„Dėl teisybės galima ir numirti“, – pasakė į „Karšto komentaro“ redakciją atvykęs Vytautas Jankauskas.
Perskaitęs „Karšto komentaro“ vyr.redaktorės Giedrės Gorienės knygą apie Medininkų žudynių tyrimą „Nusikaltimas valstybės vardu“, buvęs ekspertas ir ilgametis Generalinės prokuratūros darbuotojas V.Jankauskas nusprendė papasakoti kai ką daugiau – kas nuo visuomenės yra nuslėpta.
Pokalbį su Vytautu Jankausku pradėjome nuo tūtelės.
-Nusikaltimo vietoje, praėjus parai po žudynių, prie smėlio krūvos buvo rasta iš pistoleto „Makarov“ šauta 9 mm tūtelė, kurios vidus – surūdijęs. Jūs, kaip specialistas, pasakykite: ar galėjo per parą surūdyti tūtelės vidus? Vasarą, ant smėlio, nelyjant?
-Galiu kategoriškai pasakyti – ne, negali. Aš pasikėliau enciklopedinius duomenis, susiskambinau su balistais ekspertais, netgi į Kijevą paskambinau, senus draugus pakėliau. Paklausiau to paties, ką jūs dabar klausiate manęs. Ir man atsakė: „Koks durnius gali pasakyti, kad per naktį ant smėlio krūvos esanti tūtelė gali surūdyti?“
Kada šaunant užsidega parakas tūtelėje, susidaro didelis spaudimas, ir degimo produktai atvirkščiai – suteikia tarsi apsauginę plėvelę ir ją suardyti gali tiktai rūgštus lietus. Pvz., jeigu „Azoto“ gamykloje pakiltų koks debesis ir tas sūrus lietus palytų, tada taip, bet kad taip iššovus ji surūdytų per parą… Ne, taip nebūna.
Matote, net jeigu iššautą tūtelę panardintume į paprastą vandenį ir laikytumėte parą vandenyje, tai ištraukę pamatytumėte, kad ji gražiausia – nesurūdijusi.
-Taip, atlikome ne vieną eksperimentą – per parą nesurūdijo. Beje, 1991 m. rugpjūčio 10 d., t. y. praėjus dešimčiai parų po žudynių, pakartotinės įvykio vietos apžiūros metu buvo rastos dar trys tūtelės, tik jau šauta iš „Stečkino“, irgi ant smėlio, ir jų vidus – nesurūdijęs. Vadinasi, net per dešimt parų nesurūdijo.
-Taigi tūtelės ir daromos iš tokio metalo, kad nerūdytų.
-Tūtelė – ne viena, švelniai tariant, keistenybė šioje „ištirtoje“ Medininkų byloje: gana plačiai aprašėme ir laikrodžio, rasto praėjus keturioms dienoms po žudynių prie muitininkų namelio, „pririšimą“ prie bylos: kadangi po keturių dienų įvykio vietoje rastas laikrodis, ant jo įspausta gamyklinė raidė „π“, pagal prokurorus, tai reiškia rusišką „R“, o tai reiškia „Rygą“ arba „Rygos omonininką Ryžovą“…
-Kai aš sužinojau, kad tą laikrodį rado tik po keturių dienų… Įsivaizduokite, jeigu buvo baigta įvykio vietos apžiūra ir po keturių dienų randa kažkokį tai daiktą, tai kiek žmonių per tas keturias dienas ten praėjo? Ir dar buvo gedulo mitingas! Tai ar gali būti įrodyta, ar tikrai tą daiktą paliko tas žmogus, kuriam tą laikrodį priskiria?
-Dar neaišku, kaip tas laikrodis apskritai atsirado toje byloje, nes yra tik faktas, kad po penkių dienų nuo Medininkų žudynių į prokuratūrą atėjo muitininkas, kuris atnešė laikrodį ir pasakė, kad „vakar, t. y. rugpjūčio 4 d., tą laikrodį prie įėjimo į vagonėlį rado mano žmona“.
