Lietuvos apeliacinis teismas jau trečius metus nagrinėja Medininkų tragedijos bylą. Pakartotinio šios bylos esminio nagrinėjimo siekė tiek teisiamojo gynyba, tiek ir prokurorai.
Prokurorai, 2011 metų gegužės 11-ją pareiškę, esą Medininkų tragedijos kvalifikavimas tyčiniu nužudymu sunkinančiomis aplinkybėmis yra visiškai pagrįstas, teisėtas, bei atitinkantis teisingumo normas, dabar reikalauja jos perkvalifikavimo į karo nusikaltimą žmoniškumui.
Advokatai Arūnas Marcinkevičius, Ingrida Botyrienė bei Oskaras Rodė – teisiamojo Konstantino Nikulino gynėjai -ir toliau mano, kad jokių faktinių Nikulino kaltės įrodymų pirmosios instancijos teismui bei Apeliaciniam teismui nebuvo pateikta, ir todėl reikalauja visiškai išteisinti savo ginamąjį.
Idant geriau suprastume dalyko esmę, pasigilinkime į įvykių chronologiją.
1991 metų liepos 31-ąją, ankstų rytą Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje Medininkų MPP buvo žiauriai nužudyti septyni Lietuvos muitininkai, „Aro“ bei policijos pareigūnai. Liko gyvas tik vienas, sunkiai sužeistas muitininkas Tomas Šernas.
Prokurorai, remdamiesi ikiteisminio tyrimo duomenimis, nusprendė, jog šį nusikaltimą įvykdė buvusios Tarybų Sąjungos Rygos OMONo pareigūnai, kurie naktį iš liepos 30 į liepos 31-ją buvo Vilniaus OMONo bazėje. Anot prokurorų, tą pačią naktį kai kas iš atvykusiųjų Rygos omonininkų susprogdino sprogstamąjį įtaisą prie buvusios TSRS VRM 42-sios divizijos štabo pastato.
Pastebėsime, jog būtent 1991-jų metų liepos 31-ją Maskvoje vyko M. Gorbačiovo ir Dž. Bušo susitikimas, per kurį jie pasirašė Sutartį dėl strateginės puolamosios ginkluotės mažinimo bei apribojimo (SPG -1).
2007-jų metų lapkritį, Latvijoje pagal tarptautinį orderį buvo sulaikytas, o 2008-jų metų sausį perduotas Lietuvai Latvijos pilietis Konstantinas Michailovas. O 2011-siais metais teismas paskelbė nuosprendį: teisiamasis yra kaltas dėl ypatingai sunkaus nusikaltimo, ir jam yra skiriama laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė. Pats teisiamasis savo kaltę kategoriškai neigia.
Atrodytų, jog visi taškai sudėlioti, ir bylą galima baigti. Tačiau ėmė aiškėti detalių, leidžiančių manyti, jog laisvės atėmimu iki gyvos galvos nubaustas žmogus gali būti nekaltas, o tikrieji nusikaltėliai yra paslėpti stora paslapties skraiste, kurią pramušti yra ganėtinai sudėtinga.
Pradėsime nuo to, jog dar 2009 metais teisiamojo gynėjai pateikė Vilniaus Apygardos teismui prašymą nustatyti, kas būtent yra bylos teisiamasis – Latvijos pilietis Konstantinas Michailovas ar Rusijos pilietis Konstantinas Nikulinas? Tačiau prašymas buvo teisėjų kolegijos kategoriškai atmestas, dargi su įspėjimu „netrukdyti teismo procesui”.
Anot duomenų, gautų 2013 metais iš Latvijos generalinės prokuratūros, Konstantinas Michailovas kaip Latvijos pilietis oficialiai gyvavo tik iki 2003 metų, nes būtent tada jam ir nustojo galioti liudininkų apsaugos programa. Latvijoje Nikulinas buvo padėjęs teisėsaugai atskleisti vieną itin garsią bylą.
