Šių metų liepos 31 d. suėjo 25-eri metai nuo tų siaubingų, kraują stingdančių žudynių Medininkų muitinės poste. Valstybiniu mastu šis nusikaltimas (nepaisant oficialaus ir užantspauduoto 2016 m. birželio 6 d. Lietuvos apeliacinio teismo sprendimo) taip ir neišaiškintas, tuo tarpu penktus metus atliekamas „Karšto komentaro“ žurnalistinis tyrimas parodė: Vytautas Landsbergis, kalbėdamas su britų žurnalistu apie Medininkų žudynes prieš 25 metus, buvo teisus.
„Lietuvos prezidentas Vytautas Landsbergis įsitikinęs, kad KGB, o ne juodosios beretės slypi už šių žudynių“, – tokią V.Landsbergio nuomonę 1991 m. rugpjūčio 8 d. numeryje paskelbė Didžiosios Britanijos laikraštis „The European“.
Mūsų ilgo žurnalistinio tyrimo duomenys bei šaltiniai patvirtino: Medininkų žudynių gijos iš tiesų veda į KGB (dabar būtų Rusijos FSB).
Ir būtent tai ir gali būti atsakymas į jau gana seniai kirbantį klausimą: o kodėl Rusijai taip tinka Lietuvos teisėsaugos „ištirta“ oficiali Medininkų žudynių versija ir kodėl tenkina Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas – kaip atpirkimo ožį Lietuvos kalėjime iki gyvos galvos laikyti buvusį Rygos omonininką Konstantiną Nikuliną?
Beje, Vytautas Landsbergis teisus ir dar dėl vieno: kad Sausio 13-osios ir Medininkų bylos – susijusios. Kaip? Apie viską – nuo pradžių.
KGB pėdsakas Medininkų žudynių byloje
Pirmą kartą apie Medininkų žudynių byloje aptiktą KGB pėdsaką paskelbėme šių metų sausį.
Iš oficialios byloje esančios medžiagos: apžiūrėdami Medininkų žudynių vietą specialistai rado tris šovinių tūteles, iššautas iš automatinio pistoleto.
Ekspertai nustatė, kad tos tūtelės šautos arba iš Stiečkino konstrukcijos pistoleto, arba iš Nieugodovo konstrukcijos begarsio pistoleto (ekspertai tuos pistoletus vadina „broliais dvyniais“, kadangi jie skiriasi tik tuo, kad vienas yra be garso slopintuvo, o kitas – su garso slopintuvu).
Tokius automatinius pistoletus naudodavo „specnaz“ ir KGB.
Tačiau tiek prokuratūra, tiek Medininkų bylą nagrinėję teisėjai šio fakto buvo linkę paprasčiausiai nematyti.
Dar daugiau: paskelbus apie šį teisėsaugos ignoruojamą faktą keliuose laikraščio numeriuose iš eilės, kilo tikra isterija – per LTV pasirodė reportažas, „Karštą komentarą“ siejantis su „Kremliaus propaganda“. Reportažo metu, kalbėdamas apie „Kremliaus propagandą“, LTV žurnalistas rankose laikė „Karšto komentaro“ numerį, ant kurio viršelio didelėmis raidėmis buvo užrašytas pagrindinės medžiagos pavadinimas – „Nauji faktai Medininkų žudynių tyrime: KGB voratinklyje“. Suprask: viskas, kas čia rašoma, – tai „Kremliaus propaganda“, todėl nekreipk dėmesio, o tikėk tik oficialia Medininkų žudynių versija (iš kurios „išskalbti“ tie, kuriuos reikėjo „išskalbti“).
Tas išpuolis prieš „Karštą komentarą“ per LTV priminė kitą bandymą užčiaupti žurnalistus, rašiusius Medininkų žudynių tema.
1991 m. rugpjūčio 15 d. „Respublikoje“ pasirodė V.Mundrio straipsnis „Vėl kalčiausi žurnalistai“. Ten rašoma, kad „Vyriausybinės komisijos pirmininkas, Lietuvos ministro pirmininko pavaduotojas Zigmas Vaišvila nori uždėti „apynasrį“ smalsiems žurnalistams“.
„Pirmadienį, kalbėdamas per Lietuvos radiją, jis pasipiktino, kad kai kurie žurnalistai per daug rašo apie Medininkų žudynes. Kad ir kaip būtų, Z.Vaišvila pagrasė, jog kai kurie žurnalistai bus pakviesti į prokuratūrą pasiaiškinti, o kai kam net gali būti iškeltos baudžiamosios bylos. Vicepremjeras šį kartą žodžių vėjais nemėtė. Dar tą pačią dieną pas tardytoją V.Markovą buvo iškviestas „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas Vladas Valiukevičius“, – apie bandymus uždrausti žurnalistams rašyti savo nuomonę apie žudynes Medininkuose dar prieš 25 metus rašė tuometis „Respublikos“ žurnalistas V.Mundrys.
Kaip matome, praėjus 25 metams savo nuomonę Medininkų žudynių tema žurnalistams Lietuvoje reikšti vis dar draudžiama, tiesa, pasikeitę tik metodai: jei prieš 25 metus atvirai per Lietuvos radiją gąsdino baudžiamosiomis bylomis, tai dabar per Lietuvos televiziją tiesiog „padaro“ „Kremliaus ruporu“. Tačiau esmė – ta pati: užčiaupti „ne taip“ rašančius apie žudynes Medininkuose.
Paslaptingas vizitas: ir vėl siūlas į KGB
Vieną dieną į redakciją atvyko vienas buvęs Vilniaus omonininkas, kurį toliau vadinsiu šaltiniu. Jis taip pat patvirtino: Medininkų žudynės įvyko pagal KGB liniją.
„Mes (buvę Vilniaus omonininkai – KK past.) susitarėme, kad šitoje temoje „nukaposime“ visus Vilniaus OMON’o galus,“ – prisipažino šaltinis, gyvenantis Rusijoje ir bijantis, kad Rusijos FSB, saugodama į Medininkų žudynes įsivėlusius ir dabar dar „veikiančius“ savus, gali „nukapoti“ galus ir Rusijoje, o tarp jų – ir mano šaltinį.