-Šitas dalykas su tuo laikrodžiu yra tik parodyti viso pasaulio pradedantiesiems teisininkams, kaip nereikia daryti arba kaip yra klastojami įrodymai.
„Faktiškai, ką reikėjo surasti, viskas buvo sutrypta, sunaikinta“
-O kas didžiausią nuostabą jums sukėlė pirmiausia?
-Kai įvyko tas Medininkų posto užpuolimas, pirmiausia didelę nuostabą sukėlė tai, kas nuvažiavo į įvykio vietą.
Negaliu pasakyti, kad į įvykio vietą nuvažiavo diletantai: Karalius – geras prokuroras-kriminalistas, Jurkštas – daugiau kaip tardytojas, Jarmala, amžinatilsį, – protingas žmogus, Lietuvos patriotas. Bet jis darė tik daktiloskopinius tyrimus.
Yra tokia bendra geležinė taisyklė: įvykio vietoje pirmiausia pasiskirsto roles. Paprastai tai yra eksperto, kuris apžiūrės įvykio vietą, atsakomybė. Jis pasirūpina, kad įvykio vieta būtų atitverta, atžymėta, ir kad niekas negalėtų įžengti tenai.
Kodėl taip daroma? Labai paprastas dalykas: pėdsakai palikti, perėjo būrys žmonių – tų pėdsakų neliko. Vienas rado, kitas pasiėmė ar taip numetė ir tada imk ir suprask, kieno tie pėdsakai yra?
Jarmala buvo inteligentas žmogus. Jis neužrėks, nepasakys… Karalius – cholerikas, bet jis irgi griežtai pareikalauti, kad „palikit įvykio vietą“, ypatingai, kai ateina Seimo nariai, generolai, pulkininkai, negalėjo.
Ir štai čia buvo padaryta didžiausia klaida: į įvykio vietą ėjo ne ekspertas, bet visi dideli viršininkai. Kai tik sužinojo apie įvykį anksti rytmetį, tai būriai, kaip avinų gauja – kitaip negaliu pavadinti, pradėjo eiti! Visi nori pamatyti, sudalyvauti toje istorijoje – kaip buvo užpulti, nužudyti ar ką sužeidė.
Pagal kriminalistikos dėsnius ir priimtus kanonus, jeigu tu randi lavoną, tu turi ne tiktai apžiūrėti – ar yra šautinės žaizdos, ar durtinės, bet tu turi sumodeliuoti – kaip jis atsirado yra įvykio vietoje. Visuomet reikia išspręsti klausimą: ar lavonas čia buvo, ar lavonas atgabentas? Turi atlikti visus tyrimus, balistinius tyrimus – jie yra specifiniai, ir nustatai, ar galėjo taip būti, ar negalėjo taip būti? Yra toks pradinis-pirminis įvykio vietos tyrimas.
Kiek aš žinau, Medininkuose šito nebuvo padaryta. Čia principas buvo labai paprastas: apžiūrėjo medikai, miręs, apžiūrėjo – čia šautinė žaizda, čia šautinė žaizda, čiupo greitai ir išvežė. Įvykio vietos apžiūra, pagal tokius mastus – kiek buvo nužudyta žmonių, vyko labai neilgai: prasidėjo anksti rytmetį ir po pietų jau buvo baigta.
Man ir mano draugams keldavo nuostabą: kaip tai gali būti, kad parenka ekspertus, kurie nėra tos srities specialistai? Vienintelis specialistas buvo Danielius Karalius – savo laiku dirbęs balistikos ekspertu. Tikrai „kietas“ balistas. Tačiau, be šitų pėdsakų, reikėjo išimti ir mikrodaleles. O kada pradėjo vaikščioti dideli „protuoliai“ su dideliais antpečiais ir didelėmis pareigomis, viskas buvo suniveliuota. Faktiškai, ką reikėjo surasti, viskas buvo sutrypta, sunaikinta.
Man Karalius yra pasakojęs net tokį faktą: „Įsivaizduoji, man atneša: „Klausyk, eksperte, ar tu tą jau žiūrėjai?“ Klausiu: „O kur buvo rasta? Kas tau leido paimti?“ „Ai, va, čia buvo“ – nutrenkė“.
