Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą, kuriuo Milinių šeimai skirta valstybės apsauga.
Kaip žinia, Kaune prieš keletą metų mįslingomis aplinkybėmis nužudyto Vaido Milinio motina Marija Milinienė kreipėsi į teisėsaugą, prašydama skirti jos šeimai apsaugą.
Prieš sūnaus nužudymą prie Milinių namų buvo padėtas laidotuvių krepšelis ir, imituojant kraują, prilaistyta raudono pomidorų padažo.
Šeimos persekiojimas nesiliovė ir po Vaido Milinio mirties.
Nerimaudama dėl šeimos saugumo, M.Milinienė kreipėsi į Generalinę prokuratūrą ir Policijos departamentą, prašydama šeimai skirti apsaugą. Tačiau Generalinė prokuratūra ir Policijos departamentas skirti Milinių šeimai apsaugą atsisakė.
Šį teismo sprendimą M.Milinienė apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuris nusprendė, kad Milinių šeima turi būti saugoma valstybės.
Tokį teismo sprendimą paliko galioti ir Vyriausiasis administracinis teismas.
Milinių šeima turi būti saugoma nuo šiandien.
Nuasmeninta Vyriausiojo administracinio teismo nutartis
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą ir atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prisidėjimą prie šio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų M. M., S. M. ir N. A. M. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai ir Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo – A. M., dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjai kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos l. e. generalinio komisaro pareigas A. S. 2012 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. SP-14/S8-AF-SP-2 „Netaikyti apsaugą nuo nusikalstamo poveikio“ M. M., S. M. ir N. A. M. atžvilgiu; 2) įpareigoti Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą (toliau – ir Generalinė prokuratūra) ir Policijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) paskirti M. M., S. M. ir N. M. apsaugą nuo nusikalstamo poveikio.
Pareiškėjai patikslintame skunde (b. l. 9–12) nurodė, kad Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras ir Policijos departamento 1. e. generalinio komisaro pareigas A. S., išnagrinėję Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo V. K. 2012 m. liepos 31 d. teikimą dėl apsaugos nuo nusikalstamo poveikio taikymo, 2012 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu Nr. SP-14/38-AF-SP-2 nusprendė netaikyti apsaugos nuo nusikalstamo poveikio A. M., M. M., jų dukrai S. M. ir sūnui N. A. M. Šis sprendimas priimtas sistemiškai neįvertinus visų surinktų duomenų apie pareiškėjams gresiantį realų pavojų. Liudytojas M. Ž. baudžiamojoje byloje Nr. 65-1-01240-11, 2011-10-30 davė parodymus, kad 2009 m. rugsėjo viduryje jam D. K. minėjo, jog ruošiasi nužudyti tuometinį Kauno apygardos teismo pirmininką A. M. Šiuos parodymus reikia vertinti kartu su A. M. parodymais, duotais baudžiamojoje byloje Nr. 20-1-00707-10, jog nuo 2010 m. vasaros buvo stebima jų gyvenamoji ir darbo vietos. Parodymus apie jų šeimos sekimą patvirtino liudytojas V. K., paaiškindamas, kad jam ir kitiems prie (duomenys neskelbtini) namų (duomenys neskelbtini) gatvėje buvusiems asmenims tokį nurodymą davė A. S. ir N. V., kurios M. M. sūnų (A. M. įsūnį) V. M. įtarė kaip asmenį vardu Aidas taip vadinamoje pedofilijos byloje. Galima sekimo pasekmė yra pareiškėjos M. M. sūnaus ir pareiškėjų S. M. bei N. A. M. brolio nužudymas 2010 m. gruodžio 3 d. – 2010 m. gruodžio 11 d. laikotarpiu. Kol baudžiamojoje byloje Nr. 65-1-01-01793-10 atliekamame ikiteisminiame tyrime, pradėtame dėl LR baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos, nėra tiksliai nustatytos jos sūnaus V. M. mirties priežastys, yra reali grėsmė, kad D. K. šalininkai kėsinsis į M. M., S. M. ir N. M. sveikatą ar gyvybę, nes ir po jo mirties, pareiškėjų persekiojimas ir psichologinis terorizavimas tęsiasi.
Atsakovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos su pareiškėjų skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepime į patikslintą skundą (b. l. 47–50) nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso ir operatyvinės veiklos dalyvių, teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio įstatymu (toliau – ir Įstatymas), apsauga gali būti taikoma tik esant šio Įstatymo 5 str. nustatytiems pagrindams ir sąlygoms. Kauno apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2012 m. liepos 31 d. teikimas „Dėl apsaugos nuo nusikalstamo poveikio taikymo“ (toliau – teikimas) buvo grindžiamas baudžiamosiose bylose Nr. 20-1-00707-10, Nr. 65-1-01793-10 ir Nr. 65-1-01240-11 nustatytais duomenimis. Šiose bylose ikiteisminiai tyrimai pradėti dėl LR BK 129 str. 1 d., 145 str. 1 d., 154 str. 2 d. ir 167 str. 1 d. numatytų nusikalstamų veikų. Tarp Įstatymo 5 str. 1 d. nustatytų veikų, šių veikų nėra, t. y. įstatymas tokių veikų nenumato, kaip tokių, kurias tiriant asmenų gyvybei, sveikatai ir/ar turtui grėstų realus pavojus ir būtų pagrindas taikyti apsaugą vadovaujantis minėtu įstatymu. Baudžiamojoje byloje Nr. 65-1-01793-10 ikiteisminis tyrimas pradėtas pagal LR BK 129 str. l d., tačiau vien tas faktas, kad pareiškėjai dalyvauja ikiteisminiame tyrime dėl labai sunkaus ar sunkaus nusikaltimo dar nėra pagrindas taikyti apsaugos priemones, šių priemonių taikymui turi būti gauta patikrintų duomenų, kad asmenų gyvybei ar sveikatai gresia realus pavojus ar gali būti sunaikintas ar sugadintas asmenų turtas, ir šie asmenys turi aktyviai bendradarbiauti su teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnais, padėti atskleisti nusikalstamą veiką, suteikti vertingos informacijos teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnams. Byloje nėra pagrindo pareiškėjų parodymus vertinti kaip atitinkančius Įstatymo 5 str. 2 d. reikalavimus, neatmetama ir savižudybės versija, V. M. žūties aplinkybės kol kas nėra žinomos.
Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra su pareiškėjų skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepime į patikslintą skundą (b. l. 47–50) nurodė, kad iš esmės sutinka su atsakovo Policijos departamento atsiliepime į skundą išdėstytais argumentais, papildomai nurodė, kad Valstybės saugumo departamentas 2012 m. liepos 3 d. rašte Nr. (70-18-1575) Kauno apygardos prokuratūrai į 2012 m. birželio 26 d. raštą Nr. 2-(303)-11243 atsakė, kad duomenų apie grėsmes (duomenys neskelbtini) ir jų turtui neturi. Kadangi apsauga nuo nusikalstamo poveikio gali būti taikoma tik esant Įstatymo 5 str. nustatytiems pagrindams, o pareiškėjai neatitiko šio įstatymo nustatytų sąlygų, buvo priimtas Lietuvos policijos generalinio komisaro 2012 m. rugpjūčio 8 d. bendras sprendimas Nr. SP-14/38-7-SP-2 netaikyti apsaugos nuo nusikalstamo poveikio.
Trečiasis suinteresuotas asmuo A. M. su pareiškėjų skundu sutinka ir prašo jį tenkinti. Atsiliepime į skundą (b. l. 20) nurodė, kad Generalinis prokuroras ir Policijos departamento generalinis komisaras 2012 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu Nr. SP-14/38-AF-SP-2 netaikę apsaugos nuo nusikalstamo poveikio pareiškėjų atžvilgiu, sistemiškai neįvertino visų surinktų duomenų apie jiems gresiantį realų pavojų.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino. Panaikino Generalinės prokuratūros ir Policijos departamento 2012 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. SP-14/38-AF-SP-2 ir įpareigojo Generalinę prokuratūrą ir Policijos departamentą priimti sprendimą skirti M. M., S. M. ir N. A. M. apsaugą nuo nusikalstamo poveikio.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėja M. M. ir jos vyras A. M. apklausti liudytojais baudžiamojoje byloje Nr. 20-1-00707-10, iškeltoje pagal LR BK 145 str. 1 d., atitinkamai 2010-08-24 ir 2010 m. liepos 20 d. parodė, kad jų namai yra sekami, kad prie jų durų 2010 m. liepos 17 d. buvo padėtas laidojimo krepšelis, dvi žvakės ir pripilta neaiškaus, į kraują panašaus skysčio. M. M. 2011 m. lapkričio 4 d. apklausta liudytoja baudžiamojoje byloje Nr. 65-1-01240-11, iškeltoje pagal LR BK 154 str. 2 d. ir 167 str. 1 d., nurodė, kad nuo 2010 m. pavasario iki 2010 m. žiemos jų namai buvo sekami. Po to, kai buvo rastas nužudytas jos sūnus, sekimas liovėsi, tačiau nuo 2011 m. lapkričio 2 d. vėl intensyviai imta ją sekti nuo namų iki darbo ir visur kitur, kur vyksta. Liudytoju byloje Nr. 65-1-01240-11 apklaustas V. K. nurodė, kad N. V. ir A. S. jam buvo nurodžiusios sekti pareiškėjos šeimą ir ją filmuoti. Toje pačioje byloje liudytoju apklaustas M. Ž. patvirtino, kad D. K. ketino nužudyti Kauno teismo pirmininką A. M.. 2011 m. lapkričio 14 d. apklaustas liudytoju A. M. patvirtino, kad nuo 2010 m. vasaros yra sekamas jo šeimos namas, į bylą yra pateiktas 2010 m. gautas grasinamas laiškas A. M. ir jo šeimai.
