Jau daugiau nei dvidešimt metų teigiama, kad Medininkų pasienio poste 1991 m. liepos 31 d. visi septyni pareigūnai buvo iššaudyti vagonėlyje – suguldyti ir sušaudyti. Tačiau advokatas Arūnas Marcinkevičius tvirtina, jog faktinė realybė – visiškai kitokia, o jo ginamasis J.Michailovas, kuris Medininkų byloje nuteistas iki gyvos galvos, – nekaltas.Turint omenyje tai, kad prokuratūra ir anksčiau jau ne kartą yra sufalsifikavusi bylas ir nusiuntusi nekaltus asmenis ilgiems metams už grotų – pvz., kad ir Arbataičio nužudymo byloje (kurią Generalinės prokuratūros prokuroras Rolandas Stankevičius gerai žino ir nekaltai nuteistajam nuogąstavo, kad teisybės suradimui „skersai kelio stovi teismo sprendimas“), bei turint omenyje tai, kad dabar R.Stankevičius palaiko kaltinimą Medininkų byloje, kurioje, kaip teigia advokatas A.Marcinkevičius, jau pirmos instancijos teisme nuteistas nekaltas žmogus, „Karštas komentaras“ pradeda viešinti bylos medžiagą ir įvykių aplinkybes – tikimės, jog, kol ir šitoje byloje prokuratūrai dar skersai kelio nestovi galutinis teismo nuosprendis, ši byla bus peržiūrėta, o Generalinėje prokuratūroje pagaliau liausis bylų falsifikavimo era.
O dabar „Karšto komentaro“ skaitytojų dėmesiui siūlome advokato Arūno Marcinkevičiaus pasakojimą apie tikrąsias Medininkų pasienio poste žuvusių pareigūnų aplinkybes.
A.Marcinkevičius: „O viskas buvo visiškai kitaip“
Mes turime maketą, kuriame atlikta rekonstrukcija, – šis maketas yra padarytas absoliučiai pagal tai, kas yra užfiksuota įvykio vietoje.
Turint omenyje tai, kad Kalašnikovo kulka, pasunkinta, vadinama „ūsas”, su garso ir ugnies slopintuvu pramuša iš 400 metrų kareivišką rusišką šalmą kiaurai, kyla elementarus klausimas: o kurgi yra skylės nuo kulkų, kurios perėjo kiaurai muitinės posto vagonėlį per nužudytų pareigūnų kūnus?
Taigi, mes turime tiek įvykio vietos, tiek iš plastelino pagamintų žuvusiųjų maketą. Ilgasis pagaliuko galas rodo kryptį, iš kur šauta: jeigu yra kiauryminė žaizda, vadinasi, pagaliukas yra pervertas kiaurai, o jeigu yra ne kiauryminė žaizda, pagaliukas yra nepervertas kiaurai.
O dabar pažiūrėkime, ką mes turime: keturias kulkas po grindimis, kurios yra iššautos pakankamai aštriu kampu žemyn, turime besivoliojančią kulką, rikošetu praėjusią nuo plieninės lentos, ir turime per muitininko Šerno galvą praėjusią kulką ir užstrigusią rašomojo stalo spintelėje.
Tačiau pažiūrėkime, kiek yra iš viso tų žmonių.
Makete esančius žmones prie stalų ant kėdžių mes pasodinome sąlyginai – pasodinome pagal tai, kaip buvo rasti po žudynių išsidėstę kūnai: Kazlausko kūnas – po stalu, Orlavičiaus – šalia stalo, toliau – Janonio (jo makete nesame paguldę), taip pat Rabavičiaus ir kitų.
O dabar padarykime paprastą dalyką – matematiškai, kaip mokykloje: suskaičiuokime šautines žaizdas: iš viso 19 žaizdų.
O ką mes turime vagonėlyje? 6 kulkos ir dar viena užstrigusi Šerno rankovėje. Taigi iš viso – septynios.
Užduokime klausimą: tai kur tuomet likusios kulkos? Ir į ką tuomet čia šaudė į žemę? Kur žmogų bepadėtum, kulka, praėjusi kiaurai, turi palikti savo pėdsaką. Bet čia, vagonėlyje, jų – nėra.
