Praėjusią savaitę ore tvyrojusi įtampa sprogo: 80 Seimo narių pasakė „taip“ Neringos Venckienės teisinės neliečiamybės imuniteto panaikinimui. Tai reiškia, kad Neringa Venckienė bus „atiduota“ į teismą dėl šešių nesunkių kaltinimų, iš kurių vienas – neva ji penkis kartus spyrė L.Stankūnaitei. Vaizdajuostė, turėjusi būti kaip įrodymas, Seimo laikinajai tyrimo komisijai nebuvo pateikta. Klausimai, kas sakė tiesą – prokurorai ar N.Venckienė, taip ir liko kyboti kažkur ore, ir visuomenė palikta laukti atsakymų dar metus ar net kelis, kol tie epizodai, kuriais kaltinama N.Venckienė, per visas teismų instancijas praeis.
Jeigu 2009-2013 metų etapas (pedofilijos byla) anos stovyklos buvo vadinama „kedofilija“, tai 2013 m. prasidėjęs naujas etapas greičiausiai bus pakrikštytas „venckiada“. Nes pagal tai, kokia informacija išmetama į viešumą – kad prokurorai neapsiribos tais švelniais kaltinimais N.Venckienei, bet kreipsis į Seimą ir dėl kur kas sunkesnių, leidžia susidaryti prielaidą, kad naujasis etapas dar tęsis tikrai ne vienerius metus.
Tačiau nepaisant teisėsaugos ir didžiosios žiniasklaidos dalies bandymų susifokusuoti tik į N.Venckienės „šešis kaltinimus“ ir „išgalvotą pedofiliją“, vis tiek lieka neatsakyti esminiai klausimai: tai kas ir kodėl žudė?
Jeigu pedofilijos nebuvo, kodėl reikėjo nužudyti teisėją Joną Furmanavičių ir L.Stankūnaitės seserį Violetą Naruševičienę? O jeigu pedofilija buvo, kodėl buvo pradėta nuo „šalutinių“ istorijos asmenų, o ne nuo labiausiai keiktų ir nekenčiamų?
Kas ir kodėl nužudė Drąsių Kedį? Kas ir kodėl nužudė Andrių Ūsą? Aišku, prokuratūra gali rengti kiek nori drebančių rankų spaudos konferencijų ir aiškinti, kad vienas užspringo skrandžio turiniu, o kitas nukritęs nuo keturračio nuskendo baloje, tačiau kažin, ar rasime bent vieną, tikintį tokiomis prokuratūros pasakomis. Na, gal nebent tik Mariją Aušrinę Pavilionienę, kuri tiki tuo, ką pasako prokurorai, nors ir nėra pateikę jokių įrodymų.
Ne iš vieno pareigūno girdėjau: „Kedys buvo toks ir anoks“. Atseit gavo tai, ko nusipelnęs, ir nėra čia dėl ko sukti galvos.
Bet jeigu Lietuva yra Europos Sąjungos valstybė, NATO narė, tai gal ir teisėsaugos srityje reikėtų lygiuotis į senas tradicijas turinčias teisines valstybes, o ne iš naujo dviratį išradinėti? Juk, pvz., jeigu Amerikoje nužudoma prostitutė, ten nepasako policininkai ar prokurorai: „taip jai ir reikia, juk ji buvo prostitutė“, bet tiria nužudymą, atmesdami visus šališkumus ir subjektyvumus – pagal įkalčius.
Tuo tarpu Lietuvoje, kuri po kelių mėnesių pradeda pirmininkavimą Europos Tarybai, teisėsauga, susidaro įspūdis, vis dar dirba pagal „myliu-nemyliu“ principą: „Kedys buvo toks ir anoks, vadinasi, mirė užspringęs skrandžio turiniu, ir daugiau nieko tirti nereikia“.
