JAV geostrateginiai tikslai ir Čečėnija
Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje CŽV direktorius Viljamas Keisis pasitelkdavo narkotikus, kurie, jo supratimu, padėdavo siekti dviejų artimiausių tikslų: pirmasis ir artimiausias buvo mažinti tarybinės armijos dalinių Afganistane kovingumą ir dvasinę būklę; antrasis ir ilgalaikis tikslas – finansuoti islamistų pasipriešinimą, kad tolydžio būtų pakirsta Tarybų Sąjungos ekonominė ir karinė galia.
Pasak gerai informuoto politinio apžvalgininko Džozefo Bodanskio, JAV ir dabar stengiasi, kad Rusija, grumdamasi su islamistais, silpnėtų ir būtų destabilizuota. Rašydamas žurnale „Gynybos ir užsienio reikalų strateginė politika“ (2000 m. birželio – liepos mėnesių numeriai), šis autorius pažymėjo: „Tarytum siekdamas atgaivinti „gerąsias senąsias“ Afganistano devintojo dešimtmečio dienas, Vašingtonas vėl stengiasi remti ir stiprinti labiausiai antivakarietiškasis pavojingiausias islamistų jėgas. Vienas iš tokių veiksmų buvo atliktas 1993 metų gruodžio viduryje, kuomet JAV valdininkai atvyko į oficialų Azerbaidžane vykusį pasitarimą, kuriame buvo diskutuojama ir susitarta, kaip pagal specialias programas rengti Kaukazo, Vidurio Azijos bei arabų pasaulio mudžahedus ir juos apginkluoti.
Šiame susitikime Vašingtonas tyliai padrąsino savo musulmonų sąjungininkes (pirmiausiai Turkiją, Jordaniją ir Saudo Arabiją), o taip pat JAV, „privačias saugos kompanijas“.
(Būtent pastarosios Klintono laikais atliko Balkanuose joms pavestą juodą darbą, visai papeikdamos ir pažeisdamos JAV administracijos formaliai neva remiamą embargo ginklų platinimui).
2000 metais abi minėtos jėgos padėjo čečėnams ir jų talkininkams pereiti į puolimą ir ilgai laikytis džihado taktikos. Tokius savo veiksmus Vašingtonas motyvuoja senąja naftos vamzdynų savininkų politika ir apskritai ekonomika. Svarbiausias Vašingtono tikslas esąs izoliuoti Rusiją nuo gyvybiškai svarbių naftos tiekimo zonų, neva tai remiantis kova su prievarta ir terorizmu, o taip pat spaudos išpuoliais prieš Rusiją dėl įvairių karo nusikaltimų.
Klintono administracijos apskaičiavimais, JAV remiama ir plečiama karo Čečėnijoje ekspansija turėjo įgyvendinti taip trokštamą Rusijos nusilpimą. Klintono administracija tikėjo, kad nesibaigianti prievarta Kaukaze Vakarų investorius ir naftos pirkėjus atbaidys nuo sandėrių su Rusija. O jeigu Klintono administracijai pavyktų sušvelninti santykius su Iraku, būtų galima pagalvoti ir apie naftotiekį iš Azerbaidžano pietų kryptimi, kurio nedidelė apylanka eitų Irako teritorija. Todėl 2000 metais Klintono administracija visaip kurstė islamistų džihado ugnį Kaukaze, teikdama jiems slaptą paramą, tyliai pritardama islamistų pastangoms remti mudžuhedus ir organizuodama intensyvią Vakarų masinės informacijos priemonių kampaniją prieš Rusiją ir jos veiksmus Čečėnijoje.
Dar 2005 metais JAV valstybės departamentas pažymėjo: „…JAV firmų įsitraukimas į Azerbaidžano naftos gavybą ir eksportą yra viena iš problemų, padedanti gausinti pasaulio naftos išteklius, tvirtinanti regiono ekonomiką ir užtikrinanti JAV energetinį saugumą“.
Vėliau Bušo administracija perdavė žadėtus 1,5 milijardo dolerių Kaspijos jūros baseino plėtrai, iš to skaičiaus 11 milijoną dolerių specialiam Gruzijos vamzdynų linijų gynybos batalionui, kuris rūpinasi Gruzijos teritorija einančio vamzdyno linijų (Baku-Tbilisi-Ceyhanas) saugumu.
