Taigi, galiausiai priartėjome prie pagrindinės Medininkų bylos ašies – pamato, ant kurio ir pastatyta oficialioji Medininkų žudynių bylos tyrimo versija.
Įprastai normaliai ištirtoje baudžiamojoje byloje jūs rasite liudininkų parodymus, DNR pėdsakus, pirštų antspaudus ar kitus įrodymus, kuriais neginčijamai įrodoma, kad būtent tas, o ne kitas asmuo įvykdė nusikaltimą.
Tačiau ką daryti, jeigu tokių įrodymų nėra, o Apeliaciniame Teisme pradeda „šlubuoti“ ir oficialioji versija? Be jokios abejonės, begriūvančią versiją reikia sustiprinti. Kaip? Mesti ant teisėjų stalo neginčijamą įrodymą – „kozirinę kortą“. Ir ne kokią „šeškę“, o mažiausiai „karalių“ (jeigu ne „tūzą“).
Kaip jau skaitėte Konstantino Nikulino gynėjų Arūno Marcinkevičiaus bei Oskars Rode interviu „Karštame komentare“, Medininkų byloje jokių įrodymų – nei liudininkų, nei pirštų antspaudų, nei DNR, nei šaunamųjų ginklų, kulkų ir t.t., t. y. nieko, kas įrodytų Konstantino Nikulino dalyvavimą Medininkų žudynėse, – nėra.
Tai kas ta „kozirinė korta“, kuria Konstantiną Nikuliną Medininkų byloje „nukerta“ prokuratūra? Supažindiname – tai ranka parašytas trijų puslapių rašinėlis, pavadintas „Pažyma“ (net ne operatyvinė pažyma, iš viso neaišku, kas tai yra), Medininkų byloje atsiradęs nežinia kada ir nežinia iš kur. Paprastai kalbant, kažkoks neaiškus neprocesinis dokumentas, gautas neprocesiniu būdu.
Prieš išsamiau pristatant šį „kozirinį“ įrodymą, reikėtų pažymėti, kad teismas be jokių „palauk“ atmetė visą krūvą gynėjų prašymų prijungti prie bylos dokumentus kitus įrodymus, nors jie buvo reikšmingi bylai, motyvuojant, kad tai esą gauta „neprocesiniu būdu“, pvz.:
-prie Medininkų vagonėlio rastą gilzę – kad ji buvo rasta pačios gynybos iniciatyva;
-iš Maskvos advokato atsiųstus nuskenuotus Vilniaus OMON’o ginklų paėmimo ir atšaudymo lyginamajam tyrimui dokumentus (kad Vilniaus OMON turėjo 7,62 kalibro Kalašnikovo automatus – iš tokių buvo šaudyta Medininkuose; kopijos padarytos iš originalių dokumentų; tokių dokumentų byloje apskritai nėra);
-atsisakė išreikalauti iš LTV archyvo, o taip pat V.Landsbergio ir kitų asmenų Tomo Šerno pirminių parodymų vaizdo įrašus, nes jie esą – ne įrodymai, gauti neprocesiniu būdu;
-prijungė prie bylos, tačiau atsisakė vertinti gynėjo pateiktas pirminės Tomo Šerno apklausos garso įrašų ištraukas, nes garso įrašas esą gautas neprocesiniu būdu, o byloje nėra protokolo, kuris patvirtintų, kad tokia apklausa buvo;
-ir t.t., ir t.t. (galima būtų vardinti ir vardinti).
Tuo tarpu kažkoks rašinėlis, be jokių registracijos žymų, be žymos „slaptai“ ir pan., net neaišku kam apskritai adresuotas, pavadintas „Pažyma“, ir net ne originalas, o kopija, Medininkų byloje figūruoja kaip vienas svarbiausių įrodymų – kad Medininkų žudynėse dalyvavo Rygos OMON’as. O pagal mūsų teisėsaugos logiką, tai reiškia, kad ir Konstantinas Nikulinas – kaip „vienas jų“.
Pažyma ne pažyma
„Pažyma“ – taip pavadinta ranka parašyta rašliava, kurią pasirašė KPVV vyr.inspektoriai Adiklis ir Pukenis. Ant šios pažymos nurodoma jos surašymo data – 1992 m. vasario 14 d.
Pažymoje teigiama, kad 1992 m. vasario 4-8 dienomis G.Adiklis kartu su V.Pukeniu lankėsi komandiruotėje Rygoje. Ten susitiko su Rygos tardymo izoliatoriaus operatyvinės dalies darbuotojais. Tačiau „ten laikomų buvusių OMON darbuotojų Parfionov ir Nikulin vidaus kameros sekimas nevykdomas, jokios operatyvinės informacijos nėra“.
Toliau pažymoje rašoma, kad „Latvijos VRM kriminalinėje milicijoje susipažinta su buvusio OMON darbuotojo Krotov nužudymo tyrimo operatyvine byla“. „Krotov po LR VRM šturmo pasiliuosavo iš OMON. Pagal jo parodymus, konflikto ant tilto metu Laktionov nušovė vairuotoją. Krotov rastas nužudytas keturiais šūviais į galvą iš „Margolino“ sistemos pistoleto. Pagrindinė versija – nužudė OMON Delta grupės“, – rašo Adiklis su Pukeniu savo „Pažymoje“.
