Nors prokuratūra užsispyrusiai laikosi pozicijos, kad Medininkų žudynių byla – ištirta, o prokuratūros oficialiąją versiją „užantspaudavo“ Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, kuriai vadovavo teisėja Sigita Bieliauskienė (kurios sesuo – Aukščiausiojo Teismo atstovė spaudai) ir kuri, dorai neišnagrinėjusi bylos, paskubėjo pasiųsti iki gyvos galvos prokuratūros teismui „paduotą“ buvusį Rygos omonininką K.Nikuliną (teisėjai Sigitai Bieliauskienei reikėjo išskubėti į motinystes atostogas – bylos nagrinėjimo metu teisėja laukėsi, taigi buvo atsisakyta virš šimto liudytojų apklausų; o kitas šitos teisėjų kolegijos teisėjas R.Dovidaitis, kaip žinia, po kiek laiko buvo gėdingai išmestas iš teisėjų už teisėjų vardo pažeminimą), „Karštas komentaras“ laikosi nuomonės, kad Medininkų žudynės – iki šiol neištirtos, ir kad prokuratūros tyrime – daugybė juodų dėmių, abejonių, kurių Vilniaus apygardos teismas taip ir neišsklaidė. Priešingai, tas abejones tik dar labiau sustiprino.
Sena liaudies patarlė sako: „Kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių“. Tas pats ir Medininkų byloje. Žurnalistinis tyrimas rodo, kad, kuo toliau gilinantis į bylą, tų „medžių“ vis daugiau, bet taip pat, kad tie „,medžiai“ – vis „kreivesni“ (tokie pat „kreivi“, kaip ir teisingumas šioje byloje Vilniaus apygardos teisme).
Dar daugiau, buvusių krašto apsaugos vyrų parodymai Vilniaus apygardos teisme leidžia manyti, kad: arba šie krašto apsaugos vyrai nepasako tiesos ir kažką nutyli, arba meluoja. O kai kurie – atkreipkite dėmesį – galbūt net buvo tiesioginiai žudynių liudininkai! Tačiau tiek prokuratūra, tiek teismas po krašto apsaugos vyrų „lankas“ „ganytis“ nenori. Todėl „pasiganysime“ mes.
Beje, viskas, ką skelbsime, – iš Vilniaus apygardos teisme vykusių teismo posėdžių ir teisme esančios Medininkų žudynių bylos. Taigi, skelbiama medžiaga – oficiali.
Kur dingo pasieniečiai?
Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje esantis Medininkų muitinės postas, kuriame įvyko ši žiauri tragedija, 1991 metais buvo vadinamas Medininkų muitinės postu Nr.1, arba pagrindiniu Medininkų muitinės postu. Maždaug už 800 metrų (jeigu važiuotume tiesiai pamiške mišku), arba maždaug už 3 km (jeigu važiuotume aplinkui), pasienyje buvo įrengtas ir Medininkų postas Nr.2, tačiau ten muitininkų nebuvo – muitininkai budėjo Medininkų muitinės poste Nr.1. O Medininkų poste Nr.2, kur nebuvo namelio (vagonėlio), stovėjo tik pašiūrė – toks statinys su sienomis, stogeliu, bet be durų ir langų. Ten budėdavo du pasieniečiai (valstybinė sienos apsaugos tarnyba tada buvo A.Butkevičiaus vadovaujamo Krašto apsaugos departamento sudėtyje).
Tą lemtingąją naktį Medininkų muitinės poste Nr.1 budėjo: keturi muitininkai (Antanas Musteikis, Stanislovas Orlavičius, Ričardas Rabavičius, Tomas Šernas), du kelių policininkai (Juozas Janonis, Algirdas Kazlauskas) ir du greitojo reagavimo rinktinės „Aras“ policininkai (Mindaugas Balavakas, Algimantas Juozakas). Iš viso aštuoni pareigūnai.
Tačiau, kaip aiškėja to meto oficialių dokumentų, tą dieną, be muitininkų ir policijos pareigūnų, Medininkų muitinės poste Nr.1 turėjo budėti ir du pasieniečiai (krašto apsauga). Kyla klausimas: tai kur jie tą naktį buvo?
Tie, kurie įdėmiai seka „Karšto komentaro“ žurnalistinį tyrimą apie žudynes Medininkuose, turbūt puikiai atsimena ne vienkartinį tuometinio Krašto apsaugos departamento (KAD) vadovo Audriaus Butkevičiaus pasisakymą apie Medininkų muitinės posto Nr.1 apsaugą. A.Butkevičius ne vieną kartą savo interviu „Karštam komentarui“ akcentavo, jog pasienio apsaugą vykdė Krašto apsaugos departamentas, tačiau tuometinis premjeras G.Vagnorius būtent tą vasarą dviejų postų – būtent Medininkų muitinės posto Nr.1 ir Lavoriškių muitinės posto apsaugą iš KAD atėmė ir tų postų apsaugą pavedė VRM.
Kol kas jokio oficialaus G.Vagnoriaus potvarkio tuo klausimu „Karštas komentaras“ dar nerado, tačiau iš tiesų yra vienas G.Vagnoriaus potvarkis dėl pasienio apsaugos ir jo turinys neatitinka A.Butkevičiaus teiginių. O būtent: Vyriausybės 1991 m. gegužės 23 d. potvarkiu Nr.333, VRM nurodyta iki 1991 m. gegužės 28 d. sudaryti policijos kontrolės ties Lietuvos Respublikos siena.
Remiantis šiuo Vyriausybės potvarkiu, jau 1991 m. gegužės 24 d. VRM ministro pavaduotojas V.Zabarauskas ministras generolas majoras Marijonas Misiukonis pasirašė įsakymą Nr.193 „Dėl policijos kontrolės postų sudarymo“, pagal kurį kiekviename poste nustatytas dviejų policijos darbuotojų budėjimas ištisą parą. Komisariatų vadovams įsakyta sudaryti pastovias postą aptarnaujančias darbuotojų grupes.
Štai kaip šią situaciją prisimena tuometinis Vilniaus rajono policijos vadas Mečislovas Poplavskis, kuris ir buvo atsakingas už policijos budėjimą Medininkų muitinės poste: „Vykdydami ministro įsakymą 1991 m. vasarą skirdavome pareigūnus kartu su pasieniečiais ir muitininkais (paryškinta KK) budėti jų postuose“. („Angelo sargo skrydis“, Lietuvos policijos kronika II dalis, 1991-1992).
Taigi, kaip matome, Medininkų muitinės poste Nr.1 1991 m. liepos 30-31 d. kartu su muitininkais turėjo budėti ir pasieniečiai – nes po to, kai 1991 m. gegužės 19 d. buvo nušautas Lietuvos muitininkas G.Žagunis, Vyriausybė potvarkiu sustiprino muitinės postų apsaugą: be pasieniečių, juos turėjo saugoti ir policininkai.
Tad klausiame dar kartą: tai kur tą naktį buvo krašto apsauga (pasieniečiai)?
KAD vadovas A.Butkevičius ne kartą tvirtino, kad Medininkų muitinės postas Nr.1 iš KAD pavaldumo (apsaugos) buvo atimtas.
O dabar pažiūrėkime, ką Vilniaus apygardos teisme 2010 m. sausio 6 d. paliudijo buvęs A.Butkevičiaus pavaldinys – pasienio tarnybos postinis Rolandas Bilvaisas.