Bet Lietuvai jis buvo 2008 metais išduotas pagal tarptautinį orderį kaip Latvijos pilietis, nors iš tikrųjų jis buvo Rusijos pilietis. Todėl šių metų pradžioje Lietuvą pasiekė Rusijos nota dėl K. Nikulino pilietybės, kurioje buvo klausiama, kodėl Rusijos Federacija nebuvo informuota apie tai, jog Medininkų byloje yra teisiamas Rusijos pilietis. Vėliau buvo gauta dar viena nota su klausimu, kodėl sveikatos problemų turinčiam Nikulinui ilgai nebuvo teikiama būtinoji medicinos pagalba. Be to, Apeliacinio teismo posėdžius, kuriuose yra nagrinėjama Medininkų byla, pradėjo lankyti oficialūs Rusijos Federacijos Ambasados Lietuvoje atstovai. Regis, bręsta nemenkas tarptautinis skandalas.
Tačiau ši painiava su pavardėmis nėra vienintelė detalė, bylojanti apie skubotą bei paviršutinišką bylos nagrinėjimą. Teisiamojo advokatas Arūnas Marcinkevičius sutiko duoti interviu ir papasakoti, su kokiais proceso ypatumais gynėjams teko susidurti teisminio tyrimo metu.
– Gerbiamas advokate, kiek, Jūsų požiūriu, objektyviai buvo atliekamas Konstantino Nikulino-Michailovo bylos tyrimas? Kokia čia painiava rutuliojasi dėl Jūsų ginamojo pavardės?
-Pirmiausia turiu pastebėti, jog 2007-siais metais Konstantinas Nikulinas buvo sulaikytas kaip Latvijos pilietis Michailovas, nors toks asmuo kaip Konstantinas Michailovas niekad neturėjo nieko bendro su Rygos OMONu.
Prokurorai tai viešai paaiškino tuo, kad jie esą ieškojo buvusio OMONo pareigūno Nikulino, bet šis neva slapstėsi nuo teisingumo po svetima pavarde.
Šį faktą paneigė Latvijos generalinė prokuratūra. Ji patvirtino, jog Nikulinas nesislapstė, ir visą tą laiką, per kurį jis gyveno Latvijoje, buvo žinoma jo tikroji pavardė, gyvenamoji vieta ir darbovietė. Buvo pateikta ir dokumentų, bylojusių, jog jam buvo taikyta liudininkų apsaugos programa, dėl kurios ir buvo pakeista jo pavardė.
Nepaisant to, Lietuva nei karto nesikreipė į Latviją su prašymu surasti Nikuliną net po to, kai Lietuvos prokuratūra, suėjus visiems įmanomiems senaties terminams, nutarė pareikšti jam įtarimus.
Na, įsivaizduokite: jus kas nors kažkuo įtaria, bet jūs apie tai nenutuokiate. Ir sako, jog jūsų negali surasti, bei iš to daro išvadą, esą jūs slapstotės. Ar tai galima vertinti kaip nieko nenutuokiančio bei jokio supratimo apie tai neturinčio žmogaus tyčinius veiksmus, kuriais siekiama išvengti teisinio persekiojimo?
Arba, štai pavyzdys: pagal Valstybės kaltintojų reikalavimus, šioje byloje buvo kviečiami į Apeliacinį teismą liudininkai iš Latvijos. Bet, kaip vėliau paaiškėjo, jiems nepavyko įteikti šaukimų. Ar tai jų adresai nuo 1991-jų metų paseno, ar jie jau apskritai nebegyvena Latvijoje… Bet juk negalima daryti išvados, jog jie slapstosi nuo teismo proceso!
Grįžkime prie Nikulino.
Kai jį 2008-jų metų sausį išdavė Lietuvai, tai jo pirmoji apklausa buvo grynai formali. Jos pagrindu teisme vėliau buvo padaryta išvada: Įtariamasis Lietuvoje negyvena, gyvenamosios vietos čia neturi, turi draugų užsienyje, taip pat ir Rusijoje, tarnavo Rygos OMONe , reiškia, yra pagrindo jo suėmimui bei patalpinimui į tardymo izoliatorių-kalėjimą. Į jokius paaiškinimus, jog jis neturi nieko bendro su šiuo nusikaltimu, ir neturi jokio pagrindo slapstymuisi, taip pat ir į nuoširdžius paaiškinimus apie visišką jo nenutuokimą apie galėjusius tai įvykdyti, atsižvelgta nebuvo.
– T.y. Konstantinas Nikulinas buvo susijęs su Rygos OMONu?