Bandėme išsiaiškinti, kas vis dėlto vyko? Kaip galėjo vystytis visi šitie įvykiai?
Nuotraukoje, darytoje įvykio vietoje, aiškiai matosi Janonio kūnas: guli žmogus ant kairio šono, tačiau kraujas… bėga į viršų. Priešingai visiems gravitacijos dėsniams? Ar tas yra įmanoma?
Toliau pasižiūrėkime, kaip yra žmonės sušaudyti.
Kaip buvo nušautas Mindaugas Balavakas?
Mes atgaminome padėtis, kuriose galėjo būti kūnai, kuomet buvo gautas šūvis. Turime Balavako, “Aro” pareigūno, „kūną”. Žmogus priklaupęs, taikosi. Ir rezultatas gaunasi toks: pirmas šūvis ateina į jo dešinę ranką, ranka nusvyra, iš karto gauna antrą šūvį, tuoj pat klekt – ir gauna du šūvius į galvą. Turint omenyje, kad tai yra labai dinamiška situacija – pasakyčiau, kad net įtemptai dinamiška, šauliai turėjo būti nepaprastai gerai parinkti.
Be to, kulkų kryptys rodo: į Balavaką šovė realiai mažiausiai keturi žmonės.
Beje, prokuratūra ieškojo sužeisto žmogaus: įvykio vietoje yra rastos kelios šautos tūtelės, kurių numeracija, pagaminimo metai pilnai atitinka tuos šovinius, kurie buvo išduoti tą naktį “Aro” pareigūnams.
Prokuratūrai pavedus, Vilniaus rajone buvo ieškoma sužeisto žmogaus. (Apie sužeistą žmogų man teko skaityti spaudoje – buvusio krašto apsaugos ministro Audriaus Butkevičiaus interviu – apie tai, kur buvo atvežtas sužeistasis.)
Šaudyti vagonėlio viduje nebuvo kur – vagonėlyje kulkų nedaug. Bet žmogaus kojos – vagonėlio viduje. Net jeigu mes „žmogų” paguldysime ir ištiesime jo kojas, tai iš kur į jį buvo šauta? Iš po žemių? Ne.
Be to, nėra abejonių – tą kategoriškai sakau – liudininkai, buvę nuo vagonėlio už kokių 400-500 metrų, girdėjo tuo metu šūvius: pagal šūvių garsą, buvo traškesys, primenantis lauže sproginėjančio šiferio garsą.
Bet juk automatai užpuolikų, teigiama, buvo su duslintuvais? Taigi jų garso negalėjo girdėti. O kieno automato tūtelės yra rastos visai netoli vagonėlio įėjimo?
Taigi mes sakome: Balavakas gynė postą, kaip galėjo.
Žiūrime toliau.
Kaip žuvo Antanas Musteikis?
Štai Musteikio “kūnas”. Pasodinome jį čia tik dėl to, kad jis rastas čia gulintis. Tačiau pažiūrėkime į jo sužalojimus: kulka atėjusi tarp akies ir nosies – po skruostu, po dešiniąja akim. O kur kulka?
Jeigu jis būtų vagonėlyje nušautas, tai, visų pirma, ar jisai galėtų gulėti ant nugaros? Visi šūviai ateina iš priekio. Čia ne tas mitas, kad „suguldė ant grindų ir sušaudė”. Paguldykime atvirkščiai – gerai, šitą šūvį būtų galima paleisti, bet kur kulka? O kitos kulkos? Juk žmogus tai suvarpytas iš kelių pusių?
Mes galime jį pastatyti – plastelinas tą leidžia. Ar galima teigti, kad Musteikis buvo vagonėlyje nušautas? Ne. Todėl dėkime Musteikio “kūną” į šalį, kaip padėjome Balavako.
Kaip žuvo Ričardas Rabavičius?
Rabavičiaus mirties vieta maždaug turėtų būti viduryje vagonėlio – čia rastas jo kūnas. Bet kur tada kulkos? Bent kur? Kur kulkos??? Juk kūne skylės – kiauryminės. Kulkų – nėra.
Įspūdis toks, kad į žmogų šauta jam kažkur besigulant, arba galbūt beeinant pataikyta į ranką, o galima ir parklupdyti – variacijų čia yra daug. Bet – ne vagonėlyje.