R.Bilvaisas teismui papasakojo, kad 1991 m. liepos mėn. jis dirbo KAD, ėjo Medininkų muitinės posto užkartos budėtojo ar postininko pareigas. Kaip tik dirbo tą naktį iš liepos 30 į 31 d.
„Mes visą laiką dirbdavome Medininkų pagrindiniame poste, su visa šita pamaina (kuri naktį liepos 31 d. buvo išžudyta – KK past.) buvome gerai pažįstami. Kai OMON’as sudegino postus, mane perkėlė prie patrulinio automobilio. Patruliuodavome nuo Medininkų muitinės posto iki Lavoriškių. Bazavomės pagrindiniame Medininkų poste, kur įvyko tragedija (paryškinta KK)“, – Vilniaus apygardos teisme sakė buvęs pasienietis R.Bilvaisas.
Taigi, tai, ką „Karštam komentarui“ ne kartą akcentavo A.Butkevičius (kad to posto apsaugą G.Vagnorius buvo atėmęs iš KAD ir perdavęs VRM), savo parodymais paneigė jo pavaldinys R.Bilvaisas. Vadinasi, G.Vagnorius iš KAD Medininkų muitinės posto Nr.1 saugojimo nebuvo atėmęs, jeigu KAD pasienio tarnybos postinis R.Bilvaisas tame poste tą liepos mėnesį budėjo ir tame Medininkų muitinės poste Nr.1, kaip pats prisipažino teisme, bazavosi?
Krašto apsaugos vyrų mįslė tą naktį
Kadangi, atrodo, jau išsiaiškinome, kad pasieniečiai budėdavo Medininkų muitinės poste Nr.1, t. y. pagrindiniame Medininkų poste, kur ir įvyko tragedija, sugrįžkime į tą naktį ir pažiūrėkime: o tai kur tuomet buvo krašto apsaugos vyrai (pasieniečiai), kai įvyko žudynės? Ir kodėl jų ten tą naktį nebuvo?
2010 m. sausio 6 d. teismo posėdis Vilniaus apygardos teisme. Rolandas Bilvaisas patvirtina, kad jie, pasieniečiai, visą laiką dirbdavo Medininkų pagrindiniame poste, su visa šita pamaina buvo pažįstami.
Ir liepos 30-31 d. pamainą jis, Rolandas Bilvaisas, kartu su vairuotoju V.Rudenskiu budėjo Medininkuose. Tačiau tą naktį kažkodėl R.Bilvaisas buvo ne Medininkų muitinės poste Nr.1, kur įprastai būdavo ir kur bazuodavosi, bet tarnybiniame automobilyje ZIL – maždaug 200 metrų iki Medininkų muitinės posto Nr.2 (pašiūrės, kurioje budėjo du pasieniečiai – Rimas Karka ir Ruslanas Ščerba) ir apie 600 metrų iki pagrindinio Medininkų muitinės posto.
Iš R.Bilvaiso liudijimo teisme:
„Tą naktį praleidome antrame Medininkų poste“.
„Taip, tą naktį (paryškinta KK) bendravome su žuvusios pamainos pareigūnais, buvome atvažiavę, mes buvome atvažiavę keletą kartų“.
„Taip, buvome užėję ir į vagonėlį, ir kalbėjome su visais, ir su T.Šernu“.
„Paskutinį kartą buvome ir bendravome su žuvusiaisias, po tiek metų, aišku, laiką sunku prisiminti, žinau, kad buvo gerai po pietų, gal kokią 15 val., gal 16 val.“ (paryškinta KK).
Kaip matote, jau čia R.Bilvaiso atsakymuose į teisėjo klausimus – keli neatitikimai: vieną kartą jis sako, kad su žuvusiaisiais bendravo ir tą naktį, kitą kartą – kad paskutinį kartą bendravo gerokai po pietų.
Kiek vėliau R.Bilvaisas patikslina: bendravo po pietų, tą naktį į pagrindinį postą nuvykęs nebuvo: „Tą naktį nuo 21 iki 6 val. praleidome, galima sakyti, beveik Medininkai 2 poste, gal truputėlį buvome nuvažiavę nuo kelio, pasitraukę arčiau miško“.
O dabar dėmesio: „Naktį į pagrindinį Medininkų postą važiuodavome pailsėti, tą naktį tik nevažiavome“; „pagrinde važiuodavome naktį pailsėti į Medininkai 1 postą, nes galvodavome, kad ten saugiau ilsėtis“.
Atkreipkite dėmesį – nors tai buvo pasienio patrulinė grupė ir turėdavo budėti pasienyje, tačiau R.Bilvaisas teisme prisipažino, kaip jie naktį patruliuodavo – pagrinde važiuodavo naktį į pagrindinį Medininkų postą pailsėti.
Vėlgi, jeigu R.Bilvaisas naktimis įprastai važiuodavo naktį į pagrindinį Medininkų postą pailsėti, kodėl tą naktį įsitaisė tarnybiniame automobilyje, kiek atokiau – maždaug už 600 metrų nuo pagrindinio Medininkų posto, šalia miškelio? Juoba kad ir ilsėtis, kaip pats prisipažino teisme, buvo nepatogu: „Ten toks ir miegas buvo, daugiau nuėjau pailsėti, automobilio būdoje priguliau, bet ten ant kieto suolo miegu tikrai nepavadinsi, tiesiog nuėjau pailsėti.“
Taigi, jau išiaiškinome: krašto apsaugos vyrukai tą naktį Medininkų muitinės poste budėjo, tačiau kodėl ne pagrindiniame poste, o kiek toliau už jo?
Kadangi teisėjai ir prokurorai teismo posėdyje apklausinėjant R.Bilvaisą nerodė didelio noro ir didelės iniciatyvos išsiaiškinti šių aplinkybių, vis dėlto R.Bilvaisas, atsakinėdamas jau į advokato A.Marcinkevičiaus klausimus, štai ką pasakė: „Ne, 1991 m. liepos 30 d. vakare nebuvau nuvykęs į Medininkai 1 postą. Kaip ir sakiau, paskutinį kartą poste buvau dieną po pietų. 1991 m. liepos 30 d. vakare mums buvo liepta būti Medininkai 2 poste“. (Paryškinta KK).
Štai ir paaiškėjo, kodėl Krašto apsaugo departamento vyrukas R.Bilvaisas, įprastai savo tarnybos naktį metu ilsėjęsis pagrindiniame Medininkų poste, tą naktį ten nevažiavo: tą naktį jiems buvo liepta būti Medininkai 2 poste (ties pašiūre).
Kaip jūs manote, ar Vilniaus apygardos teismo teisėjai, nagrinėjantys šią bylą, prokurorai kaip nors į tai sureagavo? Ar jie paklausė R.Bilvaiso, kas jam davė tokį nurodymą? Ne. Panašu, jiems tai pasirodė tiesiog kaip koks nesvarbus mažmožis.
Deja, šis faktas iš tiesų yra labai reikšmingas ir svarbus, jeigu sugretinsime jį su kitais faktais: kad buvo turėta žinių, jog būtent tą naktį kažkas gali įvykti, ir būtent tą naktį buvo sustiprinta pagrindinio Medininkų posto apsauga. Ir – o čia tai jau labai įdomus dalykas – būtent prieš pačias žudynes… ji buvo atšaukta.
Dešinė nežino, ką daro kairė, ar… melagis melavo, per tiltą važiavo?