Teismas taip pat nustatė, kad kolegialių institucijų 2008 m. rugsėjo 18 d. įsakymu Nr. 5-V-532/V-237/I-123 patvirtintų Apsaugos nuo nusikalstamo poveikio nuostatų (Valstybės Žinios, 2008, Nr. 110-4218) (toliau – ir Nuostatai) 2 punkte nustatyta, kad nusikalstamas poveikis, tai nusikalstami asmens ar asmenų grupės veiksmai, sukeliantys realų pavojų kito asmens gyvybei, sveikatai ar turtui, kuriais aktyviai siekiama sukliudyti ar kliudoma pareigūnams užkardyti, atskleisti, ištirti nusikaltimą ar įgyvendinti teisingumą arba kuriais siekiama sukliudyti ar kliudoma baudžiamojo proceso ar operatyvinės veiklos dalyviui, teisingumo ar teisėsaugos institucijos pareigūnui vykdyti pareigą ar siekiama atkeršyti dėl jo įvykdytos ar vykdomos pareigos. Realus pavojus, tai situacija, kai yra faktinių duomenų, rodančių, kad egzistuoja konkretus asmuo ar asmenų grupė, dėl kurių nusikalstamų veiksmų kyla grėsmė saugomo asmens gyvybei, sveikatai ar turtui.
Byloje nustatyta, kad Kauno apygardos prokuratūroje yra atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 65-1-01793-10, iškeltoje pagal LR BK 129 str. 1 d. dėl V. M. nužudymo, pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 129 str. 1 d., V. M. žūties aplinkybės kol kas yra nežinomos. Taip pat Kauno apskrities VPK NTV Nusikaltimų nuosavybei tyrimų skyriuje atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 20-1-00707-10, pagal požymius nusikaltimo, numatyto LR BK 154 str. 1 d. 2 d., dėl sistemingo žmogaus bauginimo, panaudojant psichinę prievartą iš asmenų, kurių tapatybės nėra nustatytos. Pareiškėja skunde nurodė, jog ir po jos sūnaus mirties iki šiol tęsiasi jų šeimos persekiojimas ir psichologinis terorizavimas.
Įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, teismas konstatavo, jog byloje yra pakankamai faktinių duomenų, patvirtinančių, kad egzistuoja asmuo ar asmenų grupė, dėl kurių nusikalstamų veiksmų gali kilti grėsmė pareiškėjų gyvybei, sveikatai ar turtui. Pareiškėja M. M. yra apklausta liudytoja ikiteisminio tyrimo bylose Nr. 20-1-00707-10, iškeltoje pagal LR BK 145 str. 1 d. dėl grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimo, taip pat byloje Nr. 65-1-01240-11, iškeltoje pagal LR BK 154 str. 2 d. ir 167 str. 1 d. dėl šmeižimo ir neteisėto informacijos apie asmenį rinkimo. Baudžiamojoje byloje Nr. 65-1-01793-10, kurioje pareiškėja yra nukentėjusioji, ikiteisminis tyrimas atliekamas dėl sunkaus nusikaltimo padarymo pagal LR BK 129 str. 1 d. – dėl jos sūnaus V. M. nužudymo, jo mirties aplinkybės iki šiol nenustatytos. Įstatymo 5 str. 1 str. numato, kad apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonės gali būti taikomos, jei atliekant operatyvinius veiksmus ar ikiteisminį tyrimą arba nagrinėjant baudžiamąsias bylas dėl labai sunkių ar sunkių nusikaltimų buvo gauta patikrintų duomenų iš viešų ar konfidencialių šaltinių, kad: asmenų gyvybei ar sveikatai gresia realus pavojus; gali būti sunaikintas ar sugadintas asmenų turtas. Kadangi tyrimas byloje Nr. 65-1-01793-10, atliekamas pagal LR BK 129 str. 1 d. , t. y. dėl sunkaus nusikaltimo padarymo, taip pat atsižvelgiant į pareiškėjos bei kitų liudytojų parodymus, surinktus ikiteisminio tyrimo bylose Nr. 20-1-00707-10, Nr. 65-1-01240-11 ir Nr. 65-1-01793-10, į tai, kad Kauno apygardos prokuratūra 2012 m. liepos 31 d. teikimu nustatė apsaugos nuo nusikalstamo poveikio būtinumo pagrindus ir siūlė nustatyti šią apsaugą pareiškėjos šeimai, kad asmenys, persekiojantys (duomenys neskelbtini) šeimą, dar nėra nustatyti bei nenustatytos jų sūnaus V. M. mirties aplinkybės, teismas vertino, kad Generalinė prokuratūra ir Policijos departamentas nepagrįstai priėmė 2012 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. SP-14/38-AF-SP-2 netaikyti apsaugą nuo nusikalstamo poveikio M. M., S. M. ir N. A. M. atžvilgiu, todėl šis sprendimas naikintinas. Teismas nusprendė, kad atsakovai turi imtis priemonių, kad apsaugoti asmenų, dalyvaujančių baudžiamajame procese (liudytojų, nukentėjusiųjų, jų vaikų ir t. t.), gyvybę, sveikatą, turtą, taip pat užtikrinti išsamų ir nešališką baudžiamosios bylos aplinkybių ištyrimą, todėl įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas įpareigojo Generalinę prokuratūrą ir Policijos departamentą priimti sprendimą skirti pareiškėjams apsaugą nuo nusikalstamo poveikio.
