„Karštas komentaras“ tęsia žurnalistinį tyrimą apie Medininkų muitinės posto žudynes 1991 metų liepos 31 d.
Praėjusiame numeryje rašėme apie vieną įdomybę: visą savaitę prieš Medininkų muitinės posto užpuolimą, o ypač tie veiksmai suaktyvėjo užpuolimo išvakarėse, Medininkų muitinės postas akivaizdžiai buvo Vilniaus OMON’o vyrų stebimas ir fotografuojamas. Ir fotografuojamas tiek privažiavus prie posto, tiek iš oro – atskridus dviviečiu lėktuvu. Tarsi būtų perduodama tokia telegrama: „Vyrai, ruoškitės, mes pulsime. Mes nenorime, bet turime, todėl pranešame, kad būtumėt pasiruošę“.
Ir mūsų krašto apsaugos tarnyba pasiruošė: tą naktį į Medininkų muitinės postą buvo atsiųsta ginkluota Krašto apsaugos departamento greitojo reagavimo grupė, tačiau: 1) ji buvo nusiųsta visai į kitą Medininkų postą (esantį maždaug už 800 metrų nuo pagrindinio Medininkų posto, kuris ir buvo užpultas) – kuriame būdavo tik du pasieniečiai ir kuris Vilniaus OMON nedomino; 2) apie antrą-trečią valandą nakties, t. y. iki Medininkų posto užpuolimo likus maždaug valandai, KAD greitojo reagavimo grupė buvo atšaukta į Vilnių.
Tuo tarpu kito Krašto apsaugos departamento padalinio vyrai – pasieniečiai, kurie iki tol naktimis įprastai būdavo Medininkų muitinės poste, tą naktį kažkodėl taip pat buvo atšaukti į senąjį pasienio postą – esantį už maždaug 800 metrų.
Sutikite: tos nakties įvykių logika iš tiesų daugiau negu keista – įsivaizduokite, kad plėšikai nori apiplėšti banką. Jie stebi banką, fotografuoja, darbuotojai viską mato, gaunama informacija, kada bus vykdomas banko apiplėšimas, tačiau tą lemtingą naktį… apsauga nusiunčiama saugoti kito banko, o stebėtas ir sektas bankas – apiplėšiamas. Juk būtent panašiai atsitiko ir Medininkų muitinės poste…
Taigi, toks nakties vaizdas piešiasi maždaug toks: dėl iki šiol viešai neskelbiamų priežasčių prieš Medininkų muitinės posto užpuolimą buvo atitraukti visi krašto apsaugos sistemos vyrai. Tarsi kažkas iš krašto apsaugos žinojo apie būsimus įvykius ir nenorėjo rizikuoti savo sistemos vyrų gyvybe.
Tačiau tai – dar ne visi tų baisių įvykių nežinomieji.
Detektyvas su A.Musteikio fotoaparatu
Tiek Medininkų žudynių vietoje filmuotose vaizdo juostose, tiek darytose fotografijose užfiksuota netoli Medininkų muitinės posto stovėjusi „Latvija“. Redakcijos duomenimis, dar iki pietų (po žudynių) buvo išsiaiškinta, kad, pagal automobilio numerius, „Latvija“ priklausė Krašto apsaugos departamentui. Tačiau kaip ji ten atsidūrė? Kada? Kokie žmonės konkrečiai ja atvyko į Medininkų muitinės postą ir kur jie buvo žudynių metu? Į tuos ir kitus klausimus atsakymų, deja, nėra.
Tačiau ši „Latvija“ matosi ir nužudyto muitininko A.Musteikio fotoaparatu (kuris buvo atneštas į prokuratūrą jau po žudynių) fotografuotose nuotraukose.
Kodėl Medininkų muitinės poste budėjęs A.Musteikis fotografavo šią „Latviją“? Ir fotografavo iš skirtingų pusių? Ar ta „Latvija“ A.Musteikiui sukėlė kokį nors įtarimą? Jei taip, kokį?
Deja, Medininkų žudynių tyrėjai į tai nesigilino, kaip nesigilino ir į kitą mįslę: kodėl žudynių vietą tyrę pareigūnai nerado A.Musteikio fotoaparato, bet kaip, kada ir kokiomis aplinkybėmis tas A.Musteikio fotoaparatas iš nužudymo vietos atsirado pas tuo metu atostogavusį Medininkų muitinės posto pamainos viršininką Rimantą Kazokevičių, kuris tą A.Musteikio fotoaparatą su dešimt padarytų fotonuotraukų atnešė į prokuratūrą tyrėjui A.Astaškai tik 1991 metų rugpjūčio 12 d., nors tuo tarpu R.Kazokevičius, to paties A.Astaškos aplausinėjamas netrukus po įvykių, rugpjūčio 1 d., apie jokį A.Musteikio fotoaparatą net neužsiminė?