Jau maždaug savaitę prieš tą naktį prasidėjo demonstratyviai intensyvi Medininkų muitinės posto žvalgyba. Vilniaus omonininkai buvo ne kartą pastebėti šalia pagrindinio Medininkų muitinės posto. Kai kurie jų lygtai slapta stebėjo Medininkų muitinės postą (rašau „lygtai“, nes buvo pastebėti tiek mūsų krašto apsaugos žvalgų, tiek ir šalia Medininkų posto esančių namų gyventojų). Dar daugiau, Medininkų muitinės postas buvo stebimas ir fotografuojamas iš oro – iš lėktuvo. Tokio padidėjusio sekimo visi ženklai bylojo: kažkas bus. Juoba kad ir patys Vilniaus omonininkai nesislėpė: savo padidėjusį susidomėjimą Medininkų muitinės postu jie demonstravo pakankamai akivaizdžiai. (Tarsi perduotų telegramą: „Vyrai, ruoškitės atlaikyti mūsų ataką. Nepulti negalime, bet pranešame iš anksto“).
Iš 2010 m. sausio 6 d. teismo posėdžio Vilniaus apygardos teisme: Algimantas Aukštinaitis, tuometinis Vilniaus rajono pasienio užkardos vadas (KAD), paliudijo, kad naktį iš 1991 m. liepos 29 d. į 30 d., t. y. dieną prieš žudynes, matė Vilniaus OMON pareigūnus. Juos identifikavo todėl, kad žinojo, kokiu transportu jie važinėdavo. Važinėdavo jie automobiliais UAZ, o vienas iš automobilių buvo geltonas. „Mes jį įsidėmėjome. Pačius omonininkus matėme, vieną įsidėmėjau, nes buvo šviesus, o šviesus pas juos buvo, mes jį pravardžiuodavome „ryžu“, – teisme pasakojo A.Aukštinaitis.
Omonininkai prie Medininkų muitinės posto buvo atvykę apie 22-23 val. „Jie stovėjo prie automobilio, žiūrėjo į miškelio pusę. Vienas atsisuko, žvilgterėjo į automobilį. Gal buvo ir daugiau: kiti nuėjo, o šie du liko saugoti automobilį“, – apie tai, ką matė prie Medininkų posto žudynių išvakarėse, pasakojo buvęs Vilniaus rajono pasienio užkardos vadas.
Omonininkai, pasak jo, buvo su maskuojančia uniforma, vadinama „kamufliažu“, turėjo ginklus.
Taigi, žudynių išvakarėse žvalgėsi. Ir čia – tik vienas tokio pastebėjimo pavyzdys. Iš tiesų jų kur kas daugiau.
Tačiau nors OMON’as aplink Medininkų muitinės postą, kaip fiksavo mūsų tarnybos, žvalgėsi daugiau nei savaitę, visą tą savaitę Medininkų muitinės posto apsauga nebuvo sustiprinta. Nė vieną dieną. Net po to, kai virš Medininkų muitinės posto praskrido lėktuvas ir matėsi, kad iš jo fotografuojamas postas ir jo apylinkės.
Ir tik 1991-ųjų liepos 30 d. rytą, išleidžiant tiek pasienio, tiek muitininkų pamainas į Medininkų postą, jau buvo duotas instruktažas: „Vyrai, būkite ypač budrūs“. Pasieniečius instruktavo A.Aukštinaitis, muitininkus – tą dieną Medininkų muitinės posto viršininką pakeitęs Lavoriškių muitinės posto viršininkas Vytas Petruškevičius.
Iš R.Bilvaiso parodymų 2010 m. sausio 6 d. Vilniaus apygardos teisme:
„Tą naktį, kaip įprasta, nevažiavome į Medininkai 1 postą, nes dar prieš pamainą A.Aukštinaitis instruktažo metu sakė, kad būtume budrūs. Aš dabar neprisimenu, kada aš sužinojau, bet sakė, kad ten atvažiuos, sustiprins postą kiti kažkokie ginkluoti pareigūnai“.
„Kad būtume budrūs, paprastai sakydavo, kai būdavo instruktažas ar dar kažkas. Jautėsi, kad skiriamas didesnis dėmesys. Jeigu anksčiau atvažiuodavo naktį rečiau patikrinti, tai paskutines pamainas visada atvažiuodavo patikrinti, sakė būti budriems ne patikrinimams, o apsaugai“ (paryškinta KK).
„Aš dabar neatsimenu, kuriuo metu pasakė, kad atvažiuos pareigūnai, kurie sustiprins Medininkai 2 postą ir mums būti Medininkai 2 poste“.
Štai tau, boba, ir Velykos! Tai R.Bilvaisui nevykti į Medininkų pagrindinį postą vakare, o likti Medininkų 2 poste nurodymas buvo duotas per instruktažą? Kuo toliau, tuo įdomiau…
Dar vienas R.Bilvaiso pasakymas apie liepos 30 d., prieš pradedant pamainą, pravestą instruktažą: „Tą pamainą, sakė, ar kad saugotis, ar saugoti, kažkas tokio, aš dabar tiksliai pažodžiui nepasakysiu. Šis instruktažas kažkuo išsiskyrė, nes man yra užstrigęs“.
O dabar įsivaizduokite: pasieniečiai instruktaže įspėjami dėl nakties iš liepos 30 į 31 d. – kad būtų budrūs, ir kad būtų budrūs ne dėl to, kad atvažiuos patikrinti, o apsaugai, tačiau R.Bilvaisas naktį… įsitaiso automobilio būdoje – ant suolo nusnausti? Jūs tuo tikite?
Tačiau toliau – dar gražiau.
Kas ir kodėl atšaukė greitojo reagavimo grupę?
Panašu, kad kai kas žinojo apie tai, kad Medininkų muitinės poste galėjo kažkas įvykti. Mat pirmą kartą į Medininkų muitinės postą buvo atsiųstas KAD greitojo reagavimo būrys, vadinamoji operatyvinė (pasalos) grupė.
„Mano budėjimo metu pasienio sustiprinimo grupė tą naktį buvo atvykusi pirmą kartą“, – Vilniaus apygardos teismo posėdyje pažymėjo R.Bilvaisas.
Tačiau vėlgi – jeigu omonininkai žvalgė pagrindinį Medininkų postą, kuriame buvo muitininkai ir kurį saugojo policijos pareigūnai, kodėl krašto apsaugos sustiprinimas nuvyko į Medininkų 2 postą, kuriame, be pašiūrės ir dviejų pasieniečių, daugiau nieko nebuvo? (Jei neskaitysime už kelių šimtų metrų prie miškelio ZIL’o būdoje ant suoliuko įsitaisiusio R.Bilvaiso).
Beje, ir Vilniaus rajono pasienio užkardos vadas A.Aukštinaitis teisme stebėjosi: „Taip, mane nustebino, kad pasala buvo surengta prie Medininkai 2 posto, ir ne prie Medininkai 1 posto, ir 3 val. buvo nuimta. Kadangi Medininkai 2 poste ne pastoviai būdavo žmonės, kartais vykdydavo tik posto stebėjimą, todėl, manau, ten nebuvo prasmės statyti tą pasalą. Pasalą reikia daryti ten, kur yra tikimybė, kad gali būti užpultas postas. Tuo metu buvo 2 tokie postai, t.y. Lavoriškių ir Medininkai 1 postai. Jei žvalgyba buvo daroma Medininkų prieigose, tai didžiausia tikimybė yra, kad galėjo būti užpultas Medininkų postas“.
