Tarptautinis nelegalus narkobiznis tarnauja ne tik narkotikų platintojų politiniams ir ekonominiams tikslams, bet ir pačioms valstybėms, iš to skaičiaus šiuo bizniu labai suinteresuotoms JAV ir Rusijai
Tarptautinis narkobiznis: prievarta ir politiniai poreikiai
Per trejus pastaruosius dešimtmečius išryškėjo trys tarptautiniam narkobizniui būdingi bruožai. Pirmasis iš jų – jau ir taip milžiniškas jo mastas toliau didėja. Metinė narkotikų prekybos apyvarta siekia nuo 500 milijardų iki 1 trilijono dolerių. Pagal buvusio JT Generalinio sekretoriaus Kofio Anano duomenis, pateiktus 2003 metų birželio mėnesį vykusios Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos sesijos dalyviams, ši suma viršija metinę pasaulio naftos ir dujų pramonės apyvartą (pinigine išraiška) ir yra dvigubai didesnė už visuminę automobilių pramonės apyvartą.
Antrasis šio biznio bruožas – jis apėmė visą pasaulį ir, be to, yra „labai integruotas“. Pasauliniuose narkobiznio aukščiausio lygio pasitarimuose, vienas iš kurių 1993 metais vyko Armėnijoje, to pasitarimo dalyviai – Sicilijos mafijos, Braiton Byče veikiančio susivienijimo „Organizatsiya“ ir Kolumbijos narkobaronų atstovai parengė bendrą „modus operandi“ (veiklos būdą. – Vert.), kurio tikslas – plauti nešvarius pinigus – iš esmės patikėtas įstatymų nepaisantiems Rusijos bankams.
Trečias svarbus faktas, kurio nuo devintojo dešimtmečio JAV intervencijos Afganistane laikų nebeįmanoma paneigti, yra tas, kad vyriausybės, turinčios globalinių pretenzijų ir siekdamos savo politinių tikslų, ima naudotis tiek finansiniais, tiek politiniais narkobiznio ištekliais. Pavyzdžiui, daug kas buvo apstulbintas, kai devintajame dešimtmetyje CŽV, rinkdamasi Afganistane modžahedų lyderius, kuriuos galėtų pasitelkti kovai su TSRS, ignoravo tuos, kuriuos rėmė vietos gyventojai, o prieštaringai vertinamu Gulbudinu Hekmatijaru pasikliovė vien todėl, kad jis buvo vienas iš tų, kurie kontroliavo narkotikų prekybą. Rezultatas – išaugusi Hekmatijaro galia, leidusi jam ne tik Afganistane, bet ir pasaulyje tapti vienu iš svarbiausių narkotikų transportuotojų.
Yra dar trys, tiesa, sunkiau įžvelgiami, pasaulinio narkobiznio aspektai. Tačiau juos aš aptarsiu ne kaip faktus, nors jie irgi nepaneigiami, o kaip pasauliui iškilusias spręstinas problemas.
Pirmoji iš jų yra ta, kad labai integruotas narkotikų pervežimo verslas ne tik pasitarnauja galingiausių pasaulio valstybių politiniams tikslams, bet ir, suprantama, turi savų politinių bei ekonominių tikslų. Jie nulemia būtinumą pagrindiniuose narkotikų žaliavos auginimo rajonuose apriboti atitinkamą valstybės kontrolę. Tai būtina pradinė sėkmingo narkobiznio plėtros sąlyga, kurią užtikrinant tenka skatinti visokius regioninius sukilimus, karo veiksmus ir sumaištį, šiems tikslams neretai pasitelkti ir palaikyti vietines karines grupuotes. Tokia nūdienos situacija, būdinga visiems narkožaliavos auginimo rajonams nuo Libano iki Mianmaro Kolumbijoje ir Afganistano, reikalauja organizuotos prievartos. Todėl visos minėtos valstybės žmonių vadinamos „bankrotais“, o politologų – „anokratijomis“.
Kadaise vien vietinių narkodilerių apsaugos būrių pakakdavo tam, kad valstybė net nosies kišti nedrįstų į jų reikalus. Tačiau šiandien vis aiškiau matyti, kad aukščiausio rango narkobiznio vadovai sudaro sandėrius su šalių -narkotikų gamintojų – vadovais, kad prievarta užtikrintų saugų narkobiznį, o esant reikalui net griebtųsi reikalingų akcijų, nes jos pasitarnauja tiek narkobizniui, tiek valstybei.