Taigi tenka patraukti iš vagonėlio ir Rabavičiaus “kūną”.
Stanislovo Orlavičiaus mirties aplinkybės
Toliau – Orlavičius: du šūviai į galvą. Galvą prisidengęs ranka, viena kulka praeina per ranką. Tikimybė, kad buvo parklupdytas, didelė.
Bet jeigu mes jį paguldome vagonėlyje, tai netgi pagal tai, kaip jis čia guli, nėra jokių jo pėdsakų visiškai. O čia šūvio kampai visai kiti.
Vienintelis klausimas – Orlavičius buvo be batų. Batai rasti kitame kambaryje. Bet tai nereiškia, kad žmogus be batų negali vaikščioti. Bet su vagonėliu jo mirtis niekaip nesusijusi. Išskyrus vieną faktą – kad jo kūnas buvo čia rastas, t.y. radimo vieta.
Taigi, ir Orlavičiaus „kūną“ tenka dėti į šalį.
Kaip žuvo Algirdas Kazlauskas?
Pareigūnas Kazlauskas rastas gulintis po stalu. Įvykio nuotraukose – kėdė sulaužyta, parvirtusi, o žmogus guli po stalu.
Jeigu tikėtume, kad žmogus buvo pasodintas ant kėdės, tai šūvis turėjo eiti iš šono tiesiai į langą arba į sieną. Bet langai – tai sveiki, nė vienas neperšautas. Nei iš vidaus, nei iš išorės į vidų. Sienose skylių lygiai taip pat nėra. Kur išgaravo kulka?
Taigi ir Kazlauskas nužudytas, bet ne vagonėlyje. Tenka ir šią auką atidėti į šalį.
Kur mirė Juozas Janonis?
Sekantis – Janonis. Teigiama, kad pirmą šūvį jis gavo sėdėdamas mašinoje – tai pistoleto kulkos šūvis, pažeidęs stuburą. Pasak valstybės kaltinamojo akto, jį, taip sužeistą, žmogų, sveriantį virš 100 kg, stambų, tvirtą vyrą keliasdešimt metrų vedė į vagonėlį.
Visi medikai mums tvirtina vienu balsu: po vienintelio to sužalojimo žmogus eiti negalėtų niekur. Vilkti – galbūt, bet eiti – niekaip.
Bet tada klausimas yra kitas: pirmas šūvis jį padarė nebepavojingą užpuolikams. Kam tada visi kiti šūviai reikalingi?
Dabar pažiūrėkime į kitką – sakoma, kad jis buvo pašautas mašinoje. Tačiau pažiūrėkime į mašiną: yra dvi kulkos stikle.
Jeigu mes pasodiname Janonį ant užpakalinės sėdynės, kur, teigiama, jis tuo metu vakarieniavo, tai bent jau viena kulka turėjo pataikyti į kaklą arba prie pat kaklo-kaukolės pamato. Bet juk taip nėra. O ten jokių skylių nėra. Kita kulka yra įstrigusi durelėse.
O dabar pasakykite: kaip tuomet būtų galima Janoniui peršauti automatu koją? Kaip Kalašnikovo automatu jam būtų buvę galima galvą peršauti, jeigu jisai mašinoje buvo sužalotas?
Jeigu mes šitoje vietoje paimame ir Janonio „kūną“ pastatome, modeliuodami situaciją, mes gauname vaizdą visiškai kitą: tuomet pasiteisina ir šūvis į koją, ir visa kita.
Jeigu mes Janonio „kūną“ paguldysime taip, kaip jo lavonas buvo rastas vagonėlyje, – vidury vagonėlio, gulintis ant kairės pusės, tai iš kur tuomet atėjo šūvis į galvą – iš po grindų? Tuomet turėjo išeiti pro lubas. O jeigu kiaurai koja prašauta, kodėl grindyse nėra skylės?
Taigi, ir šito žmogaus su nužudymu vagonėlyje sieti negalima.
Ką prisiminė Tomas Šernas?