Kada tikrinsime R.Kazokevičių melo detektoriumi?
Taigi, istorija su nužudyto muitininko A.Musteikio fotoaparatu – tikras detektyvas.
Kaip jau paaiškėjo, Medininkų žudynių vietoje buvo rastas nužudyto muitininko A.Musteikio fotoaparatas.
Tačiau labai įdomus momentas – o kada jis buvo rastas, kas jį rado ir kodėl ne tik lietė, bet ir paėmęs iš nužudymo vietos laikinai (iki rugpjūčio 12 d.) tą A.Musteikio fotoaparatą buvo „pasisavinęs“, į tuos klausimus neatsakyta. Teisingiau būtų sakyti – net nebandyta atsakyti.
Dar daugiau, išanalizavus Medininkų bylos medžiagą, galima daryti prielaidą, kad A.Musteikio fotoaparatą į prokuratūrą atnešęs Medininkų muitinės posto pamainos viršininkas R.Kazokevičius pridengia tą asmenį, kuris, dar prieš atvykstant pareigūnams, iš žudynių vietos ir paėmė nužudyto A.Musteikio fotoaparatą, kurį vėliau, praėjus 12 dienų po žudynių, ir atidavė prokuratūrai. Tačiau apie viską – iš eilės.
Ką papasakojo R.Kazokevičius?
Taigi, 1991 m. liepos 31 d., švintant, krašto apsaugos vyrai jau atitraukti į saugias zonas, Medininkų muitinės poste įvyksta užpuolimas, žūva muitinės ir policijos pareigūnai.
1991 m. rugpjūčio 1 d., 11 val., Generalinės prokuratūros vyriausiasis tardytojas A.Astaška apklausia Medininkų muitinės posto pamainos viršininką R.Kazokevičių. Ir štai ką jis tada, iš karto po Medininkų žudynių, prokuratūroje papasakojo (dokumento kalba netaisyta):
„1991 m. liepos 18 d. aš išėjau eilinių atostogų už 1991 m. Atostogavau iki 21 d. buvau Plungėje pas pažįstamus, po to grįžau pas tėvus į Dotnuvą, kur prabuvau iki 23 d., po to grįžau į Vilnių, o po to 26 liepos grįžau į Dotnuvą, kur prabuvau iki liepos 30 d., o iš ten išvykau į Kauną pas seserį Jonaitienę Vidą. Iki tol aš buvau susitikęs su Mackevičiumi Kęstučiu, su kuriuo kartu išėjome atostogauti ir kartu važiavome į Plungę pas jo seserį. Šiuo metu po įvykių Medininkų muitinėje aš jį iškviečiau į darbą ir jis atvažiavo iš Plungės.
Su manimi pamainoje mano pavaldiniais buvo Antanas Musteikis, Stanislovas Orlavičius, kurie buvo nušauti 31 liepos 1991 ir du sunkiai sužeisti: Tomas Šernas ir Ričardas Rabavičius. Pastarojo aš nepažįstu, kadangi jis buvo priimtas į darbą po to, kai aš išėjau atostogų. Kitų žuvusių aš pažinojau tik Kazlauską Algirdą – VAI darbuotoją, kadangi vieną pamainą su juo budėjau, kitų aš nepažinojau, kadangi jie keisdavosi.
Per mano atostogų laiką aš du kartus skambinau į darbą Tomui Šernui mūsų pamainos budėjimo metu, domėjausi kas naujo, kadangi jis mane pavaduoja. Jis sakė, kad per tą laiką incidentų poste nebuvo, viskas eina gerai, nieko įtartino man nepasakojo. Man niekas neskambino ir nieko įtartino aš negaliu pasakyti. Tiesa, sausio 27 d. š.m. mano pamainai dirbant mus buvo užpuolęs Omonas, yra iškelta baudžiamoji byla ir mane tardė kaip liudytoją. Smulkiau apie tai galima sužinoti iš baudžiamosios bylos.