– Taip, jis tarnavo Rygos OMONe kaip eilinis milicininkas, ir dėl to 2000 -siais metais buvo Latvijos teismo nuteistas lygtinai už tarnybinių įgaliojimų viršijimą. Nuo to laiko jis nieko neteisėto nebuvo įvykdęs. Negana to, jis suteikė Latvijos teisėsaugai neįkainojamą paslaugą, atskleidžiant rezonansinę aukšto valstybės pareigūno nužudymo bylą, dėl ko jam ir buvo taikyta liudininkų apsaugos programa.
– Kokiu būdu jis pateko į Lietuvos teisėsaugos akiratį?
– Esmė tai, jog 1991-jų metų liepos 30-ją Konstantinas Nikulinas 12-os Rygos omonininkų grupėje buvo atvykęs į Vilnių. Iš pradžių, dar pirmosiomis 1991-jų metų rugpjūčio dienomis, 9 žmonės, išskyrus du šio būrio vairuotojus ir vieną karininką, tapo Medininkų bylos įtariamaisiais. Tiriant buvo nustatyta, kad jie buvo atvykę į TSRS VRM 42-sios divizijos štabą Vilniuje, kad spręstų kadrų klausimus bei papildomos ginkluotės gavimo klausimą.
Čia irgi tūno daug neaiškumų. Pavyzdžiui, buvo keista, kodėl jie turėjo gauti ginklų Vilniuje, jei buvo galima jų pasiimt Rygoje, sandėlyje. Iš pradžių, liepos 30-ją, vakare, papildomos ginkluotės gavimo klausimas buvo atidėtas 1991-jų liepos 31-jai, o galiausiai, liepos 31-ją Vilniuje jiems ginklų neišdavė.
Šios rinktinės vadas Česlavas Mlynikas ir būrio vadas Aleksandras Kuzminas su dviem vairuotojais dar vėlų liepos 30 -sios vakarą išvyko atgal, į Rygą. Likusiai 8 žmonių grupei, vadovaujamai Andrejaus Laktionovo, buvo įsakyta sulaukti liepos 31-ąją numatyto ginklų gavimo, ir gavus pranešti į Rygos OMONo štabą.
Tie likusieji nakvojo Vilniuje, Vilniaus OMONo bazėje, o ryte, jau paaiškėjus apie Medininkų pasienio kontrolės posto užpuolimą bei aukas, K. Nikuliną su draugais, visiems matant, visuomeniniu transportu išlydėjo į Daugpilį, o iš ten – į Rygą.
Tarsi visi tai turėjo pamatyti…
Negalima atmesti, jog Rygos omonininkų buvimo Vilniuje faktas bei laikas suvaidino „priedangos operacijos” vaidmenį per Medininkų pasienio-muitinės posto Nr.1 užpuolimą. Iš bylos medžiagos matyti, jog tokia 1991-jų metų liepos 30- 31 įvykių versija nebuvo tiriama bei lig šiol nėra paneigta.
– Yra žinoma, kad šiuo dvivaldystės laikotarpiu Vilniaus OMONas buvo nuolat stebimas. Tai nejaugi tardytojai neturėjo tikslių duomenų apie tai, kas vyko tą 1991-jų metų naktį iš liepos 30-sios į liepos 31-ją Vilniaus OMONo bazėje, kokių judesių ten buvo?
– Taip, stebėjimo faktas buvo žinomas. Vos tik Rygos OMONas kirto Latvijos ir Lietuvos sieną, visas jų tolesnis maršrutas buvo akylai stebimas. Šalia Vilniaus OMONo bazės demonstratyviai atvirai budėdavo keli Lietuvos specialiųjų tarnybų išorinio stebėjimo automobiliai. Bazė buvo slapta stebima, buvo vykdomas tarnybinio radijo eterio bei telefono pokalbių pasiklausymas.
Tai byloja bylos medžiagoje vaizdžiai atspindi 1991-jų metų liepos 30-sios vakare vykdytas sekimas, maršruto link Latvijos sienos fiksavimas, taip pat ir abiejų automobilių papildymas kuru Vilniaus pakraštyje esančioje degalinėje, atsiskaitymų už kurą būdas ir tvarka, Vilniaus OMONo vado Boleslavo Makutynovičiaus grįžimas į bazę tarnybiniu „Žiguli” markės automobiliu.