Taigi, vaizdelis dėliojasi toks: 1) kažkas žinojo, kad Medininkų muitinės poste kažkas gali (turi) įvykti, todėl į postą atsiųstas pastiprinimas – KAD operatyvinė (pasalos) grupė. Tačiau ji nuvežama ne į tą Medininkų postą, kurį žvalgė omonininkai, bet į kitą, kurio užpuolimo galimybė – apskritai nulinė; 2) valanda-dvi prieš Medininkų žudynes KAD operatyvinė (pasalos) grupė, kuri buvo pakankamai ginkluota, atšaukta ir parvežta į Vilnių; 3) KAD patrulinei grupei (R.Bilvaisas su vairuotoju) nurodoma vakare pasitraukti iš pagrindinio Medininkų posto prie Medininkų 2 posto.
Štai tokia KAD rokiruotė prieš lemtingąsias žudynes. Tiesa, vėliau – dar įdomiau: tarp ketvirtos ir penktos valandos ryto išgirdę šūvius Medininkų 1 posto pusėje, pašiūrėje (Medininkų 2 poste) budėję pasieniečiai R.Karka ir R.Ščerba… lieka savo poste. Nors Medininkų postas – vos už 800 metrų (einant tiesiai), pasieniečiams net nekilo mintis nueiti ten ir pažiūrėti, kas gi ten šaudo. Bet apie šį epizodą – kiek vėliau.
Sugrįžkime prie KAD greitojo reagavimo grupės. Ją į Medininkų postą atvežęs tuometinis Pasienio apsaugos tarnybos inžinerinio skyriaus viršininkas Vytautas Gečiauskas teisme buvo labai lakoniškas: buvo gavęs vadovybės nurodymą nuvežti pasienio būrio darbuotojus į Medininkų postą. Ką vežė, pavardžių neatsimena: „Buvo toks operatyvinis būrys, sustiprindavo posto apsaugą.“ Į Medininkų postą šį būrį nuvežė 1991 m. liepos 30 d. apie 20 val. Pasiėmė apie 2 val. nakties. Apie tragediją sužinojo jau ryte, 9-10 val.
Nei teisėjai, nei prokurorai į tai nelabai gilinosi. Skaitant teismo posėdžio protokolus, susidaro įspūdis, kad tas krašto apsaugos vyrų klausimas šioje Medininkų žudynių byloje – per daug jautrus.
Tačiau, o kaip kitaip išsklaidyti kilusias abejones ir šešėlius, jeigu ne atsakant į kilusius klausimus?
Apie tą KAD greitojo reagavimo grupę, kurios pavardžių nežinojo ją į Medininkų postą apie 20 val. atvežęs, o apie 2 val. iš ten jau ją paėmęs V.Gečiauskas („Kodėl paėmėt 2 valandą?“ „Buvo toks sutartas laikas paimti, tai ir paėmiau“), nedaug ką pasakė ir kiti tos nakties liudytojai.
Medininkų 2 poste, vadinamoje pašiūrėje, buvęs pasienietis Rimas Karka 2009 m. spalio 28 d. teismo posėdyje pasakė tik tiek: „Vakare buvo atvažiavę kolegos iš pasienio tarnybos, kada buvo išvažiavę, nežinau. Naktį mes buvome dviese“.
R.Bilvaiso parodymai teisme apie tą KAD operatyvinę grupę:
„Tą naktį į Medininkai 2 postą buvo atvažiavę pareigūnai. Gal iš krašto apsaugos tarnybos, kažkokie kiti pareigūnai, kurie ten buvo iki 3 val. (V.Gečiauskas sakė, kad paėmė 2 val. R.Bilvaisas sako, kad ta operatyvinė grupė buvo iki 3 val. Tai kas sako tiesą? – KK past.) Man pasakė (per instruktažą ryte? – KK), kad jie atvažiuos. Tai mes buvome Medininkai 2 poste, ten ir pasilikome“;
„Medininkai 2 poste buvę pareigūnai buvo ginkluoti kažkokiais ginklais, rusų gamybos automatais, mes tokių net nesame matę“ (nematęs, bet žino, kad tai rusų gamybos – ne Izraelio, ne amerikiečių ir pan.? – KK past.);
„Mes neturėjome ginklų“;
„Atvažiavo kažkokie ginkluoti vyrai, su kažkokiais man nematytais ginklais. Tie nematyti ginklai buvo automatiniai“;
„Mes buvome priėję prie jų, pasikalbėjome, kadangi aš jų nepažinojau, tai daug nebendravome,
jų atvykimo tikslas buvo sustiprinti posto apsaugą“;
„Jie buvo Medininkai 2 poste ant to takelio, ten buvo kaip tokia autobusų stotelė“;
„Jie išvažiavo apie 3 val., nes aš nuėjau ilsėtis, ten keletą valandų buvau numigęs. Paskui, kai atsikėliau, pasakė, kad jie apie 3 val. išvažiavo“.
Toks ankstyvas pasalos grupės išvykimas sukėlė nuostabą ir Vilniaus rajono pasienio užkardos vadui A.Aukštinaičiui. Ir jam nuostabą sukėlė ne tik pasalos grupės išvykimas, bet ir tai, kad buvo saugotas ne tas postas.
„Man kėlė nuostabą, kodėl pasala buvo padaryta sename poste, o ne pagrindiniame poste, nes praktiškai tas senas postas buvo patruliuojamas. Tuo įtemptu laiku ten pastoviai žmonės buvo nelaikomi“, – teisme sakė A.Aukštinaitis.
Jo teigimu, sprendimą rengti pasalas priimdavo pasienio apsaugos tarnybos vadovybė ir krašto apsaugos departamento vadovybė (KAD vadas buvo A.Butkevičius, KAD stuktūroje buvusios Pasienio tarnybos vadas – V.Česnulevičius).
„Naktį iš 1990 m. liepos 30 į 31 d. Medininkai 2 poste mano žmonių nebuvo, ten buvo pasala iš pasienio tarnybos ir kažkieno buvo pasakyta jiems 3 val. iš ten dingti, nors jie privalėjo ten būti iki ryto, kol pasikeis budinčioji pamaina, ir privalėjo saugoti 1-ąjį postą, kurį parą prieš tai žvalgė Vilniaus OMONas“, – liudydamas Vilniaus apygardos teisme sakė A.Aukštinaitis.
Beje, teisme jis jau sakė, kad „kada buvo pasala, aš nežinojau, tik kitą dieną sužinojau, kad buvo pasala“.
Tuo tarpu tos tragiškos dienos išvakarėse jis instruktavo R.Bilvaisą su grupe. R.Bilvaisas paliudijo, kad A.Aukštinaitis liepė būti budriems, ir ne dėl patikrinimo, o apsaugai. Be to, R.Bilvaisas buvo informuotas, kad į postą „atvažiuos, sustiprins postą kiti kažkokie ginkluoti pareigūnai“.
