Pastaruoju metu, o ypač šiomis dienomis mus be galo jaudina ir kelia nerimą mažo vaiko drama. Pavadinkime tą vaiką Mergaite didžiąja raide, nes ji tapo lakmuso popierėliu ne tik visai Lietuvos teisėsaugai, bet ir visuomenei. Neabejingai visuomenei, kuriai rūpi pilietinis pasipriešinimas amoraliai teisei ir Mergaitės likimas.
Tokia jau rašytojo profesija: jis modeliuoja savo pasirinkto pagrindinio personažo praeitį, dabartį ir ateitį, kuria jo psichologinį portretą, dvasinius išgyvenimus. Dažnas rašytojas pasirenka ir savo herojaus prototipą. Kriminalinio arba nuotykių romano apie Mergaitę nė vienas iš mudviejų nesiruošiame rašyti, tačiau su rašytojams būdingu įžvalgumu pabandykime modeliuoti galimą tolesnį Mergaitės gyvenimą. Įvykius, sukrėtusius visą Lietuvą ir su neregėtu pagreičiu besirutuliojančius šiandien, lyg degtų žemė po visos teisėsaugos kojomis, stebime atidžiai. Neapleidžia mintis, kas atsitiktų, jei Mergaitė būtų atiduota motinai, įtariamai talkinus dukters skriaudėjams pedofilams?
Norint atsakyti į šį klausimą, iškart reikėtų atsakyti ir į kitą klausimą: nuo ko kaukėti pareigūnai iki šiol saugo Laimutę Stankūnaitę, kai Drąsiaus Kedžio nebėra tarp gyvųjų? Generalinio prokuroro ir generalinio komisaro bendru sprendimu L.Stankūnaitei skirta apsauga, tačiau KODĖL ir NUO KO ji saugoma, visuomenei iki šiol nepaaiškinta. Todėl peršasi išvada, kad ji saugoma nuo pedofilų klano, kurie bijo dar vienos liudytojos, nors ir galimai buvusios jų sąjungininkės. Vadinasi, jei Mergaitė būtų atiduota motinai, saugoti reikėtų jas abi, ir dar budriau, nes Mergaitė – pagrindinė liudytoja. Kiek laiko reikėtų saugoti? Daugelį metų? Liudytojas pavojingas tiek metų, kiek jis gyvas. Mergaitė auga ir net paauglystėje ji pradeda atidžiai domėtis tuo, kas įvyko: jos pačios prisiminimai apie vaikystėje patirtus išgyvenimus ir pažeminimą (o ji juos tikriausiai prisimins, jei net miglotai, tai lengvai suras vaizdinę medžiagą, kurios apstu žiniasklaidoje), tėvo, tetos ir kitų žmonių mirtys… Šiurpūs vaizdai, sukrečiantys išgyvenimai.
Ir čia galimi du variantai: Mergaitė visiškai užsisklendžia, pasidaro baili, tikras avinėlių tylėjimas, aukos pasidavimas. Motina ir dabar tvirtina, kad Mergaitė meluoja. Ar gyvenant kartu šie kaltinimai nepavirstų į psichologinę prievartą? Antrasis variantas: Mergaitė kovoja, kaip kovojo jos tėvas, teta Neringa, seneliai, kurie ją augino, gynė ir globojo. Tai, ką mes modeliuojame, puikiai supranta ir galimi jos skriaudėjai, todėl Mergaitę reikia žūt būt nutildyti. Būdama pas motiną – ji ranka pasiekiama. Todėl vienintelė užuovėja vaikui DABAR – gyventi tuose namuose, kur gimė, augo, kur ją supa mylintys žmonės. Kai sulauks pilnametystės, Mergaitė pati apsispręs. Nes kol kas tik ji viena žino tikrąją tiesą. Apie tą tiesą kalba visose apklausose. Ji nori gyventi tik su globėja Neringa. Ji net laiškus jau rašo, tvirtindama: „… nes vaikai nemeluoja.” Kodėl taip įnirtingai nenorima atsižvelgti į vaiko nuomonę?
