Reto drąsumo vyras, tikras lietuvininkas. Taip galima apibūdinti Vytą Petruškevičių – buvusį Lavoriškių muitinės posto viršininką, kuris tą lemtingąją 1991 m. liepos 30-ąją vietoj Medininkų posto viršininko išlydėjo muitinės vyrus į Medininkų pasienio postą, kur naktį į liepos 31-ąją ir įvyko ta šiurpi tragedija. Vytas Petruškevičius buvo pirmasis, ankstų 1991 m. liepos 31 d. rytą nufilmavęs Medininkų žudynių vietą, tačiau šis svarbus įkaltis – jo filmuota vaizdo medžiaga – Generalinėje prokuratūroje iš Medininkų bylos dingo. Šį klausimą keliame jau antrus metus, tačiau viskas kol kas – kaip nuo žąsies vanduo: ir valdžia, ir teisėsauga stengiasi apsimesti stručiu, įkišusiu galvą į svarbius Medininkų žudynių įkalčius paslėpusį smėlį.
Dar daugiau, nors paraleliai Medininkų žudynių bylos, iš kurios buvo „išplautas“ Vilniaus OMON’as, buvo tiriama ir teismui perduota Vilniaus OMON’o byla – dėl muitinininkų užpuldinėjimo ir muitinės vagonėlių niokojimo ir deginimo 1991 metais, buvęs Lavoriškių muitinės posto viršininkas Vytas Petruškevičius į prokuratūrą apklausti iškviestas nebuvo. Jo buvę pavaldiniai muitininkai buvo apklausti, Vytas Petruškevičius – ne. Ką tai pasako? Kad jie ten – teisėsaugoje, o kai kas – ir politikoje, bijo, jog šis narsus ir drąsus vyras gali oficialiam protokolui pasakyti „ne tą“, ko reikia oficialiam tyrimui ir kas „išsprogdintų“ Medininkų žudynių byloje įtvirtintą oficialiąją versiją. O tai jau būtų „amen“ nuo nepriklausomybės pradžios mūsų teisėsaugą valdantiems klanams: nes žlugus šiai priedanginei Medininkų žudynių versijai – kadangi tikrieji Medininkų žudikai ir užsakovai vaikšto laisvėje, „detonuotųsi“ ir po „sprogimo“ į visas puses išlakstytų teisėsaugą valdanti „chimera“.
„Deja, bet manęs į apklausą nekviečia,“ – sako Vytas Petruškevičius, kurio interviu yra ir mano knygoje „Nusikaltimas valstybės vardu“. Šiandien mes pokalbį šia Lietuvai, kaip valstybei, aktualia tema tęsiame.
Nesuprantami krašto apsaugos žaidimai nepriklausomybės pradžioje
-Pirmasis nepriklausomos Lietuvos Krašto apsaugos departamento vadovas Audrius Butkevičius savo interviu „Karštam komentarui“ ne kartą yra minėjęs, kad prieš Medininkų tragediją G.Vagnorius esą du pasienio postus, iš kurių vienas – Medininkai, atėmė iš krašto apsaugos pavaldumo ir perdavė saugoti VRM. Ieškome šio G.Vagnoriaus potvarkio, tačiau kol kas nerandame – radome tik kitą, kuris nurodo buvus priešingai – tam, kad būtų sustiprinta Rytų Lietuvos pasienyje apsauga, šalia muitininkų bei pasieniečių dar pridėti ir policininkus. Ar jūs apie tai ką nors žinote?
-Šitie faktai man nėra žinomi. Aš tokių dokumentų nesu matęs. Vienintelis faktas, su kuo aš buvau susidūręs, – tai, kad krašto apsauga paliko mano vadovaujamą Lavoriškių postą.
Buvo toks atvejis: atvažiavome rytą, o krašto apsaugos darbuotojų jau nebuvo – buvo likęs tik jų namelis. Tuo tarpu mūsų namelis buvo sudegintas.
Tuomet, pamenu, prašiau ir J.Gečo, kuris tuo metu krašto apsaugoje ėjo vadovaujančias pareigas, ir turbūt A.Butkevičių buvome pasiekę, tačiau mums į tą namelį neleido įsikelti.
