Danlopo „suredaguota“ Jasenevo straipsnio versija
Daugiau nebeminėdamas Khašogio ir narkobiznio, Danlopas vis dėlto dar kartą pasiremia savo „šaltinio“ Jasenevo medžiaga apie narkopinigų „plovimu“ kaltinamą Alfonsą Davidovičių: „Netrukus paaiškėjo, kad pas Davidovičių dažnai lankėsi vienas iš Suchumio (Abchazija) kilęs 53 metų izraeliečių – tarybinės kilmės prancūzų verslininkas Jakovas Osmanas. Pastarasis greitai atsivedė dar šešis asmenis, kurie su Turkijos pasais atvyko per Austriją. Vienas tokio paso turėtojas prancūzų valdžios buvo identifikuotas kaip tūlas Cveiba, kurį Tbilisio valdžia kaltino genocidu, vykdytu per Gruzijos-Abchazijos karą. Visi atvykėliai trims savaitėm apsistojo viloje.
„Šaltinis“ tęsia savo pranešimą: „Slaptosioms tarnyboms netrukus pavyko nustatyti, kad Osmanas ir Cveiba nuvyko į Nicos aerouostą, kuriame jiedu susitiko su dviem asmenimis, atvykusiais iš Paryžiaus. Pagal jų pateiktus dokumentus, vienas iš atvykėlių buvo Sultanas Sosnalijevas, kuris per Gruzijos-Abchazijos karą buvo Abchazijos gynybos ministras. Antrasis aerouoste sutiktas asmuo taip pat buvo Suchumio gyventojas Antonas Surikovas. Kalbama, kad karo Abchazijoje laikotarpiu jis buvo Sosnalijevo pavaldinys, atsakingas už sabotažo aktų organizavimą, ir palaikė draugiškus santykius su Šamiliu Basajevu, tuometiniu čečėnų bataliono vadu.“
Dar vienas žmogus į vilą atplaukė laivu: „Pasak patikimų Prancūzijos ir Izraelio šaltinių, liepos 3 dieną iš Maltos į Belju uostą atplaukė privati anglų jachta „Magiyaa“ („Magic“). Iš jos ant kranto išlipo du keleiviai. Jeigu tikėsime iš jų pasų gauta informacija, vienas iš „anglų“ buvo plačiai žinomas turkas, praeityje buvęs proislamiško Turkijos premjero (Nekmetino) Erbakano patarėju, gana įtakingu veikėju Turkijos, Artimųjų Rytų ir Kaukazo vahabistų sluoksniuose. Iš mūsų šaltinių Rusijos specialiose tarnybose sužinojome, kad tas žmogus, vardu Makhmetas, taip pat yra artimas paslaptingojo Khattabo bičiulis“.
Antrasis atvykėlis, – toliau rašoma pranešime, – didžiai žvalgybos karininkų nuostabai, buvo čečėnų lauko vadas Šamilis Basajevas“.
Danlopo cituoto informacijos tiek apie Davidovičių, tiek apie Osmaną šaltinis yra Jurijaus Jasenevo straipsnis „Rosiju ždiot oranževaja revoliucija“, paskelbtas rusiškame interneto tinklalapyje ru.compromat. Tačiau Danlopas pernelyg uoliai „suredagavo“ tai, ką rašė Jesenevas, sakytume, netgi tapo šio straipsnio cenzoriumi. Pavyzdžiui, Danlopas rašo, kad „Davidovičius gyvena Miunchene, turi Vokietijos ir Venesuelos pilietybes. Sakoma, kad jis asmeniškai pažįsta tarptautinį ginklų prekeivį Khašogį“. Tai iš esmės sudarko Jasenevo pateiktą Davidovičiaus aprašymą: „Alfonsas Davidovičius (1948), venesuelietis, gyvena Miunchene. Turi Vokietijos ir Venesuelos pilietybes. Laisvai kalba ispanų, anglų, vokiečių ir rusų kalbomis. Aštuntajame dešimtmetyje buvusioje TSRS (Privlonoje, Nikolajevsko srityje), o po to Rytų Vokietijoje baigė specialaus rengimo kursus.
