Kai penktadienį apsilankiau Generalinės prokuratūros organizuotoje vadinamojoje spaudos konferencijoje, kur turėjo
nutarimo dėl tyrimo Vytauto Pociūno nužudymo esmę pristatyti Organizuotų nusikaltimų tyrimo ir korupcijos departamento prokuroras Urbelis, ilgai negalėjau suprasti, kur patekau – į dramos teatrą ar prokuratūrą? Todėl svarsčiau – rašyti teisinę spaudos konferencijos apžvalgą ar recenziją teatro spektakliui?
Nežinau, kur A.Urbelis mokėsi oratorystės ir demagogijos meno, bet šioje „spaudos konferencijoje“ jis pademonstravo savo „gebėjimus“. Beveik nei vienam žurnalistui nepavyko užduoti jokio teisinio klausimo – tik išgirdęs klausimą apie bylą, A.Urbelis pradėdavo pasakoti ką nors būtinai „ne į temą“.
Galiausiai paklaustas (kai šiaip ne taip pavyko surasti sekundės dalį Urbelio monologe, kai jis atsikvėpė) apie tai, ar mirusiojo poza iš viso būdinga kritimui iš aukštumos, prokuroras labai susijaudino ir pakeltu tonu pasakė, jog būdinga. Ir pridūrė vieną įdomų dalyką – jog neva Vytauto Pociūno ranka netgi nutrūko, amputavosi, neva jam užkliuvus už statybinių pastolių.
Kadangi pati tyrinėju analogišką bylą, kur žmogus neva iškrito per neatsidarantį ir vinimi užkaltą langą, ir Vilniaus apygardos teismas pirmiausia prokurorams liepė aiškintis būtent, ar žuvusiojo poza iš viso atitinka kritimą iš aukštumos, tai šioje byloje ir peršasi prielaida – jog ir Vytautas Pociūnas galėjo iškristi kaip toje byloje – per neatsidarantį langą.
Na, kur jūs pasaulyje matėte žvalgybininką, kuris rinktųsi nesaugų viešbutį? Nors prokuratūra bandė ir tebebando įrodyti, jog Vytautas Pociūnas nebepriklausė VSD, ir nebuvo joks žvalgybininkas, ir nevykdė jokios užduoties tada Baltarusijoje, kur jūs rasite kad ir buvusį žvalgybininką, kuris rinktųsi nakvynei viešbutį su atsidarančiais langais?
Pavyzdžiui, kai Vilniuje Crowne Platz hotel praėjusiais metais vyko NATO logistikos konferencija, viešbutis buvo pasirinktas galimai dėl saugumo – nei vienas langas šiame viešbutyje neatsidaro. Oras į patalpas patenka per ventiliatorius.
Todėl Urbelio paskaičiavimai, jog neva viešbutyje, kuriame buvo apsistojęs V.Pociūnas, langas ganėtinai platus, kad galima iškristi, neįtikina – o kur įrodymai, kad tas langas iš viso atsidaryti gali?
Į vienos žurnalistės klausimą, ar tik tame kambaryje nebuvo labai plati palangė, jog net ir norint neįmanoma pro tokį langą iškristi, prokuroras pradėjo kalbėti nebūtus dalykus, kurie jau seniai paneigti (kai buvo šmeižiamas V.Pociūnas, tik jį radus žuvusį – neva persisvėręs darė kažką per langą). Jog neva labai norint, galima gi taip pasistumti per langą.
Kai paklausiau, „tiksliau – labai norint išmesti?“, prokuroras pasimetė. Prieš tai, beje, paaiškino, jog nustatyta, jog apalpus iškristi buvo neįmanoma, nes kūnas būtų suglebęs ant palangės.
Tokių klausimų – kaip kokie sužalojimai priešmirtiniai, kurie pomirtiniai – paklausti nebuvo įmanoma, nes A.Urbelio monologo pjesės žanras neleido.
Čia ir yra bylos alogizmas – neva V.Pociūnas krito per langą (už kurio stovėjo pastoliai), ant pastolių nenukrito, nukrito šalia jų, užsikabino už pastolių krisdamas, nusitraukė ranką. Tai kur ta ranka liko – ar įsipainiojusi pastoliuose, ar šalia kūno? Ar iš viso nebuvo rasta? Ir kodėl prokurorai tokią svarbią detalę slėpė ir netyrė kritimo kampo (jeigu kritimas iš viso įvyko) ir aukščio, iš kurio galėjo būti numestas ar nukrito V.Pociūnas?
Nors prokuroras A.Urbelis bandė visus įtikinti, jog „visos mirties aplinkybės ištirtos“, mirties aplinkybių tyrimas prasideda visų pirma nuo mirties valandos nustatymo. Spaudos konferencijoje prokuroras pristatė, jog statybininkai kūną rado 2006 m. rugpjūčio 23 d. 8 ryto, iškvietė tarnybas, o kūnas buvo apžiūrėtas 13 valandą. Tačiau tyrimų rezultatų – kokia buvo kūno temperatūra – nepasakė.