Pasak operatyvininkų, nustatyta, kad „Delta-1“ sudarė: Brui Michail, Laktionov Andrej, Ryžov Aleksandr, Sidorov Michail, Nikulin Konstantin; „Delta – 2“: Pozdniakov Sergej, Barykin Vasilij, Siniavskij Igor, Michailov Viktor, Gorban Igor.
Nurodoma, kad komandiruotės metu gautos Laktionov, Parfionov, Nikulin ir Gončarenkos nuotraukos.
„Per kriminalinės policijos viršininką R.Lapinš organizuotas susitikimas su buvusiu OMON būrio vadu Kuzminu“, – savo „Pažymoje“ nurodo Adiklis su Pukeniu.
„Kuzminas mano, kad Medininkuose galėjo šaudyti Delta-1 be vairuotojo, nes jie, jo nuomone, surišti krauju – jie nužudė Krotovą, kiekvienas iššovęs jam į galvą“, – rašo kriminalistai Adiklis su Pukeniu.
Neva „pagal Kuzmino pasakojimą“, 1991 m. liepos 30 d. Rygos omonininkai, važiuodami į Lietuvą, pasiėmė „šešis AKM automatus, kurie jokiose apskaitose nefiksuoti“ ir kurie „buvo naudojami įvairiose operacijose“, o į Lietuvą važiavo „pasiimti ginklų“ ir „sužinoti, ar Kuzminui suteiktas kapitono laipsnis“. „Kuzminas pasakė, kad Parfionov užsakinėjo padaryti duslintuvus AKM, jie buvo padaryti iš šviesaus metalo (gamykliniai juodo metalo). Kuzminas matė vieną ar du, tiksliai neprisimena“, – rašoma pažymoje.
Žiūrim, ką turim
Skaičiau pažymą keletą kartų ir pirmiausia, kas man krito į akis, – tai, kad ji parašyta be stiliaus, gramatikos, skyrybos klaidų. Tarsi būtų tiesiog gražiai perrašyta. Kodėl į tai atkreipiau dėmesį? Nes per visą savo žurnalistinio darbo praktiką tiesiog man neteko matyti pareigūnų be klaidų surašyto dokumento. (Jau nekalbant apie operatyvines pažymas.) Todėl teisėjų vietoje aš teismo salėje tikrai atlikčiau eksperimentą: prie mokyklinės lentos pastatyčiau operatyvininką ir liepčiau parašyti diktantą. Štai, tada ir būtų aišku – rašė jis pažymą pats ar… nuo jau parašytos tik gražiai savo ranka perrašė?
Cituodama „Pažymą“, išskyriau du žodžius: „milicija“ ir „policija“. Tai kas 1992 m. buvo Latvijoje – milicija ar policija? Tai kur lankėsi Adiklis su Pukeniu – milicijoje ar policijoje? 1992 m. Latvijoje milicijos nebuvo – jau buvo policija. Tai apie kokią kriminalinę miliciją rašo Adiklis su Pukeniu? Profesionalai, savo „Pažymoje“ „išaiškinę“ ne tik Medininkų žudynes, bet ir Krotovo nužudymą Latvijoje, tokių klaidų daryti negali.
„Per kriminalinės policijos viršininką R.Lapinš organizuotas susitikimas su buvusiu OMON būrio vadu Kuzminu. <…> Kuzminas mano, kad Medininkuose galėjo šaudyti Delta-1 be vairuotojo,nes jie, jo nuomone, surišti krauju – jie nužudė Krotovą, kiekvienas iššovęs jam į galvą“, – „Pažymoje“ rašo Adiklis su Pukeniu.
Pirmiausia, kriminalinės policijos viršininkas buvo ne R.Lapinš, o Aivars Lapinš.
Antra, redakcijos šaltinių teigimu, A.Lapinš prisiminė Medininkų tragediją – kad Lietuvoje buvo įvykdytas toks šiurpus nusikaltimas, tačiau neprisiminė, kad dėl šios bylos tyrimo būtų susitikęs su Adikliu ir Pukeniu, ir kad apskritai Latvijos kriminalinės policijos darbuotojai būtų vykdę kokius nors šio nusikaltimo operatyvinio tyrimo veiksmus. Be to, nėra duomenų, kad Adiklis ir Pukenis „Pažymoje“ nurodytu laikotarpiu būtų lankęsi pas A.Lapinšą ir Latvijos VRM.
Beje, byloje lygiai taip pat nėra jokių duomenų, kad 1992 vasario 4-8 d. Adiklis ir Pukenis būtų lankęsi Rygos tardymo izoliatoriuje-kalėjime.
Trečia, įsivaizduokite tokią situaciją: iš Lietuvos į Latviją atvyksta du operatyvininkai, Latvijos VRM kriminalinės policijos viršininkas Aivars Lapinš juos suveda su Rygos omonininku A.Kuzminu ir tas kavinėje, dalyvaujant krūvai žmonių (nes, pasak Adiklio parodymų Lietuvos Apeliaciniame Teisme, susitikimas su Kuzminu įvyko kavinėje, dalyvaujant krūvai žmonių), o tai reiškia – gausybei liudininkų, pirmą kartą gyvenime matomiems kažkokiems kriminalistams iš Lietuvos dėsto, kad Medininkuose „galėjo žudyti Delta-1“, nes „jie surišti krauju – nužudė Krotovą“.