Yra savininkas kompanijų ir bankų Barbadose, Kaimynuose ir kituose ofšoruose. Palaiko draugiškus santykius su Hugo Čavezu, pažįsta Fidelį Kastro, Markusą Volfą ir Adnaną Khašogį. Turi ryšių Kolumbijoje, iš to skaičiaus su organizacija „Farc“. Yra duomenų, kad 1999 metais Davidovičius užsiėmė ginklų tiekimu Čiapas (Meksika) sukilėliams ir Kolumbijos narkomanijos pinigų plovimu. Finansiškai remia antiglobalistų judėjimus Europoje ir Lotynų Amerikoje“.
Kai dėl Jakovo Osmano, tai Danlopas jį taip apibūdina: „Tame pačiame 2004 metų gruodžio 17 dienos interneto tinklalapio compromat.ru straipsnyje rašoma, jog “Kosmanas gyvena Nicoje ir turi Vokietijos ir galbūt Izraelio pilietybę“.
Palyginkime šią ištrauką su analogine, paties Jasenevo rašyta „Jakovas Abramavičius Osmanas (g. 1946) gyvena Nicoje, Prancūzijoje. Turi Vokietijos ir galbūt Izraelio pilietybę. Prekiauja nekilnojamu turtu, užsiima bankininkyste. Palaiko ryšius su Europos šalyse veikiančiomis Kosovo albanų kriminalinėmis grupuotėmis. 1997-2000 metais buvo Hašimo Thacio, Kosovo išvadavimo armijos vyriausiojo vado, konsultantas finansų klausimais“.
O dabar susipažinkite su minėtos Kosovo armijos apibūdinimu („Washington Times“, 1999, gegužės 3 d.): „1998 metais JAV valstybės departamentas Kosovo išvadavimo armiją… įtraukė į tarptautinių teroristų organizacijų sąrašą tuo pretekstu, kad ji savo operacijoms vykdyti naudoja įplaukas, gautas iš tarptautinės heroino prekybos, o taip pat lėšas paskolų, gautų iš žymių teroristų, kaip antai Osamos bin Ladeno“.
Apie susitikimą Khašogio viloje, narkotikus ir Kosovą
Atrodo, kad Davidovičius ir Osmanas į Khašogio vilą atvyko ne tik tam, kad pasitartų dėl Čečėnijos. Tačiau Danlopas nenori leistis į tokius tyrinėjimus. Pavyzdžiui, jis pripažįsta, kad į Khašogio vilą buvo atvykę ne mažiau kaip keturi Abchazijos krašto žmonės – Osmanas, Cveiba, Osnalijevas ir Surikovas, kad jie dalyvavo susitikime, tačiau nė nebando paaiškinti, kodėl jie atvyko. (Dirstelėjęs į žemėlapį, supranti, kad Abchazija negalėjo turėti poveikio paskesniems įvykiams Dagestane ir Čečėnijoje).
Matyt, labiausiai tikėtina versija, kad Basajevas drauge su atvykėliai iš Abchazijos aptarė narkotikų gabenimo maršrutą, nes dabar Abchazija yra tapusi „pagrindiniu heroino pervežimo punktu“. Netgi pats Surikovas pažymi šio krašto svarbą narkotikų kontrabandai: „Apskritai čečėnų grupės (narkotikų pervežėjų) planuose Abchazija užima labai svarbią vietą… Šiandien Abchazija yra labiausiai kriminalizuota buvusios Tarybų Sąjungos vieta“.
Londone leidžiamas arabų laikraštis „Al-Sharq Al-Awsat“ taip pat yra rašęs, kad Basajevas kontroliuoja „abchazų heroino kelią“, kurį Talibanas naudoja kaip tranzito maršrutą į Europą.
Rusų apžvalgininkai yra nurodę, kad 1999 metų birželio ar liepos mėnesį Prancūzijoje vykęs susitikimas įvyko tuoj po to, kai Rusijos daliniai netikėtai įžengė į Kosovą. 1999 metų birželio 11 dieną 200 rusų karių motorizuotomis priemonėmis iš Bosnijos atvyko į Prištiną ir ėmė saugoti Slatinos aerodromą. Tuomet generolas Veslis Klarkas Jungtinės Karalystės generolui serui Maikui Džeksonui (birželio 9 dieną jis su Jugoslavija pasirašė techninį susitarimą dėl pastarosios karių pasitraukimo iš Kosovo) įsakė: „…užimti aerodromą. Kaip žinia, Džeksonas atsakė, kad jis dėl aerodromo nepradės trečiojo pasaulinio karo“.