Giliau patyrinėję Rusijos narkobiznio reikalus, mes jau užčiuopėme antrą ir pačią didžiausią problemą: egzistuoja pasauliniu mastu veikianti didžioji narkobiznio grupė (metagrupė), kuri, siekdama savo politinių ir verslo tikslų, gali disponuoti narkotikų ištekliais ir jų gabenimu bei tuo pačiu metu apsidrausti nuo galimos rizikos. Siekiantys tokių tikslų verteivos negali išsiversti be specialios prievartos sistemos, kuri tarnauja politinę valdžią turinčiai klikai. Ryškiausias jos pavyzdys – Jelcino „šeima“ Kremliuje, nors, pasak Rusijos šaltinių, kai kurie Jungtinėse Valstijose valdžią turintys biurokratai yra to paties lizdo paukščiai. Pateiksime tai patvirtinantį pavyzdį.
1999 metų liepos mėnesį Pietų Prancūzijoje, netoli Nicos esančioje ginklų prekeivio Adnano Khašogio, kadaise vadinto „turtingiausiu pasaulio žmogumi“, Bjulio viloje įvyko vienas tarptautinis susitikimas. Tarp jo dalyvių buvo iš Kremliaus atvykęs Jelcino klikos pasiuntinys ir keturi „metagrupės“ atstovai, turėję Venesuelos, Turkijos, Jungtinių Arabų Emyratų ir Vokietijos piliečių pasus. Manoma, kad jų partneriai buvo:
1. Aymanas al-Zawahiris, liūdnai apgarsėjęs rugsėjo 11-osios „strategas“ ir vyresnysis Osamos bin Ladeno patarėjas;
2. Rusijos karinės žvalgybos atstovas;
3. Kolumbijos revoliucinės grupės „FARC“, vis aktyviau įsitraukiančios į narkobiznį, pasiuntinys;
4. Tokia pat veikla užsiimančios Kosovo išsivadavimo armijos įgaliotas asmuo;
5. CŽV emisaras (tai patvirtina gerai informuoti Rusijos šaltiniai).
Trečia svarbi problema yra ta, kad tokio masto „metagrupė“ nelaikytina vyriausybių rėmėja, joms padedančia kurti istoriją. Ketinu įrodyti, kad grupės nariams ir jų pirmtakams užtenka galios patiems daryti istoriją. Tačiau viešai apie tai neskelbiama, šios grupės slapyvardis yra „Force X“ („Jėga X“), kurios egzistavimas akademinės pakraipos politologų disputuose tiesiog nutylimas. Dar daugiau – net užuominos apie šią grupę, kaip vėliau matysime, dingsta iš paviešinti rengiamų tekstų.
Įdomūs vingiai: nuo narkotikų ir metagrupių prie kompradorinių revoliucijų
Kyla klausimas: ar tarptautinį narkobiznį kontroliuoja tik viena metagrupė? Drįstu spėti, kad kvaišalų „aštuonkojis“ turi ir daugiau čiulptuvų, kuriais apraizgė pasaulį ir dažnai nebepaklūsta įstatymams (geras pavyzdys – Afganistane ir dabar tebesančos valdžiai nepaklūstančio „disidento“ Hekmatijaro sukurto narkotikų tinklo liekanos). Svarbiausias šios metagrupės ypatumas – pasaulinio masto veiklos apimtis, dėl kurios ji tapo CŽV ir kitų į globalizaciją orientuotų Amerikos institucijų ypatingo dėmesio objektu. Ši grupė taip pat turi specialų verslo sektorių – Far West, Ltd., kuris yra persipynęs su garsiomis politinėmis transnacionalinėmis firmomis, kaip, pvz., „Halliburton“.
