Apeliaciniame Teisme nagrinėjant nuteistojo iki gyvos galvos Konstantino Michailovo skundą, paaiškėjo skandalingas faktas.
Iškvietus liudyti buvusį Aukščiausios Tarybos deputatą Nikolajų Medvedevą, paaiškėjo, kad šis politikas galimai akis į akį buvo susitikęs su Medininkų muitinės posto iššaudytų Lietuvos pareigūnų žudikais.
Pagal N.Medvedevo liudijimą, jis į nusikaltimo vietą buvo atvykęs anksčiau už prokurorus ir už greitąją. „Kai atvykau, saulė buvo ne aukščiau horizonto linijos“, – teisme sakė N.Medvedevas.
Tai galėjo būti apie 4.45-5.00 val. ryto.
Atvykęs jis teigė pamatęs pareigūnus, „kurie su juo kalbėjo lietuviškai“.
N.Medvedevas neprisiminė asmenų, su kuriais bendravo, skaičiaus, tačiau jų buvo daugiau negu du.
Jį pasitikę vyrai, N.Medvedevo liudijimu, vilkėjo „pilkos spalvos uniformomis“.
Kaip žinia, pilkos spalvos buvo tarybinės milicijos uniformos (Lietuvos policijos uniformos spalva buvo žalia, policininkų uniformos buvo pakeistos 1991 metų pavasarį).
Kaip teisme paliudijo N.Medvedevas, atvykęs į Medininkų muitinės postą, jis priėjo prie namelio, jame pamatė daug kraujo, negyvus pareigūnus (kaip vėliau paaiškėjo, du pareigūnai dar tuo metu buvo gyvi ir, jeigu būtų laiku suteikta medicininė pagalba, gal ir antrą pareigūną, ne tik Tomą Šerną, būtų pavykę išgelbėti). Kiek namelyje buvo pareigūnų, N.Medvedevas sakė neskaičiavęs – tiesiog pamatė, kad ten guli žmonės. Į namelio vidų neįėjo, nes bijojo.
N.Medvedevas sakė tuo metu neabejojąs, jog nusikaltimo vietoje bendrauja su pareigūnais: pilkos spalvos uniforma, prie šono – kaburas su pistoletu. Be to, jie kalbėjo lietuviškai.
Tiesa, kas tie pareigūnai, kokie, iki šiol nėra aišku.
N.Medvedevas teisme teigė, kad, kaip buvusiam kariškiui, jam nebuvo abejonių, jog žudikai atvažiavo nuo Baltarusijos pusės.
Jis taip pat sakė, kad prie muitinės vagonėlio pamiškėje rado pasalą: žolė buvo išgulėta, mėtėsi nuorūkos. Ir kai jis apie tą pasalą pasakė tiems „pareigūnams“, kuriuos aptiko žudynių vietoje, jie esą pasakė Lietuvos Respublikos Atkuriamojo Seimo nariui nekreipti į tai dėmesio – neva muitininkai čia mergas vežiojasi.
Į Medininkų muitinės postą Nikolajus Medvedevas teigė atvykęs Seimo „Volga“. Joje buvo radio telefonas.
Paklaustas, ar jis kam nors paskambino – į prokuratūrą, policiją – ir pranešė apie tai, ką rado, N.Medvevedas atsakė, kad „ne“.
Į klausimą „kodėl?“, N.Medvedevas atsakė: „Aš blogai atlikau savo pareigas“.
Paklaustas, ar skambino į Aukščiausiąją Tarybą ir informavo, kas atsitiko Medininkų muitinės poste, N.Medvedevas vėl atsakė neigiamai. Į klausimą „kodėl?“ vėl atsakė, kad „blogai atliko savo pareigas“.
„Kai 2003 metais buvote Laikinosios Seimo tyrimo komisijos, tyrusios Medininkų įvykius, pirmininkas, ar apie tai papasakojote komisijai?“ – teisme paklausė N.Medvedevo.