Kadangi susitikimą (pagal „Pažymą“) organizavo Latvijos VRM kriminalinės policijos viršininkas, kaip jūs įsivaizduojate, ką jis būtų daręs, jeigu būtų išgirdęs A.Kuzminą įvardijant Krotovo žudikus ir dar gausybės liudininkų akivaizdoje? A.Kuzminas būtų tapęs vienu pagrindinių liudininkų šioje byloje, tas nužudymas būtų išaiškintas, o žudikai – susodinti už grotų.
Tačiau žiūrėkime, ką 2012 m. liepos 4 d. rašte Latvijos prisiekusiajam advokatui Oskarui Rodei rašo Latvijos Generalinės prokuratūros Baudžiamosios teisės departamento Labai svarbių bylų tyrimo skyriaus prokuroras A.Pundurs apie Krotovo nužudymo bylą (tą pačią, kurią savo „Pažymoje“ „išaiškino“ du Lietuvos kriminalistai): „2002 m. balandžio 15 d., remiantis Latvijos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 5 straipsnio 3 punktu, baudžiamoji byla Nr. 81209596 nutraukta“ (suėjus senaties terminui ir nenustačius baudžiamojon atsakomybėn trauktino asmens).
Tai gal A.Kuzminas apie Krotovo žudikus per tą susitikimą kavinėje mūsų operatyvininkams į ausį pašnibždėjo? Patikėjo kaip kokią didžiausią paslaptį, kad tik Latvijos teisėsauga nesužinotų? O jeigu ne, tai gal Latvijos VRM kriminalinės policijos viršininkas A.Lapinš ausis užsikimšęs sėdėjo, kad neišgirstų ką nors tokio, kas paskui padėtų ištirti pačioje Latvijoje tiriamas bylas? Sakote, ne, tame susitikime A.Lapinšo nebuvo? Tai A.Lapinš suorganizavo Lietuvos operatyvininkams susitikimą su A.Kuzminu, ir A.Kuzminas kažkokiems nepažįstamiems iš Lietuvos daugiau paatviravo, nei savo pažįstamui iš VRM? A.Kuzminas nepadėjo A.Lapinšui ištirti Krotovo nužudymo bylos, nors „žinojo“, kad „žudė Delta-1“? Ir kodėl Latvijos Generalinė prokuratūra nutraukė šią bylą, taip ir nenustačiusi žudikų, jeigu A.Kuzminas „viską žino“ ir net įvardijo tuos „žudikus“ dviem kriminalistams iš Lietuvos?
Taigi, kyla labai didelis klausimas: ar toks susitikimas iš viso buvo ir su kuo iš tiesų buvo (jeigu buvo) susitikę Adiklis su Pukeniu Rygoje?
Dar vienas sakinys iš mūsų operatyvininkų „Pažymos“: „Latvijos VRM kriminalinėje milicijoje susipažinta su buvusio OMON darbuotojo Krotov nužudymo tyrimo operatyvine byla“.
Operatyvinės bylos – valstybės paslaptis, nes jose yra valstybės paslaptį sudaranti informacija: agentūriniai pranešimai ir t.t. Kokios valstybės policija leis kitos šalies pareigūnams susipažinti su savo tarnybos operatyvine byla? O jeigu pamatęs agento pranešimą tas tos kitos šalies pareigūnas, grįžęs pas save, „nutekins“ kam nereikia informaciją ir „sudegins“ jį? Kokios šalies policija taip rizikuos? (O gal Latvijoje tokia specifinė kriminalinė policija – visiems, kas tik paprašo, rodo savo operatyvines bylas?).
Taigi, ir čia kyla labai didelis klausimas: ką iš tiesų skaitė mūsų operatyvininkai Rygoje – operatyvinę bylą kriminalinėje milicijoje ar… kokioje nors kavinėje tik meniu?
Faktai, verčiantys suabejoti „Pažymos“ turinio tikrumu
Taip, taip, jūs supratote teisingai: aš keliu retorinį klausimą tiek dėl A.Lapinš esą organizuoto susitikimo su A.Kuzminu, tiek dėl paties susitikimo (kavinėje) fakto, tiek dėl šitos „Pažymos“ turinio atitikimo tikrovei apskritai.
Motyvų, kurie verčia suabejoti „Pažymos“ turinio atitikimu tikrovei, yra daugiau negu pakankamai.
Kaip jau minėjau, A.Lapinš, kalbėdamasis su mūsų šaltiniais, neprisiminė, kad būtų susitikęs su tokiais kriminalistais iš Lietuvos – Adikliu ir Pukeniu.
Pagal Adiklio ir Pukenio „Pažymą“, A.Lapinš jiems surengė susitikimą su A.Kuzminu jų komandiruotės į Rygą metu (1992 m. vasario 4-8 d.).
Tačiau A.Kuzminas 1992 m. sausio 5 d. buvo susitikęs su Generalinės prokuratūros tyrėju A.Astaška, kuriam davė parodymus Medininkų byloje. „Ar žmogžudystę Medininkuose įvykdė vaikinai iš Delta-1 ar Delta-2, aš nežinau ir prielaidomis kalbėti nenoriu“, – tokius A.Kuzmino parodymus užfiksavo A.Astaška 1992 m. sausio 5 d.