Tokius plačius ryšius turinti narkotikų metagrupė nėra analogo neturinti, unikali organizacija. Jau esu rašęs apie tai, kad ir anksčiau būta tokių grupių, kurios darė įtaką JAV vyriausybės požiūriui į tarptautinę narkotikų prekybą. Tik pažymėsiu, kad laikui bėgant tokios grupės tapo vis galingesnės, geriau organizuotos ir vis labiau nepriklausomos nuo vyriausybių. Pavyzdžiui, aiškus „metagrupės“ „Far West“ pirmtakas buvo Tarptautinis kredito ir komercijos bankas (BCCI), kuris, plaudamas pinigus, buvo pasiekęs globalinę korupcijos apimtį ir todėl CŽV direktoriui Viljamui Keisiui aiškiai naudingas. Komentuodamas šio banko reikalus, narkomanijos interesus ginantis pilietis dviem žurnalo „Time“ žurnalistams Vašingtone pareiškė: „Tai buvo vienintelis kanalas, per kurį mes galėdavome bendrauti su kai kuriais žmonėmis, ir vienintelis tarpininkas, įgalindavęs atlikti kai kurias operacijas. Niekas kitas nebūtų mums padėjęs palaikyti ryšius su Saudo Arabijos, Kinijos, Izraelio ar JAV „klientais“.
Verta pažymėti ir tai, kad minėtas verteiva Khašogis palaikė artimus ryšius tiek su metagrupėmis „Far West“ ir BCCI, tiek su Vakarų šalių žvalgybininkais ir politikais. 1992 metais parengtame „Tarptautinio kredito ir komercijos banko“ (BCCI) pranešime jis įvardijamas, kaip vienasis „pagrindinių JAV užsienio agentų“.
Narkobiznio nulemti metagrupių ryšiai su finansų grupėmis suteikė tikrą postūmį plėtrai ištiso su juo susijusių bankų tinklo, ypač Rusijoje ir Pietryčių Azijoje. Tai įgalino investuoti daugiau lėšų į narkobiznį, užmegzti anksčiau individualiai veikusių narkodilerių ryšius su kitų regionų kolegomis. Šiuo požiūriu globalizaciją galima vertinti kaip kompradorinę, „metagrupių“ nulemtą revoliuciją: pastarųjų atstovai pateko į valdžią, ir kai kuriais atvejais jų tarptautiniai tinklai labai atitiko valstybinės valdžios poreikius.
Kabant apie klausimą, kiek „metagrupių“ yra pasaulyje, manyčiau, kad jų mažiausiai yra dvi. Antroji grupė, kurios veiklos čia neapžvelgsime, kontroliuoja narkotikų gabenimo maršrutą, kuriuo kvaišalai iš šiaurės Myanmaro (Birmos) per laisvąsias pietų Kinijos zonas vežami į Australiją bei Jungtinių Valstijų rytinę ir vakarinę dalis, atsako už tarptautinius ryšius, be kurių heroino ir kitų narkotikų kontrabanda per valstybių sienas būtų neįmanoma.
Be to, nežinoma, koks yra vakarų požiūris į šią antrąją Rytų metagrupę, nors galima spėti, kad jis labai sudėtingas ir nevienareikšmis. Tačiau galima neabejoti tuo, kad antrosios metagrupės pasaulio rinkai tiekiamų narkotikų srautas yra daug mažesnis, negu pirmosios arba Vakarų grupės. Jos gabenamų narkotikų maršrutai iš Afganistano eina į Vakarus, juo į pasaulio narkotikų rinką vien heroino patenka 87 procentai.
Dominuojanti metagrupė yra aiškiai vakarietiškos pakraipos. Antonas Surikovas, vienas iš šios grupės narių, dalyvavusių 1999 metais vykusiame vadovybės susitikime, kurį laiką studijavo Londono gynybos studijų centre, be to, palaikė ryšius su mažiausiai vienu CŽV aukšto rango atstovu. (Kitas metagrupės narys, buvęs Lietuvos gynybos ministras Aurius Butkevičius drauge su Surikovu mokėsi minėtame Londono studijų centre). Vėliau pamatysime, kad trečias metagrupės narys Ruslanas Saidovas, kaip tvirtina informuoti šaltiniai, buvo pagal sutartį su CŽV apmokamas agentas.