Pats A.Aukštinaitis teisme instruktažo – kokius nurodymus davė saviškiams pasieniečiams – neprisiminė. Tačiau iš ko dar apie pasalos grupės atvykimą ir posto sustiprinimą galėjo žinoti R.Bilvaisas, jeigu ne iš savo tiesioginio viršininko – A.Aukštinaičio? Be to, ir pats A.Aukštinaitis teisme prasitarė, kad grupė turėjo saugoti Medininkų 1 postą, kurį žvalgė omonininkai, o ne antrą, ir pasalos grupė turėjo būti iki 6 val. ryto. „Neįsivaizduoju, kas davė nurodymą atšaukti“, – teisme sakė A.Aukštinaitis. Galima daryti prielaidą, kad A.Aukštinaitis žinojo apie pasalą ir ką ji turėjo saugoti.
Taigi, KAD greitojo reagavimo grupė Medininkų žudynių naktį – kol kas dar neįminta mįslė.
Šios paslaptingos pasalos grupės (KAD greitojo reagavimo būrio), buvusios tą naktį Medininkų poste, sudėtis: Gintaras Danielius (jau miręs), Saulius Makselis, Zignevas Žulonas (pasak A.Aukštinaičio liudijimo teisme, Z.Žulonas – greitojo reagavimo būrio vado pavaduotojas).
Beje, dėl tos krašto apsaugos vyrukų grupės klausimų buvo kilę ir Medininkų nužudymą tyrusiam GP tyrėjui A.Astaškai. Matyt, tie klausimai buvo susiję su grupės grįžimo į Vilnių laiku.
Medininkų byloje yra KAD pasienio apsaugos tarnybos greito reagavimo spec.skyriaus vyr.šaulio Rolando Biekšos 1991 m. rugpjūčio 6 d. „Paaiškinimas“ LR Generalinei prokuratūrai, kuriame jis rašo, kad 1991 m. liepos 31 d. budėjo pasienio apsaugos tarnybos štabe ir tvirtina, kad Z.Žulonas, S.Makselis ir G.Danielius į tarnybą grįžo 2.55 val. „Kaip tik 2.50 val. pasigirdo sprogimas, po kurio ir sugrįžo aukščiau išvardinti vyrai“, – pasiaiškinime rašo R.Biekša.
Šis raštas sukėlė dar daugiau klausimų: o kodėl reikia tvirtinti greitojo reagavimo grupės sugrįžimo į Vilnių laiką? Kas čia ne taip? Kam ir kodėl prireikė alibi? Ir ar „betvirtindamas“, R.Biekša pats neįklimpo į melo liūną? Mat jų štabas tuo metu buvo dabartinio Seimo III rūmuose (kadangi jų patalpas prie Šv.Petro ir Povilo bažnyčios, kur dabar yra Danijos ambasada, buvo užgrobęs OMON’as), o sprogimas, beje, visai nedidelis, – prie dabartinio Kalėjimų departamento Sapiegos gatvėje. Taigi gal reikėtų padaryti eksperimentą, ar tą sprogimą galėjo girdėti kitame Vilniaus gale buvęs R.Biekša? Nes dabar tas jo „patvirtinimas“ minučių tikslumu sukelia gana pagrįstų abejonių. Ir dar klausimas: kodėl tas sugrįžimo laikas buvo tikslinimas tik rugpjūčio 6 d., nors ta naktis buvo iš liepos 30 į 31 d.?
Beje, jei sėdite, tai tvirtai įsikabinkite, kad nenugriūtumėte: kaip teisme liudydamas sakė A.Aukštinaitis, tos KAD greitojo reagavimo būrio vadas buvo V.Mizgaitis. Jo apklausos teisme esančioje Medininkų byloje nėra. Dar daugiau, nebuvo jis taip pat apklaustas nei bylą nagrinėjant Vilniaus apygardos teisme, nei ketvirtus metus bylą nagrinėjančiame Apeliaciniame Teisme. O juk kas, sakykite, geriau nei vadas žino, ką, kodėl jis siuntė, kodėl ne į postą, kurį žvalgė OMON’as, o į kitą ir kodėl ta greitojo reagavimo grupė buvo atšaukta prieš pat Medininkų žudynes (ir ar tikrai „prieš“)?
Tiesa, buvęs Krašto apsaugos departamento greitojo reagavimo būrio vadas V.Mizgaitis iki šiol dirba krašto apsaugos sistemoje.
Kur iš tiesų buvo ir ką matė R.Bilvaisas?
O dabar – viena svarbiausių neįmintų mįslių. Jeigu tikėtume operatyvinę grupę vežusio V.Gečiausko raportu Pasienio apsaugos tarnybos viršininkui, tai naktį iš 1991 m. liepos 30 į 31 d. apie antrą valandą nakties jis buvo Šumsko pasienio poste. Pasikalbėjo su posto darbuotojais ir išvažiavo į Medininkų postą, esantį senajame kelyje (Medininkų 2 postą). Ten buvo apie 2.30 val. ir tuomet kartu su operatyviniais darbuotojais išvažiavo į Vilnių. (Klausimas: ar išvažiavęs iš Medininkų posto 2.30 val. per 25 minutes galėjo būti štabe, Seimo III rūmuose, Vilniuje, kaip savo paaiškinime GP „tvirtina“ R.Biekša? Ir dar, kodėl V.Gečiausko teisme nurodytas operatyvinės grupės paėmimo laikas skiriasi: savo tarnybiniame pranešime Pasienio tarnybos viršininkui 1991 m. liepos 31 d. jis nurodo, kad grupės vyrus iš senojo Medininkų posto paėmė 2.30 val., o jau teisme – kad 2 val.?).
Operatyvinei grupei išvykus, atėjo kruvinoji valanda Medininkų 1 poste…
Maždaug 4-5 val. ryto, tikslaus laiko negalėjo pasakyti, Medininkų 2 poste budėję pasieniečiai Rimas Karka ir Ruslanas Ščerba išgirdo šūvius. Šūviai, pasak jų tarnybinių pranešimų 1991 m. liepos 31 d., buvo du, jie pasigirdo Medininkų 1 posto pusėje.
Dabar – dėmesio! „Po to išvažiavo patrulinė mašina, vairuotojas Rudenskis ir (patrulis) šaulys Bilvaisas Medininkų KP kryptimi“, – savo tarnybiniuose pranešimuose rašo pasieniečiai R.Karka ir R.Ščerba.
Tai reiškia, kad 1991 m. liepos 31 d., netrukus po Medininkų žudynių, savo tarnybiniuose pranešimuose pasieniečiai R.Karka ir R.Ščerba, budėję Medininkų 2 poste, maždaug už 800 metrų nuo pirmojo posto, pažymėjo, jog pirmo muitinės posto pusėje išgirdo šūvius, po ko į tą pusę nuvažiavo patrulinė grupė – R.Bilvaisas su vairuotoju V.Rudenskiu.
Atkreipkite dėmesį į laiką: šūvius pasieniečiai girdėjo apie 4.30 val. (Vilniaus apygardos teisme laikas buvo patikslintas).
Taigi, jeigu tikėtume jų parodymais, tai po šūvių, t.y. apie 4.30 val., link Medininkų muitinės posto, iš kurios pusės buvo girdėti šūviai, nuvažiavo patrulinė mašina – R.Bilvaisas su vairuotoju V.Rudenskiu. Nuo jų ZIL stovėjimo vietos iki pagrindinio Medininkų posto – 600 metrų.
Tačiau pirmas apie rastus sušaudytus muitinės ir policijos pareigūnus praneša pro muitinės postą apie 6 val. ryto iš Baltarusijos važiavęs Smilga – jis į greitąją paskambina iš netoliese esančios degalinės 6.03 val. Dar net nežinoma, kad pareigūnai – sušaudyti. Smilga praneša, kad pareigūnai „supjaustyti“.