Tai įsivaizduokite įvykio vietos apžiūrą, kokie buvo kuriozai.
-Tai Medininkų žudynių vieta nebuvo aptverta ir ten galėjo ateiti, kas nori?
-Kažkiek buvo aptverta, bet visi didieji viršininkai, politikai, aukšto rango muitininkai įvykio vietoje buvo. Kas jiems leido būti įvykio vietoje?
Pagal reglamentą, įvykio vietoje galėjo būti tik tie, kurie atvažiavo ištirti įvykio vietą. Ir niekas kitas ten negali ateiti ir ką nors daryti.
Jeigu šitas principas pažeidžiamas, daiktinių įrodymų procesinė tvarka gali sukelti tai, kad visi tie atsiradę daiktiniai įrodymai gali būti pripažinti niekiniais ir jie bylai gali nieko neduoti. Nes visuomet reikia nustatyti, ar tikrai koks nors pėdsakas ar daiktas buvo paliktas to žmogaus tuo metu ir kokią įrodomąją galią jis turi byloje.
-Tai tas nenorėjimas išsiaiškinti Medininkų žudynių jau buvo užprogramuotas nuo pat pradžių – nuo įvykio vietos apžiūros?
-Suprantate, į Medininkų įvykių vietos apžiūrą buvo pasiųsti patriotai.
-Ne pagal kompetenciją, bet pagal patriotizmą?
-Bent taip manė, kad jie tirs, darys, išaiškins vardan Lietuvos.
-O tyrėjas? Kaip parinkdavo tyrėją, kas tirs?
-Paprastai būdavo taip – jeigu tu važiuoji į įvykio vietą, tai tu tą bylą ir tyri. Žmogžudystes tirti nėra sudėtinga – atlik elementarius tardymo veiksmus, ir jeigu dar turėsi gerus operatyvinius darbuotojus, nusikaltimas bus ištirtas.
-Įkalčiai rodo, kad tik du pareigūnai buvo nušauti namelio viduje – dar šeši nušauti neaišku kur, nes namelyje nėra jokių pėdsakų: nei kulkų, nei jokių skylių namelio viduje, nors žaizdos – kiauryminės.
-Ekspertai įvykio vietoje turėjo nustatyti šovimo vietą, iš kur buvo šauta, kur tuo metu buvo žmogus, ar atitinka šovimo į žmogų trajektorija, ar neatitinka. Jeigu neatitinka, kaip jūs sakot: „o kur kulkos?“, tuomet kur žmogus buvo nušautas?
Tos kulkos, kuriomis šaudė Medininkuose, pramušamoji galia yra labai didelė. Jeigu šaudė namelio viduje, tai tos tūtelės turėjo skraidyti – būti išsibarsčiusios po visą kambarį. Ir įvykio vietoje dalyvavęs ekspertas turėjo aprašyti, kur kiekviena tūtelė gulėjo.
-Ne, aprašyta tik, kiek ir kur kokių kulkų rasta. Bet ir kulkų trūksta. Todėl ir sakau: „o kur kulkos?“
-Na, kitą kartą kulkų gali ir nebūti.
-Uždaroje patalpoje šaudyta, nušauti šeši žmonės, ir gali nebūti kulkų?
-Teoriškai gali būti. Nes jeigu iš automato šauti, šitų kulkų pramušamoji galia – labai didelė: 20 cm tąšą muša kiaurai.
-Tokiu atveju turėtų būti skylės: ar tai sienose, ar grindyse, ar lubose. O šiuo atveju – nėra net skylių. Štai apie ką mes kalbame.
-Na, čia jau kitas dalykas… Nes jeigu kulka truputį pavirsta, tai jau turi būti ne šiaip sau skylutės, o skylės kaip reikalas.
-O Medininkuose – nei kulkų, nei skylių.
-Jūs mane priverčiate rausti.
-O iš kur jūs tiek žinote? Kur ir kuo jūs tada dirbote?
-Dirbau Vilniaus rajono policijoje kriminalistinio-techninio skyriaus poskyrio viršininku. Buvau ekspertas.
