Informacinis analitinis portalas „NewsBalt“ paskelbė interviu su kaliningradiete Nadiežda Mel, žmona Jurijaus Mel, kurį Lietuvos teisėsauga sulaikė įtarus nusikaltimu Lietuvos tautai 1991 m. sausio 13 d., kai prie Vilniaus televizijos bokšto žuvo žmonės. J.Mel žmona Lietuvą kaltina vyro pagrobimu ir mano, kad tai susiję su situacijos paaštrėjimu – Ukrainos krize.
Jeigu Medininkų byloje buvęs Rygos omonininkas Konstantinas Michailovas „informacinio karo” prasme Lietuvai pavojaus nekėlė – nes jis yra žmogus be pilietybės (Rusijos pilietybę prarado, kai pagal liudytojų apsaugos programą Latvija pakeitė K.Nikulino tapatybę – tapo Michailovu – ir suteikė jam Latvijos pilietybę, kurią po nuosprendžio Vilniaus apygardos teisme panaikino), tai akivaizdu, kad J.Mel atveju situacija bus kitokia – jo advokatu, pasak „News Balt”, jau rūpinasi Rusijos ambasada, o pats J.Mel sulaikymas bus traktuojamas kaip pagrobimas.
Taigi, skaitytojų dėmesiui – “NewsBalt” interviu su J.Mel žmona Nadežda Mel.
-Nadiežda, papasakokite apie Jūsų vyrą.
-Nesuprantu, kodėl visi naujienų kanalai apie jį kalba tik kaip apie „Rusijos pilietį“, bet nieko apie tai, kad jis ( kadrinis?) kariškis. Jis karininkas, visą gyvenimą paskyręs tarnauti Tėvynei ir savo gyvybe rizikavęs dėl Tėvynės. Tai ne tik pilietis, tai Rusijos karinis elitas. Jurijus daugelį kartų apdovanotas medaliais, ordinais, raštais, šalies vadovybės apdovanojimų sąrašas didžiulis. Armija jam buvo viskas. Ir norisi tikėti, kad Tėvynė nepaliks jo nelaimėje, išties jam pagalbos ranką.
-Kaip Jūs sužinojote, kad sulaikytas?
-Man paskambino mūsų pažįstamos, su kuria Jurijus vyko į Lietuvą, vyras. Pasakė, kad Jurą sulaikė pasienyje. Pamaniau, kad gal tai pokštas. Sakau – gana juokauti. O jis – Nadia, tai rimta …
Jau vėliau, pažįstama papasakojo, kad juos sulaikė Lietuvos pasienyje, grįžtant į Kaliningradą. Pradžioje juos sulaikė porai valandų, kol aiškinosi kažkokias aplinkybes. Moteris pasiprašė į damų kambarį, o sugrįžusi bendrakeleivio nerado – mano Juros. Paklausus – kur jis – atsakė, kad jį areštavo ir gabena į Vilnių, į Generalinę prokuratūrą, nes jis nusikaltėlis. Kuo kaltinamas, už ką – nepaaiškino. Manau, kad tai buvo žmogaus pagrobimas, be protokolo, be kviestinių. Tiesiog pagrobimas. Be abejo, akivaizdi politinė gaidelė. Aš manau, kad jo sulaikymas susijęs su politinės situacijos paaištrėjimu, ir konkrečiai – su Ukrainos krize.
-Ar po pagrobimo Jūs susisiekėte su Jurijum?
-Tik vieną minutę buvo leista kalbėtis su juo. Nepajėgiau ką nors paklausti. Jis tik pasakė, kad viskas tvarkoj, nepergyvenk, mane sulaikė dėl 91-jų metų įvykių. Jis vis kartojo „nepergyvenk“. Bet jo balse aš girdėjau atsakingo už šeimą žmogaus raminimą, žodžius silpnai moteriai, negalinčiai įveikti šios baisios mašinos. Bet juk aš jo žmona, aš – mylinti moteris. Ir kol yra jėgų belstis į bent kurias duris, skambinti žmonėms, prašytis pagalbos … reikia parinkti žodžius,kai antrą parą nemiegi … Noriu įrodyti vyrui, kad aš jo verta sutuoktinė. Ne namisėda, prie viryklės laukianti jo sugrįžtant. Ir mes išgelbėsime jį, padedant visiems.
-Ar su Jumis susisiekė Rusijos valdžia?
-Man skambino Rusijos pasiuntinybės Lietuvoje konsulinio skyriaus vadovas Mamajevas. Pranešė, kad pasiuntinybė ieško advokato, tarptautinės teisės specialisto. Taip pat pasakė, kad 2013 m. liepos 14 d.buvo paskelbtas teismo sprendimas, kuriame Mel, kaip ir kiti kariškiai, buvo pripažintas kaltu dalyvavus Vilniaus TV bokšto šturme.
-Ar Jurijus Jums pasakodavo apie šiuos įvykius?
-Pasakojo, bet neperdaugiausiai. Supraskite – sausio 13 1991 m. nebuvo Lietuvos nepriklausomybės laikas. Ir karininkai vykdė TSRS Ginkluotųjų Pajėgų įsakymus. Jiems įsakė sėsti į tankus. Suprantama, savo vadovų įsakymus privalu vykdyti. Tai patvirtins ir šiandien bet kurios šalies kariškiai – tiek Rusijos, tiek Lietuvos. Jis žmonių nežudė. Snaiperiai žudė, o tankai stovėjo aikštėje, skirstė žmonių srautus, kad išvengti spūsties.