Tačiau net jeigu Drąsius Kedys ir būtų, anot kai kurių, „biesų biesas“, vis tiek turi būti ištirta: tai iš kur (kokio vandens telkinio) ir kaip jo gerklėje atsirado 14 centimetrų ilgio švendrė? Kaip jo kūnas atsirado ant Kauno marių kranto su šalia gulinčiu ginklu, iš kurio buvo nušautas teisėjas? Kodėl D.Kedžiui priklausantis ginklas buvo paliktas prie V.Naruševičienės kūno? Kokiomis aplinkybėmis mirė pats Drąsius Kedys?
Prokuratūra teigia, esą yra nenuginčijamų įrodymų, jog teisėją nužudė Drąsius Kedys. Jeigu taip yra iš tiesų, tuomet gal Drąsiaus Kedžio mirtis – teisėjo nužudymo užsakovų darbas? Ir gal tuo Drąsiaus Kedžio mirties aplinkybių netyrimu siekiama pridengti teisėjo nužudymo užsakovus? Nes viešai jau buvo praslydusi informacija, kad „Kedys buvo nukreipinėjamas į teisėją“, o neoficialiuose pokalbiuose pareigūnai pavartoja ir tokius žodžius – esą „Kedys buvo užzombintas“.
Kol kas įspūdis susidaręs toks: kad mūsų teisėsauga labai norėtų apsiriboti faktiniu konstatavimu, jog „Kauno apygardos teisėją nužudė Drąsius Kedys“, ir ties ta vieta nukirpti visas gijas. Tačiau normalioje ir teisinėje valstybėje turėtų būti ištirtos visos aplinkybės: jeigu D.Kedys žudė (o gal vis tik nežudė – nes įrodymai pateikti tik, kad rengėsi žudyti, bet tai nereiškia, kad, jeigu ruošėsi, tai ir nužudė – gal kažkas, žinojęs D.Kedžio sumanymą, galėjo tuo pasinaudoti?) turi būti ištirta, kas juo manipuliavo, per ką ir kaip viskas buvo iš tiesų.
Lygiai taip pat turėtų būti ištirtos ir Andriaus Ūso mirties aplinkybės. Kodėl prieš mirtį jis atsisakė apsaugos? Be to, ir žuvimo (nužudymo?) laikas – labai mįslingas: prieš pirmąjį pedofilijos bylos teismo posėdį. Kažkas tikėjosi, kad, žuvus A.Ūsui, pedofilijos byla taip ir liks neatverta? Jeigu taip, tai kas?
Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjama buvusių ir esamų Policijos departamento pareigūnų byla taip pat sukelia tam tikrų labai nejaukių minčių: kad Kriminalinės policijos biuras Kauno įvykiuose sužaidė nešvarų žaidimą, kainavusį žmonių gyvybes. Ir gali būti, jog būtent tai ir lėmė, kad Kriminalinės policijos biuras yra naikinamas – vietoj jo steigiamas naujas darinys. Policijos departamento viduje esančias problemas, matyt, nuspręsta išspręsti tyliai, apsiribojant tik penkių pareigūnų teismu.
Gali būti, jog šioje situacijoje sužaidė spec.propaganda: „gesinti gaisrą“ vardan valstybės įvaizdžio išsaugojimo. Nes kaip atrodytų valstybės veidas, jei paaiškėtų, pvz., kad pagrindinis „žudymo mechanizmas“ buvo pačiame Policijos departamento padalinyje?
Taigi, gali būti, jog tai, ką šiandien turime – „bylą žudikę“, aibes neatsakytų klausimą ir suskaldytą visuomenę, – yra požiūrio į tokios politikos (valstybės įvaizdžio išsaugojimo žiauriu bei itin nešvariu būdu) pasekmės.
Tačiau ar toks požiūris pasiteisino? Ar šitoks „statutinis“ požiūris į „bylą žudikę“ iš tiesų padėjo „išsaugoti valstybės įvaizdį“, o gal priešingai – sugriovė ir sumindė tą įvaizdį nešvariais „bylos žudikės“ batais, permirkusiais nužudytų asmenų kraujais?
O gal reikėtų pamąstyti ir apie dar vieną klausimą: gal apskritai šitoje kruvinoje istorijoje jokio sąmokslo nėra – tik ambicijų karai? Tiek tarp institucijų, tiek tarp atskirų asmenų.