Mes, solidaus amžiaus sulaukę žmonės, turintys ne tik vaikaičių, bet ir provaikaičių, žinome, kad net trejų metų vaikas jau kelia egzistencinius klausimus, o ką kalbėti apie Mergaitę, kuri lanko mokyklą, reiškia savo nuomonę raštu.
Ypatingos pagarbos nusipelno mūsų Prezidentė, kuri, būdama visos šalies vadove, neliko abejinga mažo vaiko likimui: „Mergaitės interesai yra svarbiausia. Vykdant priimtą teismo sprendimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo prievartos naudojimas – netoleruotinas.” Mes paryškinsime Prezidentės pavartotą žodį PRIEVARTOS, kurį kritikuodami šalies vadovę dėl šio pareiškimo apeina kai kurie teisės žinovai, neskaitantys Konstitucijos ir Vaiko teisių konvencijos. Taigi, PRIEVARTA…
Prievarta gali būti ir apgaulė, melas, psichologinis spaudimas. Antstolė tikina, kad prievarta prieš mergaitę nebus naudojama, prievarta bus panaudota prieš mergaitės globėją… Koks pasibaisėtinas cinizmas, prisidengiant įstatymu. Mažas vaikelis patyrė išsigimėlių dėdžių seksualinę prievartą, o dabar jai bus taikoma dar viena prievarta – apgaulės būdu išplėšti iš įprastos gyvenamosios aplinkos. Tai jau dviguba PRIEVARTA. Modeliuojant Mergaitės ateitį, galima ir triguba prievarta.
Mes nežinome ir dar vieno vaiko likimo – Mergaitės pusseserės, kuri staigiai dingo iš Lietuvos su teismo ieškomu tėvu. Kas gali užtikrinti, kad lygiai taip pat iš Lietuvos padangės nedings ir Mergaitė, jeigu ji bus atiduota motinai, įtariamai talkinus pedofilams? Kokios vaiko teisių apsaugos tetos ją ten gins, kokie kaukėti vyrai su automatais ją svetur saugos?
Galbūt kas nors galėtų mums paprieštarauti: ko jūs veržiatės pro atviras duris, gal to pedofilijos skandalo išvis nebuvo? Juk dar neįrodyta? Būtent, dar neįrodyta. Tai kur taip skuba Kėdainių teisėjas? Kita vertus, jei net nebuvo… Ar paklausite Mergaitės, kai ji užaugs, kur toji tiesa? Žinoma, jei ji bus gyva… Jei nebus psichiškai arba dar kaip nors kitaip paveikta. Juk ji – pagrindinė LIUDYTOJA.
Ir dar vienas argumentas tiems, kurie kurti ir akli: ar ne per daug anapilin išėjusių šioje istorijoje? Kodėl savo karjera, savo visos šeimos ramiu gyvenimu rizikuoja Neringa Venckienė? Kodėl D.Kedys, nesvarbu, ar jis auka, ar nusikaltėlis, taip ilgai ir garsiai šaukė, lyg gyventų aklųjų ir kurčiųjų karalijoje?
Šiurpi dingstančių vaikų statistika, širdį gniaužiantys pedofilų nuskriaustų vaikų skaičiai. Mes prisijungiame prie pilietinio pasipriešinimo ir kviečiame viešai, kur tik įmanoma, pasisakyti ir kitus Lietuvos žmones, ginti Mergaitės dabartį ir ateitį. Mes pritariame šio pasipriešinimo devizu tampantiems JAV prezidento Thomo Jeffersono žodžiams: „Kai neteisingumas virsta teise, tuomet pasipriešinimas virsta pareiga.” Štai kodėl mes tariame savo žodį, išsakome savo nuomonę – tai mūsų PAREIGA.
Rašytojai Elena Kurklietytė, Vytautas Bubnys
Vilnius, 2012 01 05
„Lietuvos žinios”