Tuo tarpu teisme esančioje byloje, kaip jau rašėme, yra atsiradusi dviejų operatyvininkų Adiklio ir Pukenio „Pažyma“, kurioje rašoma apie 1992 m. vasario 4-8 d. komandiruotės į Rygą metu esą įvykusį susitikimą su A.Kuzminu, kuris neva papasakojęs, jog Medininkuose, jo nuomone, „žudė Delta-1“.
Nors „Pažymos“ data nurodyta 1992 m. vasario 14 d., iš tiesų kyla rimtų abejonių dėl šios „Pažymos“ surašymo datos – nes tokios „Pažymos“, redakcijos šaltinių duomenimis, Medininkų bylos tyrėjas A.Astaška nebuvo gavęs.
A.Astaškos buvę bendradarbiai Generalinėje prokuratūroje redakcijai sakė esantys įsitikinę, kad jeigu A.Astaška, tirdamas Medininkų bylą, būtų gavęs tokią pažymą, jis tikrai būtų surengęs „Pažymoje“ minimo A.Kuzmino ir mūsų kriminalistų Pukenio ir Adiklio akistatą.
„Kadangi Kuzminas 1992 m. sausio 5 d. Rygoje Astaškai tvirtino, ir tai užfiksuota oficialiuose parodymuose, kad apie Medininkų žudikus nieko nežino, o spėlioti nenori, o Adiklio ir Pukenio pažymoje minimas susitikimas su Kuzminu po mėnesio nuo oficialių parodymų davimo, ir visai kitoks Kuzmino pasakojimas, tai nėra abejonių, kad Astaška būtų surengęs akistatą. Bet kadangi Astaška nieko apie tą pažymą nežinojo, tai Medininkų byloje ir yra tik vieninteliai oficialūs Kuzmino parodymai – tie, kuriuos jis davė Astaškai 1992 m. sausio 5 d.“, – savo nuomonę išsakė buvę A.Astaškos bendradarbiai.
Taigi, kyla klausimas: kada iš tiesų ši „Pažyma“ atsirado Medininkų byloje ir koks šitos pažymos turinio atitikimas tikrovei?
Į klausimą, kada iš tiesų Adiklio ir Pukenio „Pažyma“ atsirado Medininkų byloje, greičiausiai galėtų atsakyti Medininkų bylos tyrimą iš A.Astaškos perėmęs prokuroras R.Stankevičius, tačiau teismui tai nerūpi. O turėtų net labai ir labai rūpėti, nes: „Pažymoje“ išdėstyti faktai patikrinti nebuvo, o prokuratūra dėl šioje „Pažymoje“ aprašytų tariamų faktų (nors jos surašymo data neva 1992 02 14) neapklausė nei: 1) A.Lapinš; 2) A.Astaškos; 3) A.Kuzmino; 4) „Pažymos“ autorių V.Pukenio ir G.Adiklio.
Taip, taip, jums nesivaidena, jūs viską teisingai supratote – Vilniaus apygardos teismas, nuteisdamas Konstantiną Nikuliną Medininkų byloje iki gyvos galvos, kaip vienu pagrindinių įrodymų rėmėsi A.Kuzmino „parodymais“, tiksliau – G.Adiklio ir V.Pukenio parašytu rašinėliu, pavadintu „Pažyma“, atsiradusiu byloje nežinia kada, nežinia kokiomis aplinkybėmis, nežinia kaip, kuriame aprašyti faktai nebuvo patikrinti, minimi asmenys – A.Kuzminas, A.Liepinš, o taip pat ir patys „Pažymos“ autoriai – neapklausti, taigi kas negalėjo būti vertinama kaip įrodymas.
Dar daugiau – šios mistinės „Pažymos“ autoriai G.Adiklis ir V.Pukenis pirmą kartą prokuratūros buvo apklausti tik 2013 m. pradžioje, kai Medininkų byla buvo pradėta nagrinėti Apeliaciniame Teisme ir kai kilo grėsmė oficialiajai bylos tyrimo versijai – kad žudynes įvykdė Rygos OMON’as ir K.Nikulinas kaip „vienas jų“.
Be to, atkreipkite dėmesį, kada prokuratūra ir teismas apsiklausia „Pažymos“ autorius: tik tada, kai 1992 01 05 iš A.Kuzmino parodymus paėmęs Generalinės prokuratūros tyrėjas A.Astaška – jau miręs, kai „Pažymoje“ minimas Latvijos VRM kriminalinės policijos viršininkas A.Lapinš – jau miręs, o buvęs Rygos omonininkas A.Kuzminas – išvykęs į Rusiją ir gaudyk vėją laukuose.
Byloje taip pat net nėra šios „Pažymos“ originalo – tik kopija. Kur yra originalas, nežinia.
Taigi, faktas akivaizdus: prokuratūra „Pažymos“ autorius G.Adiklį ir V.Pukenį apklausė tik 2013 m., t. y., praėjus daugiau negu 20 metų po šios „Pažymos“ parašymo (jei tikėtume ant pažymos užrašyta data). Kodėl? Kad sustiprintų oficialiąją versiją, nes ši „Pažyma“ – vienintelis prokuratūros atramos taškas, vienintelis byloje esantis popierius, nurodantis į tai, kad nusikaltimą Medininkuose galimai padarė rygiečiai.