Tačiau šią metagrupę ir korporacijas, artimas Baltiesiems Rūmams ir prezidentui Džordžui Bušui, sieja ir daug glaudesni dalykiški ryšiai. Tvirtinama, jog grupės biznio centras „Far West, Ltd“ su transnacionaline firma „Halliburton“ yra sudaręs CŽV aprobuotus verslo sandėrius, kurie amerikiečiams padės siekti Kaukaze geopolitinių tikslų, o taip pat sandėrius su grupe „Diligence LLC“ dėl biznio Irake. Su šia grupe siejamas politizuotai biznio organizacijai „Fema“ 2001 metais vadovavęs Džon Olbo ir JAV prezidento jaunesnysis brolis Neilas Bušas. Vienas iš „Far West“ vadovų savo produkcijos realizuotojui Rusijoje neseniai pareiškė, kad „gerai žinoma Amerikos korporacija… yra viena iš mūsų agentūros steigėjų“.
Vienas iš numanomų narkomanijos vadeivų susitikimo minėtoje Prancūzijos Belju viloje tikslų – beje, tik vienas iš daugybės kitų – buvo suteikti Jelcino „šeimai“ tai, ko jai, kaip manoma, labai reikėjo – „Rusijos rugsėjo 11-ąją“.
„Rusijos rugsėjo 11-oji“: sprogdinimai ir karo planai
Rusijoje ilgai sklandė gandai, pasak kurių dėl 1999 metais Maskvoje susprogdintų namų ir po to vykusio čečėnų įsiveržimo į Rusijos valdomą Dagestaną, kuris vėl įžiebė karo liepsną kaimyninėje Čečėnijoje, kalti tie, kurie visa tai iš anksto suplanavo: čečėnų pasipriešinimo islamistai ir Rusijos Kremliaus viršūnėlės.
Glaustai kalbant, iš šių pasakojimų galima spręsti, kad įtakingų ryšių tiek Kremliuje, tiek CŽV turinti narkotikų pervežimo metagrupė, 1999 metų liepos mėnesį surengusi pasitarimą Adnano Khašogio Prancūzijos viloje, iš anksto susitarė dėl namų sprogdinimo Rusijoje ir įsiveržimo į Čečėniją. Kaip teigia informuoti šaltiniai, Saudo Arabija rėmė šios grupės veiklą, padėjo organizuoti narkotikų siuntų gabenimą, kuris iš dalies vyko per Kosovo teritoriją.
Vakarams skirtas šios grupės įvaizdis išdėstytas Jurijaus Jasenevo straipsnyje, kuris yra aiški kompiliacija Rusijos žvalgybos pranešimų, skelbtų šios šalies interneto tinklapiuose. Atskiras šio straipsnio ištraukas vėliau citavo garsaus Huverio instituto autoritetingas mokslininkas Džonas B.Danlopas . Tačiau B.Danlopas visiškai ignoruoja, tiksliau sakant, nutyli mano anksčiau nurodytus Jasenevo straipsnio šaltinius. Straipsnio citatos jam reikalingos tam, kad dokumentais patvirtintų visuomenei labiau žinomą dalyką: 1999 metais Jelcino „šeima“ Kremliuje su ta pačia grupe tarėsi, kaip sukurpti vadinamą „Rusijos rugsėjo 11-ąją“.
Tvirtindamas, jog Danlopas nutyli kai kuriuos dalykus, aš anaiptol neturiu galvoje, jog jis tai daro konspiracijos tikslais ar net sąmoningai. Mano didžiosios politikos samprata, kurią jau anksčiau sugebėjau įgyti, iš dalies remiasi tuo, kad kiekviena kultūra ir visuomenė susiduria su faktais, kuriuos stengiasi kolektyviai nutylėti, nes nenori turėti reikalų su tų faktų nulemtomis socialinėmis ir psichologinėmis išdavomis. Aš irgi ne išimtis: kaip ir kiti apžvalgininkai, kartais ne savo valia nutylėdavau faktus ar net patirtus įspūdžius, susijusius su narkotikų transportavimu. Jie buvo tokio iššaukiančio pobūdžio, kad maniau, jog retsykiais tokių dalykų verčiau neliesti ir nesukelti skandalo.
