„Karšto komentaro“ redakciją pasiekė Aušros Simutytės laiškas, kuriame moteris pasakoja skaudžią savo istoriją ir prašo paviešinti išgyvenimus, susidūrus su teisėsauga, nes viešumas – paskutinė moters viltis.
Esu Aušra Simutytė, 31 m., auginu 5 metų sūnelį, kurį myliu be galo ir tik dėl jo nusprendžiau nebetylėti ir ieškoti pagalbos. Kreipiuosi i žiniasklaidą, nes turiu viltį, kad viešumas sustabdys teisėjų ir prokurorų savivaliavimą ir privers atidžiau pažvelgti į mano bylą.
Mano istorija be galo ilga ir sunki, prašau, supraskite ją teisingai, nes teisingumo daugiau niekur nerandu.
Viskas prasidėjo 2008 m., nuo tada ir išgyvenu košmarą. 2008 m. dirbau savo vyro Ričardo Jakumo ( jis buvo vienintelis akcininkas) įmonėje UAB ERSVA direktore. Pastebėjus kad įmonės kasoje trūksta virš 50 000 Lt, tai patvirtino buhalterinės įmonės vadovė, atlikusi įmonės kasos dokumentų patikrinimą, 2008-10-16 buvo kreiptasi i Ekonominę policiją dėl dingusių pinigų, įtariant galimai juos pasisavinus įmonėje dirbusią draudimo specialistę Alą Ševcovą. Ikiteisminis tyrimas ( nr. 10-1-02349-08 ) buvo pradėtas nedelsiant, nes tyrėjas Sigitas Zakarka, susipažinęs su dokumentai, konstatavo, kad pinigų pasisavinimas akivaizdus.
Tačiau po kurio laiko byla buvo perduota tirti tyrėjai Vitai Drinkienei, kuri bylą tyrė daugiau nei du metus, paskambinus jai vis atsakydavo, kad aiškinasi.
Tačiau vieną dieną buvau iškviesta pas tyrėja neva dėl bylos eigos pakomentavimo ir tada man toje pačioje byloje buvo pateikti įtarimai, kad aš melagingai įskundžiau nekalta asmenį, daviau melagingus parodymus ir dar priedo iš savo vyro bei vaiko tėvo įmonės pavogiau 90 000 Lt ( prokurorė Lolita Narmontienė ).
Noriu pabrėžti, kad pinigai, dėl kurių dingimo kreipiausi, iki šiol yra nesurasti ir neišaiškinta, kur jie dingę. O pinigai, dėl kurių pasisavinimo buvau apkaltinta, tai aiškiai matyti įmonės buhalteriniuose dokumentuose, buvo nuimti nuo įmonės sąskaitos mano paties vyro ir jo paties atsiskaityta su kita įmone už prekes.
Taip pat noriu pabrėžti, kad mano vyras niekada to neneigė, ir tai įrodė pateikdamas kasos pajamų orderį.
Ši byla nuo 2010 m. pabaigos nagrinėjama apygardos teisme, teisėjos Virginijos Švedienės. Visus tuos beveik penkis metus tylėjau, niekur nesikreipiau ir nesiskundžiau, nes tikėjau, kad teismas – tai institucija, kuri tikrai išsiaiškins tiesą, tikėjau, bus įsigilinta į bylos medžiagą, nes mano nekaltumas akivaizdus.
Tačiau viskas einasi ne taip, teisėja nenori girdėti apie mano parodymus, taip pat praėjusiais metais net buvo atsisakyta iškviesti mano vyrą kaip liudininką, kuris nori patvirtinti, kad pinigai, kurių pasisavinimu esu apkaltinta, yra nedingę, kad jis pats juos nuėmė ir panaudojo atsiskaitymui už prekes kitai įmonei.