Dabar prisiminkime Tomo Šerno parodymus ir, beje, pakartotus televizijos laidoje, skirtoje Medininkų žūties paminėjimui. Tomas Šernas sako: „Kuomet ketvirtą valandą baigiau budėjimą, pro vagonėlio langą pamačiau nuo pamiškės atslenkantį labai specifiškai žmogų su automatu“. Ir Šernas kategoriškai tvirtina, kad automatas buvęs su medine buože, aptrintas. Į klausimą, ar jis tikrai neklysta dėl ginklo, žmogus vos ne įsižeidė: „Supraskit, kai aš kariuomenėje tarnavau, aš automatą savo rankose laikiau dažniau, negu šaukštą. Suklysti negalėjau“.
Tomas Šernas spėjo pažadinti savo kolegą ir sušukti, kad „puola OMON’as“ (kodėl OMON’as? Sako: „Buvom įpratę tuo metu, kad puldinėjo OMON’as“. Tai nereiškė jokio identifikavimo, tiesiog tai, jo nuomone, buvo pavojaus ženklas, ir tiek).
Tomas Šernas stovėjo prie sienos – prie stalo kampo. Į vagonėlį įsiveržęs užpuolikas prakeliavo pro jį. Šernas sako: „Aš akinius nusiėmiau ir pasidėjau ant stalo, nes galvojau, pradės mušti“.
Bet užpuolikas pro Šerną nukeliavo į antrą kambarį, kuriame tuo metu miegojo „Aro“ pareigūnas Juozakas. Po to pasigirdo komanda „gultis!“.
Gali būti, kad žmogus iš karto nesigulė, ir jam buvo paprasčiausiai iššauta po kojomis. Pagąsdinti. „Gulkis!“ Žmogus atsigulė.
Toliau visa eiga yra labai paprasta: nuaidi du šūviai. Tarpduryje žūsta „Aro“ pareigūnas Algimantas Juozakas, o kita kulka pataiko į galvą Tomui Šernui. Štai ir visi žmonės, kurie yra nušauti vagonėlyje.
Beje, įdomus dar vienas dalykas, kuris sunkiai yra suvokiamas ir sunkiai yra paaiškinamas profesionalia prasme.
Tomui Šernui kelnėse ir užpakalyje yra pjautinė, durtinė žaizda, kuri pagal įrankio matmenis pilnai atitinka kariško durklo-peilio išmatavimus. Kam to reikėjo? Kada jam bedė: jam stovint ar jau begulint? Gal žiūrėjo, ar gyvas? Visaip gali būti.
Prokuratūra netyrė, teismas – pridengė
Mes prašėme teismo: kvieskite ekspertus, kvieskite specialistus, skirkite ekspertizę. Kodėl ji nepadaryta per šitiek metų? Juk nuo to reikėjo pradėti tyrimą! Juk, norint suprasti, kas atsitiko, pirmiausia reikia suprasti, o kas ten įvyko? Ir kaip klostėsi įvykiai?
Atvykus medikams ir pirmiesiems žmonėms, kurie rado juos, jie teigė, kad Tomas Šernas kartojo skaičių „trys šimtai“ rusiškai („trista“). Kodėl rusiškai?
Buvo bandoma ieškoti galbūt trysšimtosios Javos, tuo tarpu mums ta asociacija pasirodė visiškai kitokia – slengas.
Ar esate kada nors girdėję tokį rusišką pasakymą: „gruz dviesti“? Jis reiškia žuvusį karį. „Gruz trista“ arba „u nas triochsotyj“ – reiškia sužeistą.
Beje, po to, kaip jau sakiau, prokuratūra ir policija per Vilniaus ligonines ieškojo sužeisto – tokie dokumentai yra byloje, bet ieškojo kažkodėl tik Vilniaus rajone (arba mes nematome visos bylos medžiagos, kas pilnai gali būti).
Žigulyje – automobilis buvo civilis, su taksisto flakonu ant viršaus, kurį a.a. Kazlauskas pasiskolino tam vieninteliam lemtingam budėjimui iš savo draugo – rasta neperšaunama liemenė: viena ir antra. Viena kelių policijos, antra – atsarginė. Antroje, sprendžiant iš to, kas aprašyta, matyti dėmės, panašios į kraują. Tačiau nepaisant to, ji buvo grąžinta kelių policijai, net nepadarius tyrimų.