Tokia viešumo stoka narkotikų pervežėjams dažniausiai tik į naudą, nes sudaro galimybę veikti laisviau ir netrukdomai. Jau esu užsiminęs apie pasaulyje vis labiau plintantį vyriausybių bendradarbiavimą su narkomanija, kurį aš pavadinau „Operacija X“ ir kuris prasidėjo nuo JAV pavyzdžio ir įtakos. Galima prognozuoti, kad ateityje vyriausybės vis labiau įsivels į visokias narkobiznio machinacijas. Dabar manau, kad praeityje man reikėjo išdėstyti viską, ką žinau apie „Jėga X“ („Force X“). Tai jėga, kurią vyriausybės jau nebe visai kontroliuoja, kuri, siekdama savo tikslų, pati gali nulemti vyriausybių elgesį.
Sunerimti verčia ir Danlopo paskelbtos tezės. Jų esmė ta, kad Kremliuje veikianti įtakos grupė, besiremianti ryšiais, užmegztais turtingojo oligarcho Boriso Berezovskio, sugebėjo pademonstruoti iš anksto surežisuotą prievartos spektaklį tam, kad populiarumą praradusiai Rusijos vyriausybei padėtų bent iš dalies atgauti žmonių paramą. Šio „prievartos spektaklio“ scenos – daug gyvybių nusinešę bombų sprogdinimai sostinėje ir iš anksto suinteresuotų pusių suderintas čečėnų antpuolis prieš Rusijos Dagestano respubliką.
Šios įtaigios tezės kelia dar didesnį nerimą, kai atsižvelgiame į tai, jog tiek Khašogis, tiek Berezovskis ir Vakaruose yra įgiję ( gal nusipirkę?) žymią politinę įtaką. 2003 metais Khašogis derėjosi su Ričardu Perlu, Čeinio – Ramsfeldo klikos nariu, kuris tuo metu buvo JAV Gynybos politikos valdybos pirmininkas. Abi pusės sutarė, kad į Perlo kompaniją „Trireme“ reiktų investuoti didelę iš Saudo Arabijos gautą pinigų sumą.
Berezovskis yra akcininkas programinės įrangos kompanijos „Ignite“, kurią valdo nusikalsti linkęs prezidento Bušo brolis Neilas Bušas.
Patikslinsiu, kad, kalbėdamas apie „Rusijos rugsėjo 11-ąją“, aš turiu galvoje Kremliaus aprobuotus gyvenamųjų namų sprogdinimus, 1999 metais vykusius Rusijoje. Jų vyksmo laikas sutapo su iš anksto suplanuotu (iš dalies ir surežisuotu) čečėnų įsiveržimu į Dagestaną, kuris nulėmė antrąjį Rusijos karą Čečėnijoje. Kurį laiką Vakaruose sklido įvairios versijos kaltinimų tuo, kad abi minėtas nelaimes iš anksto suplanavo Rusijos žvalgyba. Pavyzdžiui, laikraščio “The Independent“ 2000 metų sausio 29 d. numeryje žurnalistas Patrikas Kokbernas rašė: „Borisas Kagarlickis, Rusijos mokslų akademijos narys ir Lyginamosios politikos instituto mokslinis darbuotojas, bendradarbiaujantis savaitraštyje „Novaja Gazeta“, rašo, kad bombų sprogdinimus Maskvoje ir kitur suorganizavo GRU (Rusijos karinės žvalgybos tarnyba). Pasak autoriaus, tas užduotis vykdė ir pastatus užminuodavo nariai grupės, kuriai vadovavo Širvanis Basajevas, Čečėnijos kovotojų vado Šamilio Basajevo brolis. Bijske, Maskvoje ir Volgodonske rugsėjo 21 dieną žuvo apie 300 žmonių.
Vakarų mokslininkai namų sprogdinimus Rusijoje ir karą Čečėnijoje vertina kaip dalį strategijos, kurios tikslas – velti Kremliaus valdžios, ypač tuo metu dar mažai žinomo naujojo premjero V.Putino, autoritetą, ruošiantis 1999 metų lapkričio mėnesį vykusiems prezidento rinkimams. Išsami Džono Danlopo studija už šių nusikaltimų rengimą labiausiai kaltina tris Rusijos oligarcho Boriso Berezovskio tuometinius parankinius – Valentiną Jumaševą, Aleksandrą Vološiną ir Romaną Abramavičių. Visi jie tuo metu priklausė Jelcino „šeimai“ Kremliuje. (Kalbėdamas apie patį Berezovskį, Danlopas pažymi, kad 1999-iesiems įpusėjus, „visa ši reali, bet imanti silpti politinė įtaka šio oligarcho buvo įgyta tik dėka Djačenko (Jelcino dukters) ir Jumaševo tarpininkavimo“.