Po dvi dienas trukusių tiesioginių Klintono ir Jelcino derybų krizę pavyko numalšinti. Ją pakeitė ištisas savaites trukusios „ilgos derybos apie Rusijos vaidmenį taikos Kosove palaikymo operacijoje“. Galiausiai dėl iki šiol ne visai aiškių aplinkybių Jungtinės Valstijos ir NATO sutiko, kad rusų kariai gali likti Kosove.
2003 metų liepos mėnesį rusų daliniai pasitraukė iš užimto aerodromo. Pažymėtina, kad vienas iš Surikovo partnerių Sergejus Petrovas parengė planą, kuriame nurodyta, kaip rusų narkodileriai perveža narkotikus. Pasak plano, nuo 2003 metų Kosovas liovėsi būti pagrindiniu Rusijos narkotikų eksporto punktu, jo vietą užėmė Juodosios jūros Novorosijsko uostas.
Praėjus maždaug metams po Rusijos karių atvykimo į Kosovą, t.y. 2000 metais, JAV Kovos su narkotikais valdyba paskelbė, kad maždaug 20 procentų heroino, konfiskuoto Jungtinėse Valstijose, yra atvežta iš Afganistano. Po ketverių metų minėtas kiekis padvigubėjo, Afganistano heroinas ima dominuoti rinkoje. Jasenevas tai bando susieti su Kosovo įvykiais: „1999 metais, Kosovo krizės metu Rusijos parašiutininkų nusileidimas Prištinoje (jo tikslas – užtikrinti Rusijai atskirą Kosovo sektorių, už kurį ji būtų atsakinga) buvo organizuotas Generalinio štabo viršininko Anatolijaus Kvašnino ir jo pavaduotojo Leonido Ivanovo, kaip spėjama, nesuderinus šios akcijos su gynybos ministru Igoriu Sergejevu ir greičiausiai net su pačiu Jelcinu”.
Nors Jasenevas pastaruosius faktus nutyli, tačiau pabrėžia, kad Kvašninas buvo tarsi Rusijos kariuomenės grandis, kuri siejo du svarbiausius Saidovo-Surikovo grupės narkotikų gabentojus – Vladimirą Filiną ir Aleksejų Lichvincevą.
Surikovo vaidmuo: Danlopo ir Jasenevo versijos
Kaip matėme, Danlopas Antoną Surikovą, Vološino ir Basajevo susitikimo Bjulio viloje organizatorių, vaizduoja kaip „atsistatydinusį valstybinės žvalgybos karininką“. Jam nepavyko perteikti Jasenevo pateiktą to paties asmens portretą: „Antonas Viktorovičius Surikovas (g. 1961). Prisistato kaip politologas. Aktyviai bendradarbiauja spaudoje. Kai kurios jo publikacijos primena šifruotas direktyvas, skirtas tiems Rusijos specialiųjų tarnybų pareigūnams, kurie nėra lojalūs prezidentui Vladimirui Putinui. Kituose jo straipsniuose yra politinės informacijos, galinčios sudominti atitinkamus užsienio specialistus.
Surikovas palaiko ryšius su Fricu Ermartu, anksčiau buvusiu vienu iš svarbiausių TSRS ir Rusijos analitikų CŽV aparate, o dabar dirbančiu Niksono fonde…
2002-2003 metais Surikovas kartu su Kondaurovu, kuris atstovavo Michailui Chodorkovskiui ir Leonidui Nevzlinui, o taip pat Viktoro Vidmanovo talkinamas, suorganizavo „Jukos“ akcininkų ir asmenų, susijusių su OPS (organizuoto nusikalstamumo draugija, tarp kurios darbuotojų – Jakovas Osmanas ir Nikolajus Lugovskojus), finansinę paramą Rusijos Federacijos komunistų partijai. Lėšų suma siekė 15 milijonų JAV dolerių.
Moriso Kagarlickio esė („Novaja Gazeta“ 2000 m., sausio 24 d.) ir Jasenevo memorandume, pagrįstame žvalgybos dokumentais, rašoma apie Surikovą, tik tai daroma iš skirtingų pozicijų. Kagarlickis, ilgametis disidentas ir Putino priešas, Belju susitikimą vertina kaip renginį, kuris buvo nukreiptas prieš Kremliaus inspiruojamą prievartą ir skirtas tam, kad padėtų Kremliui atgauti populiarumą prieš artėjančius rinkimus. Jasenevo memorandume Surikovas vaizduojamas kaip vienas iš tų, kurie deda pastangas destabilizuoti Rusiją ir susilpninti Kremlių.
