Palyginus Europos arešto orderius Medininkų žudynių byloje, kurioje iki šiol kalinamas be jokių kaltės įrodymų nuteistas buvęs eilinis, Latvijos teritorijoje veikusio Rygos OMON, milicininkas, neįmanoma nepastebėti esminių skirtumų arba nekreipti į juos dėmesio, ar nutylėti.
Pirmajame EAO nurodyta, kad prašomas išduoti dėl tyčinės žmogžudystės ir sunkaus sveikatos sutrikdymo, tuo tarpu antrajame EAO – dėl tarptautiniam teismui teismingo nusikaltimo. Tarptautiniame teisme netaikomas įstatymo galiojimo atgal laiko atžvilgiu principas. Kaip derėtų vertinti šitokią prokuratūros pozicijų kaitą?
Pirmajame Europos arešto orderyje aprašomas vien tik Medininkuose įvykdytas nusikaltimas, beje, taip ir nenurodant nei ką būtent konkrečiai, nei kaip, nei kokiu būdu, nei kokiomis priemonėmis „nužudė“ Konstantinas Michailovas, nei kokiais įrodymais grindžiamas Lietuvos Respublikos prašymas išduoti ir leisti teisti Konstantiną Michailovą dėl Lietuvos Respublikos policijos ir muitinės pareigūnų nužudymo 1991-07-31 d. Medininkų pasienio ir muitinės kontrolės poste Nr. 1.
Užtat, siekiant sustiprinti Konstantino Michailovs atžvilgiu neigiamas emocijas ir sukurti jo, kaip neabejotino nusikaltėlio įvaizdį, pakankamai plačiai ir išsamiai aprašomi nužudytiesiems Lietuvos pareigūnams ir p. Tomui Šernui padarytieji kūno sužalojimai, sukėlę mirtį bei sunkiai sutrikdę Tomo Šerno sveikatą. Toks sužalojimų aprašymas abiejuose EAO sudaro daugiau nei 9/10 viso teksto. Tačiau, vėlgi, taip ir nenurodoma, kuriam asmeniui konkrečiai ir kokius būtent kūno sužalojimus, kokiu būdu, kaip ir kokiais veiksmais, kokiu ginklu padarė mūsų ginamasis.
Jei kažkas imasi atsakomybės ir išdrįsta tvirtinti, kad šitokio nusikalstamos veikos aprašymo Europos arešto orderyje esą neva užtenka reikalaujant įtariamojo asmens išdavimo, suėmimo ir leidimo jį teisti be įrodymų, tai savaime neatitinka nei teisės, nei žmogiškosios logikos dėsnių reikalavimo. Tačiau, tikiuosi niekas neprieštaraus, kad visos tos – Europos arešto orderyje nesugebėtos įvardinti faktinės aplinkybės privalėjo būti neginčytinai pagrįstai ir neabejotinai tiksliai įrodytos iki priimant apkaltinamąjį nuosprendį, dar iki skiriant žmogui griežčiausią bausmę – įkalinimą iki gyvos galvos. Ar Lietuviškajai Temidei pakanka vien tik valstybės kaltintojų emocinių prielaidų ir spėlionių?
Antrajame – paskutiniajame Europos arešto orderyje, prokurorų nuomone, naujai atsiradusios nusikalstamos veikos – nusikaltimo žmoniškumui pagal Lietuvos Baudžiamojo kodekso 100 str. aprašomosios dalies pradžioje, jau yra išdėstyti pamąstymai apie politinius 1991 m. įvykių Latvijos ir Lietuvos Respublikose, tame tarpe Medininkuose pagrindus, motyvus bei tikslus, teigiant, kad nusikaltimas žmoniškumui neva buvo padarytas dideliu mastu ir sistemingai užpuldinėjant tarnybines pareigas vykdančius Lietuvos ir Latvijos valdžios atstovus, kitus Lietuvos ir Latvijos valstybėms lojalius civilius, juos žudant.
Nemanau, ar beverta plačiai kalbėti apie tai, kad naujai reiškiamas kaltinimas ir vėl grindžiamas abstrakčiais pasamprotavimais prielaidų lygmenyje apie kažkokius, neįvardintus, kaip derėtų suprasti mūsų ginamojo nužudytus „valdžios atstovus“ ir „lojalius civilius“? Ar nederėtų bent jau paklausti pačių savęs, o kokius gi ir ką konkrečiai, kada, kur, kaip, kokiu būdu, kokiomis aplinkybėmis ir kokiomis priemonėmis ar įrankiais Lietuvoje yra nužudęs Konstantinas Michailovas? Kur iki šiol yra viso to įrodymai? Kodėl šitokie duomenys, jei jie tikrai realiai egzistuoja, yra slepiami nuo mūsų ginamojo ir net nuo teismo?