Lietuvoje, kaip žinia, tiesiog liguistai reaguojama į bet kokį Vilniaus OMON’o paminėjimą Medininkų žudynių kontekste, o redakciją pasiekia kaltinimai: „Norite pasakyti, kad gal savi šaudė į savus?“
Tačiau, kaip teisingai yra pastebėjęs Vytautas Landsbergis, tai nebuvo Vilniaus OMON’as – tai buvo sovietinis OMON’as.
O be to, kaip papasakojo pas mus į redakciją atvykęs šaltinis iš Rusijos (buvęs omonininkas), tiek Vilniaus, tiek Rygos OMON’uose buvo žmonės, priklausantys KGB.
Būtent pagal KGB liniją Vilniaus ir Rygos OMON’uose, manoma, ir vyko žudynės Medininkuose.
V.Razvodovui klausimų dėl Medininkų žudynių nėra
Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendyje Medininkų byloje K.Nikulinui cituojami kitoje byloje duoti buvusio Vilniaus omonininko A.Bobyliovo parodymai:
„Liudytojas Aleksandras Bobyliovas <…> palaikė draugiškus santykius su Vilniaus OMON štabo viršininku Vladimiru Razvodovu. Prieš evakuaciją, A.Bobyliovas lankėsi Vilniaus OMON bazėje. Tuo metu V. Razvodovas jo paprašė pagalbos ir nusivedė į kambarėlį, nuo kurio raktą turėjo tik V. Razvodovas. Tame kambaryje buvo sukrautos dėžės, iš kurių vienoje liudytojas pamatė kruvinus drabužius, sportinius batelius bei du automatus „AKS 74(U)“ su atlenkiama buože. V. Razvodovas pasakė, kad šiuos ginklus reikia paslėpti ir niekam apie tai neprasitarti.“
Ką tai rodo? Kad po Medininkų žudynių ir po pučo Maskvoje, tačiau prieš omonininkų evakuaciją į Rusiją, Vilniaus OMON’o štabo viršininkas V.Razvodovas pasikvietė buvusį omonininką, savo artimą bičiulį A. Bobyliovą ir paprašė jo pagalbos – paslėpti „kruvinus“ ginklus.
Du automatus AKS 74 (U), su kuriais buvo žudyta Medininkuose, paslėpė du omonininkai (vieną paslėpė buvęs Vilniaus OMON’o vado B.Makutynovičiaus vairuotojas I.Bormontovas, antrą – kitas Vilniaus omonininkas); iš nužudytų Medininkų posto pareigūnų pagrobti ginklai per draugovininką Pavelą Vasilenko perduoti kitiems draugovininkams, kurie, vykdami į Baltarusiją, su savimi šiuos ginklus pasiėmė, tačiau Šumsko pasienio poste 1991 m. lapkričio 6 d. buvo sulaikyti.
Vienas iš tuomet su ginklais sulaikytų draugovininkų I.Smotkinas (dabar gyvenantis Baltarusijoje) „Karštam komentarui“ teigė buvęs „pakištas“: jis nežinojęs, koks tai ginklas, o jį prieš kelionę į Baltarusiją esą primygtinai įsiūlęs draugovininkas Pavelas Vasilenko.
Kaip nustatė teisėsauga, pas sulaikytus draugovininkus buvo rasti Medininkuose nužudytų kelių policininko Algirdo Kazlausko ir „Aro“ pareigūno Algimanto Juozako ginklai.
Kitas asmuo, kuris taip pat susijęs su ginklų iš „Razvodovo kambariuko“ slėpimu, „Karštam komentarui“ taip pat prisiekinėjo nežinojęs, kokį ginklą slėpė, ir tikino buvęs „pakištas“ V.Razvodovo.
Taigi, visi „kruvinų“ Medininkų ginklų galai susiveda į vieną – Vilniaus OMON’o štabo viršininką V.Razvodovą. Tačiau paradoksas – šis asmuo Medininkų žudynių byloje net nefigūruoja. Jam klausimų neturėjo nei Medininkų žudynių bylą nagrinėjęs Vilniaus apygardos, nei Lietuvos apeliacinis teismas.
Be to, V.Razvodovą Vilniaus apygardos teismas išteisino ir kitoje – Vilniaus OMON’o (muitininkų vagonėlių užpuldinėjimo) byloje.
„Žudikai atvažiuoja aplankyti tėvų…“
1992 m. kovo 31 d. Generalinės prokuratūros vyriausiasis tardytojas A. Astaška pasirašė nutarimą sustabdyti parengtinį tardymą Medininkų žudynių byloje, nenustačius baudžiamojon atsakomybėn trauktino asmens.
1993 m. kovo 5 d. „Respublikoje“ pasirodė Audriaus Lingio straipsnis „Žudikai atvažiuoja aplankyti tėvų“, kuriame pateikti šokiruojantys duomenys apie žudynes Medininkuose.
Tuomet į „Respubliką“ paskambino vyriškis, kuris rusiškai paklausė, ar redakciją domina žudynės Medininkuose. Jis paprašė 10 tūkst. talonų, kasetinio diktofono su kasete ir pažadėjo po savaitės parvežti iš Rusijos Medininkų žudynėse dalyvavusio asmens pasakojimą. Už tokios kasetės pristatymą jis paprašė dar 25 tūkst. talonų.
Tokiu būdu spaudoje pasirodė „autentiško žudiko“ pasakojimas. Tą istoriją, anot su „Respublika“ susisiekusio asmens, jam papasakojo buvęs Vilniaus omonininkas Dementjevas, kitaip „agentas“ D-284.
Kaip rašoma straipsnyje, visa muitinių postų operacija buvo vykdoma pagal Maskvos 846-ąjį Z įsakymą. Pagal išankstinį planą, Medininkuose turėjo įvykti tas pats, kas įvyko Saločių, Zarasų ir kituose pasienio postuose, t. y. namelis turėjo būti sudegintas, pareigūnai – nuginkluoti, nurengti ir įbauginti. Tačiau tą kartą įvyko nenumatytas dalykas.
Rengdamiesi operacijai, Vilniaus omonininkai surado vedlį – netoli Medininkų gyvenantį 24 metų A.S. (straipsnyje rašoma, kad pavardė redakcijai žinoma). Jis ateidavo pas muitininkus, taigi neturėjo sukelti įtarimo.