Didesnes sumas aš laikydavau prie savęs dieną, o nakčiai dėdavau į mašiną. Kur dėdavo Tomas Šernas, aš nežinau, bet Rolandas Bilvaiša (Bilvaisas – KK past.) – KAD darbuotojas, tą pamainą patruliavęs su kitu darbuotoju ir užvažiavęs į Medininkų muitinės postą apie 7 val. ryte rado greitąją pagalbą (vieną automašiną) ir policijos pareigūną su nauja lietuviška uniforma, man sakė, kad jie sunkiai sužeistą Šerną Tomą vežė į ligoninę ir pas jį kišenėje rado tarnybinį pažymėjimą ir 1430 rublių. Šernas pakeliui jam sakęs lyg tai skaičius lyg tai kažką dar, kad net sunku buvo suprasti, tačiau nepasakė, kas įvykdė nusikaltimą, kas į juos šaudė nepasakė (Iš agento „Valiaus“ pažymos: „Tie du, sužeistieji, kol juos vežė, priplepėjo kasetę. Vienas kelias frazes, kitas – labai daug. Ir tiek ne į temą, priešingai viskam, kas kalbama, kad nežinojo ką ir bedaryti“, – KK past. P.S. Pagal praėjusiame numeryje skelbus R.Bilvaiso parodymus teisme, į ligoninę jo vežamas sužeistas T.Šernas esą apskritai nekalbėjo). Bilvaiša sakė, kad pinigus atidavė į muitinių departamentą.
Noriu pasakyti, kad aš į Medininkų postą 1991 m. liepos 31 d. skambinau iš Kauno apie 7.30 val. (Taigi atostogos, kodėl būtent tą dieną skambino ir tokiu metu? – KK past.), pakėlė nežinomas vyriškis telefoną ir lietuviškai, man pasirodė, be akcento, man pasakė: „Visi iššaudyti“, kai aš paprašiau pakviesti Šerną. Jis paklausė, kas skambina, aš prisistačiau, paklausiau kas jis, tai jis pasakė, kad jis įgaliotinis, bet nei pavardės, nei vardo nepasakė.
Aš tada paskambinau Irenai Sliuderytei į namus – ji mano pamainos darbuotoja, ji pasakė, kad nieko nežino, aš liepiau jai skambinti į muitinę per visus telefonus ir prašiau, kad ji paskambintų į Kauną. Ji paskambino ir pasakė, kad tai tiesa. Po to aš pats prisiskambinau apie 9 val. į muitinę ir tada patvirtino. Po to aš sėdau į mašiną ir atvažiavau į Vilnių (paryškinta KK).
Aš galvoju, kad nusikaltimą galėjo padaryti arba Omonas ar Tarybinė Armija. Aš supratau, kad jie gali tą padaryti po mūsų posto užpuolimo 1991 sausio 27 d.“
Liudytojo Rimanto Kazokevičiaus apklausos 1991 m. rugpjūčio 1 d. protokolą pasirašo R.Kazokevičius ir tardytojas A.Astaška.
Taigi, kaip matote iš R.Kazokevičiaus apklausos protokolo, jame apie jokį A.Musteikio fotoaparatą R.Kazokevičius net neužsimena. Dar daugiau, rugpjūčio 1 d. R.Kazokevičius net neužsimena, kad būtų vykęs į Medininkus – į žudynių vietą. Rugpjūčio 1 d. R.Kazokevičius tyrėjui aiškiai sako, jog buvo Kaune ir tik apie 9 val. išvyko į Vilnių.
O toliau jau prasideda įdomumai…
Po dvylikos dienų
1991 m. rugpjūčio 12 d. R.Kazokevičius prokuratūros tyrėjui atneša muitinės poste nužudyto muitininko Antano Musteikio fotoaparatą ir 10 nuotraukų, padarytų iš fotoaparato išimtos juostos.
Štai kas rašoma 1991 m. rugpjūčio 12 d. poėmio protokole: poėmis pradėtas 14 val. 30 min. ir baigtas 15 val. Pas pil. Kazokevičių Rimantą paėmė fotojuostą ir 10 nuotraukų, kurios buvo padarytos Musteikio Antano fotoaparatu, rastu įvykio vietoje (paryškinta KK). Prie bylos prijungta fotojuosta su 16 nufotografuotų kadrų ir 10 nuotraukų (paryškinta KK).