Tokiomis sąlygomis ryžtis kažkokiems veiksmams buvo tiesiog neįtikėtina ir absoliučiai prieštaravo sveikam protui.
Tačiau visa informacija, liečianti Vilniaus OMONo bazės stebėjimą, OMONo transporto priemonių sekimą, pasiklausymą, vykdytą po 1991-jų metų liepos 30-sios 22 valandos, dingo kaip į vandenį.
Kiek kartų mes prašėme pateikti šiuos duomenis – jokio rezultato.
Ir šiame tyrime tokių faktų apstu, kiek tik nori.
– Tai kuo gi teismas grindžia savo kaltinimus?
– Pagal šią „logiką”, surasti kaltininkus yra itin paprasta. Pakanka paklausti bet kokio žmogaus, ar jis tarnavo Tarybinėj Armijoj? Ar davė Priesaiką? Ar šaudė automatu? Gavus teigiamą atsakymą, toliau paklausti – ar turi vaizdo medžiagą, bylojančią, jog naktį į 1991-jų liepos 31-ją miegojo namie (kas galėtų objektyviai patvirtinti alibi faktą). Jei tokio alibi nėra, tai liudininkų parodymai jau neturi reikšmės, o visa kita, t.y. kokios bebūtų abejonės, spėlionės, nutylėjimai, arba akivaizdžios tyrimo spragos atvirai vertinamos valstybinio kaltinimo naudai, t.y. nukreiptos prieš teisiamąjį. Tarsi Lietuvos baudžiamajame procese galiotų kaltumo prezumpcijos principas, reikalaujantis teisme pagrįstai įrodyti teisiamojo nekaltumą.
Vienintelis neginčijamas bei pagrindinis faktas, kuriuo disponuoja ikiteisminis bei teismo tyrimas, yra pats 1991-jų metų liepos 31-sios tragiškas įvykis. Kas įvykdė šį nusikaltimą, tiksliai nėra žinoma.
Nėra jokių faktų, tiesiogiai įrodančių ar bent netiesiogiai nurodančių į tai, jog būtent Konstantinas Nikulinas dalyvavo šiame įvykyje. Jis yra kaltas vien tuo, jog po viešo skandalo, kilusio 2003-jų metų birželį po buvusio Rygos OMONo pareigūno Igorio Gorbanio paleidimo į laisvę ir baudžiamosios bylos jam nutraukimo, nenustačius jo dalyvavimo posto užpuolime bei žudynėse, reikėjo žūtbūt surasti kaltininką. Išėjo beveik tas pats, kaip Krylovo pasakėčioje: „tu kaltas vien tik tuo, kad noriu valgyt”.
Dalį svarbių detalių, įrodančių Konstantino Nikulino nedalyvavimą įvykiuose, galima būtų rasti „motininės bylos”, kuri buvo tiriama karštais pėdsakais, iš karto po tragedijos, medžiagoje.
Tačiau teismui buvo perduoti tik prokurorų nuožiūra parinkti dokumentai, t.y. tie, kuriuos jie nusprendė pateikti. Kiti dokumentai liko prokuratūros seifuose. Jie pateikė tik tai, kas yra naudinga kaltinimui. Mums paprašius pateikti visą bylos medžiagą, šis mūsų prašymas buvo atmestas.
Yra žinoma, kad užpuolikai lygtai vilkėjo, tarybinėje kariuomenėje paprastai vadinamas „afgankėmis” ir dėmėtomis „kamufliažo” uniformomis. Bet ir tai nėra įrodymas.
Be to, likęs gyvas Muitinės tarnybos inspektorius Tomas Šernas atkakliai bei kategoriškai tvirtina, jog užpuolikai buvo ginkluoti 7,62 mm kalibro „Kalašnikovo” automatais su medinėmis buožėmis.
Šį faktą iš dalies patvirtina 7,62 mm kalibro šovinių gilzės, aptiktos nusikaltimo vietoje. Tačiau tie šoviniai buvo pagaminti 1967-1969 metais. Būtent šis faktas akivaizdžiai byloja apie tai, jog tokių šovinių galiojimo bei tinkamumo naudoti terminas (penkeri metai) 1991 metais jau buvo seniai pasibaigęs.