„Tačiau taip kruopščiai suplanuota operacija jau nuo pat pradžių vyko ne pagal planą. Tik omonininkams išlipus iš automobilių, Lietuvos pareigūnai jiems pasipriešino. Mat šalia muitinės namelio stovėjusiame automobilyje sėdėjęs „Aro“ pareigūnas nepažinojo omonininkų vedlio A.S., todėl ginkluotų žmonių pasirodymas jam pasirodė įtartinas. „Aro“ policininkas dar spėjo iššokti iš mašinos ir automato šūviu sužeidė į kairįjį petį Lebedevą“,- rašoma prieš 23 metus publikuotame straipsnyje.
Po tokios nesėkmingos pradžios labiausiai įsiuto Rygos omonininkas Dančenko, kuris kartu su kitais Rygos omonininkais – Parfionovu ir, atrodo, Jerofejevu į Medininkus atvyko per Baltarusiją.
Anot „Respublikos“ informatoriaus, net ir sužeidus Lebedevą, atvykę deginti muitinės namelio omonininkai dar neplanavo žudyti pareigūnų. Tikroji tragedija buvo dar prieš akis – vienas iš „Aro“ pareigūnų atpažino vieną omonininką, o gyvas liudininkas jiems nebuvo reikalingas…
Sunaikinimo grupėje, kaip rašoma straipsnyje, buvo penkiese: grupės vadas – „Alfos“ majoras V.Bakajevas, Sokolovskis, Pauliukevičius, Lebedevas (visi jie iš Vilniaus OMON’o) ir Dančenko (iš Rygos OMON’o). Taip pat dar buvo ir atsitraukimo grupė, bet redakcijos informatorius nežinojo, kas į ją įėjo.
Po žudynių atsitraukta pagal planą: Rygos OMON’o žmonės per Baltarusiją sugrįžo į Rygą, o Vilniaus omonininkai nuvažiavo tiesiai į Vilnių.
„Pasak Dementjevo, kai jie viską papasakojo B.Makutynovičiui (Vilniaus OMON’o vadas – KK past.), šiam plaukai ant galvos pasišiaušė. Šito jis nesitikėjo“, – citavo informatorių straipsnyje.
Po pučo Dementjevas ir Lebedevas pasitraukė į Šiaurės miestelį ir iš Lietuvos į Rusiją išvyko kartu su paskutiniais divizijos kariais. O Medininkuose sužeistas Lebedevas netgi gulėjo Antakalnio ligoninėje. Kaip redakciją informavo medikai, tikrai kažkoks Lebedevas gydėsi Antakalnio klinikose. Ir tikrai jis sunkiai valdė ranką.
Tuo metu, kai buvo rašomas straipsnis, Lebedevas gyveno Pskovo srityje, Jerofejevas – Maskvoje, Dementjevas – Maskvos srities Odincovo mieste.
„Pauliukevičius dažnai apsilanko pas gimines Vilniaus rajone, o B.Makutynovičius Švenčionių rajone lanko savo motiną“, – teigta 1993 m. kovo 5 d. „Respublikoje“ išspausdintame A.Lingio straipsnyje „Žudikai atvažiuoja aplankyti tėvų…“
Paskutinis straipsnio sakinys: „Respublika“ ir ateityje pasižada talkinti pareigūnams, kad greičiau būtų rasti Medininkų žudikai“.
Po pažado surasti Medininkų žudikus – mirtinas šūvis
Straipsnis sukėlė sprogusios bombos įspūdį. Tam, kad būtų patikrinti dienraščio „Respublika“ publikacijoje paskelbti duomenys, iš archyvo buvo ištraukta daugiau nei prieš metus sustabdyta Medininkų žudynių byla ir perduota jaunam Generalinės prokuratūros prokurorui Rolandui Stankevičiui. Jis atnaujino parengtinį tyrimą ir turėjo patikrinti žurnalisto A.Lingio paskelbtą Medininkų žudynių versiją.
Tačiau vos po metų, t.y. 1994 metų balandžio 29 d., prokuroras R.Stankevičius, taip ir nepatikrinęs paskelbtų duomenų (Medininkų byloje nėra jokių duomenų apie straipsnyje paskelbtų duomenų patikrinimą, patvirtinimą arba paneigimą) priėmė nutarimą, kuriuo parengtinį tardymą Medininkų žudynių byloje sustabdė, „nenustačius baudžiamojon atsakomybėn trauktino asmens“.
Nustebote? Kaip tai galėjo atsitikti, kad Medininkų žudynės buvo pamirštos, t. y. vėl atsidūrė „neištirtų bylų“ archyve?
Elementaru. Žinote tokį posakį, kad „gaisrą geriausia gesinti kitu gaisru“? Taigi…
Praėjus pusmečiui po Audriaus Lingio publikacijos „Žudikai atvažiuoja aplankyti tėvų“ buvo nušautas „Respublikos“ žurnalistas, Audriaus Lingio brolis Vitas Lingys. Ne vieną mėnesį ir ne vienerius metus visoje viešoje erdvėje dominavo vienintelė tema: žurnalisto V.Lingio nužudymas, „Vilniaus brigada“, B.Dekanidzės teismas, mirties bausmė.
Be abejonės, kad tokiame kontekste visuomenei, o ir žiniasklaidai ne Medininkų žudikai ir ne Medininkų tematika buvo galvoje.
Būtent tuo metu parengtinis tardymas Medininkų byloje, net nepatikrinus straipsnyje paskelbtų duomenų, buvo nutrauktas.
Beje, būtent Medininkų žudynių kontekste visai kitomis spalvomis nusipiešia ir žurnalisto V.Lingio nužudymas.
Nepamirškime, kad po 1991 metų rugpjūčio pučo, kai buvo aišku, kad TSRS žlugo, nemažai buvusių sovietinių Vilniaus omonininkų perėjo dirbti į jau nepriklausomos Lietuvos policiją, netgi Policijos departamentą ir VRM.