O štai kaip šio fotoaparato atsiradimo aplinkybes tardytojui paaiškino R.Kazokevičius: „Po įvykio vietos apžiūros 1991 liepos 31 d. muitininkams buvo atiduotas Musteikio Antano krepšys su fotoaparatu, kuriuo jis naudojosi darbo metu. Jo fotoaparato markė FED-3. Aparatas, kai aš jį gavau, buvo užtaisytas fotojuosta, kuri buvo nepilnai išfotografuota. Aš dar pafotografavau ir išryškinau. Išryškintoje juostoje, kurią galiu pateikti tardymo organams, yra dalis kadrų, kuriuos fotografavo Musteikis, dalis kuriuos padariau aš. Aš padariau fotografijas, viso 10 fotografijų, iš kurių 7 fotografijos nufotografuotos Musteikio ir 3 fotografijos mano“.
Taigi, atkreipkite dėmesį į pirmąjį R.Kazokevičiaus parodymų sakinį: „Po įvykio vietos apžiūros 1991 liepos 31 d. muitininkams buvo atiduotas Musteikio Antano krepšys su fotoaparatu, kuriuo jis naudojosi darbo metu.“
Klausykite, čia pareigūnų nužudymo ar kokios vištos nudaigojimo byla? „Po įvykio vietos apžiūros <…>“, – kažkas iš įvykio vietos dar prieš atvykstant pareigūnams, atsiprašant, nugvelbia nužudyto muitininko krepšį su fotoaparatu, ir tardytojui nekyla klausimas: Kazokevičiau, o dabar papasakok smulkiai – tai kas ir kada tau atidavė A.Musteikio krepšį (jis, beje, poėmio protokole net neminimas – o gal ant jo buvo kokie žudikų antspaudai?) su fotoaparatu jame? Net nesiaiškinta, kam ir kodėl rūpėjo paimti A.Musteikio fotoaparatą pirmiau už įvykio vietą tyrusius pareigūnus.
„<…> muitininkams buvo atiduotas Musteikio Antano krepšys su fotoaparatu, kuriuo jis naudojosi darbo metu“, – ponai prokurorai ir Medininkų bylą nagrinėjantys teisėjai, tai kokiems konkrečiai muitininkams ir kas jau po Medininkų įvykių vietos apžiūros atidavė A.Musteikio krepšį su fotoaparatu? Ką reiškia ši abstrakcija – „muitininkams“? Ir ką tokiu atveju pridengia R.Kazokevičius, rugpjūčio 1 d. dar neturėjęs jokio A.Musteikio fotoaparato iš žudynių vietos, tačiau rugpjūčio 12 d. į prokuratūrą atėjęs ne tik su fotoaparatu, bet ir su padarytomis 10 nuotraukų? Kas jam leido kišti nagus prie įkalčių?
Ir apskritai – rugpjūčio 1 d. R.Kazokevičius savo pirmuose parodymuose tardytojui net nemini, kad buvo nuvykęs į Medininkus. Tačiau rugpjūčio 12 d. jis jau parodo, kad „po įvykio vietos apžiūros 1991 liepos 31 d. muitininkams buvo atiduotas Musteikio krepšys su fotoaparatu“ – ne R.Kazokevičiui atiduotas, atkreipkite dėmesį, bet „muitininkams“ (galima suprasti, kad tą fotoaparatą rado ir paėmė kitos sistemos žmonės – čia), ir atiduotas „po įvykio vietos apžiūros“. O įvykio vietos apžiūra, kaip rodo teisme byloje esantis įvykio vietos apžiūros protokolas, prasidėjo 1991 m. liepos 31 d. 7.50 val. ir baigėsi 16.10 val.
Taigi, kyla nejaukus klausimas: tai kas iš įvykio vietos nugvelbė A.Musteikio fotoaparatą ir kodėl laukė jo neperdavė įvykio vietą tyrusiems pareigūnams?
Jeigu tikėtume R.Kazokevičiaus parodymais, kad „fotoaparatą atidavė muitininkams po įvykio vietos apžiūros“, vadinasi, tai jau turėjo būti po 16.10 val.?
Bet palaukite, 1991 m. liepos 31 d. įvykio vietos apžiūra buvo pratęsta: apžiūra prasidėjo 19.50 val. ir tęsėsi iki 23.15 val.
Ir net tada įvykio vietą apžiūrėjusiems pareigūnams nebuvo pateiktas A.Musteikio fotoaparatas.
Tačiau ir tai dar ne viskas – apžiūra buvo tęsiama ir rugpjūčio 1 d., ir rugpjūčio 2 d. Bet ir per tą laikotarpį „muitininkai“ pareigūnams nepateikė A.Musteikio fotoaparato.
Taigi, klausimas: kada iš tiesų tas fotoaparatas buvo atiduotas „muitininkams“? Ir, aišku, kas jį atidavė?