-Tai jūs žinote, kaip reikia tirti įvykius?
-Ne tik žinau. Aš gavau labai gerą pasiruošimą: aš mokiausi specialioje Maskvos mokykloje, kur ruošia ekspertus, ir ilgą laiką buvau pirmame geriausių Sąjungos ekspertų dešimtuke. Dėstydavau, mokindavau. Kai kurie buvę mokiniai, kuriuos susitinku, jau pensininkai.
„Jeigu visuomenė sužinotų…“
-Jūs ne vienerius metus dirbote ir Generalinėje prokuratūroje. Neteko ten dirbant susidurti su Medininkų byla?
-Kai kurių dalykų aš negaliu pasakyti, pavyzdžiui, kaip buvo saugomi daiktiniai įrodymai. Jeigu visuomenė sužinotų, kaip buvo saugomi tie daiktiniai įrodymai, už galvos susiimtų.
-Jeigu pasakėte „a“, pasakykite ir „b“: tai kaip buvo saugomi tie daiktiniai įrodymai?
-Suprantate, Generalinėje prokuratūroje nėra specialių saugyklų, kur būtų saugojami daiktiniai įrodymai. Jie buvo suversti kampe ir gulėjo.
Tuomet aš dirbau Generalinėje prokuratūroje ir pagal generalinio prokuroro pavaduotojo K.Betingio nurodymą aš turėjau visus daiktinius Medininkų bylos įrodymus surinkti, suklasifikuoti, sudėlioti, aprašyti. Ir aš padariau tų daiktinių įrodymų sąrašus, lenteles.
-Tai kelinti čia metai buvo? Tikrai ne 1991-ieji.
-Tada generaliniu prokuroru buvo K.Pėdnyčia.
-Vaje, jis gi generaliniu prokuroru buvo 1997-2000! Tai, norite pasakyti, iki to laiko Medininkų bylos daiktiniai įrodymai gulėjo kažkur sumesti kampe???
-Taip, tik tada aš pradėjau tvarkyti, dėstyti tuos daiktinius įkalčius. O iki tol jie buvo šiaip sumesti – kas maišuose, kas stalčiuose, kas dar kur…
-Gal prisimenate, ar tarp tų įrodymų, kuriuos jūs tvarkėte, buvo Tomo Šerno apklausų vaizdo įrašai?
-Ne, nebuvo.
-O vaizdo juostų iš įvykio vietos?
-Ne, irgi nebuvo.
-Kokius įrodymus jūs klasifikavote? Kur iš Medininkų žudynių vietos buvo parvežti?
-Taip. Ir ne tik. Žinote, tarp daiktinių įrodymų buvo omonininkų nuotraukos. Bet jos niekur ir neišlindo. Aš pats tas nuotraukas sudėsčiau į atskirus skyrelius, aprašiau.
Kai kuriose nuotraukose – omonininkai pozuoja, ką jie išdarinėja postuose – kaip šaudo ir pan. Bet nei šitų nuotraukų, nei tų omonininkų pavardžių niekur nėra. Tai man kyla klausimas: kodėl šitos nuotraukos niekur nepanaudotos?
Be nuotraukų, ten dar buvo ir užrašų knygutės, leidimai, draugovininkų pažymėjimai, daiktų maišai, paimti iš tų omonininkų.
-Tai tos nuotraukos buvo aprašytos? Vardas, pavardė, kas toksai?
-Taip, konkrečiai viskas nurodyta – vardas, pavardė.
-Tai čia Rygos omonininkai?
-Ne, čia buvo Vilniaus omonininkai, vietiniai.
-Tai čia buvo Medininkų bylos daiktiniai įrodymai?
-Taip. Tai buvo tarp Medininkų bylos daiktinių įrodymų.
Ir man kyla klausimas: kodėl, kai į VRM atėjo Vilniaus OMON’o vadas su „chebra“, jų niekas neareštavo? Pagrindiniai liudininkai, pagrindiniai vykdytojai pakelta galva išėjo iš VRM ir išvažiavo – kas savo automobiliu, kas traukiniu, kas autobusu, kas lėktuvu išskrido. Kodėl juos paleido?