Turbūt į Rusiją pasitraukę Vilniaus omonininkai, susiję su Medininkų žudynėmis, galėjo palaikyti ryšius su Lietuvos struktūrose dirbančiais buvusiais kolegomis? O po straipsnio „Respublikoje“ su visomis pavardėmis ir kitomis detalėmis, matyt, kilo panika – reikėjo nedelsiant imtis kažkokių priemonių. Juoba, kad Generalinė prokuratūra atnaujino tyrimą.
Dar daugiau – panika turbūt kilo ne tik Medininkų žudikų stovykloje, tačiau ir tarp VRM/PD/policijoje dirbusių buvusių Vilniaus omonininkų. Nes jeigu paaiškėtų, kad į Medininkų žudynes įsivėlę Vilniaus OMON’o vadai, tai į Lietuvos teisėtvarkos struktūras po pučo įsiliejusiems buvusiems omonininkams – šachas ir matas, nes atsiranda galimybė Vilniaus OMON’ą įvardinti nusikaltėliška organizacija. O tas Vilniaus OMON’o vadų šešėlis kristų ant visų, kurie tuo metu buvo Vilniaus OMON’e.
Taigi, galimų žudikų bičiuliai iš teisėtvarkos galėjo „nuleisti“ V.Lingiui informacijos apie „mafiją“ ir jau po pusmečio tos pačios mafijos rankomis buvo nužudytas žurnalistas – brolis to, kuris tyrė Medininkų žudynes.
Kaip sakoma, vienu šūviu – du zuikiai: ir „Vilniaus brigada“ po žurnalisto nužudymo „susemta“ (nors kas trukdė iki tol?), ir Medininkų žudynių tema, vedanti į Vilniaus OMON’ą, nugesinta (o Generalinėje prokuratūroje, kaip sako rusai, „pod šum volnyj“, nutrauktas ir Medininkų žudynių tyrimas).
Pažiūrėkime: žurnalistas nužudytas po brolio publikacijos apie Medininkus praėjus pusei metų, taikinys – ne Audrius Lingys, bet jo brolis Vitas Lingys. Ir nužudytas „Vilniaus brigados“, ne omonininkų ar draugovininkų. Taigi, lyg ir neturėtų būti jokių įtarimų, kad šita žmogžudystė galėtų būti labai sudėtinga operacija, turinti visai kitą galutinį tikslą, tiesa?
Kaip ten bebūtų, tačiau po Vito Lingio nužudymo Medininkų žudynių tematika iš tiesų tame laikraštyje prigeso – pasikeitė ir vadinamasis „rašymo kalibras“.
Beje, kartais tarnybos taip dirba: pačios nuleidžia informaciją žurnalistams, o paskui ant tų žurnalistų užsiundo tuos, apie kuriuos rašo.
Juk faktas: jeigu Vitui Lingiui nebūtų nuleista informacija apie „Vilniaus brigadą“, jis ta tema nebūtų rašęs, taigi, oficialiai ir nebūtų motyvo, kodėl „Vilniaus brigada“ turėtų žudyti žurnalistą.
Faktai kalba patys už save
Kaip rodo mūsų atliktas žurnalistinis tyrimas ir bylos medžiaga, prieš 23 metus „Respublikoje“ spausdintame straipsnyje išdėstyti faktai iš esmės atitinka faktinius Medininkų bylos duomenis. Panagrinėkime detaliau.
Straipsnyje rašoma, kad neatpažinęs omonininkų vedlio, pirmas į ginkluotus omonininkus pradėjo šaudyti „Aro“ pareigūnas ir net sužeidė Vilniaus omonininką Lebedevą.
Kaip jau skelbė „Karštas komentaras“, prie muitinės posto buvo rastos tūtelės, šautos iš tokio paties automato, kokį tą naktį turėjo „Aro“ pareigūnas Mindaugas Balavakas.
Medininkų byloje nuteisto K.Nikulino gynėjai ne kartą prašė teismo atlikti ekspertizę ir nustatyti, ar tos tūtelės tikrai iššautos iš M.Balavako automato. Tačiau teismas kategoriškai tą padaryti atsisakė.
Pasak teismo medicinos ekspertizės, M.Balavako sužalojimai buvo tokie: viena kulka rasta įstrigusi rankoje, kita kulka antrą ranką praėjo kiaurai, galvoje – du šūviai taip pat kiaurai.
Kaip redakcijai sakė šaudymo profesionalai, toks žaizdų pobūdis rodo, kad į rankas buvo šauta turint vieną tikslą – išmušti iš M.Balavako rankų ginklą.
Atlikus įvykio vietos rekonstrukciją, galima daryti pagrįstą prielaidą, kad jis šaudė į užpuolikus pritūpęs ant vieno kelio.
Įdomi detalė: 1996 metais Vilniuje įvyko auto avarija – du girti vyriškiai įsirėžė į kitą mašiną. Girtieji bandė gražiuoju susitarti su vairuotoju, kad šis nekviestų policijos, tačiau jis buvo nesukalbamas. Tuomet vienas iš girtų išsitraukė iš mašinos automatą. Blaivusis girtąjį nuginklavo. Tyrimo metu paaiškėjo, kad tai – Medininkuose nužudyto „Aro“ pareigūno M.Balavako automatas. Kaip manote, kuo visa tai baigėsi? Tiems girtiesiems buvo pritaikyta amnestija, o M.Balakavo automatas teismo sprendimu buvo perduotas į Ginklų fondą. Medininkų žudynes tyrusiam prokurorui M.Balavako automatas nereikalingas??? (Kodėl nužudyto „ariečio” ginklas – ne kaip įkaltis Medininkų byloje?)
Dabar dėl sužeisto Vilniaus omonininko. Nusikaltimo vietos apžiūros metu automobilyje VAZ, kuriuo, pasiskolinę iš kaimyno taksisto, į budėjimą Medininkų poste buvo atvykęs kelių policininkas A.Kazlauskas, buvo rasta kruvina neperšaunama liemenė. Ji nepriklausė nė vienam iš tą naktį budėjusių pareigūnų. Tai buvo M.Balavako sužeisto užpuoliko palikta liemenė.
Tačiau mūsų pareigūnai tos liemenės netyrė, kraujo DNR – taip pat.