Jūs suprantate, ką prokuratūrai reikštų tai, jeigu paaiškėtų, kad jų oficialios versijos tyrimo pamatas – V.Pukenio ir G.Adiklio „Pažyma“ – yra fiktyvus? Viskas – griūna visa oficiali tyrimo versija. Ir todėl teismas atmeta visus gynybos prašymus, demaskuojančius operatyvininkų melą, – kad tik bylos pamatas – „Pažyma“ – išliktų nesugriautas. Priešingu atveju visas virš 20 metų prokuratūros vykdytas Medininkų bylos tyrimas nueitų šuniui ant uodegos.
Beje, retorinis klausimas prokurorams: kas trukdė Generalinės prokuratūros prokurorams dėl šios „Pažymos“ ir joje minimų faktų apklausti A.Astašką bei A.Lapinš, kol jie dar buvo gyvi, o A.Kuzminą – kol jis gyveno Latvijoje ir bendravo su Lietuvos Generaline prokuratūra (1992 m.)?
Buvęs Latvijos VRM kriminalinės policijos viršininkas A.Lapinš dar buvo gyvas, kai Medininkų byla buvo nagrinėjama Vilniaus apygardos teisme. Kodėl, jei prokurorai nenorėjo, tuomet teismas negalėjo patikrinti: ar A.Lapinš iš tiesų buvo susitikęs su mūsų operatyvininkais ir suorganizavęs jiems susitikimą su A.Kuzminu? Kaip, beje, teismas atsisakė skirti šios „Pažymos“ ekspertizę Medininkų byloje.
Ir tik bylai atsidūrus Apeliaciniame Teisme, staiga prokurorai susigriebė – ogi patys „Pažymos“ autoriai dar nėra apklausti! Ir apklausė. Ir ta apklausa sukėlė dar daugiau įtarimų bei klausimų: ar nereikėtų tų liudininkų patikrinti melo detektoriumi?
Kaip teismas plovė prokuratūros ir jų liudininkų mundurą
Apklausiami prokuratūroje 2013 metų pradžioje, „Pažymos“ autoriai paaiškino, kad jie komandiruotės Rygoje metu susipažino su Konstantino Nikulino asmens byla. Kad jis – buvęs desantininkas, tarnavęs Afganistane, išmokytas žudyti, ir t. t.
Paskaitai tokius parodymus – ir plaukai pasišiaušia: baisiau negu baisu.
O dabar jūsų dėmesiui – citata iš Latvijos VRM ministro R.Kozlovskio 2013 m. vasario 18 d. rašto prisiekusiajam advokatui Oskarui Rodei: „Rygos specialiosios paskirties milicijos būrio darbuotojų asmeninės bylos, atsižvelgus į ypatingą šio būrio statusą, niekada nebuvo saugomos Vidaus reikalų ministerijoje“. Ir nurodoma, kad šių asmenų bylos galėtų būti saugomos Rusijos Federacijos VRM vidaus kariuomenės Centriniame archyve.
Atkreipkite dėmesį – buvusių Rygos omonininkų asmens bylų Latvijos VRM niekada nebuvo, tačiau mūsų du operatyvininkai nuvyksta į Rygą ir ten susipažįsta su… buvusio Rygos omonininko K.Nikulino byla.
Kyla labai rimtas klausimas: tai kieno asmenines bylas ir kur skaitė mūsų operatyvininkai Rygoje, jeigu K.Nikulino asmens bylos ten niekada nebuvo, ką patvirtino pats Latvijos VRM ministras R.Kozlovskis?
Lietuvos Apeliacinis Teismas šį Latvijos VRM ministro R.Kozlovskio raštą, demaskuojantį „Pažymos“ autorių melą, duodant parodymus prokuratūrai, atsisakė prie Medininkų bylos prijungti.
Nori atplauti operatyvininkų ir prokuratūros mundurą, nes, be šios „Pažymos“, daugiau nėra „rimtų“ įrodymų, nurodančių į Rygos OMON’ą ir Konstantiną Nikulino šioje Medininkų byloje?
O dabar – apie kitą melagystę prokuratūroje duotuose parodymuose: taip, Konstantinas Nikulinas karinę tarnybą atliko desantininku – pagal karinę specialybę buvo kovinės desanto mašinos (БМД) vairuotojas-mechanikas. Tačiau Afganistane niekada netarnavo ir jokiose kovinėse operacijose nedalyvavo.
Grįžęs iš karinės tarnybos (vairuotojas-mechanikas), Konstantinas Nikulinas dirbo vaikų darželyje auklėtoju, kol vėliau jo nepakvietė dirbti į Rygos OMONą.
Taigi, „tarnavęs Afganistane, išmokęs žudyti“ dirbo vaikų darželyje auklėtoju? Kažin, ar mūsų teisėsauga pati tiki tomis pasakomis, kurios sekamos jai?
Kokia mūsų teisėjų kompetencija?
Toks klausimas nori nenori kyla, paskaičius 1992 m. sausio 5 d. A.Astaškai Rygoje duotus A.Kuzmino parodymus, 1992 m. vasario 14 d. G.Adiklio ir V.Pukenio „Pažymą“ ir Vilniaus apygardos teismo nuosprendį K.Nikulinui Medininkų byloje.