Pabrėžiu, kad niekada nedaviau melagingų parodymų, visada kalbėjau tik tiesą.Taip pat 2014 m. teisėjai buvo pateikti (teisėja prijungė prie bylos šiuos dokumentus tik iš antro karto), mano vyrui surašyti įtarimai (jam 2008 m. iškelta byla nr. 06-1-10010-12, kurią tyrė FNTT pareigūnai) , kuriuose nurodoma, kad būtent jis nuėmė tuos 90 000 Lt. ,ir jais toliau pats disponavo. Kadangi 2008 m. spalio mėn. 22 d. FNTT pareigūnai, įtardami mano vyrą kaip faktinį įmonės vadovą, įvykdžiusį fiktyvų sandorį mano vadovaujamoje įmonėje UAB ERSVA, nuėmus tuos 90 000 Lt, sulaikė jį. Jo sulaikymo metu, UAB ERSVA įmonės kortelė, išduota mano vardu, buvo rasta tarp jo asmeninių daiktų. Klausimas, kas tuos 90 000 Lt nuėmė, net nebuvo keliamas, nes pareigūnai teigė, kad sekė mano vyrą ir patys matė kaip prie bankomato jis nuėminėjo tuos pinigus.
Taip pat buvau sulaikyta ir aš tyrėjos Irenos Azekijevienės 2 paroms. Tada buvau nėščia, prieš pusę metų buvau praradusi pirmąjį kūdikį, komplikuoto nėštumo metu. Nėštumas dar nesimatė, todėl buvau nuvežta į ligoninę patikrinimui, ar tikrai esu nėščia. Tyrėjai I. Azekijevienei pasakojau, kad neseniai praradau kūdikį, įpusėjus nėštumui, kad tai buvo be galo skausminga fiziškai, o dar labiau psichologiškai, prašiau neuždarinėti manęs, nes gali mane apklausti tuoj pat, net be advokato, jei reikės, ateisiu, kada pakvies.
Buvau verčiama pasakoti apie mano vyro įvykdytą sandorį, apie kurį visiškai nieko nežinojau, buvau šantažuojama, jei nepasakosiu, uždarys ilgam ir kad turiu rinktis, kas man svarbiau, ar kūdikis, ar vyras.
Buvau laikoma Ukmergės miesto areštinėje, kur sąlygos buvo labai baisios, išgyvenau košmarą, bijodama netekti ir antro kūdikio. Bet po 2 parų arešto – terorizmo pasakoti, tai ko nežinojau, buvau išleista.
Po visų šių įvykių susirgau depresija, kuri po gimdymo suintensyvėjo, o 2010 m., kai iš nukentėjusios tapau kaltinamąja ir buvau apkaltinta didelės sumos pinigų vagyste, visiškai sustresavau, nebegalėjau maitinti kūdikio, sunykau, kreipiausi i gydytoją psichiatrę. Tik jos dėka per visus šiuos metus nepalūžau.
2013 m. rudenį mano byla teisme ėjo į pabaiga, bandžiau teisėjai pateikti dokumentus iš vyrui iškeltos bylos, tačiau teisėja atsisakė juos prijungti, kaip ir mano vyrą iškviesti liudininku, dar pridėjo, kad, kol aš laisvėje, dar turim laiko bylą išnagrinėti.
Šie teisėjos žodžiai visiškai palaužė mane: juk aš nieko nevogiau, nieko nemelavau, kodėl turėčiau būti „pasodinta“. Visą rudenį, iki pat naujųjų metų gydžiausi pati savanoriškai Vilniaus psichinės sveikatos centre, ten lankydavausi kasdien, bet ligoninėje niekada negulėjau. Nes auginu sūnų, kuris manęs laukdavo namuose, kuriuo visada, kad ir kaip blogai jausčiausi, rūpinausi, ir iki šiol stengiuosi, kad mano problemos neturėtų jokios įtakos jo vaikystei.
Gydymo metu vyko teismo posėdžiai, į kuriuos privalėjau vaikščioti, nuolat išgyvenau didelį nerimą. Todėl 2013 m. rudenį ir žiemą jaučiausi sunaikinta, nes mačiau, kad pildosi aplinkinių žodžiai, kad teisėja Virginija Švedienė nuteisia visus, kaip prašo prokuroras, ir teisybę surasti pas ją tikrai nepavyks.