Tai, kad per Medininkų užpuolimą kažkas buvo sužeistas, patvirtina ir A.Bobyliovo kitoje byloje duoti parodymai: kad jis Vilniaus OMON’o bazėje, kambaryje, nuo kurio raktą turėjo tik V.Razvodovas, be ginklų, matė ir kruvinus rūbus.
Jeigu I.Bormontovas, dar vienas Vilniaus omonininkas ir P.Vasilenkos draugovininkų grupė Vilniaus OMON’o štabo viršininko V.Razvodovo nurodymu slėpė „kruvinus“ bei iš nužudytų mūsų pareigūnų pagrobtus ginklus, tai kas slėpė (ar naikino) kruvinus rūbus su sportiniais bateliais?
Šitų klausimų mūsų prokuratūra ir teismas nenori net girdėti.
O dabar – trečias labai svarbus akcentas. Prieš 23 metus skelbtame straipsnyje teigiama, kad Medininkų žudynėse dalyvavo ir Rygos OMON’as. Tačiau – atkreipkite dėmesį – visai ne ta Rygos omonininkų grupė, kuri šiuo metu jau baigiama nuteisti Medininkų byloje (K.Nikulinas jau nuteistas iki gyvos galvos).
Pasak tuometinio „Respublikos“ informatoriaus, į Medininkus Rygos omonininkai atvyko iš Latvijos per Baltarusiją ir po žudynių iš karto per Baltarusiją išvyko atgal. Įvardijamos ir pavardės: Parfionovas, Dančenko, Jerofejevas.
Ar atsimenate, kokį klausimą mes nuolat kėlėme? Kad į jokius logikos rėmus nesutelpa vienas faktas: kad K.Nikulinas ir kiti Rygos omonininkai, tą naktį miegoję Vilniaus OMON’o bazėje, jeigu būtų dalyvavę žudynėse, kitą rytą po žudynių būtų sau ramiai maklinėję po Vilniaus geležinkelio stotį, o nebūtų po žudynių per Baltarusiją nėrę kuo skubiau į Latviją?
Iš esmės tas „Respublikos“ informatorius ir atsako į mūsų klausimą: jeigu tai tiesa, ką sako tas informatorius – kad žudynėse dalyvavo ir S.Parfionovo vadovaujami rygiečiai, tai jie ir atvyko, ir išvyko per Baltarusiją.
O šis faktas labai glaudžiai susiriša su kitu faktu: buvęs Baltarusijos VRM ministras Olegas Alkajevas Vokietijoje išleistoje knygoje „Sušaudymo komanda“ rašo, kad Medininkų žudynėse panaudoti pistoletai buvo naudojami pas juos, Baltarusijoje, mirties bausmių vykdymui.
Prisimenate, kalbėjome apie tris Medininkų nusikaltimo vietoje rastas tūteles, šautas iš automatinio pistoleto („Stiečkino“ arba „Nieugodovo“), kas konstatuota ir įvykio vietos apžiūros protokoluose, ir ekspertų išvadose, bet ko nenori matyti nei prokuratūra, nei teismai? Taigi, vaizdas modeliuojasi toks: po žudynių, traukdamiesi per Baltarusiją, Rygos omoninkai žudynėse panaudotus automatinius pistoletus (kokius turėdavo tik „specnaz“ arba KGB) paliko „paslėpti“ Baltarusijoje – ir tie pistoletai buvo naudojami mirties bausmių vykdymui. Apie ką vėliau savo knygoje papasakojo Baltarusijos VRM ministras O. Alkajevas.
Taigi, Lietuvos teismas Medininkų byloje nuteisė ne tuos rygiečius? Panašu, kad taip. Panašu, kad Konstantinas Nikulinas su kitais kolegomis iš Rygos OMON’o šioje KGB operacijoje buvo panaudoti dėl priedangos.
Pvz., Konstantinas Nikulinas iki šiandien nesupranta, kokių galų jiems, Rygos omonininkams, liepos 30 d. vakare reikėjo atvykti į Vilniaus OMON’o bazę „parsivežti ginklų“ (tokia buvo gauta iš divizijos štabo Vilniuje į Rygą šifrotelegrama), jeigu jie Rygoje turėjo ginklų?
O toliau – dar keisčiau: atvykus dviem mašinomis į Vilnių, Rygos OMON’o vadas Č.Mlynikas, užėjęs į divizijos štabą, pasakė, kad „šiandien ginklų nebus, bus rytoj“, ir nuvežė vyrus permiegoti į Vilniaus OMON’o bazę.
Ten iš jų paėmė jų tarnybinius ginklus, kuriuos Č.Mlynikas išsivežė į Rygą. (Tai buvo jau antras įtartinas dalykas – kaip lydėti ginklų krovinį neginkluotiems?). Išvažiuodamas į Rygą, išsivežė ir abi mašinas. (Kodėl? Kodėl reikėjo grįžti geležinkeliu ar autobusu? Kad geriau „apsišviestų“, jog tikrai „tą naktį“ buvo Vilniuje?).
O ryte Vilniaus OMON’o bazėje jiems pasakė, kad „jokių ginklų parlydėti nereikės“, ir Vilniaus OMON’o vadas B.Makutynovičius juos nuvežė į Vilniaus geležinkelio stotį. K.Nikulinas sugrįžo į Rygą, taip ir nesupratęs, ko jie čia apskritai važiavo.
Ir dabar tas faktas – kad jis tą naktį buvo Vilniaus OMON’o bazėje – yra vienintelis nuteisto iki gyvos galvos K.Nikulino „dalyvavimo“ Medininkų žudynėse įrodymas.
Ką papasakojo V.Pužajus?
Tačiau dabar prisiminkime buvusio Vilniaus omonininko V.Pužajaus parodymus, duotus 2001 m. vasario 15 d. Lietuvos ambasadoje Rusijos Federacijoje. („Karštas komentaras“ turi šių parodymų vaizdo įrašą).
V.Pužajus pasakojo, kad jau po pučo Vilniaus OMON’o patalpose omonininkai prie butelio svarstė, ką reikės daryti, kai bus išformuotas OMON’as. Ir tada Vilniaus OMON’o vado B.Makutynovičiaus vairuotojas I.Bormontovas pasakė: „Jums gerai, o aš dalyvavau muitinės sušaudyme Medininkuose“.