Kagarlickio (o po to ir Danlopo) pastabos apie Surikovą apsiriboja jo pastarųjų metų bendradarbiavimu su Rusijos karine žvalgyba (GRU). Cituojame Danlopą: „Kagarlickis taip pat pastebi: „Primakovo laikais Surikovas buvo Rusijos Federacijos vyriausybės personalo darbuotojas. Be to, jis nuolat palaikė darbo santykius su Vološino žmonėmis. Todėl galima numanyti, kad Surikovas ir Vološinas buvo asmeniškai pažįstami‘.
Tačiau Jasenevo 2004 metų gruodžio mėnesį paskelbtame memorandume Surikovas siejamas ne su vyriausybe ar Kremliumi, bet (per tarpininką Kondaurovą) su tuo žmonių ratu, kurie tuo metu užsirekomendavo kaip geriausi Amerikos draugai ir galingiausi Putino priešai Rusijoje. Jų vadovas – oligarchas Michailas Chodorkovsis. (Kondaurovo ryšiai su Chodorkovskiu yra patvirtinti daugeliu dokumentų, abu minėti asmenys jų neneigia).
Žurnalas „Sorbes“, kuris patvirtino Berezovskiui labai priešišką Klebnikovo aprašymą, 2002 m. kovo 18 dieną tvirtino, kad „geriausias Vakarų draugas“ Rusijoje esąs Chodorkovskis. Jo firma “Menate” turėjo bendrų biznio interesų su Vakarų investicijų firmomis „Global Asset Management“, „the Blackstone Group“, „the Carlyle Group“ ir „AIG Capital Partners“. Be to, žurnale apie Chodorkovskį rašoma: „Jis dažnai lankosi Jungtinėse Valstijose. Kaip žinia, praėjusiais metais jis pietavo drauge su Kondoliza Rais, o neseniai kartu su Bilu Geitsu, Vorenu Bafitu ir kitais biznio korifėjais viešėjo Herbo Eleno Idaho rančoje, kurioje vyko kasmetinis telekomunikacijų vadovų susitikimas“.
Pateikdamas 1999 metais žurnale „Versija“ Surikovo paskelbto antijelciniško esė ištraukas, Amerikos dešiniosios pakraipos leidinys „Jamestown Foundation“ pritaria Jasenevo nuomonei (ji skiriasi nuo Kagarlickio ir Danlopo požiūrio), kad „netenka abejoti, jog Surikovas priklauso Jelcino oponentų stovyklai. Neseniai Surikovas užsirekomendavo ir kaip antiputinietis, kritikavęs Putino „akivaizdų nesugebėjimą… veiksmingai kovoti su terorizmu“.
Dar daugiau – Jelcino laikais, kai Surikovas pasisakė prieš korumpuotą vyriausybę, jį akivaizdžiai palaikė Vakarai. Britų Gynybos studijų centras, tiksliau sakant, Londono Karališkojo koledžo „smegenų centras“, išleido dvi Surikovo knygeles, viena iš kurių pavadinta: „Nusikalstamumas Rusijoje: tarptautinė reikšmė“. Pasak Surikovo puslapio medžiagos Maskvos globalinių studijų instituto tinklalapyje, pastarasis 1994 metais mokėsi minėtame Gynybos studijų centre. Nurodoma, kad vienerius metus čia taip pat praleido ir Audrius Butkevičius.
Kai dėl Jasenevo užuominos, jog „Surikovas palaiko ryšius su Fricu Ermartu“, Surikovas, paprašytas tai patvirtinti, atvirai prisipažino: „Poną Ermartą, kaip politologą, aš asmeniškai pažįstu nuo 1996 metų. Tai daugeliui žinomas faktas, kurio mes niekada nenuslėpėme“.