„Teisėsaugoje dirba romantikai, sistemos žmonės ir karjeristai“
-Suprantate, teisėsaugoje dirba romantikai, sistemos žmonės ir karjeristai. Romantikai – tai tie, kurie aria kiekvieną dieną, nežiūri nei šeimos, nei žmonos ar vyro, nei vaikų. Jeigu gavo pranešimą apie įvykį, ir dirba. Sistemos žmonės – nežiūriu blogai, jei tėvas vaikui nori perduoti pentinus, bet jeigu sūnelis yra avinas ar tiktai naudojasi tėvo švarku, tai atsiprašau… Ir yra karjeristai – jis savo vadui kavos atneš, rytmetyje pasitiks, cigaretę uždegs, ir jeigu reikia kokį dokumentą sutvarkyti taip, kaip reikia, jis padarys – nesvarbu, ką sakys įstatymas. Jis susuks tuos įstatymus, sudėlios taip, kad parašys taip, kaip reikia viršininkui.
Tai, va, A.Astaška (pirmasis Medininkų bylos tyrėjas 1991-1992 m. – KK past.) buvo romantikas. Jis tikėjo, kad jeigu pradėjai bylą, tai reikia padaryti taip, kad nebūtų gėda žmonėms į akis pažiūrėti.
O paskui, įdomiausia, ta byla buvo paskirta jaunam, „žaliam“ piemenukui. Jis pagal būdą geras, ramus, malonus, apsiskaitęs berniukas. Bet pagal charakterį… Suprantate, tyrėjas turi būti…
-Pitbulis?
-Kažkas tai panašaus. Jis turi eiti, galvoti, planuoti, daryti. O šitas – jam pasakė: „Eik, padaryk“, jis padarys. Tose ribose jis padarys viską. Ir sėdės, ir lauks. Terminas pasibaigė – surado kokią priemonę, pristabdė: nesuradom, negalėjom surasti, o kai galėsim, vėl iš naujo pradėsim.
Ta byla buvo labai įslaptinta, paslėpta nuo visų.
-Nuo 1993 metų tą bylą tyrė tas pats prokuroras. Dar buvo sudaryta tyrimo grupė.
-Matote, jeigu prokuroras operatyvininkus su šakėmis grūs dirbti, jie dirbs, o jeigu neduos komandos, užduoties, tai tie ir sėdės.
-Tai operatyvininkams tyrimo grupėje, ką daryti, diriguoja prokuroras?
-Taip, prokuroras turi duoti visas užduotis. Ir ne tik duoti užduotis, bet ir kontroliuoti, tikrinti, judinti, kad greitai padarytų. Ir tada, gavęs informaciją, žinai, ką toliau daryti: ta versija nepasitvirtino, ta – pasitvirtino. Turi vykti darbas, turi vykti tyrimas.
„Jeigu turėsi gerus operatyvinius darbuotojus“. O jeigu ne?
-„Jeigu turėsi gerus operatyvinius darbuotojus“. O ką daryti, jeigu tie „geri“ operatyviniai darbuotojai tau atneša, pvz., suklastotą operatyvinę pažymą? Kad jie su kažkuo kalbėjosi ir iš to kažko sužinojo tą ir tą, o realybėje jie to kažko net akyse nematę? Arba tie „geri“ operatyviniai darbuotojai tau „suranda“ anoniminį „liudytoją“, kurį net gėda į teismą pristatyt, nes gali išaiškėti galima klastotė?
-Negaliu sakyti, kad tokių atvejų nepasitaiko. Taip, tokių atvejų pasitaiko ir labai dažnai. Bet kažkaip negali net kilti mintis, kad tai galėtų būti Medininkų byloje: kaip tokioje rimtoje byloje galima atnešti kažkokią suklastotą pažymą?
