Kadangi šiuo metu žiniasklaidoje vis dažniau pasirodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko Gintaro Kryževičiaus pasisakymai apie mano neva būtiną pasitraukimą iš teisėjos pareigų, viešai noriu pareikšti savo nuomonę šiuo klausimu.
1. Teisingumas ir jo vykdymas yra vienas svarbiausių valstybės gyvavimo principų. Savo darbe, kurį dirbu jau daugiau nei 10 metų, visuomet ištikimai laikiausi teisėjo priesaikos, duotos Lietuvos Respublikai; priimdama teisinius sprendimus, nuosekliai vadovavausi įstatymais, rodžiau pagarbą etikai ir žmogaus teisėms. Niekada neėmiau kyšių, nerėmiau korumpuotų valdžios klanų, nesipyniau į jokius neskaidrius ir nesąžiningus bei antiįstatymiškus sandorius. Man visuomet buvo svetima tai, kas ardo harmoningą visuomenės gyvenimo pagrindą, diskredituoja teisėjo, o kartu ir Lietuvos piliečio etiką, nesiderina su žmogaus sąžine ir jo orumu.
2. Kadangi mano brolis ir jo dukrelė pateko į sudėtingą ir painią egzistencinę bei teisinę situaciją, aš, kaip sąžiningas ir tiesos siekiantis žmogus, stojau ginti jų interesus. Šiuo metu itin dramatiškai vyksta D. Kedžio dukrelės gyvenamosios vietos nustatymo proceso klausimai, kuomet ir Kėdainių, ir Panevėžio teismai priima sprendimus, kurie akivaizdžiai nesiderina nei su Lietuvos Respublikos Konstitucija, nei su įstatymais, nei su Lietuvoje ratifikuota Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija bei žmogaus teisių gynimo principais. Sąmoningas mergaitės nuomonės išsakymo nepaisymas, akivaizdžios prokurorų ir teisėjų pastangos neįsiklausyti į naujus jos pareiškimus antstoliui, liudijančius buvus grupinę nusikalstamą seksualinę prievartą, yra didžiulis žmogiškų vaiko teisių, jo teisės į teisingą teismą pažeidimas. Atsakingai pareiškiu, jog visuomet buvau ir esu prieš tokius teisinius nusižengimus, jų negaliu toleruoti nei kaip teisininkė, nei kaip Lietuvos Respublikos pilietė, ir manau, kad pareigūnai, priėmę tokius sprendimus, turi sulaukti drausminės atsakomybės. Juo labiau, man visiškai nesuprantamas aukščiausių Lietuvos teisėsaugos institucijų siekis eliminuoti mane iš teisinės sistemos, bet kokia kaina (šantažo, prievartos, melagingų liudijimų būdu) priversti nusivilkti teisėjos mantiją – tai traktuoju ne kaip šių institucijų norą pasiekti ir įgyvendinti tiesą, bet kaip susidorojimą bet kokiomis priemonėmis, siekiant tiesą užgniaužti, neištirti sudėtingų rezonansinių nusikaltimų, paslėpti brutalių nusikaltėlių veiksmus. Ir visa tai įgyvendinti LIETUVOS RESPUBLIKOS, už kurią tauta sudėjo daugybę aukų, vardu.
3. Taip pat atsakingai pareiškiu, kad man visiškai nesuprantamas yra aplaidus, nesąžiningas ir nekompetetingas, netgi nusikalstamas Lietuvos Vaiko teisių apsaugos tarnybų darbas, kuris nukreiptas ne ginti vaiko interesus, bet tarnauti nežinia kam. Dėl šios priežasties nėra galimas veiksmingas ir teisingas vaiko teisių įgyvendinimas valstybėje, griaunamos jo asmenybės savivertės bei harmoningos raidos prielaidos. Todėl esu giliai įsitikinusi, kad ši veikianti sistema yra reikalinga skubių permainų, o šių darbuotojų priimti sprendimai – skubios ir atsakingos peržiūros.
4. Dėl visų šių mano minėtų priežasčių, kylančių ne iš mano, bet iš kitų atsakingų Lietuvos Respublikos pareigūnų nederamų veiksmų, aš neturiu pagrindo atsistatydinti iš Kauno apygardos teismo teisėjos pareigų.
Neringa Venckienė
