Visuomenė tarsi jau turėjo priprasti, jog jeigu mažosios Garliavos mergaitės „gyvenamosios vietos nustatymo“ byloje teismo sprendimas nebuvo įvykdytas „laiku“ – kuriame įvairiausi įpareigojimai buvo numatyti ne tik vaiko teisių apsaugos darbuotojams, bet ir vaiko motinai – „kalta“ yra tik viena vienintelė: tai Seimo narė Neringa Venckienė.
Prisiminkime, ką gi teisėjas Vitalijus Kondratjevas buvo numatęs vaiko motinai, ir ar šie nurodymai buvo vykdomi – kad vaikas po keturiolikos dienų eitų pas mamą.
2011-12-16 teismo sprendime buvo numatyta, jog sprendimas turi būti įvykdytas per keturiolika dienų, ilginant pasimatymus tarp vaiko ir motinos.
Pasimatymai tarp vaiko ir motinos buvo numatyti kaip neatsiejama sprendimo sąlyga. Logiškai – jeigu ta sąlyga nebuvo įvykdyta, tai sprendimas buvo pasidaręs nebeįvykdomu – nes vaikas pas motiną turėjo eiti tik po to, kai turėjo būti prie jos pripratintas.
Beje, teisėjas numatė pasimatymų ilginimo grafiką, visiškai neatsižvelgęs į aštuonerių metų vaiko psichologinius ir raidos ypatumus – jog tokio amžiaus vaikai bet kokiai veiklai dėmesį sukoncentruoja daugiausiai iki penkiolikos minučių, vėliau reikia daryti „pedagogines pertraukėles“.
Vadinamąsias pedagogines pertraukėles moka daryti tik pradinukų pedagogai, kurie apmokomi specialios pedagoginės metodikos, pertraukėlės būna skirtingos, vėliau, po pertraukėlių, privalo būti keičiamas užsiėmimų pobūdis. Ar viso to buvo laikomasi pasimatymų metu? Nežinia, nes pasimatymuose nedalyvaudavo pradinukų pedagogas ar kitoks specialistas, kuris būtų padėjęs rasti kelią į vaiko prieraišumo skatinimą. (Kad teismo sprendimo galimai nevykdė Kauno miesto ir rajono Vaiko teisių apsaugos skyriai ir jiems privalo pirmiausia būti taikoma baudžiamoji atsakomybė, o ne N. Venckienei – apie tau jau rašėme straipsnyje „Neringa Venckienė nėra SUBJEKTAS dėl 2011-12-16 teismo sprendimo „nevykdymo“).
Bandant vaiką kone priversti be sustojimo užsiimti viena veikla net šešias valandas, akivaizdu, jog toks „planas“ – prieštaraujantis aštuonmečių raidos ypatumams – ir nepavyko.
Nelabai stengėsi ir kita pusė.
Ne vieną kartą į pasimatymus tiesiog neatvykdavo. Kodėl – nelabai būdavo ir paaiškinama.
Prisiminkime, kai dėl šių priežasčių nepavyko pasiekti šešių valandų pasimatymų – ne tik kad vaiko motina neatvykdavo, bet, jeigu įvykdavo pasimatymai, tai vaikas galimai pervargdavo ir prašydavosi nutraukti kankinančią procedūrą – ir kai buvo bandoma pirmą kartą – 2011-12-30 – „įvykdyti sprendimą“.
Tada atvyko negausios policijos pajėgos. Į namą nuėjo policijos viršininkas, ir paklausė mažametės, ar ji eis su motina. Mergaitė atsakė, kad neis.
Niekas tada nei namų, nei žmonių nedaužė.
Po to, kiek atsimename, sausio mėnesį ir vėliau mergaitės motina – nors buvo įpareigota teismo sprendimu siekti iki šešių valandų pasimatymų – pas dukterį beveik nesirodė. Jeigu ir buvo pasiektas koks rezultatas bendraujant, jis vėl buvo grąžintas į kone nulinį lygmenį.
Tai klausimas – kas šiuo atveju nevykdė Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimo ir kodėl tam žmogui nekyla baudžiamoji atsakomybė?
Juk vaikas nebuvo pripratęs prie tos, kuri su ginkluoto būrio pagalba atėjo „pasiimti vaiko“. Todėl ir nėjo.
Kas kaltas, kad vaikas nėjo? Nepripratimas. O tą pripratimą buvo pagal teismo sprendimą įpareigota išsiugdyti vaiko motina, kuri to įpareigojimo kažkodėl nevykdė – tačiau vėliau apkaltinta buvo Neringa Venckienė.