1999 metų liepos mėnesio susitikimas Khašogio viloje
Tezę apie Kremliaus inicijuotą prievartą patvirtina svarbus liudijimas – 1999 metų liepos mėnesį Prancūzijos pietuose įvykęs Aleksandro Vološino susitikimas su Čečėnijos kovotojų vadu Šamiliu Basajevu. Danlopas jį taip apibūdina: „Kitą dieną po čečėnų sukilėlių įsiveržimo į Dagestano slėnius, 1999 metų rugpjūčio mėnesio pradžioje, žurnalistinius tyrimus atliekantis savaitraštis „Versija“ paskelbė daug kam akis atvėrusį reportažą, kuriame tvirtinama, jog Rusijos prezidento administracijos vadovas Aleksandras Vološinas, talkinamas atsistatydinusio Valstybinės žvalgybos valdybos (GRU) karininko Antono Sukovo, slapta susitiko su Rusijoje labiausiai ieškomu nusikaltėliu Šamiliu Basajevu. Jiedu kalbėjosi tarp Nicos ir Monako esančioje viloje, kurios savininkas – tarptautinis ginklų prekeivis Adnanas Khašogis. Apie tai savaitraštį „Versija“ informavo jo Prancūzijos žvalgybos šaltinis.
Straipsnis sulaukė plataus atgarsio Rusijos masinės informacijos priemonėse, bet tuo metu jame nurodyti faktai nebuvo patvirtinti dokumentais. Beliko remtis prancūzų žvalgybos šaltiniu: „Pasak Prancūzijos specialiųjų tarnybų, ši vila priklauso tarptautiniam ginklų prekeiviui Adnanui Khašogiui. Jis – iš Saudo Arabijos kilęs arabas, prieštaringos reputacijos milijardierius. Prancūzijos specialiųjų tarnybų, taip pat šios šalies spaudos duomenimis, 1999 metų birželio mėnesį viloje apsigyveno asmuo, pasivadinęs Venesuelos bankininku Alfonsu Davidovičiumi. Kaip rašo Lotynų Amerikos spauda, jis esąs atsakingas už Kolumbijos kairiųjų sukilėlių organizacijos „FARC“ fondų plovimą. Ši organizacija, remiama narkobaronų, kovoja su krašto valdžia.
Danlopo gausiai dokumentais patvirtintas esė yra 52 puslapių apimties. Tačiau nevengdamas provokacinių užuominų apie Khašogio ryšius su narkobizniu, Danlopas nemini konkrečių faktų.
Khašogio suinteresuotumas Čečėnija
Kaip Berezovskis vienu metu buvo laikomas turtingiausiu Rusijos žmogumi, taip Khašogis – didžiausiu viso pasaulio turčiumi. Iš tikrųjų Khašogis vienu atžvilgiu turėjo įtakos Amerikos politikai, o pastaroji buvo Berezovskio vaidmens Rusijoje analogas. Pavyzdžiui, Khašogis buvo pakviestas į prezidento Niksono inauguracijos iškilmes, skyrė lėšų jo rinkimų kampanijai. Jis prisipažįsta, kad 1968 metais politikui remti paaukojęs 58 tūkstančius dolerių, tačiau, pasak tyrinėtojo Pjero Selindžerio, vien 1972 metais jis šiam politikui paskyręs visą milijoną dolerių. Jis taip pat organizavo lėšų rinkimą Pleinze, Džordžijos valstijoje įkurtam Džimio Karterio centrui. Šiai akcijai Khašogį, matyt, paskatino bendros jo paties ir Karterio sąsajos su Tarptautiniu kredito ir komercijos banku (BCCI).