III.
Atsakovas Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliaciniu skundu (b. l. 179–183) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimo tinkamai nemotyvavo. Sprendime nenurodė, dėl kokių priežasčių atmetė atsakovų argumentus ir motyvus, bei teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, ir kodėl, spręsdamas klausimą dėl apsaugos nuo nusikalstamo poveikio skyrimo, rėmėsi ikiteisminių tyrimų, atliekamų pagal LR BK straipsnius, kurie neatitinka Įstatymo 5 straipsnyje numatytų apsaugos taikymo pagrindų, ir nenurodė, kaip šie ikiteisminiai tyrimai yra susieti su ikiteisminių tyrimų, atliekamų pagal LR BK 129 straipsnį, kuris galėtų būti pagrindas taikyti apsaugą nuo nusikalstamo poveikio. Teismas neteisingai išaiškino ir pritaikė Įstatymo ir Apsaugos nuo nusikalstamo poveikio nuostatų materialinės teisės normas, neatsižvelgė į visus atsakovų pateiktus motyvus bei argumentus dėl šių normų bei faktinių aplinkybių aiškinimo. Sprendime teismas neįvertino ir neaptarė visų Įstatymo 5 straipsnyje išvardintų sąlygų, kurioms esant gali būti taikomos apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonės. Nesuprantama, kodėl teismas, priimdamas sprendimą dėl apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo baudžiamojoje byloje Nr. 65-1-01793-10, rėmėsi visiškai atskirų baudžiamųjų bylų ir ikiteisminio tyrimo metu nustatytais duomenimis. Ikiteisminis tyrimas bylose Nr. 20-1-00707-10 ir Nr. 65-1-01240-11 įstatyme nenumatytas, kaip baudžiamasis procesas, kuriam vykstant gali būti taikoma apsauga nuo nusikalstamo poveikio. Ikiteisminis tyrimas šiose bylose į vieną tyrimą nesujungtas, todėl galima tvirtinti, kad nėra duomenų, jog minėtus nusikalstamus veiksmus padarė tie patys asmenys. Konstatavęs, kad byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog egzistuoja asmuo ar asmenų grupė, dėl kurių nusikalstamų veiksmų gali kilti grėsmė pareiškėjams, teismas neatsižvelgė į tai, kad pagal Nuostatuose įtvirtintą reglamentavimą, asmuo ar asmenų grupė turi būti konkretūs ir grėsmė turi būti reali, o ne galima.
Kauno apygardos prokuratūros 2012 m. liepos 31 d. teikimo dėl apsaugos taikymo buvimas, nėra imperatyvi sąlyga priimti teigiamą sprendimą dėl apsaugos taikymo ir tai numatyta Nuostatų 67 punkte. Atsakovas pažymi, kad minėtame teikime nebuvo įvertinta, ar pareiškėjų (taip pat ir trečiojo suinteresuoto asmens) parodymai atitinka Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatytą sąlygą. Šį aplinkybė buvo įvertinta ginčijamame atsakovų sprendime, konstatuojant, kad pareiškėjų parodymai neatitinka minėtos sąlygos, šio vertinimo pareiškėjai skunde neginčijo ir teismas jo nepaneigė. Teismas priėmė sprendimą, atsižvelgdamas į pareiškėjos bei kitų liudytojų parodymus, surinktus bylose Nr. 20-1-00707-10, Nr. 65-1-01240-11 ir Nr. 65-1-01793-10. Atsakovo nuomone, vertinant V. K. parodymus, kad jam buvo nurodyta sekti ir filmuoti pareiškėjos šeimą, galima teigti, kad siekimo tikslas buvo rinkti bendrą informaciją apie (duomenys neskelbtini) šeimą, o ne pasirengti nusikalstamo veikos atlikimui. Atsižvelgiant į M. Ž. parodymus, galima būtų teigti, kad pavojus galėjo kilti A. M., tačiau teismas priėmė sprendimą taikyti apsaugos priemones visiems (duomenys neskelbtini) šeimos nariams, išskyrus patį A. M.