V.Pužajus paklausė, kaip jis ten atsidūręs, ir tas papasakojo, kad ten buvo su V.Razvodovu (Vilniaus OMON’o štabo viršininku). Su jais dar buvo V.Razvodovo vairuotojas I. Gudaniec.
Pasak V.Pužajaus, I.Bormontovas sakęs, kad žudynėse dalyvavo ir Rygos omonininkai, jiems vadovavo Sergej Parfionov.
Atkreipkite dėmesį: Sergej Parfionov – būtent apie jį kalbama ir 1993 m. kovo 5 d. „Respublikoje“ paskelbtame straipsnyje, ir būtent tą pačią pavardę mini V.Pužajus.
Taigi, V.Pužajaus parodymai – tai, ką jam po pučo papasakojo I.Bormontovas – sutampa su tuo, ką pasakojo „Respublikos“ informatorius.
„Aš iš Bormontovo pasakojimo supratau, kad Bormontov šovė į tą pareigūną, kuris buvo nušautas klūpant ant kelių ir laikantis rankas už galvos, o šūvis jam padarytas į galvą“, – mūsų pareigūnams Lietuvos ambasadoje Maskvoje 2001 m. vasario 15 d. sakė V.Pužajus.
Taip buvo nušautas „Aro“ pareigūnas A.Juozakas. Apie tai, kaip jis buvo nušautas – kad buvo parklupdytas ant kelių ir laikantis rankas už galvos nušautas į galvą, viešai skelbta nebuvo. Todėl tai gali reikšti viena: tą aplinkybę galėjo žinoti žudikas arba tas, kuriam žudikas tai pasakojo.
2002 m. rugpjūčio 1 d. jau Lietuvoje, Generalinėje prokuratūroje, V.Pužajus patikslino savo parodymus: „Tadeuš Gudaniec pokalbio metu pasakė, kad jis į Medininkus vežė V.Razvodovą ir dar vieną milicininką iš Vilniaus OMON’o“.
Gal tai ir buvo ta atsitraukimo grupė, apie kurią kalba „Respublikos“ informatorius prieš 23 metus išspausdintame straipsnyje, tačiau kurios pavardžių nežinojo?
Beje, V.Pužajaus parodymai patvirtina ir dar vienas faktines aplinkybes: kad Gudaneco vairuojamas automobilis dauboje netoli Medininkų posto užklimpo, o po žudynių Gudanecas taip buvo išsigandęs, kad negalėjo vairuoti.
Iš tiesų prie muitinės namelio dauboje rasti automobilio UAZ pėdsakai – jis ten pelkėje buvo įklimpęs. O nuo kalno per vienkiemio kiemą leidosi, matyt, todėl, kad per raciją gavo pranešimą apie sužeistą omonininką.
Beje, to vienkiemio gyventoja „Karštam komentarui“ sakė, kad tą naktį kažkas nuo grandinės buvo paleidęs karvę. Karvė buvo paleista, kad netrukdytų operacijai, kadangi tas kelias, akivaizdu, buvo pasirinktas kaip Vilniaus OMON’o grupės atsitraukimo kelias.
Čia reikėtų pažymėti, kad Vilniaus OMON operacijai ruošėsi iš anksto: byloje yra ne vieno liudytojo parodymai apie tai, kad jau visą savaitę iki operacijos Vilniaus omonininkai žvalgė teritoriją (ir žemėje, ir iš oro). Pasitreniravo ir su ta pačia ant kalno netoli muitinės esančio vienkiemio gyventojų laikoma karve: maždaug penkios dienos iki žudynių naktį karvė nuo grandinės taip pat buvo paleista.
Oficiali versija – palaikoma Maskvos
Taigi, koks kuriasi Medininkų žudynių vaizdas?
Kad tai buvo KGB operacija ir joje galėjo dalyvauti KGB patikėtiniai iš Vilniaus ir Rygos OMON’ų.
Kad Rygos omonininkai (K.Nikulinas ir dar septyni omonininkai) tą naktį į Vilniaus OMON’o bazę galėjo buvo atsiųsti dėl priedangos – Medininkų užpuolime galėjo dalyvauti rygiečiai, į Medininkus atvykę per Baltarusiją ir per Baltarusiją po užpuolimo ir atsitraukę (tai paaiškina, kodėl tiek „Respublikos“ informatorius, tiek V.Pužajus savo oficialiuose parodymuose LR GP kalba apie „rygiečiams“ vadovavusį S.Parfionovą; o kadangi S.Parfionovas 1991 m. liepos 30 d. kartu su K.Nikulinu ir kitais omonininkais į Vilniaus OMON’o bazę nebuvo atvykęs, tai teisėsaugai liudytojų minima S.Parfionovo pavardė, matyt, atrodė „klaida“).
Nors ne vienas liudytojas mini Vilniaus OMON’o štabo vadą V.Razvodovą, jis Medininkų žudynių byloje nefigūruoja. Kodėl?
Kaip redakcijai sakė gerai informuotas šaltinis, V.Razvodovas, būdamas Vilniaus OMON’o štabo viršininku, buvo ir KGB rezervistas, o šiuo metu jis – veikiančiame Rusijos FSB rezerve, todėl, šaltinio įsitikinimu, Rusijos FSB per savo „mygtukus“ Lietuvoje ir „nukapojo“ visus V.Razvodovo galus Medininkų žudynių byloje.
Išvada? Duomenys rodo, kad Medininkų žudynėse kartu su Vilniaus omonininkais galėjo dalyvauti ir „rygiečiai“. Tačiau ne tie, kurie jau nuteisti (K.Nikulinas) ir dar teisiami (Ryžovas, Laktionovas).