Metagrupės geostrateginis tikslas – palaikyti teroristinio karo veiksmus
Tas faktas, kad Jungtinės Valstijos narkotikų pervežėjus laiko geostrateginiais turto gabentojais, anaiptol nereiškia, kad Vašingtono ir pervežėjų tikslai visiškai sutampa. Bent jau teoriškai galima susidurti ir su priešingais atvejais.
Nors Jungtinės Valstijos, kaip žinia, naudojasi tokių žymių gabentojų, kaip Zamanas ar Kvadiras paslaugomis, amerikiečių ir jų žiniasklaidos skelbiamas galutinis tikslas yra primesti Afganistanui ir kitoms šalims savo tvarką. Kokia bebūtų šalis – Afganistanas, Azerbaidžanas, Gruzija, Kolumbija ar Kosovas – Amerikos tikslas yra nutiesti, o po to ginti savo vamzdynus. Tam palankiausios vyraujančios taikos ir saugumo sąlygos. O geostrateginis prekybos narkotikais ar kitkuo tikslas irgi tas pats – užsiimti narkobizniu taikiai ir saugiai.
Kaip žinia, neteisėta tarptautinė narkotikų prekyba, kaip ir tarptautinė naftos pramonė, yra polimorfiniai, t.y. daugelio atmainų, ir lankstūs dalykai, grindžiami daugybe šaltinių ir rinkų, kad pastarosiose JAV galiausiai imtų dominuoti. Kalbant apie tarptautinės narkotikų prekybos klestėjimą, tai tam visada reikia kai kurių „pagrindinių erdvių”, kuriose klestėtų prievarta, o valstybė būtų nepajėgios įveikti.
Tačiau anksčiau kalbėdamas apie Amerikos valstybės nacionalinius interesus, aš neturėjau galvoje to, kad Amerika visada bus tų interesų gynėja. Pastaraisiais dešimtmečiais įvyko kai kurių permainų: narkotikų biznis išaugo iki tokio masto, kad jis dabar sudaro žymią nacionalinio ir internacionalinio turto dalį.
Šia proga reiktų pažymėti, kad Amerikos laisvojo verslo sistema, kaip ir kiekviena kita kurioje nors nacijoje, siekiančioje pasaulinio dominavimo, vyraujanti sistema, pirmiausia stengsis atstovauti ne nacionaliniams, o savo turtingųjų piliečių interesams.
Taigi sunku tikėtis, kad Bušo administracijos politika pirmiausia stengsis atspindėti nacionalinį taikos ir saugumo siekį, nors apie tai šiame straipsnyje buvo užuominų.
Priešingai – Jungtinės Valstijos šokiruoja pasaulį mažais fondais, skirtais Afganistano atstatymui, užsiima sudėtingu ir intervenciniu kišimusi į Gruzijos reikalus, bando destabilizuoti padėtį Uzbekistane, kurdamos ten karines bazes ir vildamosi, kad ateityje pavyks padidinti jų skaičių, nors vietos gyventojai prieš tai protestuoja.
Manyčiau, kad kuo glaudžiau susieti šalį su tokiomis organizacijomis, kaip „Far West Ltd“, tampa vienu iš prioritetinių Amerikos politikos klausimų, nors tokios grupės pražūtingos ir prisideda prie rengimo savo šalyse kažko panašaus į rugsėjo 11-os tragiškus įvykius.
Palyginkime dalykus, su kuriais Amerika susiduria Afganistane, o Rusija – Čečėnijoje.
Tokie karai labai parankūs narkotikų gabentojams, bet itin žalingi juos vykdančių tautų gerovei. Amerika, pasinaudodama rugsėjo 11-osios patyrimu, „parduoda“ tai, ką aptiko Afganistane, savo žmonėms. Deja, visuomenės sluoksniai, kurie pelnosi iš tokių sandėrių, tampa vis stipresni ir pavojingesni abiejų šalių žmonių gerovei.
Vienas iš paskutinių klausimų: metagrupė ir Jungtinės Valstijos
Tampa visai aišku, kad metagrupė, turinti įtakingų ryšių trijuose kontinentuose ir Rusijos visuomenėje galėjo nulemti tragedijų, panašių į Amerikos rugsėjo 11-osios įvykius. Kyla klausimas, ar ši grupė pakankamai įtakinga, kad ir toliau darytų įtaką Amerikos politikai ir istorijai.