Tas jų namelis prastovėjo savaitę ar dvi tuščias ir buvo patrauktas. Ir mes likome vieni, be krašto apsaugos.
-Tas krašto apsaugos namelis tuščias stovėjo?
-Taip.
-O jūsų, muitininkų, namelis buvo sudegintas, jūs budėjote lauke, tačiau jūsų neįleido į savo tuščią namelį, teisingai supratau?
-Taip, mūsų neįleido niekaip. Tuo metu tam krašto apsaugos Lavoriškių postui vadovavo Almantas Laučius. Tai jam pirmiausiai skambinau. Jis pasakė, kad be valdžios nieko negali spręsti. Tačiau ir iš krašto apsaugos valdžios gavome neigiamą atsakymą – mes į tą tuščią namelį nebuvome įleisti. Buvome lauke, kol nepasistatėme savo namelio.
-Kada tai buvo?
-Po antro mūsų namelio sudeginimo – 1991 metų balandžio pabaigoje.
-Jūs pasakėte labai įdomų faktą: jūsų, t. y. muitinės namelį sudegino, o netoliese stovi krašto apsaugos, bet jų nelietė?
-Jų liko.
-Krašto apsaugos namelio nepalietė?
-Nepalietė. Taip buvo. Ir mums į jį neleido įsikelti. Tas mums buvo liūdniausia. Ir lyja, ir vėjas, o šalia stovi giminingos organizacijos namelis, ir mūsų į jį neįleidžia. Aš nežinau priežasčių.
-Tai, vadinasi, jūs ten būkit kaip norit – šalkite lauke dieną-naktį…
-Taip. Bet mes netrukus susiorganizavome savo namelį, ir po kurio laiko stovėjo jų tuščias namelis, o mes dirbome toliau. Tai ne vienas atvejis, kai tekdavo pabūti lauke…
-Betgi pasienio postuose turėjo būti ir pasieniečiai, kurie tada priklausė Krašto apsaugos departamentui?
-Ne, kai krašto apsauga pasitraukė iš Lavoriškių, tai po to jų jau poste nebuvo – buvo tik „Aro“ vyrai. Tiksliau, tai buvo grupė „Aro“ vyrų iš Jonavos.
Jie buvo užėmę gynybinę poziciją ne poste, o šalia kelio. Buvo toks atvejis: atvažiavo tarybinės armijos majoras su lengva mašina UAZ. Išlipo tas majoras iš mašinos, „Aro“ vyrai pertraukė automatus, jis išgirdo, atsisuko, tai net nėjo prie muitininkų – sėdo į savo automobilį, apsisuko ir grįžo į Vilnių.
Galiu pagirti, kad ta „Aro“ grupė savo tarnybą atliko labai tvarkingai. Kol jie buvo, manau, niekas net neturėjo minčių deginti mūsų muitinės namelį ar ką nors kita daryti.
O atvažiuodavo uniformuoti ir rimtai ginkluoti…
„Aro“ vyrai buvo įsirengę gynybinį postą už beržo. Tačiau, jeigu Lietuvoje būtų padaryti betoniniai „zotai“, kokie buvo Estijoje, – betono blokų lizdai sudėti, kulkosvaidis ant viršaus… Paklauskite, kiek Estijoje muitinės postų sudeginta.
-Spėju, nė vieno?
-Nė vieno. Ten irgi atvažiuodavo OMON’as, bet tik privažiuoja, estai „pertraukia“ kulkosvaidį, ir viskas – apsisuka ir išvažiuoja.
Aš savo darbuotojus buvau ten nuvežęs. Ir V.Landsbergiui rašėme raštą, kad mums duotų ginklus. Tuo metu, pavyzdžiui, Lavoriškėse dirbo gal šeši ar septyni, kurie turėjo šautuvus, buvo medžiotojai. Ir dauguma buvo tarnavę tarybinėje armijoje, žinojo, kaip elgtis su ginklu. Ir mums neduoti ginklo? Rytų Lietuvos pasienyje? Tokiu metu?