Jeigu R.Bilvaisas, anot R.Karkos ir R.Ščerbos, link Medininkų posto nuvažiavo po šūvių, tai kur jis visą tą laiką buvo (600 metrų važiavo pusantros valandos?), nes greitąją iškvietė ne jis, o pro muitinės postą važiavęs Smilga?
Pažiūrėkime, kaip to ryto aplinkybes pateikė pats R.Bilvaisas.
Pirmiausia į akis krenta tai, kad jis rašo du tarnybinius pranešimus. 1991 m. liepos 31 d. tarnybiniame pranešime R.Bilvaisas teigia: „Š.m. liepos 30-31 dienomis budėjau Medininkų poste Nr.2. Budint naktį nieko įtartino nepastebėjau, šūvių buvo negirdėt. Ryte 7 val. bevažiuojant į Šumsko postą, mus sustabdė policijos mašina ir pasakė apie bėdą naujam Medininkų poste. Nuvažiavę su savo mašina ZIL-131 suteikėme pagalbą Tomui Šernui, kurį aš su vairuotoju nuvežėme į ligoninę“.
Tačiau R.Bilvaiso Šumsko kelyje sutiktų policininkų jų tarnybiniuose pranešimuose laikas skyrėsi. Štai ką savo tarnybiniuose pranešimuose 1991 m. liepos 31 d. parašė Rukainių policijos nuovados jaun.inspektorius Mazurkevič ir jaun.inspektorius Pranckūnas: jie tą rytą, 5.30 val., išvažiavo į Kalvelių kaimą suimti V.K., kuris 1991 m. birželio 10 d. įvykdė plėšimą. Kalvelių kaime prie jų prisijungė kriminalinės policijos inspektorius I.Lobovkin.
„Sulaikę pil. V.K., mes nuvykome į Šiulgų kaimą pas jaun. apyl. inspektorių R.Litviną. Jam namo paskambino komisariato budintysis ir davė nurodymą patikrinti informaciją, kad Medininkų muitinės poste nužudyti muitinės ir policijos darbuotojai. Mes keturiese nuvykome į postą. Pakeliui, neprivažiavę 300 metrų iki Vindžiūnų kaimo, mes sutikome geltonos spalvos automobilį ZIL-131 su dviem žmonėmis su uniformomis. Mes juos sustabdėme ir paklausėme, kas atsitiko muitinėje? Jie atsakė, kad važiuoja iš posto, kuris yra senajame kelyje, ir kad ten viskas tvarkoje, o poste naujajame kelyje jie nebuvo (paryškinta KK). Mes nuvažiavome toliau, krašto apsaugos darbuotojai važiavo iš paskos. <…> Į nusikaltimo vietą atvykome 6.40 val.“
Taigi, kaip matote, R.Bilvaiso ir policininkų nurodytas susitikimo laikas Šumsko kelyje skiriasi. Ir rugpjūčio 1 d. atsiranda antras R.Bilvaiso tarnybinis pranešimas.
„Š.m. liepos 30-31 dienomis budėjau Medininkų poste Nr.2. Budint naktį, nieko įtartino nepastebėjau. Šūvių buvo negirdėt. Ryte kažkur 6.30 val. su vairuotoju Rudenskiu Valentu išvažiavome patruliuoti link Šumsko posto. Už Vindžiūnų gyvenvietės mus sustabdė policijos mašina ir pasakė, kad Medininkų poste Nr.1 visi sušaudyti. Nedelsiant išvykome į įvykio vietą, kurioje buvo maždaug 6.45-6.55 val.“, – patikslintame tarnybiniame pranešime parašė R.Bilvaisas.
O dabar pažiūrėkime, ką R.Bilvaisas sakė 2010 m. sausio 6 d. Vilniaus apygardos teisme: „Po žudynių į postą atvykome gal apie 6 val., gal po 6 val., tiksliai neįsidėmėjau“.
Tačiau – po Medininkų žudynių Smilga, pro Medininkų muitinės postą važiavęs asmuo ir radęs nužudytus mūsų pareigūnus bei 6.03 val. iškvietęs greitąją, duodamas parodymus ir braižydamas įvykio vietos schemą: iš kur atvažiavo, kur pasistatė mašiną ir t.t., nubraižė ir ZIL – kad, kai jis atvyko prie Medininkų muitinės posto, šalia aikštelėje stovėjo mašina ZIL. Tai turėjo būti apie 6 val., gal kiek prieš 6 val., nes, pamatęs pareigūnus, gulinčius kraujo klane, Smilga išskubėjo į artimiausią degalinės kolonėlę, iš kur jis ir iškvietė greitąją pagalbą. Tai buvo 6.03 val.
Elementariai kyla logiškas klausimas: o tai kieno ZIL matė liudininkas Smilga 6 val. ir ką tas ZIL ten, prie nužudytų muitininkų posto, veikė? Kas jame buvo?
O dabar sudėliokime:
-pasieniečiai R.Karka ir R.Ščerba nurodė, kad po išgirstų šūvių apie 4.30 val. patruliai (R.Bilvaisas su vairuotoju) ZIL’u nuvažiavo link Medininkų muitinės posto;
-liudininkas Smilga savo įvykio vietos schemoje nubraižė, kad jam atvykus į Medininkų muitinės postą apie 6 val., šalia posto aikštelėje stovėjo ZIL;
-teisme R.Bilvaisas nurodė, kad po žudynių į postą atvyko apie 6 val. (jei Smilga matė jo ZIL’ą, tai kur buvo jis pats?);
-tačiau tame pačiame teisme R.Bilvaisas vėlgi nurodė, kad tą naktį nuo 2 val. iki 6 val. ilsėjosi ZIL’o būdoje ant suoliuko, negirdėjo jokių šūvių, ir apie 6 val. išvyko patruliuoti į Šumsko postą, neužvažiavęs į Medininkų muitinės postą, kol priešais atvažiuojantis automobilis nepradėjo mirksėti šviesomis, nesustabdė ir nepasakė, kad Medininkų iššaudyti pareigūnai;
-policininkai nurodė, kad apie 6.30 val. Šumsko kelyje, ties Vindžiūnų kaimu, sustabdė ZIL’ą, kuriame buvo du krašto apsaugos pareigūnai.
Dar gražiau, jau teisme pasienietis R.Karka, budėjęs tą naktį Medininkų 2 poste, apskritai pareiškia, kad tą naktį nematė jokio ZIL’o! Teisme paklaustas, ar matė naktį ZIL’ą (R.Bilvaisas su vairuotoju), R.Karka pareiškė, kad ne, ir dar net pasipiktino: „Didelis automobilis, naktį jo nematytume?“. „Ir kai švinta, gal jį matytume“, – papildė savo atsakymą.
Kas įmins krašto apsaugos vyrukų mįslę?
Taigi, ar dabar matote, kokia čia painiava? Tačiau prokuratūrai ir teismui klausimų dėl to nekyla. Nors iš tiesų klausimų – labai daug. Ir labai svarbių. Ir vienas jų – tai ką tą naktį iš tiesų veikė ir kur buvo R.Bilvaisas?
Pagal bylos medžiagą galima daryti pagrįstą prielaidą, kad R.Bilvaisas galėjo būti tiesioginis Medininkų žudynių liudininkas.