Tada ėmiau abejoti gynėju, galvojau, kad jis taip pat nepakankamai mane gina, ėmiau abejoti savimi, ar per tuos 4 metus viską padariau, kad įrodyčiau savo nekaltumą. Labiausiai žlugdė tai, kad mano viltys pasiekti teisingumą teisme žlugo, pasijutau labai nesaugiai, ėmiau išgyventi dėl sūnaus, kas juo rūpinsis, jei mane uždarys į kalėjimą.
Visus tuos metus auginau jį pati, be auklių ir be darželių, ugdymą gaudavo mokyklėlėse, kuriose aš būdavau su juo, todėl mudu sieja ypatingai stiprus ryšys.
2014 m. sausio mėn. kreipiausi į teismą skirti ambulatorinę psichiatrinę ekspertizę. Atlikus ekspertizę VTPT Vilniaus I teismo psichiatrijos skyriaus ( aktas Nr. 78TPK-171/2014) teismo psichiatras konstatavo, kad inkriminuojamos nusikalstamos veikos padarymo metu buvau veiksni, o atsakyti, ar šiuo metu galiu dalyvauti teismo posėdžiuose, negalėjo ir rekomendavo ilgalaikį stebėjimą stacionaro sąlygomis. Ekspertizė buvo atlikta šių metų birželio mėnesį, tačiau išvada buvo rašoma daugiau nei 3 mėnesius. Per tą laiką teismo posėdžiai nevyko, aš pailsėjau nuo nuolatinės įtampos, sustiprėjau psichologiškai, įgavau jėgų iki pat galo įrodinėti savo nekaltumą.
Rugsėjo mėn. gale iš teismo pasiėmiau teismo psichiatro išvada, ir pamačiau, kad man rekomenduotas stacionarus stebėjimas. Advokatas Algimantas Kliunka užgarantavo, kad ši teisėja tikrai siųs mane į Utenos ekspertinį skyrių. Tai reiškia, kad bus apribota mano laisvė, būsiu atskirta nuo sūnaus neaišku kuriam laikui.
Dar prieš tai lankiausi pas savo gydančią psichiatrę, kuriai minėjau, kad daug geriau jaučiuosi, ir laukiu teismo posėdžio, kad greičiau pasibaigtų šis etapas, nes noriu vėl gyventi ramiai. Todėl gydanti gydytoja prieš teismo posėdį parašė pažymą, kurioje konstatavo apie mano būklės pagerėjimą.
Tačiau advokatas A. Kliunka sakė, kad niekas į tavo norus ir gydytojos pažymas nekreips dėmesio, nes tai teisėja Švedienė.
Tada šių metų spalio mėn. 14 d. kreipiausi į VĮ „Nepriklausoma teismo psichiatrijos tarnyba“ , kurioje dirbantis teismo psichiatras Konstantinas Daškevičius sutiko atlikti ekspertizę dėl dabartinės mano būklės ir konstatavo psichogeninės (psichotraumuojančios) kilmės lengvą depresijos epizodą, tai yra, kad pilna apimtimi galiu dalyvauti teisme ir gintis. Mano psichikos būsena atitinka visus išsaugoto baudžiamojo procesinio veiksnumo kriterijus. Išvadoje rašoma, „kad netikslinga skirti stacionarinio ilgalaikio teismo psichiatrinio ekspertinio tyrimo, nes šiuo metu nėra objektyviai pagristų ir motyvuotų indikacijų ilgalaikiam laisvės apribojimui.“
Šių metų spalio 24 d. įvyko teismo posėdis, į kurį pristačiau visus minėtus dokumentus ir prašiau nebeskirti man jokios ekspertizės, nes jaučiuosi gerokai pasveikusi, pasiruošusi toliau ginti savo nekaltumą. O jeigu kyla abejonių, prašiau kad skirtų papildomą ambulatorinę psichiatrinę ekspertizę ( kuri gali būti ne vienadienė, o ilgo stebėjimo, tačiau neapribojanti asmens laisvės), tačiau vėl kol ji bus paskirta ir kol surašytos išvados, praeis beveik metai, o aš prašau, kad bylą greičiau išnagrinėtų, nes ir taip ilgai, bus 5 metai, kaip ji tęsiasi. Be to, auginu 5 metų sūnų, kuris be galo prie manęs prisirišęs ir bijau, kad ilgalaikis atskyrimas nuo mamos gali traumuoti jį, ir baugu kokias pasekmes sukelti. Taip pat ir aš stresuosiu be galo dėl sūnelio, izoliuotai nuo jo mano būklė gali pablogėti ir tai nebus teisingi ir objektyvūs duomenys.
