1991 metų liepos 31 d. įvyko kraupios žudynės – Medininkų muitinės poste nušauti šeši Lietuvos pareigūnai, dar du buvo sunkiai sužeisti. Ričardas Rabavičius įtartinomis aplinkybėmis mirė ligoninėje, Tomo Šerno gyvybė buvo išgelbėta.
1991 metų liepos 31 d. įvyko Lietuvos Respublikos Vyriausybės posėdis, kuriame buvo svarstyta vienuolika klausimų. Paskutinis, vienuoliktas, – „Dėl premijos už nusikaltimo Medininkų pasienio poste išaiškinimą“.
Cituoju: „Skirti iki 500 tūkstančių rublių premiją už informaciją, padėjusią atskleisti nusikaltimą, bei šio nusikaltimo išaiškinimą“.
Ant dokumento – LR Ministro pirmininko Gedimino Vagnoriaus parašas.
1991 m. lapkričio 6 d. Šumsko pasienio poste, važiuojant iš Baltarusijos į Lietuvą, sustabdomas automobilis, kuriame važiavo trys vadinamieji draugovininkai: A.Smotkinas, V.Orlovas, Ch.Dzagojevas. Buvo turima informacijos, kad sieną kirs automobilis, kuriame bus Medininkuose nužudytų pareigūnų ginklai.
Per sulaikymą A.Smotkinas meta granatą ir pabėga į Baltarusiją, iš kur jį Lietuvos pareigūnai parsiveža lapkričio 10 d.
Automobilyje randami ginklai. Oficialiai nustatoma, kad tai – iš žuvusių Medininkuose pareigūnų paimti ginklai.
Teisėsauga trimituoja: Medininkų žudynės – atskleistos.
1991 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr.487 „Dėl VRM darbuotojų materialinio paskatinimo“ „už sumaniai ir profesionaliai atliktą darbą tiriant Šumsko ir Medininkų pasienio postuose padarytus nusikaltimus“ paskiriamos piniginės premijos „grupei ypatingai pasižymėjusių VRM pareigūnų“:
H.Margeniui,
V.Račkauskui;
J.Rimkevičiui;
R.Krukauskui;
V.Pukeniui;
G.Petrauskui;
G.Adikliui;
S.Karlonui;
V.Radžiūnui;
K.Šimkui;
G.Kudarauskui;
Ž.Levickui;
E.Metlovui;
V.Šulcui;
B.Mieldažiui;
R.Dauniui;
J.Balniui;
V.Veršilai;
E.Trakimienei.
Tačiau Medininkų žudynių tyrimas įstringa – nors vieniems sulaikytiesiems išmušami dantys, kitiems – sulaužyti šonkauliai, „draugovininkai“ kategoriškai neigia kaip nors susiję su Medininkų žudynėmis.
Kaip „Karštam komentarui“ teigė A.Smotkinas, jis tik neseniai sužinojo, kad 1991 m. lapkričio 6 d. Šumsko pasienio posto buvo vykdoma operacija „Maišas“.
Tą dieną „draugovininkai“ miške norėjo surengti radijo laidą ir pasveikinti žmones su lapkričio 7-ąja. Būtent prieš šią radijo laidą „Smotkino grupelei“ ir buvo perduoti „purvini“ Medininkuose nužudytų pareigūnų ginklai.
Pasak A.Smotkino, juos sulaikant Šumsko poste turėjo nužudyti. Prie sulaikytųjų kūnų randami Medininkuose nužudytų pareigūnų ginklai, viskas, byla ištirta. „Tačiau aš, mesdamas granatą ir pabėgdamas į Baltarusiją, tą operaciją „Maišas“ sužlugdžiau“, – „Karštam komentarui“ teigė A.Smotkinas.
Tai, kad buvo rengtasi sulaikyti būtent tą automobilį, rodo ir tai, kad tą kartą iš Baltarusijos į Lietuvą važiavo trys mašinos. Kitose mašinose taip pat važiavo „draugovininkai“ „vesti radijo laidos“. Tačiau dvi mašinos Šumsko pasienio postą pravažiavo net nesustabdytos – pasieniečiai jų net nesustabdė, mostelėjo ranka, kad pravažiuotų. Sustabdė tik tą, kurioje buvo „purvini“ Medininkuose nužudytų pareigūnų ginklai.
Taigi, pamodeliuokime: „draugovininkai“ – gyvi, laiminga pabaiga žlugo, nes A.Smotkinas pabėgo (jeigu tikėtume A.Smotkinu, kad 1991 m. lapkričio 6 d. vyko operacija „Maišas“, per kurią turėjo visus iššaudyti – atseit sulaikomi priešinosi, ir, radus nužudytųjų Medininkuose ginkluose, paskelbti, kad byla ištirta), tūkstantinės premijos už „nusikaltimo atskleidimą“ – jau išsimokėtos, o „draugovininkai“, supratę, kad „raudonųjų draugovininkų“ vadas Pavelas Vasilenko juos pakišo, kratosi nuo „purvino“ ginklo ir rodo į Pavelą Vasilenką, kurio teisėsaugai judinti nevalia (taigi turės pasakyti, iš kur gavo Medininkuose nužudytų pareigūnų ginklus, kuriuos padavė tiems „draugovininkams“, kuriuos Šumsko poste ir sulaikė).