Taip sakydamas, Surikovas patvirtino savo ryšius su Centrine žvalgybos agentūra – Ermartas, aukšto rango karininkas, du kartus dirbęs Nacionalinėje saugumo taryboje, iš minėtos žvalgybos agentūros atsistatydino tik 1998 metais. Tuo tarpu su Surikovu jis susitiko dar 1996 metų balandžio mėnesį Virginijoje vykusiame Pasauliniame seminare tarptautinio saugumo klausimais. Be to, Kagarlickis nutyli vieną klausimą, kuris Rusijos masinės informacijos priemonių buvo gana prieštaringai vertinamas. Jis susijęs su Surikovui mestu kaltinimu, jog jis buvo dalyvis „grupės degraduotų tarybinės slaptosios tarnybos karininkų, kurie įtariami dalyvavę tarptautiniame narkobiznyje ir palaikę ryšius su Vakarų ir Saudo Arabijos žvalgybų agentūromis“.
Būtų įdomu sužinoti, kada Kagarlickis pirmą kartą susitiko su Surikovu, ar pastarasis iš tikrųjų buvo šaltinis, teikęs informacijos Kagarlickio straipsniui apie narkomanijos vadeivų susitikimą Pietų Prancūzijoje. Šiandien šiedu asmenys ir toliau glaudžiai bendradarbiauja, turi bendrų biznio reikalų.
Saidovas, Surikovas, maištaujantys musulmonai ir narkobiznis
Geriausias būdas išsiaiškinti, kuo remdamasis Danlopas atrenka Jasenevo memorandumo ištraukas, yra jo nenoras iki galo identifikuoti „Mekhmetą“, „tūlą turką, anksčiau buvusį proislamiško Turkijos premjero Erbakano patarėju“. Tai ir viskas, ką Danlopas pasako apie Mekhmetą. O Jasenevas apibūdina ne tik jo sąsajas su Erbakanu, bet ir su Centrine žvalgybos agentūra, Saudo Arabijos žvalgyba ir „Al-Qaeda“: „2003 metais Turkijos pilietis Mehmetas, kurio tikroji pavardė yra Ruslanas Saidovas, tuometinį Čečėnijos Respublikos prezidentą Achmedą Kadyrovą įtikino, kad jis (Saidovas. – Aut.) galįs būti naudingas Kadyrovo „nacionalinio susitaikymo“ politikai.
Saidovas dalyvavo organizuojant Kadyrovo vizitą Saudo Arabijoje. Čia Kadyrovas su šalies žvalgybos vadovu, princu Naifu Ibn-Abdeliu-Azizu susitarė, kad arabų kariškiai, vadovaujami princo Neifo pavaldinio pulkininko leitenanto Azizo ben Saido) ben Ali al-Hamdžio, iki 2004 metų gegužės mėnesio bus išvesti iš Čečėnijos. Susitarimas garantavo, kad Kadyrovas užtikrins saugų arabų vado ir jo dalinio pasitraukimą.
Žaisdamas dvigubą žaidimą ir norėdamas abi puses sukiršinti, Saidovas (galbūt drauge su arabų dalinio vadu) apie šį susitarimą pranešė Centrinei žvalgybos agentūrai. Matyt, tai amerikiečių žvalgybą privertė susirūpinti dėl to, kad iš Čečėnijos išvesti arabų kariškiai gali persikelti į Iraką ir prisijungti prie jordaniečio Abu Musabo al-Zarkavio vadovaujamos, „Al-Qaeda“ pavaldžios teroristų grupės.
Centrinė žvalgybos agentūra, norėdama užkirsti tam kelią ir diskredituoti Kadyrovą princo Naifo akyse, Saidovui davė „pavedimą“. Balandžio 13 dieną Čečėnijos Nožaj Jurto rajone rusų kareiviai nukovė arabų dalinio vadą Azizą ben-Saidą (arba paskelbė, kad tai padarė). Šios operacijos vykdytojams Saidovas sumokėjo 300 tūkstančių dolerių, o jų bosai Maskvoje gavo pusę milijono dolerių. Tik nežinoma, kaip centrinė žvalgybos agentūra pačiam Saidovui atsilygino už paslaugą…
Jasenevas Saidovą vaizduoja kaip narkotikų ir ginklų dilerį, dalyvavusį Rusijos ginklų tiekimo operacijoje Saudo Arabijos Jemeno maištininkams. Jesenevas priduria: „1995 metų pavasarį Saidovas pradėjo bendradarbiauti su organizuotų nusikaltėlių draugija, vadovaujama Vladimiro Filino ir Aleksejaus Likchvincevo, kuri organizavo narkotikų gabenimą iš Novorosijsko uostą“.