Tačiau teisėja neatsižvelgė nei į vieną mano pateikta dokumentą, nei į mano prašymą ir priėmė nutartį skirti ilgalaikę stacionarią psichiatrinę ekspertizę Utenos ekspertiniame skyriuje.
Manau, kad šis teisėjos sprendimas traktuotinas kaip bylos vilkinimas: kiek galima kankinti žmogų, kai jau teigiu, kad psichologiškai sustiprėjau, ir ne tik aš viena, patvirtina kompetentingi asmenys, priimamas sprendimas vėl galintis mane psichologiškai traumuoti ir galbūt ilgam.
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis numato bešališką bylos išnagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką, kai yra sprendžiamas tam tikro asmens civilinio pobūdžio teisių ir pareigų ar jam pareikšto kokio nors baudžiamojo kaltinimo klausimas. Taip pat LR BPK 44 str. 5 dalyje įtvirtinta nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens teisė į greitą baudžiamosios bylos nagrinėjimą. Nors teisės aktai nenumato konkrečių terminų, per kuriuos bylos turi būti išnagrinėtos teisme, tačiau vadovaujantis nacionaliniais ir tarptautiniais teisės aktais, galioja principas, kad byla turi būti išnagrinėta per įmanomai trumpiausią laiką. O mano byla nagrinėjama beveik 5 metus, todėl mano teisės pažeidžiamos.
Nors Lietuvoje, kol daroma ekspertizė, daroma bylos nagrinėjimo pertrauka pagal BPK str. 1 dalį, tačiau EŽTT praktikoje kritiškai vertinama ilga ekspertizės atlikimo trukmė. Be to, manau, kad šis teisėjos sprendimas neteisingas, prasilenkiantis su žmogiškumu, pažeidžiantis mano kaip žmogaus teises pagal Europos žmogaus teisių konvencijos 9 punktą, kad kiekvienas pacientas turi teisę būti gydomas (tiriamas) kiek galima mažiau suvaržytoje aplinkoje ir kiek galima mažiau varžančiomis ar nepageidaujamomis priemonėmis, atitinkančiomis paciento sveikatos poreikius.
O juk pirminėje ekspertizėje atsakyta į pagrindinį klausimą, dėl pakaltinamumo nusikaltimo vykimo metu, klausimas, ar aš šiuo metu galiu gintis ir dalyvauti teisme gali būti atsakytas ir papildomos ambulatorinės ekspertizės metu, nes depresija nėra psichinė liga, dėl kurios turėtų būti atimta man laisvė, ir dėl kurios turėčiau būti atskirta nuo vaiko. Nes konvencijos 39 punkte nurodyta, kad iš asmens neturėtų būti atimta laisvė, jeigu neįrodyta, kad psichikos sutrikimas yra tokio laipsnio, kuris reikalauja priverstinio izoliavimo būtinybės. K. Daškevičiaus išvadoje teigiama, kad „stacionari teismo psichiatrijos ekspertizė atliekama tik ypatingais atvejais, kai padarytas sunkus nusikaltimas, kai yra neaiški psichikos būsena..“ Konvencijos 51 punktas nurodo, kad žmogaus teisių apribojimas privalo būti taikomas siekiant teisėto tikslo ir būti proporcingas tam tikslui.