Kaip filme „Nacionaliniai žūklės ypatumai“, kai rusai plaukioja kada nori ir kur nori ir per kokius nori – teritorinius ir tarptautinius vandenis – o tarp Rusijos ir Suomijos susiklostę „neutraliteto“ – tokie sutartiniai tarptautiniai santykiai (kaip nori, taip ir traktuojami tarpusavio ryšiai), taip ir čia – ką nori, tą ir patraukia baudžiamojon atsakomybėn – pasirinktinai – kuris žmogus labiau nepatinka – nors ne Neringa Venckienė turėjo pripratinti mergaitę bendrauti su motina ir ugdyti pozityvų psichologinį ryšį.
Teismo sprendimu bendrauti su savo dukteria buvo įpareigota vaiko motina.
Jeigu šioje byloje civiliniai dalykai, kaip sprendimo neįvykdymas sprendime nurodytais terminais neįvyko, ir atseit už tai netgi turi kilti baudžiamoji atsakomybė – tai ji turi kilti visiems, kurie nevykdė sprendime nurodytų teismo paliepimų. Visų pirma – vaiko motinai, galimai nevykdžiusiai paliepimo pasiekti bendravimą su vaiku iki šešių valandų. Juk neatlikimas veiksmų, kurie būtų lėmę sėkmingą teismo sprendimo įvykdymą – pasiekus ryšį su vaiku, vaikas atseit pats turėjo eiti su savo motina – ir lėmė, jog buvo pasidaręs neįmanomas įvykdyti teismo sprendimas.
Taigi, atsakomybė turi būti taikoma visų pirma tai, kuri dėl neaiškių priežasčių nesistengė atkurti su vaiku pozityvaus ryšio, nors teismo sprendimu buvo įpareigota.
Taip pat vis tik atsakomybė privalo kilti sprendimo vykdymo subjektams – Kauno miesto ir Kauno rajono vaiko teisių apsaugos skyriams, kurie tinkamai neorganizavo ir neprižiūrėjo sprendimo įvykdymo sąlygų išpildymo realybėje proceso.
Apie Neringos Venckienės kokią nors atsakomybę būtų galima kalbėti tik tada, jeigu sprendimo vykdymo subjektai (Vaiko teisių apsaugos skyriai ir mergaitės motina) būtų padarę viską, ką buvo įpareigojęs teismas – o globėja būtų ėmusis kokių nors TYČINIŲ veiksmų, kad visas pasiektas triūsas nueitų „šuniui ant uodegos“.
Kaip visi žinome, po 2011-12-30 – sprendimo įvykdymo termino – pasimatymai beveik nebevyko. Į juos neatvykdavo vaiko motina, nors visos sąlygos bendrauti – vienai su vaiku – buvo sudarytos.
Todėl kai Seime prašoma naikinti Seimo narės Neringos Venckienės teisinę neliečiamybę, o visiškai nekreipiama dėmesio, jog tai ne ji trukdė įvykdyti teismo sprendimą – tai yra mažų mažiausiai neprofesionalu. Nekalbu jau apie tai, kad kiti subjektai yra lengvai pasiekiami ir jiems lengva pareikšti įtarimus – tačiau to nėra daroma.
Todėl susidaro įspūdis, jog vieniems pareigūnams ir piliečiams Lietuvoje galima nevykdyti teismo sprendimo – ir nekils jokia atsakomybė, o kitiems, kurie net nebuvo teismo sprendimu įpareigoti dirbti su vaiku ir atstatyti ryšį su motina – kyla atsakomybė net už tai, kas nebuvo numatyta kompetencijos ribose.
Tai ne teisė, o kažkokie „nacionaliniai teismo sprendimo nevykdymo“ ypatumai, kurių, nepasiekęs tokio lygmens, kokį pasiekia Rusijos žvejai filme „Nacionaliniai žūklės ypatumai“ (ir susišneka su draugu suomiu) – nesuprasi.
Nes „mūsų teisė“ ir „jų teisė“ – skiriasi. Kokiais kodeksais „jų teisė“ paremta – lieka neaišku. Kodėl taikoma selektyvi atsakomybė – kai siekiama vieną žmogų paskelbti kaltu už visų atsakingų institucijų ir subjektų neveikimą ar aplaidžius veiksmus – turbūt savo išvadose atsakys Seimo komisija, nes prokuratūra net nesistengė atsakyti į klausimą – tai dėl kokių priežasčių nepavyko laiku įvykdyti teismo sprendimo?