-Apginklavimas prasidėjo tik po Medininkų žudynių… Na, bet jūs mane pritrenkėte: atvažiuoja OMON’as, sudegina jūsų namelį, o netoliese stovi kitas namelis – krašto apsaugos, bet jo nepaliečia.
-Jis tuščias buvo. Be to, logiška: mūsų namelis stovėjo ties sankryža, o krašto apsaugos – maždaug už 60 metrų ties žvirkeliu, einančiu į kaimą. Tada, kai degino mūsų namelį, dar sumušė ir mūsų du darbuotojus. Tad užpuolikai turėjo pakankamai rūpesčių ir čia. Sudegino ir nuvažiavo. O ten buvo tuščia. O gal… ir susitarimas: kad jų neliesim, nes jie išvažiavo.
Kur dingo Lietuvos muitininkams nupirktos racijos?
-O jūs muitinės postuose turėjote kokias nors ryšio susisiekimo priemones? Pvz., racijas?
-Ne, ilgą laiką neturėjome. Skolindavomės iš Vidaus reikalų ministerijos. Oficialiai ji labai nedaug mums paskolino. Tačiau kartais susitardavome, ir nakčiai arba šeštadieniui-sekmadieniui kartais duodavo. Kartais ir V.Valickas (pirmasis nepriklausomos Lietuvos muitinės vadovas – KK past.) padėdavo – jis susitardavo savo buvusioje tarnyboje.
O kai nieko neturėjome, naudodavomės prožektoriais. Griovyje maždaug už penkių šimtų metrų nuo posto du žmonės budi ir, jeigu važiuoja OMON’o ar panašus automobilis, tai prožektoriumi tris kartus mirkteli. Tada dokumentai išnešami ir postas paliekamas.
Štai toks ryšys buvo…
Buvome įsitaisę signalinį punktą Lavoriškių parduotuvės antrame aukšte. Bet sužinojo tarybinio ūkio direktorius ir įsakė panaikinti. O ten buvo pakankamai patogi vieta – kadangi tolokai ir jau aukščiau. Buvo labai paprasta signalizuoti.
Tos racijos nebuvo galingos, „neimdavo“ penkis ar šešis kilometrus – porą šimtų metrų, ir jų ryšiai baigdavosi.
-O kieno galėjo būti tos racijos, kurios buvo rastos Medininkų vagonėlyje ir kurių nuotraukos dabar yra Lietuvos ypatingajame archyve esančioje Medininkų žudynių medžiagoje?
-Tai galėjo būti tų policijos vyrų, kurie saugojo Medininkų muitinės postą tą naktį. Bet kai aš filmavau, jau ten jokių racijų nebuvo… Kaip nebuvo ir butelių, apie kuriuos kalba.
-Tos racijos, kurios nufotografuotos Medininkų vagonėlio viduje, – be laidų ir be antenų. Matyt, užpuolikai bus išsukę. O kokias racijas jūs turėdavote – su antenomis ir laidais?
-Įvairių buvo. Iš pradžių buvo su gana ilgomis antenomis, o paskui jau gaudavome pasiskolinti ir su trumpesnėm…
Tiesa, Vadovybės apsaugai vadovavo toks A.Skučas. Tai kartais jis mums racijų paskolindavo. Bet buvo ir toks epizodas – čia jau akmuo į A.Skučo daržą.
Lietuvos muitinei reikėjo racijų, Amerikos lietuviai surinko lėšas ir nupirko racijų. Bet tos racijos atsidūrė Lenkijoje.
Man ir Medininkų muitinės posienio posto viršininkui Algiui Naruškevičiui tai buvo žinoma. Mes susitikome po vadinamuoju pedagoginio tiltu su A.Skuču ir tarėmės, kaip tas racijas pervežti į Lietuvą.
Aš A.Skučui pasakiau: „Kai į Lomžą buvo atvykęs popiežius, aš su grupe dirbau Lazdijų muitinėje, ir ten per tris paras labai daug autobusų praleidome pas popiežių papotieriauti. Aš ten pažįstu nemažai, tad rasime būdą, kaip tas racijas į Lietuvą parvežti“.
Nes tokia buvo tarnyba – nori nenori, reikia tokius santykius su lenkais palaikyti, kadangi, jeigu pro tave kas prasprūdo, kad ten, Lenkijoje, kelią užkirstų.