Kaip girdėjome, Rusijos šaltiniai tvirtina, kad vykdydama tokius itin subtilius projektus, kaip Abu al-Valido al-Hamadžio nužudymą, JAV vyriausybė pasitelkė ir metagrupę. Tie patys šaltiniai patvirtina, kad ta pati metagrupė dalyvavo JAV inicijuotuose kai kurių režimų nuvertimuose Rytų Europoje, pradedant Čeušesku Rumunijoje ir neseniai įvykusiu Ševardnadzės pašalinimu nuo valdžios Gruzijoje. Pastarąjį perversmą „The Wall Street Journal“ (2003 m. lapkričio 241 numeris) susiejo su daugybe nevyriausybinių organizacijų, ,,išlaikomų Amerikos ir kitų Vakarų fondų lėšomis“. Vienas iš tokių fondų buvo Alberto Einšteino institutas, remiamas tiek „Nacionalinio įnašo į demokratiją“, tiek Sorošo fondo, kurie Gruzijoje, Kmaros mieste, padėjo sukurti disidentišką jaunimo judėjimą. Audrius Butkevičius, meta-grupės narys, tuo metu gyvenęs Gruzijoje, glaudžiai siejamas su Alberto Einšteino fondo veikla.
Grįždami prie anksčiau keltų klausimų, norėtume atkreipti į tokią galimybę, kad JAV vyriausybei galėjo kilti klausimas, jog verta panaudoti Hizbą ut-Tahrirą ir kitus meta-grupės narius, siekiant politinių permainų Rusijoje, nors visur kitu „Al-Qaeda“ kovojo su islamizmu. Tai būtų toli gražu nebe pirmas kartas, kai JAV vyriausybė narkotikų prekiautojams sutekdavo savo paramą ir finansiškai aprūpindavo, siekdama savo tikslų.
Prisiminkime, kaip 2001 metais JAV pagrindinius narkobiznierius vėl atvedė į valdžią Afganistane. Prieštaringos reputacijos politiniai veikėjai, kaip antai Kašogis ar Chodorkovskis, jau ne kartą buvo susidomėję Vakarų peršamomis iniciatyvomis veržtis į valdžią, o Vakarų biznio interesams irgi būtų paranku pasitelkti iš metagrupės sau ištikimų talkininkų.
Didžiumą JAV žvalgybos finansinių ir karinių galimybių būtų galima palyginti su šachmatų figūromis, stumdomomis lentoje taip, kaip pageidauja jų šeimininkai. Tačiau meta-grupei ši metafora nėra visai tinkama, nes, tardamasi su vyriausybėmis ir stendamasi joms daryti įtaką, ji turi didžiulių savo pačios resursų.
Nekontroliuodama jų kaupimo šaltinių ir narkobiznierių veiklos, pati valstybė suteikia pastariesiems privilegiją daryti valstybei politinę įtaką, išvengti kontrolės ir kritikos.
Metagrupės ir transnacionalinė politinė
Jau keturis ar penkis kartus istorija pademonstravo viešumo dialektiką. Šis procesas nulėmė senovės Atėnų ir Romos likimą, o Renesanso laikams prasidėjus, vėl ryškiai pasireiškė Ispanijos, Nyderlandų ir Didžiosios Britanijos imperijose. Miestų pilietinė visuomenė, kuri laisva ir atvira, lengvai kaupė turtą. Kuo turto daugiau, tuo visuomenė labiau plečia savo institucijas už savo ribų. Tai Kevino Filipso knygoje „Turtas ir Demokratija“ aprašyta bei dokumentais gausiai pagrįsta istorija.
Kol turtas kaupiamas, tol visuomenės vidaus institucijos nėra skaidrios, dažnai užsiima melu. Tik visuomenei praturtėjus ir sustiprėjus, dalis anksčiau slėptų kortų atverčiama. Atsiranda vadinama slaptumo politinė sociologija. Skaidresnės institucijos atvirai dalyvauja įgyvendinant tam tikrą viešą politikos kursą. Tuo tarpu dalis iš jų ir toliau lieka slaptos, visuomenei neprieinamos.