Atsakovas Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra prisideda prie Policijos departamento apeliacinio skundo (b. l. 184–185).
Pareiškėjai M. M., S. M. ir N. A. M. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teigia, kad apeliantų skunde išsakyta pozicija dėl teismo motyvų nepakankamumo vertinant sprendime minimų ikiteisminių tyrimų medžiagą, nepagrįsta, nes teismas prieš priimdamas skundžiamą sprendimą išsireikalavo ikiteisminių tyrimų bylų medžiagą, ją patikrino, įvertino, ir surinktų duomenų visumos pagrindu padarė pagrįstas išvadas dėl apsaugos skyrimo būtinumo pareiškėjams. Aplinkybė, jog sprendimo turinyje nėra išsamiai atskleisti ir išdėstyti visi ikiteisminių tyrimų duomenys, neleidžia spręsti apie teismo sprendimo nepagrįstumą ir/arba motyvų nepakankamumą, nes sprendime minimi ikiteisminiai tyrimai nėra baigti, todėl jų duomenys nėra vieši ir negali būti pagarsinti. Priešingai, negu nurodoma apeliaciniame skunde, iš teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, jog teismas, remdamasis objektyviu visų faktinių aplinkybių vertinimu, atsižvelgiant į realią faktinę situaciją, pareiškėjų ir liudytojų parodymus, remdamasis visų sprendime minimų baudžiamųjų bylų duomenimis, padarė pagrįstą išvadą, jog nagrinėjamu atveju yra Įstatymo 5 straipsnyje nustatyti pagrindai priimti sprendimą skirti pareiškėjams apsaugą nuo nusikalstamo poveikio, juos pagrįsdamas konkrečiais byloje nustatytais ir patikrintais faktais. Tuo tarpu atsakovai savo sprendime netinkamai ir neobjektyviai įvertino visus surinktus faktinius duomenis apie pareiškėjams gresiantį realų pavojų.
Nepagrįstas ir atsakovų argumentas, kad ikiteisminis tyrimas bylose Nr. 20-1-00707-10 ir Nr. 65-1-01240-11 Įstatyme nenumatytas kaip baudžiamasis procesas, kuriam vykstant gali būti taikoma apsauga nuo nusikalstamo poveikio. Pirmosios instancijos teismas sprendime aiškiai nurodė, jog ikiteisminio tyrimo byloje Nr. 65-1-01793-10 yra atliekamas baudžiamasis tyrimas pagal LR BK 129 str. 1 d., dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo, kuriame gali būti taikoma apsauga nuo nusikalstamo poveikio, todėl įvertinus šio tyrimo medžiagą kartu su pareiškėjos bei kitų liudytojų parodymais bei duomenimis nustatytais kituose ikiteisminiuose tyrimuose Nr. 20-1-00707, Nr. 65-1-01240-11, yra teisinė būtinybė ir pagrindas remiantis Įstatymo 5 straipsnio nuostatomis skirti pareiškėjams apsaugą nuo nusikalstamo poveikio. Įstatymo 5 straipsnyje nustatyti pagrindai, kuriems esant gali būti taikomos apsaugos priemonės, nenumato apribojimo, kad duomenys apie realų pavojų būtų išimtinai gauti tik iš vieno ikiteisminio tyrimo, kuris atliekamas dėl sunkaus nusikaltimo, medžiagos. Priešingai, teisės aktai nedraudžia papildomai remtis ir su šiuo konkrečiu tyrimu tiesiogiai susijusiais, bet iš kitų šaltinių (kitų ikiteisminių tyrimų) teisėtai gautais ir patikrintais duomenimis. Apeliantų minima aplinkybė, jog teismo sprendime minimi ikiteisminiai tyrimai, kuriais remiantis, teismas įpareigojo apeliantus skirti apsaugą pareiškėjams, nėra sujungti į vieną tyrimą, taip pat negali būti pagrindas abejoti teismo sprendimo pagrįstumu ir teisėtumu. Teismo sprendime nurodytuose ikiteisminiuose tyrimuose yra pakankamai duomenų, kad būtų galima konstatuoti, jog grėsmė pareiškėjų gyvybėms yra reali.
