Tai laikraščiui „Akistata” teigė 2010-jų metų gruodį žiauriai nužudyto buvusiojo Kauno apygardos teismo pirmininko sūnaus Vaido Milinio motina Marija Milinienė, nuogąstaujanti dėl vangiai vykstančio šio nužudymo bylos tyrimo. Siekdama paspartinti tyrimo eigą, ši sūnaus netekusi moteris ieškojo bei, pasak jos, rado itin svarbių įrodymų bei įkalčių.
M. Milinienė „Akistatos” laikraščiui pasakojo: „Kai kilo įtarimų, jog sudarytas pedofilo Aido fotorobotas labai panašus į mano sūnų Vaidą, parašiau prašymą, kad būtų atlikta ekspertizė. Surinkau visas sūnaus nuotraukas, kad būtų galima jas palyginti su nupieštu portretu. Tačiau man buvo atsakyta, jog Lietuvoje niekas tokių ekspertizių neatlieka…”
Moteris kreipėsi pagalbos į septynių Vakarų Europos šalių ekspertus. Galiausiai ji gavo Olandijos ekspertų sutikimą atlikti tokią ekspertizę. Prieš kelias dienas ji gavo šių ekspertų išvadas, anot kurių „fotorobotas” buvo sudarytas pagal konkrečią Vaido Milinio nuotrauką, kuri taip pat buvo nedviprasmiškai nurodyta Olandijos ekspertų…
Olandijos ekspertai taip pat konstatavo, jog „nemačius žmogaus ar jo nuotraukos tokio portreto negalima sudaryti”. Esą per daug sutapimų bei panašumų.
Tuo tarpu sūnaus netekusi Marija Milinienė stebisi:”Pedofilijos skandalas prasidėjo… 2008-jų metų pabaigoje. O 2010-jų vasario 10 dieną TV laidoje buvo viešai rodoma, kaip piešiamas fotorobotas… N.Venckienė pasakojo, dailininkas piešė, o žurnalistai visa tai filmavo. Man kyla klausimas – kodėl N.Venckienei mano sūnus tapo toks panašus į pedofilą Aidą po beveik dvejų metų? Kodėl tas fotorobotas nebuvo sudarytas iš karto – juk nuo pat pradžių jau buvo šnekama apie trečiąjį pedofilą Aidą. Po to, tų pačių metų vasarą, imta sekti mūsų šeimą… o gruodį buvo nužudytas sūnus…”
Sūnaus netekusi moteris ir dabar jaučiasi esanti sekama, o gal net ir persekiojama. Nors, kaip mes visi puikiai žinome, jau seniai nekalbama apie jokį „Aidą” (tai,matyt, tapo neįdomu po tam tikros grupuotės nepavykusios diversijos prieš vieną VSD pareigūną, kurios VSD kažkodėl „nepastebėjo”), nors jau kalbama tik apie vieną įtariamąjį, baisūs smagračiai galimai sukasi toliau.
M.Milinienė „Akistatai” pasakoja: „…Situacija tokia, kad, ko gero, teks emigruoti iš Lietuvos. Aš bijau dėl savo šeimos, savo vaikų – mes jaučiamės nesaugūs. Vaikai neina į mokyklą, mokomi namie. Mes nevažinėjame po vieną, nes nuolatos jaučiame, kad esame sekami… Manau, kad pareigūnai arba neįvertina situacijos, arba bijo vertinti. Aš suprantu, jog pripažinti, kad mano sūnus buvo nužudytas šios „violetinės” nusikalstamos grupuotės, yra pernelyg rizikinga. Ir nenaudinga”.
Apie „violetinę grupuotę” M.Milinienė, kuriai likimo buvo skirtas sukrečiantis susidūrimo su „savo teismo” vykdytojais išmėginimas, „Akistatos” laikraščiui kalbėjo: „Pedofilų yra, galbūt ir klanas yra, bet šiuo atveju viskam diriguoja visai kitas klanas – tai grupuotė, kuri susidarė Klonio gatvėje. O ši grupuotė – labai spalvinga, sudaryta iš politikų, nestabilios psichikos žmonių, nusikalstamų grupuočių narių. Pastarųjų veidus galėjome pamatyti per televiziją kaip kovotojus su pedofilais… Turėti savo žinioje nestabilios psichikos žmones labai paranku – tai jie siunčiami atlikti tam tikrų užduočių. Nes, jei nusikaltimas ir išaiškės, tai vykdytojas vis vien bus nepakaltinamas. Šie žmonės jaučiasi aukščiau už visus. Jie drąsiai gali nesilaikyti įstatymų, šmeižti žmones, jie gali nepatikusius žmones sekti- jiems leidžiama viskas…”
Kalbėdama apie teisėsaugos požiūrį į siaučiančią bei su politika suaugančią „violetinę minią”, sūnaus netekusi moteris išsakė tokią nuomonę: „…bylas, susijusias su Garliavos įvykiais, tyrėjai ir tiria nenoriai. Kam jiems statyti save ir savo šeimas į pavojų – juk dėl to juos persekios politikai, nusikalstamo pasaulio žmonės ir kiti, apsikarstę violetiniais skarmalais. Bijo jeigu ne dėl savo gyvybės, tai dėl ramybės…”
Štai taip. Apie Vaido Milinio nužudymo aplinkybių tyrimo eigą iš viso nieko negirdėti. Matyt, dėl „ramybės”. Tačiau, jei destruktyvios jėgos nebus sustabdytos, jei nebus išaiškinti jų strategai bei pastarųjų motyvai, ši „ramybė” gali pavirsti nevaldoma suirute bei smurto griūtimi. Ir Marijos Milinienės žodžiai tikrai pagrindžia šiuos nuogąstavimus…
Parengė Sergejus Sokolovas