Savo ruožtu, šis faktas techniškai paneigia ir verčia principingai griežtai suabejoti bet kokiomis tokių, 22- 24 metų senumo, šovinių panaudojimo galimybėmis. Būtina nepamiršti, kad netinkamo šovinio naudojimas visada kelia rimtą pavojų. Toks šovinys gali susprogdinti spyną bei spynos laikiklį, sužeisti patį šaulį, arba tiesiog užsikirsti. Be to, kulka gali įstrigti vamzdyje, o kitas šovinys- susprogdinti vamzdį.
Naudojant šitokius- pasenusius šovinius, žalos ginklui bei pačiam šauliui rizikos laipsnis sudaro daugiau nei 96 procentus.
Be to, nėra galimybių iš anksto nustatyti, kuris iš tokių šovinių sprogs lizde, kuris užsikirs, o kurio kulka įstrigs vamzdyje ar tiesiog nepasieks taikinio. Dėl šios priežasties tokių šovinių naudojimas net šaudyklose, jau nekalbant apie kovines sąlygas, yra tolygus visiškai beprotybei.
Vargu ar rastumėte bent medžiotoją, kuris išdrįstų naudoti tokio senumo šovinius net zuikių medžioklei, jau nekalbant apie tokių šovinių panaudojimą kur kas rimtesniems taikiniams.
Būtent todėl, bet kokios rūšies pajėgose, ir policijoje, buvo ir yra nuolat vykdomas šaudmenų atnaujinimas. Tai patvirtino ir buvę TSRS VRM 42-sios divizijos ginkluotės specialistai, liudiję teisme. Bet teismas nepaisė jų parodymų, jų net neišgirdo. O mūsų prašymas teismui iškviesti bei apklausti dėl tų aplinkybių ekspertus buvo atmestas.
Būtina pažymėti, jog Rygos omonininkai, atvykę į Vilnių 1991-jų metų liepos 30-ją, buvo ginkluoti išskirtinai, vien tabeliniais ginklais: 5,45 mm kalibro automatais AKC-74У bei 9 mm kalibro „Makarov” sistemos pistoletais.
Esminė ir ta aplinkybė, jog tiriant 1991-jų metų sausio 20-sios įvykius Rygoje, TSRS ir Latvijos Respublikos prokuratūrų nutarimu buvo patikrinti visi, Rygos OMON ginkluotėje buvę tabeliniai ginklai, , o taip pat visi OMONo išimti ginklai.
Lyginamieji šautų kulkų bei gilzių pavyzdžiai, taip pat ir teismo kriminalistikos ekspertizių aktai dar 1991-jų metų balandžio-gegužės mėnesiais buvo perduoti Latvijos prokuratūrai.
Todėl Lietuvos prokuratūra galėjo be jokių kliūčių dar tą pačią 1991-jų metų liepos 31-ją atlikti lyginamąsias teismo kriminalistikos ekspertizes, ir pagrįstai patvirtinti bet kokio, Rygos OMON turėto ar išimto panaudojimo faktą.
Tačiau tokios ekspertizės ne tik, kad nebuvo atliktos, bet ir teismas kategoriškai atsisakė jas skirti proceso metu.
Nepaisant to, kad nebuvo nei įrodymų, nei faktinių duomenų, tiesiogiai ar bent jau netiesiogiai, objektyviai ar subjektyviai nurodančių į žudynių vykdytojus, taip pat ir į pastarųjų tarnybinę, politinę, socialinę ar valstybinę priklausomybę, jau pirmosiomis 1991-jų metų rugpjūčio dienomis, valstybiniu bei tarptautiniu lygiu buvo viešai paskelbta būtent apie Rygos OMONo milicininkų dalyvavimą šio nusikaltimo vykdyme bei apie jų pagrindinį vaidmenį jame. Nors net ir šiai dienai teismui nėra pateikta jokių medžiagų, galinčių paneigti bent vieną iš daugiau nei dešimties šio nusikaltimo versijų.
Nėra nei menkiausios abejonės, jog esant bent teorinei galimybei gauti teigiamą lyginamosios ekspertizės rezultatą, identifikuojant bet kokio Rygos OMONo turėto ginklo naudojimą 1991-jų liepos 31-ją Medininkuose,- tai šitokie duomenys jau seniausiai būtų viešai paskelbti, o medžiaga būtų pateikta teismui.