Paskutinę ekspertizę atlikęs ekspertas K. Daškevičius atsakė į visus klausimus, į kuriuos negalėjo atsakyti pirmasis ekspertas, šis žmogus yra Lietuvos teismo psichiatrų ekspertų sąraše, turintis tokią pat galią nustatyti ir teikti išvadas apie žmogaus psichinę būklę kaip ir Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos Vilniaus 1 teismo psichiatrijos skyriaus ekspertai. Bet to prezidentės Dalios Grybauskaitės 2012 m. lapkričio mėn 6 d. ( Nr XI-2360) išleistas LR Sveikatos sistemos įstatymo 29 straipsnio pakeitimas, kuriame teigiama, kad „teismo psichiatrijos ekspertizė atliekama pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutarį. Ekspertizes atlieka, Valstybinė teismo psichiatrijos tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos, taip pat kiti asmenys, turintys teismo psichiatro eksperto kvalifikaciją, įrašyti i LR teismo ekspertų sąrašą.“ Pagal šį Prezidentės įstatymo pakeitimą, abiejų ekspertų išvados turėtų būti vertinamos vienodai, o mano atveju teisėja visiškai neatsižvelgė į šio eksperto išvada, kuri yra atlikta neseniai, ir jos duomenys labiausiai atitinka dabartinę mano būklę.
Taip pat esu įsitikinusi, kad teisėja V. Švedienė paviršutiniškai nagrinėja mano bylą, visiškai nesigilina į bylos medžiagą. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 10 straipsnis numato, kad kiekvienas turi visiškai lygią teisę, kad, nustatant jo teises ir pareigas ir jam pareiškus baudžiamąjį kaltinimą, jo bylą teisingai ir viešai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Manau, kad teisėjas turi būti ypatingai atidus savo darbe, nes jis sprendžia žmonių likimus, o savo darbui neatsidavę, neatidūs žmonės teisėjo pareigų neturėtų užimti. Neteisingai priimtas sprendimas griauna ne tik nuteistojo, bet ir jo šeimos gyvenimą nepataisomai.
Po šio teisėjos Virginijos Švedienės sprendimo praėjus keletui dienų, gavau pranešimą apie būtinumą skirti stacionarią teismo psichiatrinę ekspertizę Utenos ekspertiniame skyriuje iš Vilniaus apygardos prokuratūros 3 baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Gelenos Zajenkovskajos, ikiteisminiame tyrime iškeltame 2008 m. (nr. 06-1-10010-12, vėliau atskirtas nr. 06-1-00004-14), kur buvau sulaikyta 2 parom, ir kuriame kaltinama pagal LR BK 222 str. 1 d. požymius, tai yra realiai vadovaujant mano vyrui įtraukusi į įmonės apskaitą realybės neatitinkančią sąskaitą, nors tuo pačiu metu teigiama, kad R. Jakumas pats valdė visus įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus.
Galbūt tai sutapimas, bet kodėl tik dabar, praėjus beveik 2 mėnesiam nuo Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos ekspertų išvados surašymo, šių metų spalio 28 d. išsiųstas man šis dokumentas, netgi ne registruotu laišku, be įteikimo. Manau, kad tokie dokumentai, kurie gali būti skundžiami, sprendžiantys žmogaus likimą privalo būti įteikti į rankas. Ir kodėl prokurorė visus du mėnesius tylėjo, ir tik po teisėjos V. Švedienės nutarimo, suskubo priimti tokį sprendimą, galbūt norint pateisinti teisėjos V. Švedienės sprendimą, paliksiu spręsti Jums.
Kyla klausimas, kiek laiko gali tęstis ikiteisminis tyrimas? Pagal BPK 176 straipsnį, ikiteisminis tyrimas turi būti atliktas per kuo trumpesnį laiką, bet ne ilgiau kaip per devynis mėnesius (ilgiausias įmanomas terminas). Mano atžvilgiu tyrimas tęsiasi septinti metai.
