Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atmetė Vilniaus universiteto kasacinį skundą ir paliko nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, kuriuo konstatuota, kad universitetas privalo prisiimti atsakomybę dėl tragiškos studentės Rūtos Šakinytės žūties.
2015 m. birželio 27 d. Norvegijoje Hemsedalio kalnuose atlikdama mokomąją praktiką žuvo Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakulteto studentė Rūta Šakinytė. Merginos tėvai pareiškė ieškinį aukštajai mokyklai, prašydami priteisti po 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, taip pat atlyginti patirtas laidojimo išlaidas.
Vilniaus miesto apylinkės teismas ieškinį atmetė, nenustatęs universiteto ar jo darbuotojų neteisėtų veiksmų. Ieškovų apeliacinį skundą išnagrinėjęs Vilniaus apygardos teismas dalį ieškinio tenkino: priteisė studentės tėvams turtinės žalos atlyginimą ir po 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi Lietuvos ekspertizės centro darbų saugos kompleksinės ekspertizės aktu, kuriame pateikiamos išvados dėl nelaimingo atsitikimo techninių ir organizacinių priežasčių, ir pažymėjo, kad pagrindinės nelaimingo atsitikimo priežastys yra susijusios su nepakankamu vykdytos mokomosios praktikos saugumo sureguliavimu ir tokios praktikos vykdymu, nesilaikant mokomajai praktikai taikytinų nuostatų, universitetas neužtikrino praktikantų žinių patikrinimo saugumo srityje ir nevykdė saugumo nuostatų laikymosi kontrolės.
Kasaciniu skundu universitetas prašė panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir ieškinį atmesti.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atmesdamas kasacinį skundą ir palikdamas galioti apeliacinės instancijos teismo sprendimą, pažymėjo, kad universiteto teikiamų studijų saugumas yra vienas iš šių paslaugų kokybės požymių, todėl būtent universitetui studijų sutarties pagrindu tenka pareiga užtikrinti studijų bei studentų saugumą teikiant paslaugas, t. y. studijų proceso saugumą. Aukštoji mokykla atsako ne tik už techninį praktikos organizavimą, bet ir už organizuojamos praktikos saugumą. Tačiau universitetas šiuo atveju neužtikrino tinkamo mokomosios praktikos atlikimo saugumo reglamentavimo, studentų, tarp jų – ir žuvusios ieškovų dukters, tinkamo instruktavimo ir saugumo nuostatų vykdymo kontrolės. Tai pagrįstai buvo apeliacinės instancijos teismo įvertinta kaip atsakovo (universiteto) veiksmų neteisėtumas.
Kasacinio skundo argumentai, kad studentai nukrypo nuo mokomosios praktikos vadovo nustatyto (privalomo) maršruto, atmesti, nes tokio praktikos vadovo konkretaus ir detalaus studentų maršruto nebuvo sudaryta.
Teisėjų kolegija nurodė, kad netinkamas įsipareigojimo suteikti kokybiškas studijas pagal studijų programą vykdymas neatitiko rūpestingo elgesio standarto ir tai turėjo įtakos tam, kad studentė žuvo mokomosios praktikos metu ir dėl šio nelaimingo atsitikimo studentės tėvai patyrė turtinės ir neturtinės žalos.
„Apeliacinės instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo dydis, atsižvelgiant į bendrus ekonominius ir pragyvenimo lygio pokyčius, atitinka teismų praktikoje priteisiamus neturtinės žalos atlyginimo tėvams dėl vaiko mirties dydžius, juo labiau kad šioje byloje spręsta dėl neturtinės žalos atlyginimo tėvams netekus vienintelės dukters. Neturtinės žalos atlyginimo dydis nustatytas apeliacinės instancijos teismui įvertinus ieškovų situaciją, atsižvelgus į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį ir jo aplinkybes bei sunkumą, taip pat įvertinus žalos padarymo aplinkybes, t. y. ir žalos atsiradimo priežastis bei atsakovo kaltę, taigi neturtinės žalos atlyginimo nustatymą individualizavus pagal jos nustatymo kriterijus“, – nurodoma nutartyje.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.
LAT inf.
Susiję straipsniai:
Antanas Šakinis: „Mano dukrytę pražudė Vilniaus universitetas“
D. Saldukas: Vilniaus universitetas – autonomija maskuojamas „nusikalstamas susivienijimas“?