Be to, Pavelas Vasilenko – mūsų teisėsaugos globotinis (apklausiamas kaip liudytojas Vilniaus apygardos teisme rankoje turėjo prokuratūros nutarimą nutraukti jo atžvilgiu ikiteisminį tyrimą Sausio 13-osios byloje).
Jeigu ši versija netinka – jeigu ne „draugovininkai“ žudė Medininkuose, tuomet kas? (Be to, nepamirškime, premijos jau 1991 m. lapkričio 14 d. išsidalintos, taigi, reikia jas pateisinti, tiesa?).
Ir štai į areną, žlugus „draugovininkų“ versijai, įžengia Rygos OMON versija – atsiranda dviejų operatyvininkų – G.Adiklio ir V.Pukenio, kuriems 1991 m. lapkričio 14 d. „už Šumską ir Medininkus“ skirtos tūkstantinės premijos – surašyta operatyvinė pažyma (datuota 1992 02 14), pagal kurią Medininkuose jau žudė Rygos OMON.
Pažymoje teigiama, kad tie du operatyvininkai Rygoje neva susitiko su Rygos omonininku A.Kuzminu ir šis jiems pasakęs, kad, jo nuomone, Medininkuose galėjo žudyti Rygos OMON grupė „Delta-1“ (kuriai priklausė ir K.Nikulinas).
Tačiau, redakcijos duomenimis, A.Kuzminas niekada jokioje Rygoje nebuvo susitikęs su jokiais Lietuvos operatyvininkais ir nieko panašaus jiems nebuvo pasakojęs.
Galimai dėl to tas buvęs Rygos omonininkas Aleksandras Kuzminas dėl tų dviejų operatyvininkų, kuriems dar 1991 m. lapkričio 14 d. buvo skirtos tūkstantinės premijos, pažymos turinio niekada nei Lietuvos Generalinės prokuratūros, nei teismų apklaustas nebuvo, nors ši operatyvinė pažyma Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje K.Nikulinui cituojama kaip „A.Kuzmino parodymai“.
Nepaisant to, kad data ant operatyvinės pažymos – 1992 02 14, galima versija, jog realiai ta pažyma (atgaline data) atsirado 1993 metais, kai tuos du „pasižymėjusius“ VRM operatyvininkus, kuriems dar 1991 11 14 buvo skirtos tūkstantinės premijos už „Šumską ir Medininkus“, reikėjo traukti iš kalėjimo, į kurį pateko už tarnybinių įgaliojimų viršijimą (tardymas baigėsi žmogaus mirtimi).
Mano hipotezė būtų tokia: kadangi „draugovininkų“ versija „sudegė“, premijos – išsidalintos, su į kalėjimą patekusiais „pasižymėjusiais“ pareigūnais sudaromas sandėris: jie parašo operatyvinę pažymą (atgaline data) su kita Medininkų žudikų versija, o juos, remiamtis tuo, kad jie „padėjo ištirti Medininkus“, ištraukia iš kalėjimo – E.Bičkauskui ir B.Genzeliui tarpininkaujant, V.Račkauskui (irgi 1991 11 14 tūkstantinių premijų sąraše) pateikus „auksinę“ charakteristiką, Prezidentas A.Brazauskas suteikia tiems dviem operatyvininkams malonę.
Manau, kad būtent toks melagingas Medininkų bylos tyrimo pagrindas ir privedė prie tos situacijos, kurioje valstybė atsirado dabar: vienas melas gimdo kitą – vis didesnį melą, ir galiausiai prieinama prie tokių absurdų, kad prokurorai rimtais veidais teisme teigia, kad Konstantinas Nikulinas pradėjo pirmas šaudyti, VAZ automobilyje nušovė J.Janonį, o paskui su likusiais septyniais pareigūnais nuvarė į namelį ir dar kartą nušovė, o teisėjai to klausosi dar rimtesniais veidais.
Tačiau kai pradedi nagrinėti tą premijų sąrašą, ką pamatai:
-kad vieno jame minimo asmens atstovas net suprakaitavęs lakstė po Seimo frakcijas, kad generaliniu prokuroru jokiu būdu nebūtų paskirtas Nerijus Meilutis (gal N.Meilučiui nereikėtų sakyti „niekada“, ir, jeigu Prezidentė pasiūlytų antrą šansą, o dar ir pakalbėtų prieš balsavimą su frakcijų vadovais, bandyti laimę antrą kartą? Negi jis taip lengvai šitam „gaivalui“ pasiduos?);
-kad tūkstantines premijas gavusių operatyvininkų surašyta operatyvinė pažyma įgavo pagreitį tik tuomet, kai iš Medininkų bylos tyrimo grupės buvo išbrauktas Valstybės saugumo departamentas ir įrašyti Policijos departamento pareigūnai (vėlgi, tuo metu PD generalinio komisaro pavaduotojas – iš to paties 1991 11 14 premijas gavusių sąrašo, be to, tai jo parašas ant dokumento Malonės komisijai, kur pasakojama apie tų dviejų operatyvininkų „nuopelnus“, atskleidžiant nusikaltimą Medininkuose).
Taigi, prabėgo 24 metai nuo šio kraupaus nusikaltimo, o tyrimas – vis dar įstrigęs melo klampynėje. Ir taip, manau, tęsis tol, kol aukščiausiame lygyje bus bandoma pridengti pradiniame etape (vardan premijų bei malonių?) padarytas klaidas ir išmintus klaidingus versijų takus.
Liepos 31-oji – puiki proga pamąstyti apie tai.