Pirmosios instancijos teismas Kauno apygardos prokuratūros 2012 m. liepos 31 d. teikimą vertino kitų byloje nustatytų reikšmingų faktinių aplinkybių kontekste, kartu su kitais įrodymais, ir įvertinęs jų visumą priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Be to, institucija (šiuo atveju Kauno apygardos prokuratūra), kuri betarpiškai ir tiesiogiai organizuoja bylos tyrimą, vertina įrodymus, geriausiai žino tikrą ir realią bylos padėtį ir kitą operatyvinę informaciją, kurių pagrindu priima sprendimus, kaip šiuo atveju teikimą dėl apsaugos skyrimo pareiškėjams. Apeliacinio skundo argumentai dėl liudytojų parodymų vertinimo yra tik apeliantų subjektyvi nuomonė, neturinti prejudicinės galios teismui ar jo sprendimui. Atkreiptinas dėmesys, kad su pirminiu pareiškimu dėl apsaugos skyrimo buvo kreipusis visa (duomenys neskelbtini) šeima, taip pat ir A. M., tačiau prašymas buvo atmestas, o A. M. neskundė atsakovų priimto sprendimo. Teigdami, kad remiantis M. Ž. parodymais, galima būtų teigti, kad galimas pavojus galėjo kilti A. M., apeliantai patys pripažįsta, kad reali grėsmė (duomenys neskelbtini) šeimai egzistuoja. Minimi ikiteisminiai tyrimai laikytini rezonansinėmis bylomis, įvykdytos nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę, kas laikytina viešuoju interesu, todėl valstybė užtikrindama viešą interesą privalo imtis visų įmanomų priemonių, kad apsaugotų ir apgintų pareiškėjus dėl jų gyvybėms gresiančio realaus pavojaus.
Trečiasis suinteresuotas asmuo A. M. atsiliepimu (b. l. 189–190) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad sutinka su pareiškėjų atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytais argumentais.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Ginčas kilęs dėl Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo Nr. SP-14/38-AF-SP-2, kuriuo atsisakyta taikyti apsaugą nuo nusikalstamo poveikio A. M., M. M., jų dukrai S. M. ir sūnui A. M., nes jie neatitinka Įstatymo 5 straipsnio nustatytų reikalavimų.
2012 m. sausio 8 d. pareiškėja pateikė prašymą Generaliniam prokurorui skirti jai apsaugą (b. l. 139). Generalinės prokuratūros ir Policijos departamento prie LR Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. kovo 9 d. sprendimu Nr. SP-05/38-7-SP-1 šią apsaugą atsisakyta suteikti (b. l. 143–144), tačiau 2012 m. birželio 12 d. pareiškėja pakartotinai kreipėsi į Generalinį prokurorą prašydama jai ir jos nepilnamečiams vaikams skirti apsaugą (b. l. 55) ir Kauno apygardos prokuratūra 2012 m. liepos 31 d. surašė teikimą dėl apsaugos nuo nusikalstamo poveikio (duomenys neskelbtini) šeimai taikymo (b. l. 53–54). Generalinės prokuratūros ir Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu Nr. SP-14/38-AF-SP-2, nesant pagrindo pareiškėjų duotus parodymus vertinti kaip atitinkančius įstatymo reikalavimus bei vadovaujantis Baudžiamojo proceso bei operatyvinės veiklos dalyvių, teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio įstatymo 5 straipsniu, apsaugą nuo nusikalstamo poveikio atsisakyta taikyti (b. l. 59–60).
Ginčo santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso bei operatyvinės veiklos dalyvių, teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio įstatymas (2008 m. gegužės 15 d. įstatymo Nr. X-1542 redakcija, toliau – ir Įstatymas). Šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonės taikomos asmenims, dalyvaujantiems baudžiamajame procese: liudytojams, nukentėjusiesiems, o minėto straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonės taikomos ir 1 punkte išvardytų asmenų tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), broliams, seserims, seneliams, vaikaičiams, sutuoktiniams ir sugyventiniams. Apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonės gali būti taikomos, jei atliekant operatyvinius veiksmus ar ikiteisminį tyrimą arba nagrinėjant baudžiamąsias bylas dėl labai sunkių ar sunkių nusikaltimų, taip pat dėl apysunkių nusikaltimų, numatytų Baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 2 dalyje, 146 straipsnio 2 ir 3 dalyse, 151 straipsnio 2 dalyje, 162 straipsnyje, 178 straipsnio 2 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje, 181 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 2 dalyje, 189 straipsnio 2 dalyje, 198 straipsnio 2 dalyje, 213 straipsnio 1 dalyje, 214 ir 215 straipsniuose, 225 straipsnio 2 dalyje, 227 straipsnio 2 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje, 240 straipsnyje, 253 straipsnio 1 dalyje, 256 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 2 dalyje, 301 straipsnio 2 dalyje, 302 straipsnio 2 dalyje, 307 straipsnio 1 ir 2 dalyse, arba pasibaigus operatyvinei veiklai ar baudžiamajam procesui buvo gauta patikrintų duomenų iš viešų ar konfidencialių šaltinių, kad: asmenų gyvybei ar sveikatai gresia realus pavojus; gali būti sunaikintas ar sugadintas asmenų turtas (minėto įstatymo 5 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos policijos generalinio komisaro, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus ir Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. rugsėjo 18 d. įsakymu Nr. 5-V-532/V-237/I-123 patvirtintų Apsaugos nuo nusikalstamo poveikio nuostatų 2 p. nustatyta, kad nusikalstamas poveikis, tai nusikalstami asmens ar asmenų grupės veiksmai, sukeliantys realų pavojų kito asmens gyvybei, sveikatai ar turtui, kuriais aktyviai siekiama sukliudyti ar kliudoma pareigūnams užkardyti, atskleisti, ištirti nusikaltimą ar įgyvendinti teisingumą arba kuriais siekiama sukliudyti ar kliudoma baudžiamojo proceso ar operatyvinės veiklos dalyviui, teisingumo ar teisėsaugos institucijos pareigūnui vykdyti pareigą ar siekiama atkeršyti dėl jo įvykdytos ar vykdomos pareigos, o realus pavojus, tai situacija, kai yra faktinių duomenų, rodančių, kad egzistuoja konkretus asmuo ar asmenų grupė, dėl kurių nusikalstamų veiksmų kyla grėsmė saugomo asmens gyvybei, sveikatai ar turtui.