Į šį klausimą N.Medvedevas ir vėl atsakė neigiamai.
Paklaustas „kodėl?“, ir vėl pakartojo, kad „aš blogai atlikau savo pareigas“.
Nikolajus Medvedevas taip pat negalėjo atsakyti, kodėl jis net 20 metų nesikreipė į teisėsaugos institucijas ir nepapasakojo apie savo vizitą į Medininkų muitinės postą ir galimą bendravimą su Lietuvos pareigūnų žudikais. „Aš blogai atlikau savo pareigas“, – tik kartojo N.Medvedevas Apeliacinio Teismo posėdyje.
Taigi, paaiškėjo, kad vienas pirmųjų atvykęs į nusikaltimo vietą N.Medvedevas (pirmas oficialus pranešimas, kad Medininkų muitinės poste rasti nužudyti Lietuvos pareigūnai, pagal oficialią bylos medžiagą, buvo užfiksuotas 6.03 val., o N.Medvedevas atvyko apie 4.45-5.00 val.) ne tik, kad neinformavo teisėsaugos apie nusikaltimą Medininkuose, bet ir neiškvietė greitosios pagalbos, – tiesiog ramiausiai grįžo į Vilnių Seimo „Volga“. Apžiūrėjęs nusikaltimo vietą, parvažiavo atgal į Seimo viešbutį.
Beje, o kaip Nikolajus Medvedevas apskritai atsidūrė Medininkų žudynių vietoje?
Liudydamas Apeliaciniame Teisme, N.Medvedevas sakė neprisimenantis, kas jam konkrečiai paskambino ir pranešė apie įvykius Medininkų muitinės poste, bet tai buvo lietuviškai kalbantis vyras, ir N.Medvedevas tada supratęs, jog jam skambina darbuotojas iš Aukščiausios Tarybos Vidaus reikalų ir krašto apsaugos komisijos (ne komisijos narys; AT Vidaus reikalų ir krašto apsaugos komisijos pirmininkas tuomet buvo J.Laucius, pavaduotojas – S.Pečeliūnas).
Kadangi N.Medvedevas teigė supratęs, jog apie įvykį jį informavo tos komisijos darbuotojas (įdomu kas ir kaip sužinojo apie Medininkų žudynes, nes tuo metu naktinių budėjimų nebuvo Seimo komisijoje nebuvo), teisme buvo paklaustas, ar sugrįžęs raportavo komisijai, ką rado Medininkuose.
Į šį klausimą N.Medvedevas vėl atsakė neigiamai ir vėl tarsi užsikirtusi plokštelė pakartojo tą patį: „Aš blogai atlikau savo pareigas“.
Apeliacinio Teismo posėdyje paklaustas, kas jam žinoma apie vienintelį nuteistą Medininkų byloje K.Michailovą, N.Medvedevas atsakė, kad jis K.Michailovo Medininkuose nematė ir nieko apie jo dalyvavimą Medininkų žudynėse nežino. Apie Rygos OMON’o dalyvavimą Medininkų pasienio posto užpuolime jis taip pat jokių duomenų ir įrodymų neturi.
Teismo paklaustas, kas jam yra žinoma apie Kremliaus politiką „sistemingai ir masiškai užpuldinėti, žudyti ir žaloti Lietuvos gyventojus ir pareigūnus”, N.Medvedevas atsakė, kad jis nieko apie tokios politikos egzistavimą nežino ir nėra girdėjęs, kad kam nors būtų buvęs duotas nurodymas tai daryti. Apie Kremliaus vykdytą politiką 1990-1991 metais didžiąja dalimi jam yra žinoma tik iš pokalbių su Kremliaus „virėjais, padavėjais ir kirpėjais”.
Beje, prokuratūra Nikolajų Medvedevą, galimai mačiusį tikruosius žudikus ir su jais bendravusį, apklausė jau po K.Michailovo nuteisimo Vilniaus apygardos teisme.