Tačiau labai tvirtai patikino, jog įvykio laikas žinomas – tai tarp dviejų ir trijų valandų nakties (įdomiausia, jog tai yra klasikinis viso pasaulio specialiųjų tarnybų „veiklos“ laikas – čia gal nori išsiduoti, ar netyčia išdavė galimus galimo nužudymo vykdytojus?), tačiau į klausimą, kokie duomenys leidžia teigti apie tokią mirties valandą, ar lavoninis sustingimas tai patvirta – prokuroras kone išsigando šio klausimo, ir nukreipė kalbą kita linkme.
Tiesa, prokuroras, be to, pasakė dar vieną alogizmą – kai pristatomi tyrimo nutraukimo motyvai, turi būti nurodyta,
dėl kokių priežasčių nutraukiamas tyrimas. Tai aš nelabai ir supratau – pagrindinė priežastis, reikia suprasti – neturi įtariamojo. Tačiau tokiu atveju tyrimas negali būti nutrauktas, kol nesuėjo tyrimo senatis – nes tas įtariamasis gali ir atsirasti. O jeigu jau norima nutraukti tyrimą, tai ir turi būti aiškiai parašyta, jog nužudymo byloje nėra nustatytas nusikalstamos veikos subjektas – bet ne kad iš viso nebuvo nusikaltimo. Kiek dar prokurorai dirbs vien tik dėl premijų ir rezultatų? Be to, tai gal čia ir atsakymas, kodėl Medininkų byla „ištirta“ – su kažkokio laikrodžio parodija neva „surado įtariamąjį“ – Konstantiną Michailovą ir „pasodino“. Nes „turėjo įtariamąjį“.
Kiek keistoki ir A.Urbelio džiūgavimai, jog štai, tyrimo išvados analogiškos kolegų nutarimams – bet kolegų nutarimai taigi teismų buvo panaikinti – tad ko džiaugtis? Jeigu tyrimo metu nenustatytos bylai reikšmingos aplinkybės – laikas, vieta, subjektas, objektas, subjektyvioji pusė – tai tyrimo nutraukti negalima.
Prokuroras, toks įspūdis, ir dabar nežino – tai dirbo V.Pociūnas pagal VSD užduotį ar nedirbo? Atseit, taip reikėjo suprasti, čia visiškai nesvarbu. Manau, jog yra didžiulis skirtumas – nes kėsinimasis į mūsų žvalgybos darbuotoją yra galimai tarptautinis nusikaltimas, ir tyrimas turi būti vykdomas toliau, kaip turintis ne tik didelę visuomeninę, bet ir tarptautinę reikšmę.
Nors iš A.Urbelio atsakymų buvo galima susidaryti įspūdį, jog Baltarusija neva nebendradarbiavo, ir tik šiais metais yra gautas teisinės pagalbos prašymas, šaltiniai pasakojo kiek kitaip. Baltarusijos tarnybos aktyviai domėjosi labai panašiomis bylomis ir domėjosi priežastimis, kodėl tokios bylos – kur kažkas išmetamas per langą arba imituojamas žmogaus kritimas – Lietuvoje iš viso „nurašomos“ į savižudybę ar „daugiausiai“ – į nelaimingą atsitikimą.
Tokia Lietuvos prokuratūros „geroji praktika iniciatyvos požiūriu“ gal labai ramina mūsų prokurorus – kaip gerai, byla „ištirta“, įtariamojo nėra, viskas gerai, nusižudė, na, gal iškrito, mes gausime premijas – tačiau neramina užsienio valstybes: kiek dar bus „skrydžių“ per (galimai neatsidarančius) langus? Ir kiek dar bus rodoma pirštais į Baltarusiją ir teigiama – žiūrėkite, čia jų teritorijoje įvyko, labai tamsi istorija, čia jų jurisdikcija. Juk panašiai ir nuskambėjo frazė iš A.Urbelio lūpų – ko gi mes čia iš viso tiriame, jeigu viskas įvyko Baltarusijoje?
Tai leiskite paklausti, kodėl tada Užsienio reikalų ministerija mūsų žvalgybinkams suteikia diplomatinius statusus – kad būtų lengviau juos parsivežti gyvus ar mirusius ar kad kaip tik, kad nelaimės atveju būtų apsunkinamas tyrimas – juk keleri metai buvo manipuliuojama tuo faktu, jog oficialiai V.Pociūnas dirbo URM, o ne VSD. Tačiau kam tada reikalingos žvalgybininkų „priedanginės“ darbovietės, jeigu tai atsisuka prieš juos pačius ir jų reputaciją? Juk žvalgybos darbuotojų prašoma niekam nepasakoti apie jų priedangas – tačiau iš V.Pociūno bylos, peršasi išvada, jog visiems, dirbantiems po priedanga, reikia pranešti bent penkiems šaltiniams, kad mirties atveju artimieji neturėtų minti teismų slenksčių, kad įrodytų, jog žmogus buvo žvalgybininkas, o ne „tiesiog“ ministerijos darbuotojas.