Kitas klausimas: kodėl R.Bilvaisas iki šiol nepasodintas ant „melo detektoriaus“ kėdės? O motyvų, kodėl, pvz., melo detektoriumi turėtų būti patikrintas R.Bilvaisas, iš tiesų yra, ir pakankamai: tai, pirmiausia, ir du tarnybiniai pranešimai (matosi, kad „klaidžioja“ laike, kada susitiko su policininkais Šumsko kelyje), taip pat nenuoseklumas ir blaškymasis atsakant teisme į klausimus apie tą rytą po žudynių: jis niekaip neprisiminė, tai kokiu keliu važiavo iš Medininkų antro posto į tą Šumsko kelią ir koks jis buvo – ar asfaltuotas, ar gruntas, ar kelias ėjo laukais, ar pamiške. Toje vietoje, bent jau atsakinėjant teisme į klausimus, R.Bilvaiso atmintyje – „skylė“: „Neprisimenu“.
Turbūt ne kiekvieną dieną tavo pamainoje nužudo septynis pareigūnus, tiesa? Todėl tokia naktis, manau, kaip tik turėtų įsiminti visam gyvenimui.
Beje, atsimenate turbūt mūsų nuolat kartojamą faktą: kad iš Medininkų bylos dar prokuratūroje dingo Vyto Petruškevičiaus pirmoji nufilmuota Medininkų žudynių vietos vaizdo juosta. Vytas Petruškevičius interviu „Karštam komentarui, kuris buvo spausdintas praėjusiame numeryje, pasakė, kad jis buvo nufilmavęs ir priartinęs kažkokios didelės mašinos vėžės, ir jeigu įvykio vietoje nebuvo padaryti tų vėžių antspaudai, tai pagal tą priartinimą vaizdo juostoje galima nustatyti, kokios mašinos tos vėžės.
Hipotezė: ar tik tos vėžios nebus to paties ZIL’o, kuriame budėjo R.Bilvaisas, ir kuris, anot R.Karkos ir R.Ščerbos pirminių pranešimų, po šūvių nuvažiavo link Medininkų muitinės posto? Tokio padangų vėžių palyginimo Medininkų byloje, esančioje teisme, mes nematome.
Vėlgi klausimas: kodėl, jeigu R.Bilvaisas negirdėjo jokių šūvių, po šūvių jis, anot jau aukščiau minėtų liudininkų, jis nuvažiavo link Medininkų muitinės posto?
Taip pat reikia atsakyti į klausimą, o kieno gi ZIL’ą šalia Medininkų muitinės posto matė greitąją iškvietęs liudininkas Smilga? Ir kodėl iš tiesų R.Bilvaisas anksti ryte lėkė į priešingą nuo Medininkų muitinės posto pusę – link Šumsko? Be to, kur naktį iš tiesų buvo R.Bilvaisas, jeigu nematė, kada išvažiavo pasalos grupė?
Beje, nagrinėjant šį „krašto apsaugos vyrų“ klausimą, reikėtų atkreipti dėmesį dar į vieną įdomų faktą: tiek Medininkų antrame poste budėjęs pasienietis Ruslanas Ščerba, tiek „laike pasiklydęs“ Rolandas Bilvaisas tarybinėje armijoje tarnavo Vengrijoje. Dar daugiau, kaip paaiškėjo Vilniaus apygardos teisme, R.Bilvaisas 1988-1990 metais tarnavo Budapešte, specialiajame slapto valstybinio ryšio KGB batalione (Feldjėgerių tarnyba, nešiojo avietinės spalvos antpečius, vykdė valstybinių, karinių, diplomatinių spec. ryšių funkcijas; užpuolimo atveju turėdavo sunaikinti slaptą paštą ir susinaikinti patys, tačiau jokiu būdu neatiduoti slaptos pašto korespondencijos priešams).
Taigi, R.Bilvaisas tarnavo ypač slaptame KGB batalione. Tačiau teisme bandė aiškinti, kad jam KGB slaptą paštą patikėjo… tiesiog, va, taip va – pašaukė pavarde ir pasakė: „Tu tarnausi čia“. Jūs tikite tokiomis pasakomis? Teisėjai, įsivaizduokite, patikėjo.
Beje, šiandien tokį KGB šleifą turintis Rolandas Bilvaisas dirba Civilinė aviacijos administracijoje – aviacijos saugumo instruktorius.
Kyla labai nejaukus klausimas: tai gal 1988-1990 Vengrijoje Feldjėgerių tarnyboje tarnavusiam R.Bilvaisui dėl to ir leidžiama dirbti Civilinėje aviacijos administracijoje, kad jis nieko neprisimintų apie tą naktį Medininkuose?
Ir dar nejaukesnis klausimas: kaip vyrukas, tik ką atitarnavęs Vengrijoje, KGB batalione, buvo priimtas į nepriklausomybę paskelbusios Lietuvos Krašto apsaugos departameną, į pasienio tarnybą?
Bet kokiu atveju, akivaizdu: Medininkų žudynių tyrime – apstu „juodų dėmių“. O vienas klausimas ypač neduoda ramybės: jeigu patikėtume R.Karkos ir R.Ščerbos parodymais, ir jeigu iš tiesų R.Bilvaisas į Medininkų muitinės postą nuvyko apie 4.30 val., ką jis darė ten pusantros valandos – iki 6 val., kol atvyko greitąją 6.03 val. iškvietęs Smilga? (Ar ne R.Bilvaiso ZIL’ą ir matė Smilga?) Kadangi tyrimas į tuos klausimus neatsakęs, mes galime kelti tik hipotezes: sutempė lavonus į namelį? Surinko paliktas kažkieno racijas (kurios buvo namelio viduje, kai fotografavo kažkas, kieno nuotraukos yra Ypatingajame archyve esančioje Medininkų žudynių tyrimo KGB medžiagoje, bet kurių jau nebuvo, kai atvyko filmuoti V.Petruškevičius)? Veikė kaip „valymo“grupė? Ne? Tuomet jie – tiesioginiai liudytojai? Irgi ne? Tuomet kieno vėžios nufilmuotos netoli pamiškėje? Ir kodėl dingo tiek V.Petruškevičiaus nufilmuota Medininkų žudynių vietos vaizdo juosta, tiek ir įkalčiai, nufilmuoti joje, pvz., mineralinio butelis, esantis pasalos vietoje? Kieno pirštų antspaudai būtų buvę nustatyti ant jo?
Kyla klausimų ir dėl kitų krašto apsaugos vyrų. Įsivaizduokite, išgirsta šūvius ir… nekreipia dėmesio. Teisme kalba labai neaiškiai: „Paryčiui Medininkų naujame kelyje girdėjosi šūviai, prašvitus buvo atvažiavusios greitosios pagalbos, tik tuomet mes sužinojome, kad nužudyti Medininkų pareigūnai“. Tai kur atvažiavo greitosios? Pas juos, į antrą postą? Tai kad ne, iš tiesų greitoji (viena) atvyko tiesiai į Medininkų muitinės postą, tik vėliau buvo iškviesta antra. Tai kur R.Karka su R.Ščerba jas matė? Medininkų muitinės poste? Tai kada ten atvyko?
