Gal ir keistai skamba ši frazė, bet tai savisaugos realybė. Nereikia toli žiūrėti. Lietuvoje mes turime savo „teroristą“ Drąsių Kedį. Jei ne jo „teroro aktas“, tuomet labai greitu metu mūsų neįkainojamos vertybės (kolūkiečių nomenklatūra), kurias gina ir dangsto sovietų išdresiruoti sarginiai šunys(Lietuvos teisėsauga), „šal(aš)av(ičiūči)ų“ rankomis, įstatymo vardu, atiminėtų mūsų vaikus vien tam, kad „neįkainojamos vertybės“ turėtų kur kaišioti savo „šikalais smirdančius sysalus“ (atrodo būtent taip Drąsiaus 4 metų mergytė įvardino mus valdančių ir teisiančių vertybių pikantiškus žaidimus).
Man netgi susidarė įspūdis, kad visos tos „smurto prieš vaikus stabdymo“ įstatyminės kampanijos yra kuriamos ir eskaluojamos būtent tam, kad pripildytų vaikų namus, jau seniai tapusius „neįkainojamų vertybių“ orgijų tiekėjais.
Drąsiaus „teroro aktas“ išblaivė daugelį nebaudžiamumo ir visagalybės rojuje užsimiršusių „neįkainojamų vertybių“. Patikėkite manimi – ne tik mūsų, bet ir visos Europos „neįkainojamos vertybės“ pasijuto nejaukiai.
Aš gyvenu Londone, todėl pradžioje buvo keista, kad nė vienas informacijos šaltinis Didžiojoje Britanijoje nepranešė apie Lietuvoje nugriaudėjusį neeilinį įvykį. Nors apie tariamus arba realius katalikų kunigų nusižengimus vietinė ir viso pasaulio žiniasklaida ilgai ir nuobodžiai triūbina dieną ir naktį, krokodilo ašaromis apraudodama išniekintus vaikučius. Bet vėliau tapo aišku, kad salos čiabuvius valdančios „neįkainojamos vertybės“ išmintingai pagalvojo, jog nereikia leisti į viešumą „blogų pavyzdžių“ apie tai, kad ir valdantieji yra lygiai tokie pat mirtingi kaip ir visi žmonės. Jie suprato, kad nereikia eilinį kartą priminti, jog įmanomas dar vienas teisingumo valdantiems įgyvendinimo būdas.
Vienas žmogus, kurį aš pažinojau, už tai, kad tapo profsąjungos aktyvistu, buvo brutaliai išmestas iš darbo įmonėje, kurią kontroliuoja „neįkainojamos vertybės“. Jis aštuonerius metus vaikščiojo po teismus ieškodamas teisybės, bet mirtis jį surado greičiau, nei jis rado teisingumą Lietuvos teismuose.
Kaip gerai, kad pas mus neteisybės palaužti žmonės miršta tyliai. Kas pasikaria, kas nusiskandina ar susidegina. Mūsų „neįkainojamos vertybės“ gali miegoti ramiai. Tokių „drąsių“ drąsioje šalyje yra vienetai. Bet štai mums (ne vertybėms), vaikus auginantiems tėvams, miegoti ramiai neišeina.
Nes ką tu žinai, kokiai „neįkainojamai vertybei“ patiks tavo vaikutis, žmona, namas, verslas ar pan. O juk jie daro, ką tik nori, – jie virš teisingumo. Todėl nė vienas iš mūsų nėra apsaugotas nuo to, kad teks tyliai numirti, kai neteisybė tave palauš bevaikščiojant ir ieškant teisybės mūsų teismuose.
Aš asmeniškai jau susidūriau su vienos iš „neįkainojamų vertybių“ šeimynėlės vaikeliu, kuris nutarė mane teisėtai apiplėšti. Galiu savo patirtimi paliudyti, kad ir ką tu bedarytum, kiek tu bemindytum teismų slenksčius, tu nieko negali padaryti. Jiems pavaldūs teisėjai, kurie, žiūrėdami į tave kiauliškom akelėm, numykia: „vsio zakonno“.
Kažkada sovietmečiu buvo pasakojamas toks anekdotas: „Mirties patale senas armėnas duoda paskutinius nurodymus savo vaikams. Tarp tų nurodymų, kaip vieną iš svarbiausių, jis nurodo jiems ypatingai saugoti žydus“. Vaikai, nesupratę, dar kartą perklausia seno tėvo, kodėl jie turi saugoti žydus. Senis į tai atsako:
– Vaikeliai, saugokite žydus, nes jeigu išnaikins visus žydus, tuomet pradės naikinti armėnus.
Tiktai drastiško atpildo baimė stabdo daugelį „neįkainojamų vertybių“ nuo to, kad atvirai galėtų piktnaudžiauti savo neribota valdžia. Todėl jie, kaip ir vilkas iš žymios Krylovo pasakėčios, bent jau išoriškai savo nusikaltimams privalo suteikti teisėtumo atspalvį.
„,O aš kuo kaltas?" – ,,Ar da netylėsi?
Nubodo man klausyti tavęs.
Jau kaltas tu dėl to, kad mane valgyt spiria",-
Ir tuoj ėriuką, į dantis pagavęs,
Nusinešė antpiet į tamsią girią… (Krylovas)
P.S. Todėl kaip tai neatrodytų paradoksalu, bet saugokite „teroristus“, nes tik jų buvimas sąlygoja tai, kad mus valdanti kolūkiečių nomenklatūra bent išoriškai laikosi teisėtumo.
Vladimiras Troščenka,
Didžioji Britanija
2010-03-31