LR BPK 2 ir kituose straipsniuose numatytos atitinkamos kompetentingų valstybės institucijų pareigos per trumpiausią laiką atlikti tyrimą ir atskleisti nusikalstamą veiką. Negi prokurorams neužteko 6 metų užbaigti ikiteisminį tyrimą ir bylą perduoti į teismą? Ar dėl įrodymų trūkumo ikiteisminio tyrimo nagrinėjimas vilkinamas, per šešis metus buvo pakankamai laiko kviesti mane i apklausas, o stacionari psichiatrinė ekspertizė tapo būtina būtent daba?. Susidaro įspūdis, kad tyrimo užbaigti nepavyksta, todėl nuspręsta padaryti mane nepakaltinama ir taip garbingai uždaryti ikiteisminį tyrimą.
Apibendrinant noriu pasakyti, kad teisme ir ikiteisminiame tyrime tiriamas tas pats faktas, tik suformuluoti skirtingi BK straipsniai, nes prokurorės abiejų bylų sėdi jei ne vienam kabinete, tai gretimuos tikrai. Vienoje byloje aš kaltinama pavogusi iš vyro įmonės 90 000 Lt, kitame ikiteisminiame tyrime ( nr. 06-1-10010-12, vėliau atskirtas į nr. 06-1-00065-14) teigiama, kad tuos 90 000 Lt. nuėmė jis pats ir toliau jais disponavo.
Šiuo savo laišku norėčiau, kad visuomenė išgirstų ne tik mano skaudžią patirtį, bet ir tai, kaip praktiškai neįmanoma pasiekti teisingumo, kad kaltinamasis ar įtariamasis nėra laikomas žmogumi, žeminamas jo orumas, priimami sprendimai traumuoja ne tik kaltinamąjį bet ir jo šeimą.
Mano atveju akivaizdžiai užvilkintas baudžiamasis procesas vyksta net nuo 2008 metų. Ilgalaikis mano padėties ir likimo neapibrėžtumas sukelia man sunkius dvasinius išgyvenimus, traumuoja mano psichinę sveikatą, ypač traumuoja neteisingumas iš teisėsaugos pareigūnų ir teismo pusės, nes jau septintus metus aš kaltinama nusikaltimų, kurių aš iš tikrųjų nepadariau, padarymu, netiriamos mane teisinančios aplinkybės.
Kaip jau minėjau, traumuojantis faktorius, iššaukęs mano susirgimą depresija, buvo būtent ilgalaikis, vilkinamas ir neteisingas baudžiamasis procesas, o skiriant stacionarią teismo psichiatrijos ekspertizę mane, iš tikrųjų nepadariusią inkriminuojamų nusikalstamų veikų, siekiama ilgam laikui prievarta atiduoti į sveikatos priežiūros – ekspertizės įstaigą ir laikyti ten iki ekspertizės akto pateikimo teismui, tuo mane papildomai nepagrįstai smarkiai traumuojant.
Kaip jau minėjau, ilgalaikė prievartinė mano izoliacija psichinės sveikatos priežiūros įstaigoje suvaržytų mano teises, ilgam atskirtų mane nuo mažamečio sūnaus, vaikas liktų be motinos priežiūros.
Asmens atidavimas į psichinės sveikatos priežiūros įstaigą yra viena griežčiausių procesinės prievartos priemonių, todėl šios procesinės priemonės paskyrimo klausimas turėtų būti sprendžiamas laikantis žmogaus teisių apsaugos standartų, tačiau nei prokurorė nei teisėja jų nesilaiko.
Nepagrįsta ir net „per ašaras“ kurioziška, kad teisėja V. Švedienė bei prokurorė G. Zajankovskaja mane nusprendė prievarta nukreipti į VTPT Utenos ekspertinį skyrių tikslu ištirti, ar aš šiuo metu pajėgi apginti save ir ar man reikalinga skirti priverčiamąsias medicinos priemones, kai tuo tarpu aš nuolat gydžiausi savanoriškai, mano sveikatos būklė pagerėjusi ir aš esu pajėgi dalyvauti teismo procese ir gintis.
Su pagarba,
Aušra Simutytė