Tiesa, yra viena įdomi detalė – atsimenate, koks pernai metų meškiukų provokacijai buvo pasirinktas oro uostas? Pociūnų. Taigi – skrydis. JAV nepriklausomybės dieną. Pociūnai.
Ir turime dar kartą nutrauktą ir neištirtą Vytauto Pociūno žūties bylą.
Bet gal meškiukų provokacija tyrėjams norėta ką nors pasakyti? Jog bent jau veikiantys „aktoriai“ panašūs?
Netikiu A.Urbeliu, jog „visos versijos buvo patikrintos“.
Ir nors A.Urbelis spaudos konferencijoje kone siautėjo, jog „aš jus visus labai myliu, o kodėl jūs mūsų ne“, galiu pasakyti: meilę ir pagarbą reikia pelnyti – darbais, o ne monologo žanro pjesėmis Generalinėje prokuratūroje, pasakojant pasakas apie skraidančius žmones per neaišku kokios konstrukcijos (atsidarančios, neatsidarančios, atsidarančios tik vėdinimui ir pan.) langus. Juk kokia lango konstrukcija, iki šiol žiniasklaidai ir visuomenei nėra pateikta.
Ir dar apie A.Urbelio „meilę“ žurnalistams. Spaudos konferencijos salėje buvo ir tokių žurnalistų, kuriuos jis tampė po baudžiamąsias bylas. Taigi, ganėtinai įdomi yra prokurorų „meilė“ žurnalistams.
Dėl tokios „meilės“ dramatiškai krito Lietuvos demokratijos indeksas. Apie tai, perspėdama didžiuosius žurnalistų „mylėtojus“, rašiau dar šį rudenį. Verkiama, jog demokratijos indeksas krito dėl kažkokios atleistos iš darbo žurnalistės. Ne, brangieji, – demokratijos indekso kritimas yra tiesiogiai proporcingas prokurorų sukurptos byloms ketvirtosios valdžios atstovų atžvilgiu.
Beje, kliuvo nuo A. Urbelio ir „Karštam komentarui“ – kodėl šis laikraštis kritikuoja prokurorus dėl nekompetentingo jų aiškinimo, kas yra smurtinė mirtis. Ir čia pat pridūrė, jog „Karštas komentaras“ teisus – jog ne tik nužudymas yra smurtinė mirtis, bet ir nelaimingas atsitikimas. Tačiau A.Urbelis, matai, nori visuomenei jai suprantama kalba išaiškinti, todėl, reikia suprasti, ūkiškai aiškina, ne teisiškai. O ūkiškai aiškinant, pagal ne ūkio, o prokuratūros darbuotojus, smurtinė mirtis tėra viena – nužudymas.
Bene pirmą kartą mačiau tokius nepatenkintus žurnalistus – matyt, seniai nebuvo tokios „geros pjesės“. Ir šiai pjesei kolegos nepagailėjo „recenzijų“.
Vėl Juodajame kube verks – na, kodėl jie mūsų taip nemyli? Myli, ir dar kaip – juk, jeigu myli, tai kritikuoja, ar ne? (O kai prokurorai kurį nors laikraštį „myli“ – tai su baudžiamosiomis bylomis persekioja, ar ne?). Jeigu visiškai nemylėtume mūsų puikiosios prokuratūros, tai paliktume ją tvarkytis kaip tik ji nori. Bet nepaliekame. Nes mums rūpi, kad prokurorai dirbti pradėtų, ir nustotų tirti bylas pagal išankstinę tyrimo „schemą“ – jog niekas nieko nežudė, lavonai patys per langus skraido.
Neskraido tie lavonai – tik angelai turi sparnus ir gali skraidyti. Ir tai – angelai nėra tikros, o išgalvotos būtybės. Ir lėktuvėlis, iš to oro uosto, kuris turi nuorodą į šią labai tamsią bylą, sparnus turėjo. Gal tuo lėktuvėliu norėta pasakyti, jog visų siūlų reikia ieškoti pirmiausia Lietuvoje?
Prokurorų vietoje nereikėtų taip užsispirti. Ir data keista galimam nužudymui pasirinkta – Ripentropo ir Molotovo pakto metinės. Europos padalijimo metinės. Nuo šių faktų ir reikėtų pradėti tyrimą. Nes, toks įspūdis, dar po dvidešimt metų GP ieškos V.Pociūno žudikų – kaip dabar atsitiko Medininkų byloje, kai aiškėja, jog sėdi galimai visiškai nekaltas žmogus. Dirbti reikia karštais pėdsakais, o ne palikti ateities kartoms.
Tada visuomenė ir mylės prokuratūrą, kuri dirba, o ne nutraukinėja svarbius tyrimus.