Iš A.Kuzmino parodymų A.Astaškai 1992 m. sausio 5 d.: „1991 metų vasarą Rygos OMON-as turėjo savadarbį garso slopintuvą. Savadarbis garso slopintuvas buvo pagamintas iš baltos, blizgančios medžiagos, vamzdžio formos, apie 50 cm ilgio, apie 9-10 cm skersmens. <…> Garso slopintuvą bandė jį pagaminęs asmuo, kažkoks kariškis. Pradžioje šis garso slopintuvas buvo nesėkmingai pagamintas ir girdėjosi stiprus garsas“.
Iš G.Adiklio ir V.Pukenio 1992 m. vasario 14 d. „Pažymos“: „Kuzminas pasakė, kad Parfionov užsakinėjo padaryti duslintuvus AKM, jie buvo padaryti iš šviesaus metalo (gamykliniai juodo metalo). Kuzminas matė vieną ar du, tiksliai neprisimena“.
Šioje vietoje reikėtų pažymėti, kad nusikaltimo tyrimo prokuratūroje ir teismo proceso metu apskritai niekas nepatvirtino A.Kuzmino pasakojimo apie savadarbius duslintuvus Rygos OMON’e. Tuo tarpu byloje yra nuotrauka, kurioje užfiksuotas Vilniaus omonininkas, ginkluotas automatu su šviesaus metalo dideliu antgaliu…
O dabar – ištrauka iš Vilniaus apygardos teismo nuosprendžio: „Iš nukentėjusiojo Tomo Šerno parodymų nustatyta, kad Medininkų muitinės postą užpuolę asmenys į muitinės posto pareigūnus šaudė naudodami garso slopintuvus, kurie buvo iš šviesios metalo spalvos blizgančios medžiagos. A. Kuzmin parodymai bei 1992-02-14 pažymos duomenys patvirtina, kad Rygos OMON-as turėjo savadarbius garso slopintuvus, pagamintus iš baltos blizgančios medžiagos.“
Tačiau esmė yra tai, kad A.Kuzmino parodymai visiškai nesutampa su Tomo Šerno parodymais: Tomui Šernui buvo pateikti atpažinti įvairūs AKM antgaliai ir slopintuvai ir Tomas Šernas parodė į gamyklinį.
Tuo tarpu atsimenate, ką A.Kuzminas dar A.Astaškai pasakojo apie savadarbį slopintuvą: kad jis buvo vienas, apie 50 cm ilgio, 9-10 cm skersmens, buvo nesėkmingai pagamintas, nes šaunant girdėjosi stiprus garsas.
Koks gamyklinio AKM slopintuvo dydis? Ilgis – 19,6 cm , galvutės skersmuo – 5,3 cm, o paties slopintuvo vamzdžio skersmuo nesiekia net 4 cm. O savadarbio? Ilgis – 50 cm, skersmuo – 9-10 cm. Į ką parodė Tomas Šernas? Į gamyklinį. Atsiprašau, bet kyla nejaukus klausimas: ar teismas moka centimetrus suskaičiuoti?
Tomo Šerno parodymus dėl užpuolikų ginklų ir antgalių patvirtino ir iš Baltarusijos į Kaliningradą per Medininkus 1991 m. liepos 31 d. tarp 4.00-4.35 val. važiavę vairuotojai. Jie buvo sustabdyti ir matė ne mažiau aštuonis ginkluotus vyrus su „dėmėta“ (kamufliažine) uniforma, o vienas buvo su policininko uniforma. Vairuotojai buvo sustabdyti, į juos nukreiptas ginklas su medine buože ir antgaliais, ką jie vėliau atpažino – tuo patvirtindami Tomo Šerno parodymus. Tie vairuotojai matė prie pat vagonėlio durų stovinčią mašiną, žolėje gulinčius žmones. Ginkluotų vyrų šukuosenos buvo ne kariškos ir ne „milicininkiškos“ (ilgesni plaukai).
Dar daugiau – Tomas Šernas ginklų atpažinimo metu parodė į AKM it nurodė, kad jis buvo su medine buože. Liudininkai, kurie buvo sustabdyti tarp 4.00-4.35 val., liudydami teisme taip pat patvirtino matę būtent tokį ginklą ir antgalį, kokius atpažino Tomas Šernas. Taigi, ir Tomo Šerno, ir liudininkų parodymai absoliučiai sutapo.
Tad kyla labai nejaukus klausimas: kodėl teismai absoliučiai ignoruoja vienintelio gyvo žmogžudystės liudininko – nukentėjusiojo Tomo Šerno ir pro šalį važiavusiųjų liudininkų parodymus – tiek dėl užpuolime naudoto automato su buože, tiek dėl šūvio garso ir liepsnos slopintuvo formos atpažinimo? Vėlgi – „neįsipiešia“ į prokuratūros oficialiąją tyrimo versiją, tiesa?
Taigi, tai – dar vienas įrodymas, kad byla nagrinėjama ne pagal joje esančius įrodymus, o kad įrodymai yra „pritempiami“ prie norimos įrodyti versijos.
Ką paliudijo buvęs ilgametis operatyvininkas?
Grįžtant prie „Pažymos“, tai Lietuvos Apeliaciniam Teismui buvo pateikta vieno iš buvusių aukščiausių Lietuvos kriminalinės policijos vadovų Beno Lazutkos išvada apie byloje esančią G.Adiklio ir V.Pukenio pažymą. Tačiau Apeliacinis Teismas atsisakė ją prijungti prie bylos – esą „teismas sugeba susigaudyti operatyvinėse pažymose“.