A.Skučas tada nieko neatsakė. O tos racijos, Amerikos lietuvių atvežtos iki Lenkijos, kažkur dingo. Mes jų taip ir negavome…
Kodėl tyli Tomas Šernas?
-Kodėl Tomu Šernu rūpinosi A.Skučo tarnyba – V.Landsbergio apsauga?
-Gal daugiau nieko patikimo nebuvo? Beje, pagal tai, kas čia rašoma (rodo į knygą „Nusikaltimas valstybės vardu“), ir kiek aš Tomą Šerną pažįstu, tai… Kai paskui jau buvau susitikęs jį, jau buvo nebe tas Tomas Šernas. Iš pradžių buvo vienas asmuo, o paskui… jau visai kas kita. Po to jo buvo visai kiti santykiai ne tik su manimi.
-Iš vienos pusės aš suprantu: jis, žmogus, labai daug iškentęs. Tačiau iš kitos pusės, jis – juk Tomas Šernas, vienintelis išgyvenęs Medininkų žudynes! Už jo – valstybė! Ir Tomui Šernui tereikia pasakyti: „Baikit šitą farsą Medininkų byloje! “, ir aš lažinuosi iš ko norit – situacija momentaliai pasikeistų. Tomui Šernui jau nėra ko bijoti.
-Aš irgi pagalvojau: kodėl? Kas dar gali jį paveikti? Juk du kartus jo nenušaus. Tikrai. Todėl – kodėl taip?..
-Tik hipotezė: gal šantažuoja? Juk Medininkų byloje kraujas po žudynių iš Tomo Šerno buvo paimtas, tačiau kraujo tyrimo rezultatų nėra iki šiol. Kitų, kurie žuvo, kraujo tyrimų rezultatai yra, tačiau T.Šerno – ne. Gal tie rezultatai guli pas ką nors seife ir dabar sakoma T.Šernui: „Kaip tave pastatėme ant pjedestalo, padarėme didvyrį, taip labai lengvai galime nuo to pjedestalo tave ir nukelti?“ Aišku, tai tik – hipotezė, bet kitokio paaiškinimo, kodėl Tomas Šernas tyli, nerandu.
-Kad Tomas Šernas būtų išgėręs, aš labai abejoju. Bet kad du ar trys galėjo išgerti iš baimės…
Žinot, kartą man muitininkai pasakojo: „Tikėkit, netikėkit, bet naktį, kai lieka vėliava ir daugiau nieko, ir nežinia, kas ten iš priekio atvažiuoja, tai išgerdavom po gerą šimtą gramų. Ypač trečią ar ketvirtą valandą ryte“.
Kai aš buvau Lavoriškių muitinės posto vadas,to nežinojau. Tai jie dabar man papasakoja.
Kiek aš važinėdavau ir naktimis, ir rytais, nė vieno išgėrusio nepastebėjau. Bet… įtampa. Nes, kai omonininkai atvažiuodavo, „pokalbiai“ būdavo trumpi: buožę į sprandą ir – ant žemės.
Už postus „parduota“ tiesa?
-Kaip manote, jeigu nužudytųjų artimieji suglaustų pečius ir pareikalautų tiesos Medininkų byloje, situacija keistųsi ar nelabai? Ar per daug jų į geras vietas įdarbinti, kad klaustų „nepatogius“ klausimus? Juk kiek buvo nukentėjusiųjų įdarbinta ir, pvz., tame pačiame Muitinės departamente… Iš šalies stebint, susidaro slogus įspūdis: kad kai kam davė gerus postus, gerus atlyginimus ir – „nesikniskit“. Tarsi toks savotiškas parsidavimas – mes tylėsime, o tie, kurie nužudė mūsų artimuosius ir šeimos narius, tegul gyvena sau laimingi…
-Aš esu ta tema kalbėjęs vieno minėjimo metu Vidaus reikalų ministerijos rūmuose prie Antakalnio tilto su Musteikiene. Tada ji dirbo medicinos seserimi. Tuomet aš jos prašiau vieno paprasto dalyko: „Ar jūs galėtumėt man papasakoti arba pati užrašyti, kaip jūs galvojate, kas čia įvyko.“ Kad ir vaikams liktų, ir t.t.
