Kai Vilniaus apylinkės prokuratūros prokuroras Egidijus Motiejūnas, nepasibaigus mažametės tvirkinimo baudžiamosios bylos procesui (įsiteisėjusiu nuosprendžiu laikomas toks nuosprendis, kuris priimamas apeliacinės instancijos teismo, arba tai gali būti neapskųstas per 20 dienų apylinkės teismo nuosprendis – LR BPK 336 str. 2 d.), galimai piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, surašė tarnybinį pranešimą dėl nepabaigtos bylos liudytojų neva melagingų liudijimų.
Pagal LR BK 233 str. tokie prokuroro veiksmai gali būti traktuotini kaip poveikis liudytojui, kad jis duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu ar teisme, juos pakeistų.
Baudžiamoji byla dėl A.Ūso nėra išnagrinėta, joje nėra priimtas galutinis ir neskundžiamas nuosprendis.
Beje, E.Motiejūnas ar koks kitas prokuroras negali patikrinti faktinių aplinkybių, apie kurias pasakoja V.Kedys, nes mažametės nukentėjusiosios niekam neleidžiama matyti ir apklausti, o trečias buitinės scenos dalyvis yra miręs.
Be to, V.Kedžio liudijimas nepatenka į „žinomai melagingo liudijimo, dėl ko galėjo būti priimtas neteisingas sprendimas“, kategoriją, nes Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas priėmė „teisingą sprendimą“ – tokį, kokio prašė E.Motiejūnas.
(Be to, V. Kedžio liudijimas neprieštarauja mažametės nukentėjusiosios parodymams, kurių E.Motiejūnas negali pasiekti pripažinti melagingais, nes negali patraukti pačios aukos baudžiamojon atsakomybėn.)
Taigi, jeigu tie liudijimai buvo neva „melagingi“, jie nepadarė jokio žalos iš anksto galimai suplanuotam ir surašytam nuosprendžiui – mat jo turinį galima buvo pasiskaityti dar prieš mėnesį viename iš ruporų, kuris seniausiai buvo „išteisinęs“ kaltinamąjį.
Taigi E.Motiejūnas galimai persistengė: kai neišnagrinėtos bylos liudytojams – ir būtent nukentėjusiosios aukos pusės liudytojams – keliamos baudžiamosios bylos – tai gali būti traktuojama kaip nusikalstama veika. Nes tokia veika gali būti traktuojama ir kaip netiesioginis poveikis nukentėjusiajai. Taip pat tokie E.Motiejūno veiksmai gali būti traktuojami kaip poveikis visiems nukentėjusiesiems nuo pedofilijos visose bylose – yra galimai bandoma pademonstruoti, jog šitokiu būdu galimai bus susidorota su vaikų artimaisiais, jeigu jie ryšis kreiptis dėl vaiko tvirkinimo ar prievartavimo. Siekiama taip galimai parodyti, jog mažamečio nukentėjusiojo parodymai yra niekiniai.
Tokiu būdu galimai siekiama parodyti, jog „pedofilijos Lietuvoje nėra“ – nes jeigu vaiko ir artimųjų parodymai laikoma melagingais, o kaltinamojo pusės- teisingais, nebus įmanoma priimi nei vienoje byloje apkaltinamojo nuosprendžio.
Net jeigu apygardos teismas atmestų nukentėjusiosios atstovės apeliacinį skundą – vien faktas, jog nepasibaigus baudžiamosios bylos nagrinėjimui, teismo proceso metu galimai siekiant paveikti liudytojus, kad jie atsisakytų savo liudijimų, yra iškeltos bylos, gali būti traktuojama kaip nusikalstama veika – poveikis liudytojui, ir netiesioginis poveikis pačiai nukentėjusiajai.
Beje, jeigu jau E.Motiejūnas nori įrodyti, jog „jokios pedofilijos nebuvo“, jis turėtų iškelti bylas ir kaltinamąjį aktą surašiusiam prokurorui, bylą tyrusiems prokurorams, psichologei, kuri nustatė, jog mergaitė nėra linkusi į fantazavimą. Negalima selektyviai išsirinkti tam tikrų žmonių ir kelti jiems bylas. Jeigu jau E.Motiejūnas šitą dar visiškai neišnagrinėtą bylą laiko niekine, jis turėtų kreiptis į generalinį prokurorą dėl prokurorų, neva neteisėtai tyrusių bylą, atsakomybės. Tai nėra padaryta.
Beje, pagal Europos žmogaus teisingumo teismo praktiką, tokie E.Motiejūno veiksmai yra pagrindas pripažinti Konvencijos pažeidimus, nes tokiais veiksmais daromas poveikis ne tik liudytojams, bet ir aukštesnės instancijos teismui, kad jis nepriimtų palankaus aukai sprendimo.
Todėl galima netgi padėkoti E.Motiejūnui, jog šią bylą jau pavertė beviltiška, ir Lietuvoje praėjus visas teismines instancijas, sėkmė Strasbūre dėl esminio Konvencijos pažeidimo yra garantuota.
Seime, be to, gali būti, bus registruojamos įstatymo pataisos, kad nusikaltimams seksualinio apsisprendimo laisvei nebūtų taikoma senatis – kad pačios aukos, kai suaugs, galėtų kreiptis į teismą. Nes ši rezonansinė byla parodė, jog tiek valdžia, tiek teismas gali meistriškai eliminuoti aukos atstovus, kurie ją gina, ir palikti pačią auką be atstovavimo. Ir šioje vietoje, beje, buvo bylos „sėkmė“, bet ne tame, jog įrodymų nebuvo.
Teismas be to, nevertino poligrafo metu surinktų įrodymų, net nesiaiškino apie poligrafo tyrimo metu gautų įrodymų įrodomąją reikšmę – panašiai, kaip skandalistai, kurie nepripažino FNTT vadovų atleidimo – neva poligrafas yra niekinis instrumentas tiesai nustatyti.
Visais atvejais, pedofilijos bylos liudytojai patys privalo kreiptis dėl galimai nusikalstamų prokuroro E.Motiejūno veikų, kad yra neteisėtai veikiami nepasibaigus baudžiamosios bylos procesui, verčiami atsisakyti savo parodymų.