Beje, būtent ši painiava su rygiečiais – nes liudytojai, kalbėdami apie Rygos OMON’o dalyvavimą, nurodydavo S.Parfionovo, kaip grupės vadovo, pavardę, matyt, ir lėmė visą tą eilę galimų klastočių Medininkų žudynių byloje: kadangi S.Parfionovo nebuvo tarp atvykusių į Vilniaus OMON’o bazę 1991 m. liepos 30 d., mūsų teisėsauga net netikrino prieš 23 metus skelbtos versijos – apie S.Parfionovo atvykimą į Medininkus per Baltarusiją, ir į Medininkų žudynes bandė įkomponuoti ką nors iš tų rygiečių, kurią tą naktį buvo Vilniaus OMON’o bazėje. (Nes liudytojai juk kalbėjo apie „rygiečius“!). Iš čia, jau pralaikius K.Nikuliną beveik metus suimtą ir siekiant pratęsti suėmimą, matyt, ir atsirado tas „anoniminis“ liudytojas, kuris „girdėjo, kaip Ryžovas skundėsi Nikulinui, kad Medininkuose pametė laikrodį“, nors įvykio vietos apžiūros metu (nei įvykio dieną, nei kitas dienas per papildomas įvykio vietos apžiūras) joks laikrodis rastas nebuvo. Iš čia, matyt, ir ta galimai suklastota operatyvinė pažyma, kuri kaip įrodymas cituojama K.Nikulino nuosprendyje. Operatyvinė pažyma, kurioje minimi duomenys net patikrinti, o – ar ne paradoksas? – pažymą neva 1992 m. vasario mėn. surašę operatyvininkai dėl tos pažymos apklausti tik… 2013 metais.
Beje, ta pažyma – dar vienas įrodymas, kad Rusijai labai tinka dabartinė Medininkų žudynių oficiali versija.
Po ilgus metus trukusių K.Nikulino ir jo gynėjų prašymų, Lietuvos apeliacinis teismas galiausiai teikėsi nusiųsti teisinės pagalbos prašymą į Rusiją: kad Maskvos apskrityje, Vladimire, gyvenantis buvęs Rygos omonininkas Aleksandras Kuzminas atsakytų į klausimus. Mat ta operatyvinė pažyma paremta tariamu A.Kuzmino pasakojimu mūsų operatyvininkams, kad, A.Kuzmino nuomone, Medininkuose galėjo žudyti Rygos OMON’o grupė „Delta-1“, kuriai priklausė ir K.Nikulinas.
Kartu Lietuvos apeliacinis teismas Rusijos prašė Medininkų byloje apklausti Tombovo apskrityje gyvenantį buvusį Vilniaus omonininką V.Pužajų, kuris mūsų prokuratūros atstovams Lietuvos ambasadoje Maskvoje, o po to ir atvykęs į Lietuvos Generalinę prokuratūrą papasakojo, ką jam apie Medininkų žudynes pasakojo buvęs Vilniaus OMON’o vado vairuotojas I.Bormontovas.
Rusijos Federacija V.Pužajų apklausė, tačiau labai gudriai: V.Pužajus turėjo galvos traumą, todėl neprisimena, ką pasakojo Lietuvos pareigūnams. Tuo tarpu A.Kuzminą (kuris neturi pažymos, kad turėjo galvos traumą, todėl gali prisiminti, kad su jokiais Lietuvos operatyvininkais nekalbėjo) RF apklausti atsisakė.
Tokiu būdu Rusijos Federacija padėjo Lietuvos teisėsaugai išsaugoti nesugriautą oficialią Medininkų bylos versiją, paaukodama savo pilietį K.Nikuliną. Nes juk kaip sakoma? Tas, kas nežino, tas nieko ir nepasakys. O uždaryk tokį V.Razvodovą… Turbūt nemažai Rusijos FSB agentūros (ir jos „stogų“) Lietuvoje atsiskleistų, ar ne?
Beje, dar viena citata iš prieš 23 metus „Respublikoje“ spausdinto straipsnio „Žudikai atvažiuoja aplankyti tėvų“: „Visa operacija truko apie 45 minutes. Jos metu buvo fotografuojama ir, pasak mūsų žinių šaltinio, nuotraukos dabar yra KGB archyvuose Maskvoje“.
O dabar prisiminkime, ką viename pirmųjų interviu apie Medininkų žudynes mums sakė pirmasis krašto apsaugos vadas Audrius Butkevičius: „Jeigu Rusija norėtų ištraukti iš kalėjimo K.Nikuliną, jai tereiktų spragtelėti pirštais“.
Tačiau, akivaizdu, nenori. Nes oficialioji versija Rusiją tenkina. Dar daugiau – ir propagandiškai ji galės tą bylą tarptautiniame lygmenyje prieš pačią Lietuvą (kuriai ir padėjo tą oficialią versiją įtvirtinti ir pasodinti K.Nikuliną) panaudoti.
(Beje, Rusijos Federacija pati oficialiai pripažino, kad oficialios Medininkų versijos griūtis kelia grėsmę Rusijos nacionaliniam saugumui: kai Lietuvos Apeliacinis teismas kreipėsi į Rusijos Federacijos teisingumo ministeriją, kad liudytojais byloje būtų apklausti buvęs Vilniaus omonininkas V.Pužajus ir buvęs Rygos omonininkas A.Kuzminas, RF teisingumo ministerija V.Pužajų apklausė, o atsisakymą apklausti A.Kuzminą Lietuvos apeliaciniam teismui motyvavo, kad jo apklausa Medininkų byloje kelia grėsmę Rusijos nacionaliniam saugumui. Tačiau esmė ta, kad A.Kuzminas turėjo arba patvirtinti, arba paneigti byloje esančios operatyvinės pažymos, ant kurios ir pastatyta oficiali versija, turinį: ar A.Kuzminas buvo susitikęs su dviem operatyvininkais iš Lietuvos (Adikliu ir Pukeniu) 1992 m. vasario pradžioje Rygoje ir ar jiems pasakojo, kad Medininkų žudynėse galėjo dalyvauti Rygos OMON’o grupė „Delta-1″(kuriai priklausė ir K.Nikulinas). Jeigu A.Kuzminas būtų paneigęs šios nežinia iš kur, kada ir kokiomis aplinkybėmis byloje atsiradusios operatyvinės pažymos turinį, viskas – esminis oficialios versijos pamatas (kaip manoma, fiktyvi pažyma) griūva. Ir tokie A.Kuzmino parodymai, kaip galima suprasti iš Rusijos Federacijos teisingumo ministerijos rašto, kelia grėsmę Rusijos nacionaliniam saugumui – ir toks RF raštas Lietuvos apeliaciniam teismui leidžia daryti pagrįstą prielaidą, kad RF suinteresuota oficialios Medininkų žudynių versijos išsaugojimu).