O ar buvo padarytas tyrimas, kam priklausė kraujas, rastas automobilyje? Nustatyta, kad kraujo grupė sutampa Janonio kraujo grupe.
Sakykite, jeigu kur nors kas nors ras kraujo, kurio grupė sutampa su jūsų kraujo grupe, ar tai reikštų, jog tai jūsų kraujas? Atsakytumėte: reikia daryti DNR. Tai kodėl nepadaryta iki šiol? Kas trukdė? Nebuvo metodikos? Nebuvo technologijų? Kodėl? Kur problema? Tai apie kokį tuomet ištyrimą mes galime kalbėti?
Įdomybės su ginklais
Dabar grįžkime prie ginklų. Tomas Šernas sakė, kad jis matė ginklą su medine buože, aptrintomis dalimis.
Ant mano stalo – dviejų šautuvų maketai. Vienas – su medine buože, aptrintas, ir kitas yra vadinamasis desantinis variantas, sutrumpintas.
Vieno ilgis su slopintuvu sudaro 110 cm.
Bet Tomas Šernas sako specifišką vieną dalyką: kad jis matė šviesiai blizgantį antgalį.
Variantai yra įvairūs: ar tas antgalis buvo apsitrynęs, ar tai pagamintas iš tamsiojo metalo – jis duoda irgi šviesius atspindžius (turint omenyje, kad ant vagonėlio stogo buvo labai galingas prožektorius).
Tačiau teismas nusprendžia, kad vietoj antgalio, kurio išmatavimai kaip tikro slopintuvo, buvo uždėtas savadarbis slopintuvas, kurio ilgis 50 cm ir skersmuo – 10 cm. Tuomet tokio ginklo bendras ilgis būtų 140 cm.
Tai čia – užpuolimo įrankis? Pabandykite su 140 cm ginklu, dar su savadarbiu slopintuvu, pasivaikščioti po vagonėlį.
Be to, yra dar viena charakteristika: svoris. Kiek toks daiktas sveria? Toks savadarbis slopintuvas turėtų sverti virš 10 kg. Mokslininkų paskaičiavimais, apie 12,5-13 kg.
Įsivaizduojate tokį svorį ant vamzdžio galo? Tai gal buvo sugrįžę muškietininkų laikai – gal dar reikėjo nešiotis trišakį pastatomą, kad būtų galima atremti tą šautuvą, kad pataikytum į žmogų?
O juk mes žiūrėjome, kaip buvo suvarpytas Balavakas ir kalbėjome apie tai, kad šūviai – be galo taiklūs… Tai ar jie daryti su tokiu ginklu?
Tautai sekamos pasakos
Tad apie ką mes kalbame? Mes pasakojame tautai toliau pasakas, net nemirksėdami ir net nesusimąstydami, kad kalbame nesąmones, kurios realiame pasaulyje žmonėms, kurie yra susidūrę su ginklais ir visa kita, negali nekelti bent jau sarkastiško šypsnio.
Razvodovo vairuotojas teigia, kad jis atvežė tris asmenis, nežinia, ką tokius, civiliai apsirengusius, spėja, jog tai galimai galėjo būti rygiečiai, kurie su savimi turėjo krepšį, – tokį nediduką, vienoje rankoje nešėsi. Krepšys mažiau nei metro skersmens ir mažiau nei metro aukščio.
Gerai, pabandykite ten įdėti tokius daiktus net be duslintuvo!
Bet, pagal valstybinio kaltinimo versiją, tame krepšyje dar, regis, turėjo būti ir uniformos – nes Tomas Šernas juos matė su kareiviškomis uniformomis, o ne civilius. Tai sutalpinti į tokį krepšį dar ir tris uniformas?!
Tad iš tiesų – apie ką mes šnekame? Ar mes kalbame apie rimtą bylos ištyrimą, ar mes kalbame apskritai nežinia apie ką?
Ir tokių niuansų, kuriuos galima pasakoti ir pasakoti, šioje byloje yra daug: kur teigiama yra viena, o faktinės aplinkybės kalba visai ką kita.
Išvada viena ir labai aiški: šita byla yra ne-iš-tir-ta.
