Pamatę, kad pralaimėjo propagandinį karą pedofilijos byloje, bylos technologai metė paskutinę kortą – suklaidinti visuomenę, įrodant, kad Drąsiaus Kedžio dukrelė nebuvo žaginta. Kitaip sakant, stengiamasi įrodyti tai, ko visiškai nereikia įrodinėti, ir apie ką Drąsiaus Kedžio dukrelė penkiose apklausose visiškai nepasakojo – kad mergaitė visiškai nebuvo žaginta. Ir tai daroma specialiai, sąmoningai, nutylint tai, kad bylos medžiagoje – mergaitės pasakojimai apie tai, jog ji buvo laižoma, tepama iš „sysalų“ išbėgusiais „kremais“, o patys „sysalai“ mergaitei buvo kišami į burną. O tai yra kvalifikuojama ne kaip „išžaginimas“ ar „tvirkinimas“, bet seksualinis prievartavimas.
„Aš visą vasarą iš Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus tarnybos, Generalinės prokuratūros, Kauno apylinkės teismo ir Apeliacinio teismo reikalauju, kad dukrelei, padedant užsienio ekspertams, būtų atlikta ginekologinė ekspertizė“, – cituoja Laimutės Stankūnaitės teiginius vienas dienraštis. Ir to paties dienraščio apžvalgininkas po kelių dienų jau rypauja: taip, taip, vargšė apšmeižta Laimutė Stankūnaitė – juk mergaitė visiškai nebuvo lytiškai prievartaujama (specialiai nenaudojamas teisingas terminas – „žaginta“).
Specialiai atkreipiu dėmesį į terminą „žaginti“ – pastaruoju metu viename dienraštyje lyg grybai po lietaus dygsta straipsniai apie tai, jog D.Kedžio dukrelė nebuvo žaginta. Teigiama, kad nebuvo atlikta ginekologinė ekspertizė, tuo siekiant sudaryti įspūdį, kad pedofilijos byla – tai Venckų išpūstas „muilo burbulas“, ir kad ši „Garliavos tiesa“ bliūkšta.
Tuo tarpu realybė yra visiškai kita, ir kam jau kam, bet didžiausiame šalies dienraštyje dirbantiems žurnalistams derėtų skirti tokius terminus, kaip seksualinė prievarta ir išžaginimas, bei žinoti, kas tai yra.
Net penkiose apklausose D.Kedžio dukrelė pasakojo, kad ji buvo laižoma, jos buvo prašoma, kad ji laižytų „dėdės“ „sysalą“, ji buvo tepama iš „sysalų“ išbėgusiais „kremais“, o „sysalai“ buvo kišami jai į burną.
Jeigu Laimutė Stankūnaitė, kuri, kaip prisipažino savo interviu vienam dienraščiui, dabar studijuoja teisinę literatūrą, įdėmiai pastudijuotų tiek Baudžiamąjį Kodeksą, tiek Aukščiausiojo Teismo senato išaiškinimus, tai sužinotų, kad tai, ką pasakoja D.Kedžio dukrelė, kas su ja buvo daroma, yra ne lytinis prievartavimas (t.y. žaginimas, apie ką nuolat kalba L.Stankūnaitė), o seksualinis prievartavimas, ir ginekologinė ekspertizė tokiais atvejais yra visiškai nereikalinga.
Gal Laimutė Stankūnaitė, kuri dabar pasidarė teisinės literatūros žinovė, galėtų duoti dar vieną interviu ją ginančiam dienraščiui ir paaiškinti, kaip, jos manymu, ginekologas (ir dar padedant užsienio ekspertams, kaip to pageidauja L.Stankūnaitė) galėtų nustatyti oralinio prievartavimo ar kūno laižymo bei tepimo „kremu“ požymius? Ar L.Stankūnaitė suvokia, kuo skiriasi žaginimas nuo oralinio išprievartavimo? Ir nuo kada ginekologai – burnos ertmės specialistai?
Taigi, akivaizdu, kad pedofilijos bylos strategai, iki šiol įnirtingai „gesinę“ bylą, stengiasi bet kokia kaina žūtbūt įrodyti, kad mergaitė nebuvo žaginta, ko iš tiesų ir nebuvo ir apie ką iš viso net nekalbama, taip nukreipiant dėmesį nuo to, kas yra vadinama „seksualine prievarta“.
Kaip žinia, Andriui Ūsui pedofilijos byloje buvo kvalifikuotas mažametės tvirkinimas. Tuo tarpu lytinės aistros tenkinimas su mažamečiu, kai siekiama seksualinio pasitenkinimo mažamečiui fiziškai kontaktuojant su lytinę aistrą tenkinančiu asmeniu lytiniais organais, rankomis, liežuviu, kitomis kūno dalimis, pagal BK 150 str. 4 d. yra kvalifikuojamas kaip seksualinė prievarta.
KK
2010-09-17