Be to, neįmanoma patikėti, jog dar iki 1992-jų kovo 31-sios, kuomet bylos tyrimas buvo laikinai sustabdytas, iš viso nebuvo atlikta tokia patikra, identifikuojant ginklus bei tragedijos vietoje rastas kulkas bei gilzes. Nejaugi tai nesudomino jokio tyrėjo, prokuroro ar teisėjo?
Per visą teisminio tyrimo laikotarpį teismas atmetė daugiau nei virš 300 esminių mūsų prašymų. Dėl svarbiausių faktų nustatymo bei faktinių aplinkybių ištyrimo, dėl teismo kriminalistinių ekspertizių, dėl faktinių duomenų, liudininkų parodymų, akivaizdžiai trūkstamų tardymo bei operatyvinių medžiagų, vaizdo bei garso įrašų išreikalavimo, dėl liudininkų, specialistų bei ekspertų apklausų teismo metu atlikimo, ir t.t. Visko neišvardinsi, netilps straipsnyje.
Pavyzdžiui, mes prašėme pateikti tyrimo, kurį atliko KGB (Valstybės saugumo komitetas- VSK), Krašto Apsaugos departamentas, ir visas turimas tokio pobūdžio medžiagas, tačiau bergždžiai. Mums buvo pasakyta, jog VSK neva tai jokio tyrimo dėl Medininkų poste įvykusios tragedijos neatliko. Tačiau, paaiškėjo, kad VSK atliko operatyvinius paieškos tyrimo veiksmus, vykdant Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros nurodymą.
Tarpusavyje buvo operatyviai keičiamasi apie nustatytus faktus gauta informacija. Apie tai byloja medžiaga, esanti Lietuvos Ypatingajame archyve. Apeliacinis teismas dalinai jau atsižvelgė į mūsų prašymą, bei nutarė išnagrinėti kai kuriuos iš tų dokumentų.
Tačiau teismas išaiškino, jog negali prijungti prie bylos visos VSK atlikto operatyvinės paieškos tyrimo medžiagos, nes dauguma jos dokumentų yra surašyti rusų kalba. Ir tai tuomet, kai teisme yra šitiek vertėjų, kuomet yra žinoma, jog nei pats teisiamasis, nei jo gynėjai neturi galimybių išversti šitokios dokumentų gausos.
Man yra nesuvokiamas toks požiūris, kuomet yra lengviau nuteisti žmogų iki gyvos galvos, negu išversti atskirus dokumentus iš rusų kalbos į lietuvių. Apie kokį dar teisingumą tuomet dar gali būti kalbama?
– Ir vis dėlto, ar šioje byloje yra bent kažkokių pėdsakų, galinčių nurodyti tikruosius nusikaltėlius?
-Yra pavienių, padrikų duomenų, hipotetiškai nurodančių į galimą Vilniaus OMONo dalyvavimą.
Asmeninis Vladimiro Razvodovo (Vilniaus OMONo štabo viršininko,-aut. past.) Tadeušas Gudaniecas kadaise davė parodymus, esą V. Razvodovo nurodymu buvo nuvežęs kažkokius tris nepažįstamuosius į Medininkus, bet, pasak jo, jis nė nenutuokė apie tai, kai jie ten veiks.
Tomas Šernas per pirmąją apklausą paminėjo Boleslavo Makutynovičiaus pavardę (Vilniaus OMONo vado,- aut. past.). Kodėl jis šią pavardę paminėjo? Gal jam šis žmogus kėlė kokių nors asociacijų su kuo nors, ar su kažkuo?
Vėliau, vieno atpažinimo iš nuotraukų metu Tomas Šernas parodė į asmeninį Vilniaus OMONo vado vairuotoją kaip į žmogų, labai panašų į tą, kuris pirmasis įsiveržė į vagonėlį. Tačiau tokio atpažinimo rezultatas pats savaime neturi pagrįstai pakankamos įrodomosios galios.
Apskritai šioje byloje yra apie dešimt skirtingų, savarankiškų, lygiaverčių, bei vienodai reikšmingų versijų, kurios reikalavo neatidėliotino bei kruopštaus tardyminio- operatyvinio tyrimo iš esmės.
O apie Konstantiną Nikuliną Tomas Šernas nė kartą yra pasakęs, kad niekada nėra jo matęs. Tačiau pirmosios instancijos teismas šį faktą įvertino kaip tiesioginį mūsų ginamojo dalyvavimo šiame nusikaltime įrodymą.