-Bet Medininkų byloje esanti nepatikrinta, niekur neregistruota ir nevizuota operatyvinė pažyma rodo, kad vis dėlto gali būti. Sakykite, kai jūs dirbote teisėsaugoje, ar buvo įmanoma, kad byloje neaiškiu būdu atsirastų niekur neregistruota, niekieno nevizuota operatyvinė pažyma, kuri nukeliautų į teismą, būtų naudojama kaip vienas pagrindinių įrodymų byloje ir būtų cituojama kaip įrodymas teismo nuosprendyje, bet tos operatyvinės pažymos turinys net… nebūtų patikrintas?
-Pagal visus operatyvinio darbo metodus, operatyvinė pažyma į bylą negali patekti. Tardytojas turi priimti sprendimą ir ją procesiškai įforminti. Tik tardytojo įformintas procesinis dokumentas gali būti pateiktas į bylą.
Bet įprastai tokia pažyma yra tik viršininko pamąstymui. Tai nėra dokumentas. Gavęs tokią pažymą viršininkas gali išsikviesti ją surašiusius ir duoti konkrečias užduotis pagal tą pažymą: apklausti, padaryti.
-Jeigu Medininkų byloje yra 1992 vasario 14 d. operatyvinė pažyma, kurioje VRM operatyvininkai G.Adiklis ir V.Pūkenis teigia, kad jie „vasario 4-8 dienomis“ Rygoje neva susitiko su buvusiu Rygos omonininku A.Kuzminu, kuris neva jiems pasakė, kad Medininkuose galėjo žudyti Rygos OMON’as, tačiau tuo metu Rygoje buvo A.Astaška, kuris oficialiai aplausė tą pažymoje minimą A.Kuzminą, ir A.Astaškai jis nieko panašaus nepapasakojo, tai ar negalima daryti prielaidos, kad ta pažyma atsirado galimai tik 1993 metų rudenį ir buvo parašyta atgaline data, kai tie du operatyvininkai sėdėjo kalėjime už tai, kad tardydami taip „nutardė“ žmogų, kad jis mirė, ir reikėjo preteksto Malonės komisijai – kuo jie nusipelnė, kad Prezidentas A.Brazauskas jiems suteiktų malonę? Ir tuo pretekstu tapo „operatyvinė pažyma“ – „Medininkų žudynių išaiškinimas“. Nes A.Astaška, kuris vadovavo Medininkų tyrimui 1991-1992 m., apie tokią operatyvinę pažymą nieko nežinojo – jeigu operatyvininkai būtų A.Astaškai tokius duomenis pateikę, A.Astašką, be abejonės, būtų antrą kartą apklausęs A.Kuzminą. Juoba jis tuo metu kaip tik pats buvo Rygoje ir pats kalbėjosi su A.Kuzminu.
-Operatyvinis darbuotojas gali tardytojui ir nepateikti operatyvinės medžiagos. Kai kalbasi su tardytoju, gali pasakyti, kad „aš turiu tokių ir tokių duomenų“. O kad medžiaga patektų pas tardytoją, reikia atlikti tam tikrą procedūrą.
Pirmiausia, pažyma yra registruojama – yra labai griežta registracija. Aš neįsivaizduoju, kaip tardytojui gali pakliūti neregistruota medžiaga.
-Bet jeigu A.Astaška – tyrimo grupės vadovas, jeigu sudaryta tyrimo grupė, tai A.Astaška duoda užduotis, kam ir ką reikia padaryti? Juk A.Astaška duoda nurodymus VRM Kriminalinės paieškos tarnybai, ką daryti. Tai kaip kažkokie operatyvininkai patys gali savo iniciatyva „suraityti pažymą“? Juk Medininkų byloje nėra net menkiausios nuorodos, kad A.Astaška būtų ką nors komandiravęs į Rygą apklausinėti A.Kuzmino, priešingai – byloje yra visi įrodymai, kad A.Astaška pats asmeniškai važiavo į Rygą ir pats asmeniškai vykdė Rygos omonininkų apklausą.
-Taip, tai labai įdomi byla. Iš kur tie kuriozai atsiranda? Kažkas už nugaros diriguoja ir ženklus rodo, ką reikia daryti ir ko reikia nedaryti.