Ji iš karto man neatsakė.
Ten buvo šokiai. Gal po 20 minučių aš ją išsikviečiau šokti ir antrą kartą paklausiau. Ir tada ji atsakė: „Ne, aš į šį reikalą nesikišiu“.
Praėjo keleri metai, aš jai paskambinau. Musteikienė atsakė: „Dar ne“.
-Na, o kai kas net šeimomis sudarbinti į Muitinės departamentą… Nužudyto muitininko žmona, duktė…
-Taip, taip. Bet daugiausia ta kryptimi padaryta Tomo Šerno adresu.
-Žmogus su dvasininko sutana – kartu ir Muitinės departamento vyr.specialistas… Pabandykit bet kokį kitą kunigą įdarbinti į Muitinės departamentą – be šansų.
-Tai va…
Paukšteliai jau iš anksto čiulbėjo, kad…
-O nieko neteko girdėti apie jokius krašto apsaugos mokymus, kurie, kalbama, galėjo vykti būtent kažkur tose apylinkėse tą lemtingąją naktį?
-Ne. Galiu pasakyti tik tiek, kad gal dvi ar tris dienas prieš tai, kadangi mes labai dažnai pasienyje važinėdavome Lavoriškės-Medininkai ir Medininkai-Lavoriškės, aš krašto apsaugos automobilį porą kartų mačiau. Medininkų sankryžoje, ne muitinėje. Bet ten tik sėdėjo vyrai ir daugiau nieko. Nei jie stabdė, nei jie kontroliavo ką nors.
Tai tiek. O jeigu ten būtų buvę kokie nors mokymai, tai mes tikriausiai perspėti būtume buvę. Mūsų niekas neperspėjo.
Bet liepos 30 d. aš, instruktuodamas Medininkų poste, vyrams pasakiau: „Neužmikit ant laurų, žinokit, kad aplink tikrai neramu, būkit būdrūs“. Aš iš savo šaltinių šiek tiek žinojau, kad kažkas gali būti.
Kaip jūs rašote savo knygoje, kad per Dž.Bušo vizitą Maskvoje reikėjo kažkokio „kipišo“ , tai tikrai taip.
Ir galiu užtikrinti, kad kai kas iš Vyriausybės, iš „juodųjų berečių“ ir Vilniaus OMON’o vadas B.Makutynovičius apie tai kalbėjo.
-Prieš žudynes aplink Medininkų postą buvo sujudimas: Vilniaus omonininkai demonstratyviai atvažiavo, fotografavo…
-Aš mačiau tik krašto apsaugos vyrus. Kažkur 600-800 metrų nuo Medininkų posto: kai atvažiuoji nuo Medininkų miestelio, nuo vadinamos kolonėlės ir parduotuvės, ten yra kelias. Tai toje sankryžėlėje stovėjo krašto apsaugos mašina. Mačiau porą kartų.
-O ko jūs ten važinėjote?
-Mes ten važinėjome su Algiu Naruškevičiumi, Medininkų posto viršininku, nes kaip tik žiūrėjome, kur kabelį galėtume prasitiesti – norėjome antrą telefono liniją statyti. Štai tada ir matėme krašto apsaugą.
-Koks automobilis buvo?
-Atrodo, balta „Latvija“.
-Keliese buvo?
-Vairuotojas buvo lauke, o keturiese sėdėjo viduje. Iš viso penki žmonės.
Iš paprasto girininko daugiau pagalbos, negu iš krašto apsaugos
-Tai pasieniečiai jums nepadėdavo atmušti OMON’o užpuolimus?
-Nei Medininkuose, nei Lavoriškėse krašto apsauga mums nepadėjo išvengti nei omono, nei kitų dalykų. Šitoje vietoje mes dirbome susivieniję savarankiškai: patys važinėjome, žiūrėjome, kad neužpultų netikėtai.
Kelis kartus esame bėgę, gerai, kad automobiliai buvo geri. Nežinau, kas būtų buvę.
