavaduotojas L.Vasiliauskas.
Suprantat, nėra kontakto tarp prokuratūros ir policijos. Žmogus yra policijos rankose, bet jie nei patys tardo, nei paskambina prokuratūrai: gal jums jo reikia? O gal jums jį atvežti?
Aš klausiu: „Ar jūs neturit iš prokuratūros raštų dėl Makutynovičiaus ar kitų omonininkų atvesdinimo tardyti į prokuratūrą?“
„Dėl Makutynovičiaus atvesdinimo ar arešto mes tokių dokumentų neturime“. Kodėl? Galų gale ir neturint dokumentų galima paskambinti ir pasakyti: atsiųskit dokumentą ir mes jį iš karto pristatome.
Jau po to praėjo kelios savaitės, jau buvo daug padaryta visokių juridinių veiksmų, ir vienas labai patikimas, artimas žmogus iš mūsų neslaptų tarnybų man papasakojo, kad vienoje Vilniaus įstaigoje jo žmona pamatė Makutynovičių, atėjusį tvarkyti savo reikalų. Žmona paskambino į Vidaus reikalų ministeriją: „Pas mus yra Makutynovičius, gal jums reikia?“. Bet… niekas neparodė susidomėjimo.
Reiškia, visur yra savų. Gal tas, kur prie telefono, negeras, o visi kiti geri? Bet štai į tą įstaigą, VRM, nevertėjo skambinti… O kur tada skambinti? Savanoriams? Savanoriai neturėjo jokių įgaliojimų, būtų neteisėta, jeigu jie suimtų.
Aš atsimenu kitą situaciją, kai Skučas man sako: „Jermalavičius yra savo bute, galėtumėm paimti, bet mes negalim patys. Reikia, kad dalyvautų prokuroras“. Prasideda skambinimai naktį prokurorams. Kai jau kažkas atsiranda, išaušta rytas, ir ten jau nieko nėra…
Reiškia, valdžia buvo dezintegruota, pakrikusi ir ne visai Lietuvos valdžia: vykdomoji, baudžiamoji ir ginanti Lietuvos piliečius ir valstybę. Ne visai Lietuvos. Norėtųsi, kad ji kada nors pasidarytų visai Lietuvos.
Visai Lietuvos prokuratūra – kai pajudės Medininkų byla
-O kada Lietuvos prokuratūra pasidarys visai Lietuvos?
-Yra žmonių, manančių ir sakančių, kad Generalinė prokuratūra, nepaisant kadrų ir vadovaujančių asmenų pasikeitimų, ligi šiol tebėra Artūro Paulausko prokuratūra.
Aš manau, kad tai rimtas klausimas ir į jį reiktų atsakyti. Bet atsakyti gali tik pati prokuratūra – savo darbais ir tyrimais dėl tų tyrimų, kurie buvo anksčiau daromi Paulausko laikais ir specifiškai daromi. Taip pat ir Medininkų byloje, ją žlugdant ir laidojant, ir kitose bylose. Nes jeigu pajudės ši byla visa apimtimi, įskaitant ir tyrimą, kodėl buvo taip blogai tiriama, tai atsiskleis ir kitos rezonansinės bylos.
-Dėkoju už nuoširdų pokalbį.
Kalbėjosi Giedrė Gorienė