Kas buvo nuotraukose?
Ir nemažiau aktualus klausimas: o tai kas buvo nufotografuota likusiuose A.Musteikio juostos kadruose, jeigu prokuratūrai atiduota juosta su 16 kadrų, iš kurių padaryta 10 nuotraukų – 7 nuotraukas fotografavo A.Musteikis, o 3 – neva R.Kazokevičius?
Žodį „neva“ pavartojau sąmoningai: kaip matote, pareigūnai 1991 m. liepos 31 d. įvykio vietoje dirbo nuo 7.50 val. iki 16.10 val. ir nuo 19.50 val. iki 23.15 val. Tai kada tas R.Kazokevičius, pamatęs, kad dar ne visa A.Musteikio juosta išfotografuota, dar nufotografavo tris kadrus? Tai R.Kazokevičius, galima suprasti, 1991 m. liepos 31 d. vaikštinėjo sau ramiai po įvykių vietą su nuo pareigūnų nuslėptu įkalčiu – nužudyto A.Musteikio fotoaparatu ir „pripildinėjo“ juostelę?
Medininkų byloje, esančioje teisme, yra ir 1991 m. liepos 31 d., ir rugpjūčio 1 d., ir rugpjūčio 2 d. įvykio vietos apžiūros protokolai. Tačiau A.Musteikio fotoaparatas juose neminimas.
Taigi, kada ir kas patikrins R.Kazokevičių su melo detektoriumi ir pagaliau išsiaiškins šį A.Musteikio fotoaparato detektyvą?
Beje, „Karšto komentaro“ kalbinti fotografai prisimena, kad 1991 metais tokiame fotoaparate, kokį turėjo A.Musteikis, buvo naudojamos 36 kadrų juostelės. Kyla klausimas: jeigu R.Kazokevičius prokuratūrai atidavė „juostelę su 16 kadrų“, kur likę 16 kadrų ir kas ten buvo nufotografuota? (Ar juostelė nukirpta?). Jeigu juostelė – 36 kadrų, tačiau joje buvo nufotografuota 16 nuotraukų, iš kurių, kaip prisipažino R.Kazokevičius (sau prisiėmė kažkieno pasivaikščiojimą su nuslėptu įkalčiu po nusikaltimo vietą?), jis nufotografavo 3, tai kur yra likusios 6 A.Musteikio fotografuotos nuotraukos (nes byloje jų nėra) ir kas ten buvo nufotografuota?
Kuo toliau – tuo įdomiau
Taigi, ką slepia R.Kazokevičius? Ir kada iš tiesų buvo nufotografuotos tos papildomos 3 nuotraukos (kurių autorystę prisiima R.Kazokevičius)? Tikslų „jo“ darytų nuotraukų laiką sunku nustatyti, kadangi to meto fotoaparatai nefiksavo nei nuotraukos nufotografavimo datos, nei laiko.
Tuo tarpu R.Kazokevičius „suraitė“ detektyvą ne tik su nužudyto muitininko fotoaparatu. Juk R.Kazokevičius – tai tas pats muitininkas, kurio žmona praėjus trims dienoms po įvykio vietos apžiūrų (kadangi apžiūros baigėsi rugpjūčio 2 d., vadinasi, tai buvo jau po 5 dienų nuo žudynių) prie įėjimo į muitininkų vagonėlį „rado“ laikrodį, nuo kurio ir prasidėjo ta garsioji „Rygos OMON“ versija: R.Kazokevičius į prokuratūrą atnešė „žmonos prie įėjimo į muitininkų vagonėlį rastą laikrodį“, ant kurio išgraviruota graikiška raidė „Pi“, kas, mūsų prokuratūros supratimu, reiškia „Rygą“ ir „Rygos omonininką Ryžovą“, ir kad „Ryžovas, bėgdamas iš nusikaltimo vietos, pametė laikrodį“.
Įsivaizduokite: pareigūnai tris paras keliais vaikštinėjo po nusikaltimo vietą, apieškojo su metalo ieškikliu kiekvieną centimetrą, bet nerado jokio laikrodžio. Ir staiga, po penkių dienų, prie muitinės vagonėlio ateina „Kazokevičiaus žmona“ (kaip iš serijos „kažkokie muitininkai“ A.Musteikio fotoaparato epizode?) ir „randa“ „Ryžovo pamestą laikrodį“!
Ir kaip jums tokios pasakos? Patinka? Tuomet skaitykite kitą numerį.
„Karštas komentaras“