Jasenevas tai pat rašo, kad Saidovas palaikė gerus santykius ne tik su CŽV, bet ir su turkų islamistais, netgi pačiu Aymanu al-Zavehiriu, dažnai vaizduojamu rugsėjo 11-osios strategu ir vienu iš „Al-Qaeda“ vadovų.
Be to, Jasenevas išaiškino, kad Saidovas nėra proputiniškų pažiūrų, yra aktyvus musulmonų veikėjas, aršiai nusiteikęs ne tik prieš Putiną, bet ir Rusiją: „2003 metų rugsėjo mėnesį Saidovas dalyvavo Jordanijoje vykusiame ekstremistų organizacijos „Hizb ut-Tahrir al Islami” suvažiavime. Savo kalboje jis pranešė, kad minėta organizacija efektyviai veikia Rusijos, Vidurio Azijos ir Krymo pogrindyje…
2004 metų gruodžio 8 dieną Saidovas kreipėsi į Maskvoje gyvenančius jaunus musulmonus. Pasak jo, „iš Ukrainos oranžinė revoliucija keliauja į Rusiją… Mūsų liberalai sako, kad 2008 metai situacija Maskvoje bus panaši į padėtį, buvusią Kijeve. Tačiau viskas bus ne taip, ir tai įvyks ne 2008 metais, bet anksčiau. Amirai ir modžahedai greit privers Kremlių drebėti iš „siaubo“. Anot Saidovo prognozių, „šėtono tarnas“, t.y. prezidentas Putinas, dar 2005 metais turėjo patekti į pragarą, nes Tarptautinis Hagos tribunolas labai pageidauja su juo susitikti.
Panašų musulmonų vaduotojo vaidmenį Jasenevas skiria ir minėto susitikimo Prancūzijoje organizatoriui Antonui Surikovui: „2004 metų gruodžio 13 dieną Surikovas, Adygėjoje susitikęs su grupe „sufi“ sektos išpažinėjų, taip kalbėjo: „Radikalai įsitikinę, kad JAV aktyviai naudoja turkų ir musulmonų pajėgas… Radikalai numato, kad musulmonų skverbimasis į Rusiją prasidės iš Azerbaidžano ir tolydžio neišvengiamai suskaldys Federaciją. JAV įtaka pirmiausiai apims buvusias tarybines Vidurio Azijos respublikas, Čečėniją ir kitas Šiaurės Kaukazo musulmoniškas autonomines respublikas, o po to – Totoriją ir Baškiriją. To rezultatas – neišvengiamas pavojus Rusijos teritoriniam vientisumui“.
Jasenevas taip pat nurodo, kad 2004 metų vasarą metagrupė „The Far‘ West“ „…pradėjo pavolgio regione vykdyti projektą, kurio tikslas – rengti kadrus tarptautinės ekstremistų organizacijos „Hizb ut-Tahrir“, 2003 metais uždraustos Rusijos Federacijos aukščiausiojo Teismo sprendimu, Volgos ir Uralo padaliniui. Projektą finansuoja jungtinių Arabų Emyratų ir Saudo Arabijos privatūs labdaros fondai.
Remdamiesi tuo, kas pasakyta, galime suabejoti Danlopo prielaida, kad 1999 metais Surikovo pietų Prancūzijoje organizuotas susitikimas pasitarnavo Jelcino „šeimos“ interesams. Jasenevo esė verčia manyti, kad tas susitikimas pirmiausiai buvo naudingas karingajam islamui ir narkobizniui.
Jasenevo pateiktas Saidovo ir Surikovo ryšių su al-Zavahiriu, Erbakanu ir Hizbu-ut-Tahriru vaizdas patvirtina Indijos politikos analitiko B.Ramano ir kitų politologų prielaidą, kad amerikiečių pateiktos islamo džihadizmo studijos aiškiai pervertina JAV galimybes pažaboti „Al-Qaeda“ veiklą. Islamo džihadizmas yra plataus masto ir labai sudėtingas reiškinys. Mano išvada būtų tokia: net kovodamos su „Al-Qaeda“ ir kitais islamo teroristais Artimuosiuose Rytuose ir Vakarų pasaulyje, JAV vyriausybė drauge su organizacija „Hizb ut-Tahrir“ ir Rusijos narkobiznio metagrupe gali siekti bendrų tikslų.
Dr.Piteris Deilas Skotas, „The Far West Drug MetaGroup Drugs“, „Managed Violence and the Russian 9/11“.
Vertimas „Karšto komentaro“
