Tai, kas vyko praėjusį penktadienį, 2012 metų kovo 23-iąją, Garliavoje, Klonio gatvėje, antstolei S.Vaicekauskienei vykdant Kėdainių rajono apylinkės teismo pirmininko V.Kondratjevo 2011 metų gruodžio 16 dienos sprendimą, yra protu nesuvokiama.
Televizorių ekranuose atidžiai stebint amo netekusiai Lietuvai, nepaisant nei Tarptautinės vaiko teisių konvencijos, nei Jos Ekscelencijos prezidentės Dalios Grybauskaitės nuomonės, kad smurtas prieš vaiką netoleruotinas ir jokiu būdu negalimas, siekiant pedofilija kaltinamo A.Ūso draugužei L.Stankūnaitei, atlydėtai antstolės, kaukėtų apsaugininkų ir aukšto policijos pareigūno, bet kokia kaina perduoti aštuonerių metukų mano velionio brolio dukrelę, buvo pavartotas brutalus fizinis smurtas. Mergaitė, dalyvaujant ir stebint oficialiems asmenims, dar kartą patyrė fizinę ir psichologinę traumą.
Davus komandą „Imam!”, prie viena kitą apsikabinusių mažametės ir jos močiutės nieko neįspėjusi puolė L.Stankūnaitė ir ėmė plėšti mergaitę iš priekio, o tuo pat metu iš už nugaros pribėgęs vienas apsaugos darbuotojų griebė močiutę ir kartu su apsikabinusia anūke partrenkė ant grindų. L.Stankūnaitė, net nebandydama mergaitės nuraminti ar gražiuoju pakalbinti eiti kartu, toliau visomis išgalėmis brutaliai plėšė ją iš močiutės. Mažametė, išsigandusi tokio smurto ir prievartos, kaip paskutinio išsigelbėjimo laikydamasi įsikibusi į močiutę, verkė, iš siaubo klykė ir šaukė L.Stankūnaitei: „nenoriu”, „šlykštynė”, „melagė”, tuo aiškiai parodydama, kad kategoriškai atsisako būti ir važiuoti su L.Stankūnaite. Mergaitė, bandant atplėšti ją nuo močiutės, buvo sužalota fiziškai – tai nustatė teismo medicinos specialistas, – taip pat patyrė didelę psichologinę traumą.
Antstolei nebyliai stebint smurtaujančią L.Stankūnaitę ir apsaugininkus, stumdžiusius žmones ir vienam jų net visa jėga kumščiu trenkus kambaryje buvusiai moteriai į veidą, fizinės prievartos vartojimas prieš vaiką buvo nutrauktas tik įsikišus smurto protrūkį stebėjusiai Vaiko teisių apsaugos tarnybos (VTAT) darbuotojai Andželikai Vežbavičiūtei. Tačiau antstolę atlydėjęs Kauno apskrities VPK Prevencijos skyriaus viršininkas T.Stauskis, aiškiai viršydamas jam suteiktus įgaliojimus ir, galimas dalykas, piktnaudžiaudamas tarnyba, visiems girdint tuojau pat ėmė atvirai grasinti VTAT darbuotojai, įsakmiai gąsdindamas ją patraukti atsakomybėn, nors tokių įgaliojimų net neturi, kad ši neva trukdo vykdyti teismo sprendimą dėl mergaitės perdavimo.
Ar visa tai teisėta?!
Civilinio proceso kodekso 764 straipsnio 4 dalis reglamentuoja, kad priverstinai perduodant vaiką policijos atstovai tik pašalina kliūtis sprendimui įvykdyti, o valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovai vaiką paima ir perduoda išieškotojui. Šios teisės normos turinys aiškiai rodo, kad, priverstinai vykdant teismo sprendimą dėl vaiko perdavimo, tik vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas gali paimti vaiką ir perduoti jį išieškotojui.
Akivaizdu, jog priverstinai vykdant teismo sprendimą dėl vaiko perdavimo nei L.Stankūnaitė, nei apsaugą nuo nusikalstamo poveikio organizuojantys ir vykdantys kaukėti įslaptinti pareigūnai neturėjo teisės naudoti fizinės prievartos bei smurto mažamečio vaiko atžvilgiu, o tai matydami antstolė S.Vaicekauskienė ir Kauno apskrities VPK pareigūnas T.Stauskis privalėjo nedelsdami imtis veiksmų, kad fizinio smurto vartojimas būtų nutrauktas, bet to nedarė.
Kėdainių rajono apylinkės teismo teisėjos R.Šidlauskienės 2012 metų kovo 22 dienos nutartyje aiškiai nurodyta, kad prievarta gali būti naudojama ne prieš vaiką, o pašalinant kliūtis sprendimui įvykdyti (CPK 764 str. 4 d.). Civilinio proceso kodekso 764 straipsnio 6 dalis reglamentuoja, jog vykdant šiame straipsnyje nurodytus sprendimus, pirmiausia turi būti užtikrinta vaiko teisių apsauga.
Nėra jokių abejonių, kad antstolės S.Vaicekauskienės ir policijos darbuotojų leidimu vaiko atžvilgiu buvo panaudota fizinė bei psichologinė prievarta ir neužtikrina vaiko teisių apsauga. Tačiau mergaitės atžvilgiu panaudotos akivaizdžios prievartos ir toliau „nemato” nei vaiko teisių apsaugos kontrolierė E.Žiobienė, nei teisingumo ministras R.Šimašius. Nemato to, ką tą baisią dieną prilipę prie televizorių ir kompiuterių ekranų matė visi sąžiningi, širdį turintys žmonės. Todėl klausiu, kada „akli” ir „kurti” pareigūnai pagaliau praregės arba pasitrauks ir užleis vietą turintiesiems akis ir širdis?
Aš, kaip ir šimtai tūkstančių Lietuvos piliečių bei interneto kanalais dramą stebėjusių užsieniečių, mačiau mažą mergaitę ir tris kartu kambaryje buvusius pensininkus, besipriešinančius juos brutaliai užpuolusiems mergaitės vadinamiems „šlykštynėms” ir aiškiai girdėjau ją šaukiant: „Melagiai prakeikti!”
Kas ir kada pagaliau šiuos protu nesuvokiamus valstybės vardu vykdomus baisumus sustabdys ir kas už tai atsakys?