… Atvirai sakant, aš tikėjausi, kad lietuviai išsiaiškins, jog tai nesusipratimas. Vis tikėjau, kad gal šiandien ar rytoj paskambins ir praneš, kad atvykčiau į Sovietsko – Panemunės pasienio punktą – sutikti vyrą.
-Jūs sakėte, kad Jurijus – karininkas, rizikavęs gyvybe dėl Tėvynės. Tai – metafora?
-Aš papasakosiu įvykį, kai Jura tarnavo Tadžikistane, 201-oje taikdarių divizijoje, vadovaujamoje generolo Orlovo. Ten mano vyras buvo apdovanotas ordinu „Už kovinius nuopelnus“ – operacijoje saugant tadžikų – afganų sieną. Jurijaus Mel dėka didžiulėje pasienio zonoje – nuo Pendžabo iki Maskvos pasienio dalinių buvo kontroliuojama narkotikų prekyba į Tadžikistaną, ir suprantama, gilyn, į Rusiją. Ir į tą patį Pabaltijį. Už mano vyro gyvybę afganai žadėjo dideles dolerių sumas.
Ir kita istorija. Jurijus sutrukdė pagrobti moterį įkaite. Tada buvo pagrobtas įkaitu jis pats. Kai man tai pasakė – tada nebuvau tiek užgrūdinta – aš apalpau.Bet mūsų divizija išlaisvino tankų bataljono vadą per vieną dieną. Mūsų pulkas išdrįso spręsti nedelsiant, be aukštųjų instancijų sprendimų. Mūsų vaikinai išvyko tankais, apsupo pastatą, kur buvo laikomas Jurijus. Tiesa, tankai neturėjo šovinių, bet ir to užteko, kad bataljono vadas būtų paleistas.
-Jūsų foto albume aš matau dabartinį Rusijos gynybos ministrą Šojgu, ant rankų laikantį vaiką …
-Tai nuotrauka iš to, „tadžikiško“ gyvenimo. Pas mus, į 201 diviziją labai dažnai atvykdavo įvairūs politikai, žymūs veikėjai, Žirinovskis, Rozenbaumas, grupė „Liuba“, dainininkė Anastasija… Kartą su svečiais atvyko Šojgu, tada dar Ypatingųjų situacijų ministras. O mūsų divizijoje, kuri buvo išties tikra šeima, tarnavo Priešgaisrinės dalies viršininkas Jakov Turuckij. Jis turėjo anūką, ir krikštatėviu turėjo būti Jurij Mel. Kadangi atvyko aukštasis svečias – Šojgu, tai kolegialiai nusprendėme – šią garbingą pareigą pavesti ministrui. Ir štai mūsų albume atsirado nuotrauka – Šojgu ant rankų laiko krikštasūnį. Vėliau juokavome – berniukas turi du krikštatėvius – kaip dvigalvis erelis – vienas – Šojgu, antras – Mel.
-Ar Jums skambina Jurijaus kolegos?
Žinote, per tas tris dienas aš sulaukiau gal 3000 skambučių. Kolegos, draugai, pažįstami. Ir visi klausia – kokių veiksmų imasi Vyriausybė, kad išlaisvinti Rusijos karininką? Kodėl įvyko toks nesusipratimas?
-Žiniasklaidoje skelbiama informacija, kad Jurijus serga diabetu. Kiek tai rimta?
-Tai daugiau, nei rimta. Tai prasidėjo 2009 metais, kai mano vyras baigė tarnybą. Kaip tik buvo masiniai mokymai „Vakarai – 2009“. Šie mokymai, neperdedant, atėmė Juros gyvenimo dalį. Po mokymų pastebėjome, kad jis pradėjo netekti sąmonės. Kartą, po 2 valandų alpimo, tapo aišku, kad laikas į pensiją. Medikai nustatė cukrinį diabetą. Rezultate, kaip mes karčiai juokaujame, Jurijus Nikolajevičius Mel, apibendrinus 39 metų tarnybos lengvatiniame ekvivalente Rusijos Federacijos Ginkluotose Pajėgose gavo Gvardijos pulkininko vardą ir Cukrinį diabetą. Ir dabar, kai jis yra lietuviškoje kameroje, didžiausias mano nerimas – jo sveikata. Kartais jam apmirdavo kojos, ir yra grėsmė, apie ką įspėja medikai, kad gali tekti amputuoti vieną koją. Nežinau ar dabar jis gauna kokius nors vaistus, ničnieko nežinau… Nesinorėtų, kad karininkas, visą gyvenimą paskyręs Tėvynėj, padarytu tą tikrai.
-Jūsų pasakojimu – Jurijus – kariškis iki kaulų smegenų alfa ir omega. O koks jis gyvenime, na tarkim, namuose?
-Gal tai skambės neobjektyviai – „nuo žmonos“, bet Jura turi ypatybę visai ne karišką – jis yra skaitymo fanatikas. Jo ypatingai gera atmintis, jis mintinai moka ištisus tautinės klasikos puslapius. Netgi aš, filologė, su Jura naujai pažinau Kupriną, Levą Tolstojų, Maminą-Sibiriaką, Valentiną Pikulį, Eduardą Radzinskį. Apart grožinės literatūros, jis didelis istorinės literatūros gerbėjas, taip pat domėjosi įvairių šalių karine technika, ginkluote, uniforma.
-Beje, kodėl kalbėdama Jūs nelinksniuojate pavardės Mel?
-Todėl, kas tai ukrainietiška pavardė, nelinksniuojama. Kaip ir jis pats.
Parengta pagal „NewsBalt“
