Zenonas Buslius, psichiatras-seksologas
Pedofilija (graik. „paidos“ – vaikas; philia – meilė, potraukis), reiškia – meilę vaikams. Bet šių dienų kontekste žodis „pedofilija“ suprantamas kaip lytinis iškrypimas. Pedofilija yra nenormalus, iškrypęs erotinis-lytinis potraukis ir elgesys, nukreiptas kaip į seksualinį objektą, orientuotas į vaikus, paauglius, esančius brendimo išvakarėse.
Nežiūrint griežtų bausmių, pedofilija yra vienas iš dažniausiai pasitaikančių lytinių nusikaltimų. Apie 45% visų seksualinių nusikaltimų sudaro pedofilija. XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje pedofilija įgavo beveik epidemijos mastą. Tai akivaizdi liberalizmo ir sekso revoliucijos įtaka. Dėl reiškinio specifiškumo ir sąmoningo ar priverstinio slėpimo, pedofilijos skaičiai yra sunkiai nustatomi ir statistiškai nepatikimi. Tačiau nustatyta, jog JAV prie maždaug 5 milijonų vaikų buvo seksualiai priekabiaujama, tvirkinama ir santykiaujama, tačiau tai išaiškėjo tik kiekvienu trečiu atveju, o kita didžioji dauguma liko paslėpta. Kai kurių autorių duomenimis, apie 9% berniukų ir 19% mergaičių patyrė vienokį ar kitokį seksualinį smurtą ir būtent ši procentuotė duoda teisingesnį statistinį skaičių.
Dažniausiai pedofilams aukos lytis ir amžius neturi lemiamos reikšmės. Taip kad pedofilija gali būti heteroseksualinė ir homoseksualinė – nukreipta į tos pačios lyties vaikus.
Tačiau pasitaiko, kad santykiaujama ir su kitos ir tos pačios lyties aukomis. Antai, spaudoje („Kauno diena“) skelbta, kad 33 metų vyras seksualiai išnaudojo ir savo seserį, ir mažametį brolį.
Kai kada pedofilinius veiksmus stengiamasi atlikti sukeliant savanoriškas paskatas. Rečiau panaudojami gąsdinimai ir grasinimai. Pedofilai, kad lengviau sugundyti ir įvykdyti savo planą – pasitelkia į pagalbą tam tikro siužeto pornografinius filmus. Nufilmuotos scenos naudojamos ir pakartotinam susijaudinimui gauti ir malonumą patirti. Dažnai vaizdajuostės platinamos pasipelnymo tikslais sekso parduotuvėse.
Pedofiliniai tvirkinimo veiksmai atliekami apžiūrinėjant, liečiant, glamonėjant, laižant ar bučiuojant lytinius organus, žinant kad jie vėl gali būti sujaudinami. Kartais rodomi savi organai, prašant (liepiant) juos masažuoti, čiulpti, kol išbėgs „pienelis“. Tai vadinama švelnioji pedofilija, jeigu ją apskritai taip galima vadinti.
Po tokių ar panašių manipuliacijų – dažniausiai masturbuojamasi pasišalinus iš įvykio vietos arba viešai – įsikišus ranką į kelnių kišenę, atkuriant vaizduotėje matytus ir atliktus veiksmus.
„Agresyvios“ pedofilijos atvejais įsakoma, ar prievarta atliekamas oralinis seksas arba įsiskverbiama į aukos makštį, išeinamąją angą, padarant įvairius sužalojimus dėl organų gabaritų neatitikimų.
Pedofilija laikoma tuomet – kai seksualiniai kontaktai vyksta su vaikais iki 14 metų. Kanadoje santykiavimas su 15 ir net 16 gali būti traktuojama kaip pedofilija. Deja, Lietuvoje paso neturintys, pasirodo, gali spręsti lytinius klausimus patys…
Priekabiautojas, tvirkintojas (nusikaltėlis) įprastai esti 5, 10 ar daugiau metų vyresni. Aukos amžius pedofilams didesnės reikšmės neturi, nors Lietuvos teisininkai išbraukė didžiąją dalį nepilnamečių iš aukų skaičiaus.