Klausimų labai daug, tačiau vienas pasieniečio R.Karkos pasakymas leidžia daryti pagrįstą prielaidą, kad jis žino kur kas daugiau, nei pasako. Į advokato A.Marcinkevičiaus klausimą: „Ką darėte, kokių ėmėtės veiksmų, išgirdę šūvius?“, R.Karka teisme atsakė: „O ką mes galėjome padaryti? Ginklų mes neturėjome, tik gumines lazdas“.
Ir vėl sugrįžtame prie esminio klausimo: tai kodėl apie 3 val., likus valandai iki Medininkų muitinės posto užpuolimo, buvo atšaukta ginkluota Krašto apsaugos departamento greitojo reagavimo grupė?
Tai kieno tie pirštų antspaudai?
Taigi, žiūrim, ką turim: visos suinteresuotos tarnybos turėjo informaciją, kad tą naktį Medininkų muitinės poste kažkas gali įvykti. Apie tai muitininkus ryte instruktuodamas įspėjo V.Petruškevičius, pasieniečius – A.Aukštinaitis, vakare atvyko ir KAD greitojo reagavimo grupė (kuri prieš pat žudynes buvo atšaukta); Medininkų poste budėję kelių policininkai turėjo neperšaunamas liemenes, papildomą automatą ir papildomai 4 dėtuves su šoviniais. „Aro“ policininkai taip pat buvo ginkluoti automatais.
Pirmą valandą nakties (maždaug trys valandos – pusketvirtos valandos iki žudynių) liudininkas Antanas Vagnorius, sunkvežimio vairuotojas, iš Klaipėdos per Baltarusiją važiavo į komandiruotę, į Maskvą, vežė tarą. Turbūt paskutinis, kuris matė muitininkus gyvus. A.Vagnorius užėjo į vagonėlį sutvarkyti dokumentų. Jų forminimas truko apie 15 min. „Kai buvau užėjęs į vagonėlį, pareigūnai ruošėsi valgyti, pjaustė konservų dėžutes, teftelius, aš tai įsidėmėjau. Jie pjaustė ne kambaryje, kur formina dokumentus, kitame, ten poilsio kambarėlyje. Mačiau, nes durys buvo praviros. Kelių policijos pareigūnų pačiame poste nebuvo, jie stovėjo ant pagrindinio kelio, beveik lygiagrečiai vagonėliams. Kai pareigūnai ruošėsi valgyti, ten alkoholinių gėrimų tikrai nebuvo“, – teisme sakė A.Vagnorius.
Taigi, mutinės vagonėlyje buvo tik muitininkai. Nebuvo nei „Aro“, nei kelių policijos pareigūnų. Tai kaip jie vagonėlyje atsirado ten sušaudyti?
Gal metas vieną kartą baigti sekti pasakas apie „beginklius“ iššaudytus pareigūnus ir pasakyti tautai tiesą – kad jie gynėsi, bet priešas buvo stipresnis? O KAD greitojo reagavimo būrys paliko juos vienus kovoti su…
Su kuo? Štai čia ir slypi esminis klausimas. Nes, pvz., teisme visi šie apklausti pasieniečiai tiesiai šviesiai pasakė: kad nei jie matė tą K.Nikuliną Medininkuose tą naktį, nei ką nors žino apie tai.
Beje, grįžtant prie tos nakties. Jeigu Vilniaus apygardos teismui tik rūpėjo formaliai atlikti liudininkų apklausą ir teisėjai net neanalizavo jų parodymų, tai gal Lietuvos Apeliacinis teismas bent išsinagrinės šį momentą ir bent jau perklausys šių teismo posėdžių garso įrašus? Nors, tiesą sakant, labai abejoju, kad taip bus – per ketverius Medininkų bylos nagrinėjimo Apeliaciniame teisme metus aš pastebėjau labai akivaizdžią tendenciją ir mačiau aiškų teisėjų susirūpinimą: kaip padėti prokurorams perkvalifikuoti šią bylą iš nužudymo į nusikaltimą žmoniškumui, nes pagal nužudymo straipsnį jau suėjusi senatis ir K.Nikulinas seniai turėjo būti išleistas namo, o teisme juk egzistuoja tokia nuostata – negalima griauti prokurorams bylos. Taigi…
Taigi, jeigu teismas ir prokuratūra „žaidžia po viena ranka“, gal VRM ir Policijos departamento vadovybė ryšis bent, kaip sakoma, savais kanalais išsitirti, kas iš tiesų įvyko tą naktį (nes juk ne visada taip, kaip yra dabar, bus, ir ne visada tie, kurie dabar valdo, valdys). Jeigu Muitinės departamentą tenkina oficiali versija, tai gal VRM ir PD dėl savo žuvusių pareigūnų garbės pakovos ir tikruosius Medininkų žudikus suras?
Medininkų byloje yra daktiloskopinė ekspertizė – muitinės namelyje po žudynių rasti, tačiau „iki šiol nenustatyti kam priklausantys“ pirštų antspaudai. Gal policija galėtų per savo duomenų bazes, o taip pat pasitelkus Interpolą, Europolą tuos pirštų antspaudus patikrinti? Juk dabar ne koks nors akmens amžius, viskas kompiuterizuota, surinkta pasaulinė pirštų antspaudų duomenų bazė. Tad, sakykite, kodėl iki šiol tas nedaroma? Juk gal tų pirštų antspaudų, rastų Medininkų muitinės posto vagonėlyje po žudynių, savininkų pirštų antspaudai tiesiog tik ir laukia kurioje nors duomenų bazėje? Jei taip, gal pagaliau būtų galima pradėti žudynių tyrimą nuo pradžių – ne pagal reikiamas ar norimas versijas, bet pagal įkalčius ir pagal faktus.
Beje, gal Apeliacinis teismas tokią gražią iniciatyvą parodys ir nurodys policijai tuos „iki šiol“ nenustatytus, nusikaltimo vietoje rastus pirštų antspaudus nustatyti? Sakote, nerodys? Na, tada tik pasitvirtins „Karšto komentaro“ versija: kad nusikaltimą tiesiog reikia „nurašyti“ K.Nikulinui, o tirti jo – ne.
Tarp kitko, krašto apsaugos greitojo reagavimo vyrukus į pasalą Medininkų poste vežęs V.Gečiauskas apie ryšį taip sakė: „Pačiame poste ryšio neturėjo, o operatyvinė grupė, man atrodo, turėjo raciją“.
Ar tai – ne ta pati racija (tiksliau trys racijos), kuri buvo nufotografuota po žudynių namelyje, bet kuri jau buvo surinkta, kai atvyko filmuoti V.Petruškevičius? Keistas sutapimas: namelyje rastos trys racijos; operatyvinio būrio narių buvo trys. Byloje apie tai jokių duomenų, deja, nėra. Todėl galime tik kelti hipotezes.
Ir paskutinis dalykas. Sunkvežimio vairuotojas Antanas Vagnorius Medininkų žudynių byloje buvo apklaustas du kartus: prokuratūroje ir KGB. Tą jis paliudijo teisme. Tai dar kartą patvirtina, kad Medininkų žudynių ištyrime buvo pajungta ir KGB – jai GP tyrėjas A.Astaška duodavo pavedimus, KGB juos atlikdavo ir pateikdavo A.Astaškai. Dabar meluojama, kad KGB esą netyrė Medininkų bylos. Kodėl? Nes reikėtų pradėti tyrimą nuo Medininkų muitinės poste nufotografuotų racijų, o tas tyrimas gali nuvesti nuo jau nuteisto vargšo Rygos omonininkėlio K.Nikulino visai kitur?