Tačiau, deja, tai nėra operatyvinė pažyma – būtent tą ir išaiškino buvęs ilgametis kriminalistas B.Lazutka:
-netiksliai, t. y. nepilnai nurodytos pačių ją surašiusių asmenų pareigos, nenurodyta, kokios institucijos, kokio struktūrinio padalinio, kokiam pareigūnui ji adresuota;
-nėra privalomų atžymų, t. y. Pažyma neregistruota Operatyvinės veiklos metu gaunamų dokumentų registracijos žurnale;
-Pažyma, turinti slaptos informacijos požymių, nepažymėta slaptumo žyma bei nenurodytas jos egzemplioriaus numeris;
-nėra privalomų atžymų apie susipažinimą su šia Pažyma ją surašiusių pareigūnų vadovų, jų rezoliucijų su nurodymais dėl šios informacijos operatyvinio patikrinimo, atsakingų darbuotojų paskyrimo ir t.t.;
-nėra jokių atžymų bei rezoliucijų apie šios Pažymos ir joje nurodytos informacijos pateikimą parengtinį (ikiteisminį) tyrimą baudžiamojoje byloje vykdančiam prokuratūros tardytojui arba prokurorui;
-konkrečiai neįvardinti informacijos šaltiniai, t. y. dokumentai, kuriais remiantis Pažymoje pateikiami vieni ar kiti duomenys, kur ir kokiose bylose saugomi juos patvirtinantys dokumentai, juos surašiusiųjų pareigūnų duomenys;
-Pažyma prijungimui prie baudžiamosios bylos medžiagos perduota ne nuo KPVV, kurioje dirbantys pareigūnai ją surašė.
„Esant pirmiau išvardintiems esminiams trūkumams, galima pagrįstai teigti, jog ši man pateikta Pažyma, joje išdėstyta informacija pateikimo į baudžiamąją bylą metu nebuvo ir šiuo metu nėra nusikaltimo tyrimo operatyvinėmis priemonėmis ir būdais gautos informacijos dokumentu. Taip pat ši Pažyma negalėjo būti pateikiama ir viešinama baudžiamosios bylos medžiagoje, kaip procesinę įrodomąją reikšmę turintis ir kokius nors nusikaltimo tyrimui reikšmingus faktus patvirtininantis dokumentas“, – teigiama B.Lazutkos išvadoje, taip neparankioje Generalinei prokuratūrai ir teismui, ir todėl neprijungtoje prie Medininkų bylos.
Pasak B.Lazutkos, tokia Pažyma net negali būti vertinama ir kaip komandiruotės ataskaita, nes vėlgi:
-turėjo būti adresuota siuntusiam į komandiruotę KPVV vadovui (pavaduotojui), nurodant komandiruotės tikslą, užduotis, kurias komandiruotasis turėjo atlikti, išvardinti, kas atlikta, o jeigu neatlikta – kodėl;
-vadovas, gavęs ataskaitą, būtinai turėjo susipažinti, aptarti rezultatus, duoti konkrečius nurodymus, paskirti laikotarpį, iki kada nurodytos priemonės turi būti atliktos;
-pagal galiojusią tvarką, vadovas, priėmęs ataskaitą, vizuodavo specialų, formalizuotą komandiruotės finansinės ataskaitos blanką, kuris buvo pagrindu komandiruotajam pateisinti gautą komandiruotei avansą ar atgauti komandiruotės išvadas;
-ataskaita apie komandiruotę su vadovo nurodymais registruojama kanceliarijoje bendra tvarka, o jeigu dokumente yra operatyvinio pobūdžio informacija, dokumentas būdavo registruojamas Operatyvinės veiklos metu gaunamų dokumentų registracijos žurnale, suteikiant jam atitinkamą slaptumo lygmenį (žymą);
-ataskaita apie komandiruotę likdavo struktūrinio padalinio, kuriame darbuotojas dirba, viduje, nes tai yra vidinis dokumentas;
-esant būtinumui perduoti į išorę esamą ataskaitoje apie komandiruotę informaciją, ji turėdavo būti teikiama raštais, pasirašant padalinio vadovui.
Taigi, kas tuomet yra ta rašliava, pavadinta „Pažyma“, kurią į bylą „įdėjo“ prokurorai ir kuri tapo vienu pagrindinių įrodymų Medininkų byloje? Tiesiog rašinėlis. Galima pavadinti – rašinėlis laisva tematika. Ir tiek. Nes nei Vidaus reikalų ministerijoje, nei Policijos departamente tokios Pažymos niekada nebuvo – tai rodo faktas, kad prie „Pažymos“ nėra jokio lydraščio, bei B.Lazutkos išdėstyti punktai – kaip oficialiai ta „Pažyma“ turėjo būti įforminta ir kokios rezoliucijos bei žymos ant jos turėjo būti. Čia, kaip matote, nieko nėra – tik vienas žodis „Pažyma“.
Dar kartą kyla esminis klausimas: kokiomis aplinkybėmis ir kada ji atsirado, ir kodėl ji tokia svarbi, kad prokuratūra (ir jos munduru besirūpinantis teismas) rūpinasi ja tarsi savo vienintele akimi?
O kas gali paneigti, kad… ?