Iš Šumsko važiuojant į Lavoriškes, pamatėme, kad mus seka „penktas“ žiguliukas – o tai buvo Makutynovičiaus tarnybų mašina. Aš turėjau nors ir seną, bet gerą BMW, ir mes nesunkiai žvirkeliu nuo jų pabėgom.
-O buvo, kas jums padėjo?
-Taip, Lavoriškių girininkas Tamulis. Tai buvo doras žmogus. Pradžioje jis mums parūpino šunį – tai tas pirmiausiai loti pradėdavo. O paskui nuvesdavo į mišką ir parodydavo, iš kur prie mūsų posto eidavo, iš kokio atstumo stebėdavo… Kur laukta, kur būta, kur stovėta, o kur sėdėta ir dešrą valgyta…
Kadangi aš jau turėjau tokio patyrimo Lavoriškėse prie savo posto, tai, nuvažiavęs filmuoti į Medininkų postą, tokias vietas irgi nufilmavau.
O Lavoriškėse mums girininkas Tamulis parodė, iš kurios pusės buvo mūsų namelis sušaudytas, vėliava sušaudyta.. Nežinau, kodėl paskui valdininkai jį net, kaip skaičiau, buvo į psichiatrinę uždarę. Jis kažkam „užmynė“ ir labai stipriai.
Tamulis tuo metu buvo vienas iš tų, kur padėjo. Ir tuometinis seniūnas, kaip nekeista…
„Jedinstva“ Lavoriškėse rengdavo susirinkimus. Tad tarybinio ūkio direktorius neduodavo mums net elektriko, jau nekalbant apie kraną. O seniūnas arba labai apsimetinėdavo, arba nuoširdžiai padėdavo.
Ateinu pas seniūną ryte, sakau: „Toks reikalas – vėl neduoda elektriko. Sudegino namelį, atsivežiau kitą, reikia įlipti į stulpą, elektrą pajungti, pats neįlipsiu“. O seniūnas: „Aš jam negaliu pasakyti, bet galiu pasakyti elektriko pavardę“.
Aš elektrikui – penkis rublius, ir jis lipa į stulpą… O tarybinio ūkio direktorius paskui jį iš darbo veja…
Tas tarybinio ūkio direktorius buvo didelis kenkėjas. Kaip šiandien prisimenu: ateinu į dirbtuves, kranas užvestas stovi – kažkur važiuos. Sakau: „Direktoriau, leiskit kranui 20 minučių nuvažiuoti, namelį iškelti“. Nes nevarysi iš Vilniaus krano į Lavoriškes, jeigu ten yra. „Sugedęs, niekur nevažiuos“. Ir nuėjo. Toks buvo pilietis. Tikras „jedinstveninkas“.
-Kadangi tas girininkas jau buvo jums pasakęs, iš kur maždaug stebi, seka, tai nuvažiavęs į Medininkus po tų žudynių jau žinojot, kur ir ko ieškoti?
-Taip, tačiau ne kiek žinojau, kiek jaučiau. Tas vietas, kur ištrypta, išstovėta, aš filmuodamas specialiai kelis kartus arti pritraukiau. Ir kad būtų matyti mineralinio butelis, kaip šiandien prisimenu. Arba tas vėžes: jeigu žudynių vietoje niekas nedarė jų gipso liejinio, tai iš to priartinimo galėjo nustatyti, koks tai buvo transportas.
„Gal tos muitinės Lietuvoje ir nebus“
-Nepriklausomybės kūrimo etapas – sunkus ir pavojingas, tai tarsi vaikščiojimas skustuvo ašmenimis.
-Daugiausia tais skustuvo ašmenimis vaikščiojo eiliniai piliečiai, kurie atviromis akimis ir dūšiomis tikėjo, kad reikia šitaip daryti, nes čia yra mūsų tiesa.
O visi tie, kurie pradėjo naudotis ir žaisti nešvarius žaidimus, tai ir dabar panašiai elgiasi: tik anksčiau – su turtu, dabar – su ES pinigais. Taip ir liko tokia neapibrėžta situacija.