O gal tikrai esame aplenkę visą Europą išskirtiniu Teisingumu, kuomet lietuviškoji Temidė kalina ir nuteisia žmones, nereikalaudama jokių kaltės įrodymų?
Tačiau, kaip yra akivaizdu iš Latvijos Respublikos Generalinės prokuratūros atsakymo advokatams ir, beje, Lietuvos prokurorams, po to, kai šiame atsakyme buvo aiškiai nurodyta, jog „buvo atsisakyta perduoti perduotą asmenį K.Michailovą už jo veiksmus, kuriuos jis, būdamas TSRS vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenei pavaldaus Rygos ypatingos paskirties milicijos būrio darbuotoju, įvykdė nuo 1991 m. sausio 14 d. iki 1991 m. rugpjūčio 21 d. Latvijos Respublikoje ir prieš Latvijos Respubliką“, bet koks mūsų ginamojo Konstantino Michailovs kaltinimas pagal Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros po 2011 m. gegužės 11 d. naujai suformuluotus kaltinimus Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 100 straipsnio pagrindu yra neįmanomas, todėl nebuvo ir nėra pagrindo teigti, esą Latvijos Respublika davė sutikimą ir leido Lietuvai teisti mūsų ginamąjį dėl nusikaltimų žmoniškumui.
Būtina pažymėti, kad Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 100 straipsnio redakcija, pagal kurią dabar prašoma išnaujo teisti mūsų ginamąjį, tik po 2011 m. kovo 31 d., kai Vilniaus apygardos teismas, nepaisydamas kaltinamojo gynybos protestų ir prašymų pilnai ir visapusiškai išnagrinėti visas įvykių Medininkuose aplinkybes, užbaigė bylos nagrinėjimą ir perėjo prie baigiamųjų kalbų. Tai gi Lietuvos prokuratūros atstovai, palaikantys valstybės kaltinimą turėjo pilną ir visišką galimybę dar Vilniaus apygardos teisme reikalauti taikyti K. Michailovui naujosios redakcijos 100 straipsnio nuostatas. Tačiau šitokia manipuliacija naujai pakeista įstatymo norma būtų pernelyg akivaizdžiai kliuvusi žurnalistams ir net teisės mokslų neragavusiems Lietuvos žmonėms.
Iš prokurorų viešųjų pasisakymų teisme ir jų interviu žiniasklaidai paaiškėjo, kad sprendimas reikalauti Teismo perkvalifikuoti mūsų ginamajam apkaltinamajame nuosprendyje mechaniškai perkeltus iš kaltinamojo akto, formaliai tesurašytus kaltinimus dėl kažkokių kitų, iki šiol nenustatytų asmenų įvykdytos Lietuvos pareigūnų žmogžudystės Medininkų poste į nusikaltimus žmoniškumui pagal naujausiąją Baudžiamojo kodekso 100 straipsnio redakciją, vadovaujantis paskutiniosiomis Baudžiamojo proceso kodekso pataisomis apie iki tol teisės istorijoje neregėtą „įstatymo galiojimą atgal laike“ buvo ir yra sąlygotas jau senų seniausiai pasibaigusių visų įmanomų, net ir iki 20 metų prailgintų senaties terminų.
Taigi, ar Lietuvos Generalinės prokuratūros apeliacinio skundo priekaištai klusniai apkaltinamąjį nuosprendį paskelbusiam Vilniaus apygardos teismui, esą šis pritaikė ne tą baudžiamojo kodekso straipsnį, kurį privalėjo taikyti ir reikalavimas pakeisti mūsų ginamajam kaltinimo esmę į sunkesnį nusikaltimą, nėra akivaizdžiai sąlygotas ketinimo išvengti visapusiškų žudynių Medininkų poste tyrimo vertinimų, kitaip tariant siekių uždaryti Medininkų žudynių temą ir užbaigti diskusijas šiuo klausimu?
Be to, derėtų atkreipti dėmesį į dar vieną ganėtinai keistą faktą, jog visame šiame 1991 metų įvykių teisinio vertinimo procese Sausio 13-osios agresijos faktas, jo pasekmės ir mąstas, faktiškai ir teisiškai yra jau „iškritęs“ ar „pamestas“ Lietuvos Respublikos naujausiųjų laikų logininio ir teisinio vertinimų grandinėje. O juk 1991 m. Sausio 13-ąja žuvusiųjų ir nukentėjusiųjų asmenų būta kur kas daugiau už bendrą Medininkų poste ir 1991 m. įvykių Latvijoje metu žuvusiųjų skaičių. Tai esmingai prieštarauja Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros apeliaciniame skunde bei prašyme perkvalifikuoti keliamiems reikalavimams.