Tas pats Tomas Šernas pirmosios apklausos metu pranešė, jog bent vienas iš užpuolikų bei žudikų kalbėjo… lietuviškai. O ar jis kalbėjosi pats su savim? Spręskite patys. Pastebėsiu, jog nei Konstantinas Nikulinas, vadinamas Michailovu, nei kiti Rygos omonininkai lietuvių kalbos nemokėjo, ir ja nekalba.
Bet vis dėlto teismas į tai kol kas neatsižvelgia.
-Paskutiniajame teismo posėdyje prokurorai pareiškė prašymą apklausti liudytojais buvusius Rygos OMONo pareigūnus Germąną Glazovą – Buniatovą bei Normudsą Strapcans iš Latvijos, taip pat ir Aleksandrą Kuzminą iš Rusijos. Negi jie nebuvo apklausti Vilniaus Apygardos teisme, ir kodėl dabar staiga iškilo tokia būtinybė?
– Šie liudininkai iš tikrųjų pirmosios instancijos teisme nebuvo apklausti. Buvęs Rygos OMONo būrio vadas Aleksandras Kuzminas 1992-jų sausį Rygoje buvo apklaustas Lietuvos Generalinės prokuratūros vyresniojo ypatingai svarbių bylų tardytojo. Kiti du šioje byloje niekad nebuvo apklausti.
Aleksandras Kuzminas 1992 -siais metais, per apklausą, išsakė savo prielaidą dėl Rygos OMONo dalyvavimo muitinės-pasienio posto Medininkuose užpuolime tikimybės. Jo iškelta prielaida konkrečių asmenų neliečia. Tačiau tiek ir 1992 metais, tiek ir šiuo metu, norint nustatyti vykdytojus, ar, juolab, įrodyt kieno nors kaltę, vien tik prielaidų ar pamąstymų nepakanka,.
Germanas Glazovas, nūdien – Buniatovs, ir Normunds Strapcans, kiek man yra žinoma, išėjo iš tarnybos dar iki žinomų 1991-jų sausio 20-sios įvykių Rygoje, t.y. Medininkų posto užpuolimo ir policijos bei muitinės pareigūnų nužudymo momentu jie jau netarnavo Rygos OMONe. Jie buvo apklausti Latvijos Respublikos prokuratūroje 1991-jų metų pabaigoje- 1992-jų metų pradžioj dėl vadinamosios Rygos OMONo „komercinės veiklos”. T.y. visai kitoje byloje, neturinčioje nieko bendro nei su Medininkų posto užpuolimu, nei su Lietuvos policininkų bei muitininkų nužudymu, nei su mūsų ginamuoju.
-Kaip jau minėjote, teismas buvo pareiškęs, esą KGB (VSK) jokios bylos dėl Medininkų įvykių netyrė. Tačiau dabar jau yra akivaizdu, jog taip nėra. Ką jūs galite pasakyti apie skandalingą agentūrinio pranešimo pažymą, kuri neseniai buvo paviešinta? Ar tai nėra eilinis „kompromatas”, pakištas kitų šalių specialiųjų tarnybų gegužę vykusių rinkimų išvakarėse?
-Ta pažyma, apie kurią jūs kalbate, jau seniai buvo Lietuvos Ypatingajame archyve. Joje minimas agentas „Valius”, kuris 1991-jų rugpjūtį kalbėjosi su KAD pareigūnu Gintautu Kirevičiumi apie įvykius Medininkuose. Per šį pokalbį, vykusį jau po tragedijos aukų laidotuvių, buvo paminėtas kažkoks trečiasis KAD skyrius, esą neva susijęs su šia tragedija. Nors daugelis politikų šiandien kategoriškai neigia, kad egzistavo toks skyrius, kuris, remiantis šia pažyma, buvo suformuotas vien iš kriminalinių elementų.
Tuo tarpu prisiminimų apie šį skyrių yra buvusių KAD pareigūnų memuaruose. Tuo pačiu, Ir, pavyzdžiui, Artūro Skučo bei daktaro Gintauto Surgailio istorinėse medžiagose.