-Muitinė nepriklausomybės pradžioje – čia daugiau buvo politinė valstybės funkcija, kad parodytų, jog esame nepriklausoma valstybė, turinti savo muitinę ir sienų apsaugą, ar ekonominė – kad apsaugotų nuo nelegalių ir neleistinų prekių išvežimo?
-Ekonomika gal svarbiau buvo K.Prunskienei, kuri tuo metu Muitinės mokykloje dėstė. Tačiau muitinė buvo svarbi kaip valstybės sienų apsaugos institucija, kaip valstybės simbolis.
Ir gal jums bus keista, bet muitinė buvo svarbi tiems žmonėms, kurie ten kiekvieną dieną stovėjo ir ėjo. Ne valdžiai.
-Ką turite omenyje?
-Jeigu Muitinės departamente, vykstant susirinkimui ir suvažiavus 200 muitinės darbuotojų, net neeilinių, iš visos Lietuvos, V.Valickas (tuometinis muitinės vadovas – KK past.) atsistoja ir pasako, kad „gal tos muitinės Lietuvoje ir nebus“?
Valickas! Vadas! Galit įsivaizduoti?
Čia irgi jam ne šiaip sau išsprūdo – jis vaikščiojo pas Z.Vaišvilą (tuometinis vicepremjeras, saugumo vadovas – KK past.), buvo prie tų, kaip pasakyti, išrinktųjų.
Taigi, jeigu jis drįso pasakyti šitaip mums, savo pavaldiniams ir muitinės tarnautojams, viešai, tai galite įsivaizduoti, kaip į mus mostelėdavo ranka Seime, svarstant muitinės klausimus?
Buvo toks požiūris: muitinės reikėjo mums, o ne valstybei. Eiliniai žmonės buvo įsitikinę, kad jie saugojo Lietuvą.
-Kada tas pasitarimas buvo Muitinės departamente?
-Tai buvo kažkur 1991 metų gegužė – birželis.
-Tai gal V.Valickas turėjo omenyje, kad: „vyrai, jūs dirbkit, bet nepersistenkite, nes dar neaišku, ar ta nepriklausoma Lietuva iš tiesų bus“?
-Pasakė taip, pakartosiu žodis žodin: „Gal tos muitinės Lietuvoje ir nebus“. Girdėjo apie 200 žmonių.
-Kaip jūs tada tuos žodžius supratote?
-V.Valickas buvo buvęs „obėchėesininkas“ – kad jis bet kuriuo metu užsidės kitą kepurę ir vėl tarnaus kaip tarnavęs. Ir daugelis taip suprato.
„Jūs įsivaizduojat, kas čia būtų?“
-Žiūrėkite, kai pas mus kovo 19 d. Lietuvoje įvyko kratos vadinamoje „antinatininkų“ ir „Rusijos mylėtojų“ stovykloje, koks klyksmas kilo sisteminėje Rusijos žiniasklaidoje – net „seksekspertę“, kuri neturi nieko bendro su žurnalistika, Rusijos žiniasklaida „padarė“ „Lietuvos žurnaliste“. Tačiau, pvz., Medininkų tema Rusijos žiniasklaidoje – tabu. Tai rodo, kad oficialioji Medininkų žudynių versija tinka tiek Lietuvai, tiek Rusijai.
-Ne Lietuvai, o esamai Lietuvos teisėtvarkai. Bet ji gali pasikeisti.
-Kada pasikeis?
-Ta kryptis bus tol laikoma, kol bus tų, kurie visą tą košę užvirė. Ir, aišku, priklausys nuo to, kas bus generalinis prokuroras.
-Panašu, kad šita „chimera“ dar labai įtakinga ir vis dar turi savo įtakoje raktinius postus teisėsaugoje. Žiūrėkite, B.Makutynovičius, kurio pavardę paminėjo tik atgavęs sąmonę ligoninėje Tomas Šernas, už akių teisiamas (ne, ne Medininkų) Vilniaus OMON’o byloje – dėl muitinės vagonėlių užpuldinėjimo ir deginimo (sutikite – tai smulkmena, palyginus su Medininkų žudynėmis), tačiau paieška per Interpolą net nepaskelbta. Na, nors dėl akių galėjo paskelbti, o tai dabar ir plika akimi matosi, kad Lietuvos teisėsauga dangsto B.Makutynovičių. Ir dangsto dėl Medininkų bylos.