Kuo daugiau turto visuomenė turi sukaupusi, tuo daugiau jos dispozicijoje slaptų politikos priemonių. Kai kadaise atvira buvusi visuomenė pereina į uždarą, galbūt net imperiją (taip įvyko, pavyzdžiui, Atėnuose, Romoje ir Nyderlanduose), buvusios civilinės visuomenės institucijos ir jų tarpusavio santykiai įgyja tendenciją transformuotis į tai, ką aš vadinu „metagrupėmis“, t.y. valstybėlėmis valstybėje, kurios turi pakankamai turto ir faktinės valdžios, kad galėtų daryti įtaką valstybės politikos kursui. Tai buvo itin akivaizdu po vadinamos Reigano revoliucijos ir Tarybų Sąjungos griūties.
Dabar JAV karinių bazių radosi anksčiau sunkiai įsivaizduojamose vietose, kaip, pavyzdžiui, buvusiose Tarybų Sąjungos Kirgizijos, Uzbekistano ir Gruzijos respublikose. Atkreipsime dėmesį, kad tai tapo įmanoma tik po to, kai JAV naftos biznieriai sudarė daugiamilijardinius kontraktus tirti naftos ištekliams Kaspijos jūros baseine.
Nors JAV ekspansija į Vidurio Aziją buvo sudėtinė šios imperinės šalies geostrateginės politikos dalis, šią politiką praktiškai įgyvendinti pirmiausiai ėmėsi ne valstybė, o privačios naftos ir privačios karinės kompanijos. Tenka pažymėti, kad Amerikos civilinę visuomenę ir net Kongresą yra apėmęs bejėgiškumo jausmas, kurio šaknis maitina įsitikinimas, kad šalis šiandien tik tarpininkauja imperinei ekspansijai į užsienio šalis, o pagrindinius sprendimus šiais klausimais priima valstybės visiškai nekontroliuojamos institucijos.
Nuo 2000 metų Amerikos valstybėje valdžią faktiškai užgrobė čia aptariamos metagrupės. Ne Amerikos žmonės, bet Aukščiausiasis Teismas (veikdamas be precedento, ir, pasak daugelio teisininkų, be konstitucinių įgaliojimų) nusprendė, kas bus kitas Jungtinių Valstijų prezidentas. Ne nominalus pirmasis šalies asmuo Džordžas W.Bušas, o tarpnacionalinių naftos ir farmacijos įmonių “bosai“ Dikas Čeinis ir Donaldas Ramsfeldas įtraukė šalį į jiems parankų karą, kad padidintų savo pramonės įmonių gaunamą viršpelnį.
Jie taip pasielgė, įgyvendindami politiką, kuri iš anksto buvo numatyta tokiose pirmu žvilgsniu su karu nieko bendro neturinčiose įstaigose, kaip „Naujojo Amerikos šimtmečio projektas“ ir Amerikos Einšteino institutas, o tik po to ėmėsi arogantiško jėgos demonstravimo. O pretekstas griebtis tokios politikos buvo ir dabar paslaptingu laikomas ir sunkiai suvokiamas įvykis – rugsėjo 11 d. antpuolis prieš Ameriką.
Studijuodamas rugsėjo 11-osios įvykius, aš toliau ieškau sąsajų tarp parapolitinių, t.y. su politika tiesiogiai lyg ir nesusietų, veiksmų, slaptosios įvairių žvalgybų agentūrų veiklos ir tikrosios, t.y. giliosios, politikos ir politinių santykių, kurie taip pat dažniau slepiami, o ne viešai skelbiami.
Šių studijų metu imu tolydžio įžvelgti trečiąjį, giliai slypintį ir dokumentais beveik nepagrįstą politinės valdžios lygmenį, kurį, nerasdamas kito, laikinai galiu pavadinti banaliu „transpolitinės“ valdžios modeliu: valstybių valdžia vykdo tokią politiką ir imasi tokių veiksmų, kurie transnacionalinių grupių ir agentūrų iš anksto buvo numatyti, visiškai nesitariant su tos ar kitos šalis valdžia.
Tokiu „transpolitinės“ akcijos pavyzdžiu būtų galima pavadinti žaibišką įsiveržimą į Prištiną Kosove, jeigu tik šį veiksmą inicijavo ne Kremlius, o transnacionalinės grupės.
Dr.Peter Dale Scott
“Nexus Magazine”
„K.K.“ vertimas