Egzistuoja dar vienas dokumentas – VSK informacinės paieškos sistemos „Vulkan” suvestinė, suteikusi informaciją apie agentą „Valių”, bylojančią apie aktyviai bei sėkmingai veikusio Lietuvoje nuo 1980-jų metų iki pat 1991-jų metų rugpjūčio VSK Antrosios valdybos (karinė kontržvalgyba-aut.pastaba) agento egzistavimą.
Klausimas, kodėl šiais dokumentais niekas nesidomėjo? Dokumentai buvo įslaptinti tam tikram laikotarpiui, bet tik nuo visuomenės, o ne nuo specialiųjų tarnybų. Prokurorai turėjo visas galimybes, esant būtinybei, laiku juos gauti… Apeliacinis teismas atmetė šiuos dokumentus, šįkart kaip nepatikimus, nes jie buvo surašyti VSK.
-Sprendžiant iš Jūsų pasakojimo, išeina, jog prokuratūra bei teismas nuėjo lengviausiu keliu, surandant pirmą pasitaikiusįjį, daugiau – mažiau tinkamą kaltininką rezonansinėje byloje. Juk net V. Landsbergis pastebėjo, jog Nikulinas šioje byloje „pritemptas už ausų”, kad byloje padėtas „dirbtinis taškas”. Bet, jei jums pavyks įrodyti Jūsų ginamojo nekaltumą, tai ar nebus diskredituotas Lietuvos teismas?
-Viešumas – tai vienintelis ginklas, kuris gali padėti. O prognozės- nedėkingas dalykas. Stengsimės padaryti viską, kas yra teisiškai įmanoma, o ten – kaip išeis.
Mes dedame viltis į sveiką protą bei į įstatymą, o ne į politikavimą, kuris lig šiol temdo objektyvią tikrovę.
Šiame procese, deja, tenka kalbėti ne apie pavienės teisinės ar politinės institucijos reputaciją , o apie valstybės reputaciją apskritai. Tiek pačioje šalyje, tiek ir už jos ribų.
Tikimės, kad iki kito Apeliacinio teismo posėdžio, numatyto 2014-jų metų gruodžio 5 dienai, bus pakankamai laiko, kad būtų galima rasti išmintingą sprendimą kaip garbingai išeiti iš susiklosčiusios padėties.
Epilogas. VSK operatyvinė byla, tiriant Medininkų tragediją
VSK operatyvinės paieškos bylos, tiriant Medininkų tragediją, medžiaga yra saugoma Lietuvos Ypatingajame archyve. Ją sudaro kiek daugiau nei 300 lapų.
Kaip paaiškėjo, Lietuvos nepriklausoma prokuratūra, kuriai tuomet vadovavo Artūras Paulauskas, nurodė Lietuvos TSR VSK kruopščiai ištirti bylą. Operatyviniai darbuotojai ir tardytojai tada, per pirmąsias dvidešimt 1991-jų rugpjūčio dienų, nustatė daugelį svarbių aplinkybių.
Buvo apklaustas ne tik Tomas Šernas, bet ir antras likęs gyvas muitininkas Ričardas Rabavičius. Tačiau šios apklausos garso įrašai, kaip, beje, ir vaizdo įrašai, taip pat ir pirminių T. Šerno apklausų garso įrašai, dingo.
Kaip yra žinoma, T. Šernas išgyveno, o R. Rabavičius mirė ligoninėje.
Kaip matyti iš VSK tyrimo, ir net iš teisminio tyrimo medžiagų, Vilniaus OMONas buvo nuolat akylai stebimas, visų jo pareigūnų telefono pokalbių bei radijo ryšio buvo klausomasi.
Šioje byloje yra saugoma ir kelios dešimtys nuotraukų, padarytų iš karto po tragedijos, dar iki Lietuvos Respublikos VRM bei prokuratūros tardymo grupės atvykimo, taip pat ir topografiniai žemėlapiai su tuo momentu tikrintų automobilių maršrutais, ir daugelis ne mažiau svarbių dokumentų.
Beje, teismas jais nedisponuoja, nors jie galėtų suteikti papildomos informacijos, reikšmingos tyrimui bei tikrųjų tragedijos kaltininkų nustatymui.
Dar visai neseniai teismas disponavo tik nuotraukomis, kurias prokuratūra darė vėliau, t.y 1991-jų metų liepos 31-ją, dienos metu.