Tokią pažymą įkišti į bylą yra super sudėtinga. Žinodamas A.Astašką kaip žmogų, drįsčiau tvirtinti, kad prie A.Astaškos to negalėjo būti. Jeigu tu A.Astaškai atneši popiergalį, jis sakydavo: „Žinai, vaikeli, su tuo popiergaliu nueik ir …, o man prašau atnešti oficialiai, kaip priklauso“. Jis niekada nepaims ir į bylą neįdės.
Galiu kategoriškai teigti, kad A.Astaška neoficialaus dokumento niekuomet nepaims ir juo labiau į bylą neįdės. Neįprašysi tu jo. Jis tuo atžvilgiu buvo formalistas.
Kartais, žinote, nori bylą perduoti, o jis: „eik pas sekretorę, užregistruok“. Kad rezoliucija būtų.
Pas jį viskas turėjo būti oficialiai.
-Taigi, galima daryti prielaidą, kad ta garsioji niekur neregistruota, nevizuota operatyvinė pažyma atsirado jau tuomet, kai Medininkų bylą iš Astaškos perėmė tas jaunas tyrėjas, ir atsirado kažkur galimai 1993 metų rudenį…
„Čia yra labai paprastas dalykas – nusikalstamas aplaidumas“
-Žinote, jau antrą dieną po Medininkų žudynių tiek Vidaus reikalų ministerijoje, tiek Vidaus reikalų ministerijos padaliniuose sklandė negeros kalbos – kad į tą postą, į namelį atėjo savi, kad juos įsileido.
Šį kartą mintis buvo, kad atėjo ne šiaip sau kokie rygiečiai ar minskiečiai, o savi. Ir kai kurie darbuotojai sakė: „Koks čia Rygos OMON’as? Čia savi buvo, kitaip nebūtų įsileidę“.
-Tai kas tie „savi“? Žvilgsnis į ką buvo? Į Vilniaus OMON’ą?
-Taip. Tačiau gal Vilniaus OMON’as buvo tik kaip uždanga, o vykdė tai kitos pajėgos? Nes, kad šitaip žiauriai nužudytų, manau, turėjo būti dar viena jėga.
Man asmeniškai susidaro įspūdis, kad tuos vyrukus Medininkuose kažkas specialiai pakišo. Manau, kad atėjo laikas, kada prireikė tų gyvybių. Ir įvykio vietos apžiūra tokia: pabraižė lavonų padėtis, sučiupo kaip lėles, į mašiną ir greičiau išvežė. O kur tyrimas? Kur modeliavimas tos padėties? Pririšimas prie vietos?
Vienu žodžiu, viskas padaryta taip, kaip nereikia. Visi reikiami tyrimai įvykio vietoje nebuvo atlikti, todėl niekas ir nenustatė, ar žmogus vietoje nušautas, ar atneštas ir numestas.
Jeigu įvykio vieta būtų ištirta kvalifikuotai, šiandien tokių klausimų tikrai nekiltų.
Manau, kad ši byla bus numarinta, įkišta į kokį nors šiukšlyną, kur pelės po truputėlį sugrauš. Ir jeigu norės kada ainiai paskaityti, neras ką skaityti – ras tik bylos viršelius. Čia aš esu įsitikinęs 100 proc.
Ir man būtų įdomu pažiūrėti, ar yra tie maišai su daiktiniais įrodymais, kuriuos aš tvarkiau, Generalinėje prokuratūroje, ar ir tų jau nebėra?
-Jūsų, kaip profesionalo, norėtume paklausti: kaip vertinti tokį bylos ištyrimą? Aplaidumas, nekompetencija ar panašiai?
-Čia yra labai paprastas dalykas – nusikalstamas aplaidumas. Specialiai, žinant, kad ne taip daroma.
Teisėsaugininkai neturėtų parsiduoti, būti šiaudadūšiai. Jų rankose – tiesos ieškojimas. O tiesos ieškojimas yra labai sudėtingas kelias. Ir jeigu pasidavei kam nors, parsidavei kam nors, tai toks žmogus iš karto turi dėti savo teisėsaugininko diplomą ant stalo ir eiti griovių kasti. Kitaip būti negali.
-Ačiū už pokalbį.
B.d.