-Jeigu būtų norėta, tai B.Makutynovičius, nors jis ir Rusijoje, būtų prisiviliotas į Lietuvą. Bet… Jis spaudė ranką prokurorui, buvo susitikęs ir su V.Landsbergiu. Pasišnekėjo ir išvažiavo.
Ir, kol šitie ponai valdžioje, jo negali „imti“. Nes, jeigu „paims“, jis pasakys apie sandorį: ką sakė ir kodėl taip buvo susitarta.
Jūs įsivaizduojate, kas čia būtų??? Kaip jau aš esu jums sakęs, čia ne vienas būtų nepagalvojęs apie prezidentus.
–Jūs prakalbot apie naują generalinį prokurorą. Tai iš karto prisiminiau: visai neseniai per televiziją rodė filmą apie V.Putiną, kaip jis atėjo į valdžią. Žinot, pažiūrėjau ir pirma mintis buvo: pas mus sistema – vienas prie vieno. Štai, Rusijos prezidentas B.Jelcinas turėjo problemų su tuometiniu generaliniu prokuroru – mat tas pradėjo per daug giliai kapstytis po Kremliaus remontus ir siūlas pradėjo vesti link paties B.Jelcino, tad Rusijos prezidentas kreipėsi pagalbos į tuometinį premjerą V.Putiną. Netrukus Rusijos TV atsirado toks reportažas: generalinis prokuroras KGB konspiraciniame bute linksminasi su prostitutėmis. Generalinis prokuroras atsistatydino, tyrimas, vedęs link B.Jelcino, subliūško. Aišku, pas mus buvo ne KGB konspiracinis butas ir ne prostitutės, bet sistema analogiška: pačioje generalinio prokuroro D.Valio karjeros pradžioje – moteris po ratais. Ir viskas – akivaizdžiai matėsi, kad D.Valys visą savo kadenciją buvo „pakabintas“.
-Tai gerai, kad matosi. O kiek yra pareigūnų, valdininkų ir tokių ryšių bei situacijų, kurios nesimato? Užtenka pasakyti: „Dar žodis ir išeisi iš kabineto su voku kišenėje ir antrankiais“… Ir ką žmogus turi daryti?
Aš ir dabar žinau keletą politikų Seime, kurie tikrai dori ir manė, kad gali ką nors nuveikti. Bet kai pamatė, kad partijos linija tokia – ir viskas…
Dėl NATO – taip, dėl teisėtvarkos – ne?
-Tai gal turi būti priimtas politinis susitarimas, kad toje mūsų teisėsaugoje kas nors pasikeistų?
-Arba politinis susitarimas, arba turi ateiti nauja karta, kuri po truputį keistų šitą sistemą. Ji per daug įsišaknijusi ir per daug įtakinga, kad būtų kokie greiti pokyčiai.
Reikia labai rimtos ilgalaikės strategijos, kantrybės ir keleto naujų jaunų, gerų žmonių politikoje. Ir vienoje, ir kitoje pusėje: kad ir pas socdemus, ir pas konservatorius atsirastų grupė naujų žmonių, kurie labai dėsningai ir nuosekliai siektų šitų tikslų.
Tačiau tam reikia laiko. Jeigu tokie žmonės išsišoks, juos tuoj pat sudirbs.
Tie žmonės gali pyktis, kariauti rinkimuose, užimti postus, bet jie turi pakeisti esamą situaciją…
Tačiau, tiesą sakant, šiuo metu iš jaunesnių žmonių nematau tokių, kurie galėtų suvienyti pažangesnes jėgas ir iš esmės imtis teisėtvarkos. O teisėtvarką sutvarkius, jau daug ką galima pajudinti rimtai.
Kai kas galvojo, kad D.Grybauskaitė tai padarys. Deja…
-Bet dėl NATO, dėl užsienio politikos strategijos visos partijos pasirašė strateginį susitarimą. Kodėl nėra tokio susitarimo dėl teisėtvarkos?
-Užtat, kad lovį reikia dalintis. Labai paprasta.
-Ačiū už pokalbį.