Kauno apygardos prokuratūroje yra atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 65-1-01793-10 baudžiamojoje byloje, iškeltoje pagal LR BK 129 straipsnio 1 dalį dėl V. M. nužudymo, pagal požymius nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 129 straipsnio 1 dalyje. Šioje byloje pareiškėja M. M. yra pripažinta nukentėjusiąja, ikiteisminis tyrimas atliekamas dėl jos sūnaus V. M. nužudymo, jo mirties aplinkybės iki šiol nenustatytos.
Kauno apskrities VPK NTV Nusikaltimų nuosavybei tyrimų skyriuje atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 20-1-00707-10, pagal požymius nusikaltimo, numatyto LR BK 145 straipsnio 1 dalyje. Pareiškėja M. M. ir jos vyras A. M. apklausti liudytojais šioje baudžiamojoje byloje 2010 m. rugpjūčio 24 d. ir 2010 m. liepos 20 d. parodė, kad jų namai yra sekami, kad prie jų durų 2010 m. liepos 17 d. buvo padėtas laidojimo krepšelis, dvi žvakės ir pripilta neaiškaus, į kraują panašaus skysčio (b. l. 67–70).
M. M. 2011 m. lapkričio 4 d. apklausta liudytoja baudžiamojoje byloje Nr. 65-1-01240-11, iškeltoje pagal LR BK 154 str. 1 d., 155 str. 1 d. ir 167 str. 1 d. dėl šmeižimo ir neteisėto informacijos apie asmenį rinkimo, nurodė, kad nuo 2010 m. pavasario iki 2010 m. žiemos jų namai buvo sekami. Po to, kai buvo rastas nužudytas jos sūnus, sekimas liovėsi, tačiau nuo 2011 m. lapkričio 2 d. vėl intensyviai imta ją sekti nuo namų iki darbo ir visur kitur, kur vyksta (b. l. 110–111, 114–116). Apklaustos grožio salono (duomenys neskelbtini) darbuotojos parodė, kad salonas buvo nuolat stebimas ir sekamas. Liudytoju byloje Nr. 65-1-01240-11 apklaustas V. K. nurodė, kad N. V. ir A. S. jam buvo nurodžiusios sekti pareiškėjos šeimą ir ją filmuoti (b. l. 120–123). Toje pačioje byloje liudytoju apklaustas M. Ž. patvirtino, kad D. K. ketino nužudyti Kauno teismo pirmininką A. M. (b. l. 93–99). 2011 m. lapkričio 14 d. apklaustas liudytoju A. M. patvirtino, kad nuo 2010 m. vasaros yra sekamas jo šeimos namas (b. l. 100–101), į bylą yra pateiktas 2010 m. gautas grasinamo pobūdžio laiškas A. M. ir jo šeimai (b. l. 103–104).
Ginčijamas 2012 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas Nr. SP-14/38-AF-SP-2 iš esmės grindžiamas tuo, kad atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 65-1-01793-10 V. M. nužudymo aplinkybės nėra žinomos, byloje neatmesta ir savižudybės versija.
Pareiškėjai skunde teismui ir atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad ir po V. M. mirties iki šiol tęsiasi jų šeimos persekiojimas ir psichologinis terorizavimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje yra pakankamai faktinių duomenų, patvirtinančių, kad egzistuoja asmuo ar asmenų grupė, dėl kurių nusikalstamų veiksmų gali kilti grėsmė pareiškėjų gyvybei, sveikatai ar turtui.