„Karšto komentaro“ hipotezė dėl šios „Pažymos“ yra tokia: tos „Pažymos“ oficialiai nėra jokioje institucijoje todėl, kad ji atsirado tik 1993 metais, kai G.Adikliui su V.Pukeniu, nuteistiems už tai, kad per tardymą taip „išmušinėjo“ prisipažinimą, jog tardomas asmuo mirė, reikėjo motyvų, kad Prezidentas A.Brazauskas jiems suteiktų malonę.
Malonės komisijai parengtoje pažymoje nurodoma, kad V.Pukenis su G.Adikliu „sumaniai ir profesionaliai dirbo tiriant Šumsko ir Medininkų pasienio kontrolės punktuose padarytus nusikaltimus“.
Prie Dekreto dėl Malonės suteikimo rengimo dokumentų Prezidentūra „Karšto komentaro“ neprileido. Matyt, yra ką slėpti.
Taigi, pagal mūsų hipotezę, būtent tada ir atsirado dabar Medininkų byloje kaip vienas pagrindinių versijos ašių esanti G.Adiklio ir V.Pukenio „Pažyma“. Dėl to ji niekam ir neadresuota, oficialiai niekur neįforminta, ant jos nėra jokių oficialių žymų. Na, o vėliau tos „Pažymos“ pagrindu buvo surašytas Europos arešto orderis sulaikyti Konstantiną Nikuliną Latvijoje, ir ant tos „Pažymos“ ir buvo „statoma“ pagrindinė Medininkų bylos tyrimo versija.
Tačiau gali būti ir dar viena hipotezė dėl šios „Pažymos“ atsiradimo laikotarpio – gal ji atsirado kur kas vėliau, o tik buvo datuota „1992 vasario 14“? Tokią prielaidą leidžia daryti keletas faktų:
-1992 m. vasario 26 d. Tomui Šernui pateikiama iš pateiktų foto nuotraukų bei video įrašų atpažinti asmenį. Nukentėjusysis Tomas Šernas Konstantino Nikulino neatpažino.
-1992 m. kovo 31 d. NTD prie LR GP Vyriausiojo tardytojo A. Astaškos nutarimu parengtinis tardymas šioje byloje sustabdomas, nenustačius baudžiamojon atsakomybėn trauktino asmens.
Ar A.Astaška būtų nutraukęs tyrimą Medininkų byloje, jeigu būtų turėjęs 1992 vasario 14 d. G.Adiklio ir V.Pukenio surašytą pažymą? Nėra jokių abejonių, kad A.Astaška būtų tikrinęs „Pažymoje“ pateiktą informaciją ir tęsęs tyrimą.
1997 metų balandžio mėnesį pasikeičia generaliniai prokurorai – Vladą Nikitiną pakeičia Kazys Pėdnyčia, o tuo pačiu iš generalinio prokuroro pavaduotojo pareigų atleidžiamas Artūras Paulauskas, kontroliavęs Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriuje vykdytų nusikaltimų tyrimo eigas. O 1997 m. birželio 25 d. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Rolandas Stankevičius atnaujina parengtinį tardymą Medininkų žudynių byloje.
Tai kur prokuratūra, turėdama tokį „neįkainojamą įrodymą“ – 1992 m. vasario 14 d. „surašytą“ G.Adiklio ir V.Pukenio „Pažymą“ – buvo visus tuos 49 mėnesius, t. y. daugiau negu 4 metus? Ką veikė prokuroras Rolandas Stankevičius?
Atsakymas piršte peršasi vienas: tos „Pažymos“ byloje tuomet dar net nebuvo, kaip jos greičiausiai nebuvo dar ir 2003 metais…
Taigi, klausimas lieka atviras: kada ir kokiomis aplinkybėmis iš tiesų buvo surašyta ši „Pažyma“?
Kitas klausimas: jeigu „Pažyma“ – niekinė, tai ko verta tuomet, sakykite, yra ant jos pagrindo „suręsta“ byla? Kitaip sakant, ta „Pažyma“ – tai ir yra ta adata, kurioje slypi tas „Kosčiejaus nemirtingumas“: nebus „adatos“, nėra ir … bylos.
Post Scriptum
2008 metų spalio mėnesį Lietuvos teisininkų bendruomenę sudrebino teisėjo G.Seikalio nutartis, kurioje jis, nusišalindamas nuo vienos civilinės bylos nagrinėjimo, išliejo visus teisinės sistemos skaudulius. Tarp jų buvo ir šis: „Normalų teismų funkcionavimą ėmė keisti nuostata, kad valstybėje teisingumą galima vykdyti slaptųjų tarnybų pažymomis.“
Teisėjų bendruomenė šį teisėjo G.Seikalio tiesos ir nuoskaudos protrūkį įvertino išrinkdama jį Teisėjų tarybos nariu.
Taigi, teisėjas G.Seikalis apie tai, kad valstybėje teisingumas vykdomas slaptųjų tarnybų pažymomis, prabilo dar 2008 metais.
Tačiau šiandien – 2014-ieji, o situacija vėl likusi tokia pati: Medininkų byloje „teisingumas“ vykdomas remiantis nepatikrinta informacija surašyta neoficialia „Pažyma“.
Kiek dar prokuratūra ir politikai gali valytis kojas į teismus? Ir kada bei kas bus ta riba, kada teismai galiausiai pasakys prokurorams: „Gana!“?
