Konstituciniame Teisme šiandien priimtas Seimo narių grupės prašymas ištirti, ar Prokuratūros įstatymo 22 straipsnio 6 dalis, kurioje nustatyta, kad generalinis prokuroras gali būti atleistas Seimo siūlymu, neprieštarauja Konstitucijos 118 straipsnio nuostatoms.
Pareiškėjo manymu, ginčijamoje nuostatoje įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį generalinį prokurorą galima atleisti bet kuriuo momentu ir dėl bet kokių aplinkybių, motyvų, netgi jų nesant, jeigu yra viena sąlyga – Seimo siūlymas atleisti generalinį prokurorą. Toks teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 118 straipsnio 3 daliai, kurioje įtvirtinta, kad prokuroras, vykdydamas savo funkcijas, yra nepriklausomas ir klauso tik įstatymo.
Pareiškėjas taip pat remiasi oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostata, kad įstatymų leidėjas pagal Konstituciją gali nustatyti tik tokius generalinio prokuroro atleidimo iš pareigų nepasibaigus jo įgaliojimų laikui pagrindus, dėl kurių pobūdžio generalinis prokuroras apskritai negali eiti savo pareigų.
Prašyme teigiama, kad ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaromos prielaidos atleisti generalinį prokurorą iš pareigų nepasibaigus jo įgaliojimų terminui bet kuriuo metu, be aiškios priežasties ir nesant jokio teisinio pagrindo. Taigi ginčijama nuostata prieštarauja ir Konstitucijos 118 straipsnio 6 daliai, kurioje nustatyta, kad prokurorų skyrimo ir atleidimo tvarką, jų statusą nustato įstatymas.
Konstitucijos 118 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog generalinį prokurorą skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu. Pareiškėjo manymu, pagal Konstituciją iniciatyvos teisė atleisti (kaip ir skirti) generalinį prokurorą suteikta išimtinai valstybės vadovui. Tačiau ginčijamu teisiniu reguliavimu ši teisė perduota Seimui, taip pažeidžiant Konstitucijoje numatytą valstybės vadovo ir Tautos atstovybės galių pusiausvyrą skiriant ir atleidžiant generalinį prokurorą.
KT inf.