Sausio 13-osios ir Medininkų bylų ryšys
O dabar – kas sieja Sausio 13-osios ir Medininkų bylas?
Dar tuometinio generalinio prokuroro Artūro Paulausko pasirašytame trauktinų baudžiamojon atsakomybėn Sausio 13-osios byloje asmenų sąraše po Mykolo Burokevičiaus, Juozo Jermalavičiaus ir kt., rikiavosi šie asmenys: Vilniaus OMON’o vadas B. Makutynovičius, Vilniaus OMON’o štabo vadas V. Razvodovas, raudonųjų draugovininkų vadas Pavelas Vasilenko.
Prieš metus per Rusijos TV parodytoje laidoje buvo parodytas jau papildytas paieškomų Sausio 13-osios byloje asmenų sąrašas – jame atsirado ir buvusio Vilniaus omonininko V.Pužajaus pavardė. Tačiau rusiškame sąrašo variante V.Pužajaus pavardė parašyta „Putaj“. Spausdinimo klaida? O gal tai – kaip ir „atsidėkojimas“ buvusiam Vilniaus omonininkui, kad jau „neprisimena“, ką 2001-2002 metais pasakojo mūsų prokuratūrai apie Medininkų žudynes ir taip negriauna oficialiosios versijos?
Tarp paieškomų Sausio 13-osios byloje neliko ir aršaus raudonųjų draugovininkų vado Pavelo Vasilenkos. To paties, kuris perdavė I.Smotkinui ir kitiems draugovininkams Medininkuose nušautų pareigūnų pagrobtus ginklus. Vėlgi „atsidėkojimas“ už „teisingus“ parodymus Medininkų byloje?
Beje, jeigu jau teismai ėmė teisti pagal operatyvines pažymas, tai kodėl P.Vasilenko – dar laisvėje? Cituojame Krašto apsaugos departamento 1991 m. rugsėjo 6 d. pažymą Nr. 5 LR GP ypatingai svarbių bylų vyr.tardytojui A.Astaškai (tyrusiam Medininkų bylą):
„Turima operatyvinė informacija, kad gamyklos „Vilma“ darbininkų draugovė, kuriai vadovauja šios gamyklos OXY skyriaus darbuotojas P.Vasilenko, toliau tęsia priešišką LR veiklą. Dar prieš rugpjūčio 19 d. pas P.Vasilenką buvo atvykę žmonės iš TSRS KGB „Alfa“ grupės. <…>
Prieš rugpjūčio 19 d. perversmą P.Vasilenko buvo išvažiavęs į Pabradės poligoną šovinių. Tuomet jis kalbėjo savo bendradarbiams, kad jam reikalingi šoviniai ir į ką jis šaudys.
Dar prieš sausio 13 d. įvykius P.Vasilenko vienai iš savo bendradarbių liepė atnešti sūnaus nuotrauką, kad šturmuojant televizijos pastatą nebūtų nušautas.
P.Vasilenkai gamykloje buvo ir yra sudaromos sąlygos užsiimti ardomąja veikla. Nuo 1990 m. gruodžio mėn. iki 1991m. rugpjūčio mėn. pabaigos jis nedirbo, o per tą laiką treniravo Pabradės kariniame poligone OMON’o padalinio karius, nes pats yra aukštos kvalifikacijos šaulys. Artimiausi jo draugai yra Jefremov Genadij, taip pat artimai bendrauja su gamyklos „Vilma“ generalinio direktoriaus pavaduotoju Aleliūnu Mykolu ir OXY skyriaus viršininku Kozak“.
Taigi, šis raudonųjų draugovininkų vadas sausas išėjo ir iš Sausio 13-osios, ir iš Medininkų bylų.
Kaip matome iš A.Paulausko pasirašyto Sausio 13-osios byloje paieškomų asmenų sąrašo, ten įrašytas ir B.Makutynovičius. Tačiau „Respublika“ dar prieš 23 metus rašė, jog „žudikai atvažiuoja aplankyti tėvų“ – nors ir būdamas paieškoje, B.Makutynovičius važinėjo iš Rusijos į Lietuvą, tačiau niekas jo čia nesulaikė nei Sausio 13-osios, nei Medininkų bylose. Klausimas lieka atviras – kodėl?
O dabar prisiminkime, kokia buvo prokuratūros reakcija, kai Medininkų byloje gynyba pateikė teismui prašymą – išsiaiškinti, kada ir kiek kartų buvęs Vilniaus OMOn’o vadas B.Makutynovičius ir Vilniaus OMON’o štabo viršininkas V.Razvodovas kirto Lietuvos sieną: „Atmesti, nes gynyba siekia išsiaiškinti anoniminių liudytojų tapatybę!“
Taip pat dar prisiminkime, ką pasakojo B.Makutynovičiaus suėmimo (dėl Medininkų žudynių) grupėje buvęs mūsų šaltinis: kaip po pučo į Lietuvos VRM atvyko B.Makutynovičius ir mūsų pareigūnai jau norėjo jį suimti, tačiau…
„Pirmasis neskubėdamas atėjo Lietuvos Aukščiausiosios tarybos deputatas V. Žiemelis. Maždaug po pusvalandžio, net suprakaitavęs, nešinas papkute po pažastimi, atlėkė vicepremjeras – VSD direktorius Z.Vaišvila.
Po kurio laiko pamatėme centriniais laiptais iš antrojo aukšto kartu su VRM vadovais ir politikais besileidžiantį B. Makutynovičių.<…> Mes buvome pasiruošę uždėti jam antrankius ir suimti, tačiau vienas iš VRM kontržvalgybos valdybos pareigūnų, žvilgtelėjęs į Vilniaus OMON vadą laiptais lydėjusiuosius, davė ženklą: „Neliesti“.
Ir, kaip matome iš oficialios prokuratūros versijos, tas „neliesti“ tęsiasi iki šiol. Tiesa, pernai lapkritį V.Makutynovičius jau iškeliavo iš šio pasaulio, tačiau V.Razvodovas, kuriam mūsų teisėsauga neturi klausimų dėl Medininkų žudynių, toliau laimingas gyvena Rusijoje, kaip sakė mūsų šaltinis, po FSB sparneliu.