Tapti pedofilo auka pavojingiausias amžius yra nuo 10 iki 13 metų. Bet tvirkinami ar prievartaujami vaikai ir jaunesni nei 7 metų. Yra atsitikimų, kai aukomis tampa netgi kūdikiai.
E. Hofmanas („Učebnik sudebnoj mediciny“ 122 psl.) mini Šauenšteino aprašytą atsitikimą, kai pedofilijos auka buvo 8 mėnesių! Nusikaltėlis trynė varpą į išorinius lytinius organus. Gi Teiloras (ten pat) paskelbė apie 11 mėnesių mergaitės mirtį nuo išžaginimo. Jai buvo sudraskyta tarpvietė ir makštis, kuri nuplėšta nuo gimdos, sužalotas žarnynas bei kiti vidaus organai. Neseniai ir mes spaudoje skaitėme apie 3 mėnesių vaiko prievartavimą…
Savotiška pedofilijos atmaina yra nimfofilija, kuri pasireiškia lytiniu potraukiu mergaitėms, esančioms prieš subrendimą, vadinamoms „nimfetėmis“. Tokios mergiūkštės, mergiotės gyvenimą ir nuotykius pavaizdavo V. Nabokovas, savo laiku skandalą sukėlusiame romane „Lolita“. Savo ruožtu, mergaitės brendimo išvakarėse jau gali kelti erotinį susidomėjimą.
Daugelis iškrypėlių, dalinai ir homoseksualai, menkindami savo kaltę, mėgina teisintis ir įrodinėja, kad bet kokia lytinė patirtis iki subrendimo, esą nesutrikdys nei vaikystės, nei tolimesnio seksualinio vystymosi.
Pedofilija iš esmės yra psichologiškai ir fiziškai agresyvus elgesys. Tai patvirtina ir plačiai žinomas J. Fritzlo skandalingas nusikaltimas, kuomet jis laikė savo dukrą izoliavęs ir ją žagino daugelį metų ir gimdė kraujomaišos vaikus. O kokia jų ateitis?
Pedofilija yra tik vyrams būdingas lytinis iškrypimas. Kurioziniais atvejais būna, kad vaikus tvirkina ir prievartauja moterys, tačiau tokių atvejų literatūroje nėra užfiksuota.
Pedofilija – kaip ir daugelis lytinių iškrypimų, kombinuojasi su kitais seksualiniais nukrypimais: galima įžvelgti narcisizmo elementus, kuomet užpuolikas gėrisi savimi, savo vaikystės atspindį matydamas aukoje ir susitapatindamas su ja. Ryškiausiai pedofilijoje pastebimos fetišizmo apraiškos, kurios pedofilui yra savotiškas lytiškumo simbolis, seksualinių reakcijų šaltinis. Ekshibicionizmas pasireiškia tuo, kad demonstruojami nustebusiems vaikams savi lytiniai organai. Vojerizmas – kuomet tiesiogiai apžiūrinėjami lytiniai organai ar stebimi slaptai vaikams besišlapinant nuošaliose vietose.
Sadistinė veika – tai absoliučios valdžios ir vaiko bejėgiškumo pajautimas, sukeliant skausmą ar kitaip kankinant. Mazochizmas pasireiškia, įsivaizduojant save skriaudžiamo ir verkiančio vaiko vietoje.
Pedofilija dar skiriama į du variantus: į kompulsinius ir simptominius. Kompulsinis – tai ilgalaikis ar nuolat pasikartojantis sutrikimas, kuomet egzistuoja įkyri, tarsi priverstinė neįveikiamai įsitvirtinusi, dažnai nepasiduodanti kontrolei nenormali mintis atlikti seksualinius veiksmus su vaikais.
Simptominė pedofilija – kuomet beslankiojant arti mokyklų, vaikų darželių, žaidimo aikštelių ar nuošaliose vietose, staiga gimsta mintis, idėja ir paskata atlikti vienokius ar kitokius erotinius veiksmus su pasitaikiusiais vaikais. Taip elgiasi psichopatinio charakterio individai, sergantys kai kuriomis psichikos ligomis, esant neatpažintai šizofrenijai, kuomet girdi įsakomuosius balsus, esant sadistinėm paskatom.