Khašogis paprastai įvardijamas kaip ginklų prekeivis. Nors jis niekada nebuvo tiesiogiai susijęs su narkotikų pervežimu, jis buvo labai aktyviai įsitraukęs į narkopinigus plaunančio banko BCCI veiklą, drauge su juo laivais siųsdavo ginklus pagal sandorį su Oliveriu Nortu, pavadintą „Iran-Contra“. Jis taip pat liūdnai pagarsėjo, kai iš užsienio lėktuvu atskrido į Las Vegasą ir prie jo kazino stalų greitai pralošė didžiules sumas grynų pinigų. Paaiškėjo, kad Kazino – tai viena iš tradicinių pinigų plovimo formų. Jo pavardė taip pat mirgėdavo spaudos puslapiuose ir TV laidose, kai kildavo daugybė kitų skandalų, pradedant Markoso šeimos spekuliacijomis nekilnojamuoju turtu Niujorko mieste ir baigiant 1998 metais iš Thai banko apgaulės būdu gauta didžiule pinigų suma, kuri Azijoje nulėmė finansų krizę.
Nuo 1996 metų Khašogis palakė ryšius su Čečėnijos lyderiais ir čia turėjo asmeninių finansinių interesų. Jų esmė – Vakaruose ir Japonijoje surinkti 3 milijardus dolerių ir juos investuoti Čečėnijoje. Pagrindinis šios akcijos organizatorius buvo tuometinis Čečėnijos respublikos ministro pirmininko pavaduotojas Khožas-Ahmedas Nukajevas ir Goldsmito šeimos interesams Londone atstovavęs bei Nukajevui talkinęs lordas Makelpainas ir kai kurie Amerikos kapitalo atstovai. Pasak velionio žurnalisto Polo Klebnikovo, Nukajevas pirmiausiai užsitikrino čečėnų mafijos „stogą“, o po to ėmėsi plėtoti „radikalią ideologiją, atitinkančią tą, kuri išdėstyta Osamos bin Ladeno „Al-Qaeda“ tinklapyje“.
Nepaisant tokio „stogo“, Vašingtonas rėmė ir finansavo Nujakevo įkurtus „Kaukazo-Amerikos komercijos rūmus“. Pasak vieno šaltinio, 1997 metais Khašogis Nukajevą pristatė tuometiniam JAV valstybės sekretoriui Džeimsui Beikeriui. Tačiau Danlopo tyrimų objektas yra ne Khašogis, o Berezovskis ir pastarojo atstovas Kremliuje Vološinas.
2002 metų kovo mėnesį agentūra „Interfax“ pranešė, kad Berezovskis per savo ilgametį biznio partnerį Badrį Patarkasišvilį (dar neseniai jo sekretoriumi buvo Audrius Butkevičius) jo globojamiems „Čečėnijos vadeivoms” Kazbekui Makaševui ir Movladžiui Udugovui perdavė pinigus jo užsakytam antpuoliui prieš Dagestaną. Kaip parodė liudytojai, Berezovskis šiam tikslui atseikėjo 30 milijonų rublių. Šis įnašas, prilygstantis maždaug 1 milijonui dolerių, jeigu tikėsime liudininkais, galėjo būti tik vienas iš daugelio, kurių tikslas – užtikrinti „greitą ir pergalingą karą“ Dagestane.
Žinomas žurnalistas Andrejus Babickis, kuris kalbamu laikotarpiu dažnai lankėsi Čečėnijoje ir buvo pažįstamas su daugeliu separatistų vadeivų, rašo, jog jis galįs patvirtinti, kad Berezovskis šiuo klausimu iš tikrųjų telefonu kalbėjo tiek su Basajevu, tiek su Movladžiu Udugovu.
Ne tik Danlopas įtaria, kad Vološiną susitikti su Basajevu pastūmėjo Berezovskio ranka. Tokios pat nuomonės yra ir Kokberno „šaltinis“ Borisas Kagarlickis (apie jį dar pakalbėsime). Rusijos spaudos apžvalgininkė Lilija Ševcova rašo, jog tuo metu ją pasiekė gandas, kad pats Berezovskis ir jo agentas Aleksandras Vološinas 1999 metų vasarą, prieš pat įsiveržimą į Dagestaną, rugpjūčio 2 d. Prancūzijoje susitiko su Basajevu.
Dr. Piteris Deilas Skotas, “The Far West Drug MetaGroup. Drugs, Managed Violence and the Russian 9/11”
Vertimas “Karšto komentaro”