Nagrinėjamu atveju yra pagrindas taikyti apsaugą nuo nusikalstamo poveikio priemonių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso bei operatyvinės veiklos dalyvių, teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies prasme: Kauno apygardos prokuratūroje yra atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 65-1-01793-10 pagal LR BK 129 straipsnio 1 dalį (dėl sunkaus nusikaltimo padarymo) dėl V. M. nužudymo, šioje byloje pareiškėja M. M. yra pripažinta nukentėjusiąja; pareiškėjai patenka į Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso bei operatyvinės veiklos dalyvių, teisingumo ir teisėsaugos institucijų pareigūnų apsaugos nuo nusikalstamo poveikio įstatymo 4 straipsnyje numatytą asmenų, kuriems taikomos apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonės, ratą; yra pakankamai duomenų apie tai, kad pareiškėjų gyvybei ir sveikatai gresia realus pavojus. Pirmosios instancijos teismas šiuo požiūriu pagrįstai atsižvelgė į pareiškėjos M. M. bei kitų liudytojų parodymus, surinktus ikiteisminio tyrimo bylose Nr. 20-1-00707-10, Nr. 65-1-01240-11 ir Nr. 65-1-01793-10, ir į tai, kad Kauno apygardos prokuratūra 2012 m. liepos 31 d. teikimu nustatė apsaugos nuo nusikalstamo poveikio būtinumo pagrindus ir siūlė nustatyti šią apsaugą pareiškėjos šeimai.
Apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo baudžiamojoje byloje Nr. 65-1-01793-10, nepagrįstai rėmėsi visiškai atskirų baudžiamųjų bylų ir ikiteisminio tyrimo metu nustatytais duomenimis, nes ikiteisminis tyrimas bylose Nr. 20-1-00707-10 ir Nr. 65-1-01240-11 Įstatyme nenumatytas, kaip baudžiamasis procesas, kuriam vykstant gali būti taikoma apsauga nuo nusikalstamo poveikio, yra formalaus pobūdžio ir visiškai nepagrįsti. Remiantis Įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi sprendžiant klausimą dėl apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonių taikymo pagrįstumo esminiai yra duomenys, gauti iš viešų ar konfidencialių šaltinių, kad asmenų gyvybei ar sveikatai gresia realus pavojus. Teisėjų kolegijos vertinimu, ta aplinkybė, kad minėtų duomenų pirminis šaltinis yra kiti ikiteisminiai tyrimai, negali būti lemiama sprendžiant dėl apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo. Jei kiltų abejonių kituose ikiteisminiuose tyrimuose surinktos informacijos tikrumu ar paaiškėtų, kad ji nėra pakankama, atsakovai turi galimybę tokią informaciją patikrinti, ją detalizuoti. Ginčijamame 2012 m. rugpjūčio 8 d. sprendime Nr. SP-14/38-AF-SP-2 nėra duomenų apie tai, ar atliekant ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 65-1-01793-10 buvo patikrinta pareiškėjos M. M. keliama versija dėl to, kad jos šeima yra persekiojama ir šeimos narių atžvilgiu vykdomas psichologinis terorizavimas. Ginčijamo sprendimo argumentas, kad baudžiamojoje byloje Nr. 65-1-01793-10 V. M. nužudymo aplinkybės nėra žinomos, byloje neatmesta ir savižudybės versija, nėra tinkamas pagrindas netaikyti apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonių. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonių taikymui negali būti keliamas reikalavimas, kad būtų ištirtos baudžiamosios bylos aplinkybės, kaip teigia atsakovai, nes tokio reikalavimo taikymas būtų nesuderinamas su Įstatymo 3 straipsnyje nustatytu apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemonių tikslu – apsaugoti asmenų gyvybę, sveikatą, turtą, taip pat užtikrinti išsamų ir nešališką baudžiamosios bylos aplinkybių tyrimą, taip pat nesuderinamas su apsaugos priemonių efektyvumu, nes nebūtų galimybės operatyviai reaguoti gavus duomenis apie asmenų gyvybei ar sveikatai gresiantį realų pavojų. Ginčijamas sprendimas iš esmės yra nepagrįstas, iš jo nėra aišku, kaip buvo patikrinta pareiškėjų keliama versija dėl to, kad jų šeima yra persekiojama ir šeimos narių atžvilgiu vykdomas psichologinis terorizavimas. Teisėjų kolegija laikosi pozicijos, kad taikant apsaugos nuo nusikalstamo poveikio priemones kiekvienu konkrečiu atveju tam tikros abejonės dėl tokių priemonių būtinumo turėtų būti vertinamos pareiškėjų naudai, tokiu būdu siekiant užkirsti kelią galimoms neatitaisomoms pasekmėms.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad atsakovai turi imtis priemonių, kad apsaugotų asmenų, dalyvaujančių baudžiamajame procese (liudytojų, nukentėjusiųjų, jų vaikų ir t. t.), gyvybę, sveikatą, turtą, taip pat užtikrintų išsamų ir nešališką baudžiamosios bylos aplinkybių ištyrimą, ir pagrįstai įpareigojo Generalinę prokuratūrą ir Policijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos priimti sprendimą skirti pareiškėjams apsaugą nuo nusikalstamo poveikio.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Audrius Bakaveckas
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Skirgailė Žalimienė
KK inf.