Pedofiliniai ekscesai gali pasitaikyti persirgus galvos smegenų uždegimais, esant alkoholinei psichozei, sergant galvos smegenų ateroskleroze bei įvairaus laipsnio silpnaprotyste. Tokie vaikų užpuolikai negalvoja apie galimas pasekmes, nekritiški ir lengvai pasiduoda pedofilinėm paskatom, nes nesugeba kitais būdais atsipalaiduoti nuo seksualinės įtampos. Be to, daugelis pedofilų nejaučia moralinių, etinių, kultūrinių, teisinių ir netgi religinių barjerų.
Kitą pedofilų grupę sudarė arogantiški, geros nuomonės apie save, išdidūs, patenkinta veido išraiška, laikančiais save visur teisiais, nepriklausomai nuo egzistuojančių normų, vieną ar kelis kartus vedę ir pakankamai prisitaikę visuomenėje asmenys. Labai panašiai galima įvertinti šios dienos Kauno pedofilijos atstovus.
Beveik visus pedofilus traukia vaikiškas kūnas, visa kas vaikiška: vaikiškas naivumas ir nenusimanymas lytiniuose dalykuose, esti lyg savotiškas stimulas, nes pedofilai dažniausiai nereaguoja į normalius seksualinius dirgiklius, tikėdami, kad santykiai su nekaltais vaikais – sužadins ir sustiprins jų lytinį potrauklį bei išeikvotas lytines pajėgas. Be to yra didesnė tikimybė įveikti vaiko pasipriešinimą bei išvengti bausmės.
Tirtų pedofilų tarpe 30% buvo vedę, 8% – išsiskyrę, 60% viengungiai. Pagal socialinę padėtį iš jų buvo: 14% jaunimo organizacijų bei įvairių religijų tarnautojai, 21% – įvairūs namų prižiūrėtojai, vaikų įstaigų tarnautojai, vaikų organizacijų atstovai, 36% tiriamųjų buvo paprasti darbininkai. Likusią dalį sudarė artimesni ar tolimesni giminaičiai, draugai, kaimynai bei atsitiktiniai asmenys.
Šeimyninės (incestinės) pedofilijos atvejais – tėvo, patėvio lytiniai santykiai su nuosavais vaikais ar įvaikiais – charakteringa tai, jog jie beveik visuomet yra girtaujantys, nesutariantys ir konfliktuojantys su žmona ar pamote.
D. Mulkokas („Int.J.Seksol“, 7) ištyrė 314 vaikų nuo 4 iki 17 metų, patyrusių seksualinį smurtą, ir nustatė, jog mergaičių buvo 73, berniukų 241, taigi berniukų tris kartus daugiau nei mergaičių. Tai aiškinama tuo, jog mergaitės bręsta greičiau, tuomet pedofilai praranda potraukį ir susidomėjimą su „suaugusia“ mergaite, kuri tarsi nebeturi jiems būtino dirgiklio – vaikiškumo.
Galima sakyti, kad pedofilai yra agresyvūs, išsigimėliai „ant gatvės kampo“ ar kitose vietose slapta ieškantys aukų. Todėl profilaktiškai svarbu, kad vaikai nežaistų nuošaliose vietose, nepriimtų pasiūlymų „pasivaikščiot“, „pasivažinėti, parodyti kelią“, imti saldainius ir t. t. Blogiausia tai, kad tam tikrą dalį užpuolikų sudaro giminaičiai, pažįstami ar matyti asmenys, todėl reikėtų drąsiai demaskuoti bet kokius įtartinus dalykus.
Pedofiliniai akscesai vaikams gali ir nesukelti gilesnių neigiamų pasekmių, bet apie 15% vaikų jaučia negatyvias pasekmes. Tai gali būti paskatinimas per ankstyvam lytiniam gyvenimui, potraukis prie žymiai vyresnio partnerio (geontofilija) arba apskritai sumažėti lytinis potraukis. Kartais gali atsirasti pasibjaurėjimas priešingos lyties asmenimis, tuo pačiu ir homoseksualinės tendencijos. Neretai pasireiškia neuroziniai simptomai: įvairios baimės (fobijos), padidėjęs nervingumas, nemiga, funkcijiniai sutrikimai ir pan.
Taigi, pedofilijos atžvilgiu, kaip ir visur reikalingos elementarios žinios bei tinkamas atsargumas.
2009-11-16
