Konstitucinis Teismas šios dienos nutarimu pripažino, kad Mokslininkų valstybinių pensijų laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalis (1994 m. gruodžio 22 d. redakcija) tiek, kiek pagal ją mokslinio darbo stažą, pagal kurį skiriama ir mokama mokslininkų valstybinė pensija, sudarė tik asmens mokslinio darbo laikas Lietuvos Respublikos valstybinėse mokslo ir studijų institucijose, neprieštaravo Konstitucijai.
Pareiškėjas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas į Konstitucinį Teismą kreipėsi sustabdęs administracinę bylą, kurioje ginčas kilo dėl mokslinio darbo stažo, reikalingo mokslininkų valstybinei pensijai gauti, apskaičiavimo: apskaičiuojant tokį pareiškėjo administracinėje byloje stažą nebuvo įtrauktas tas laikotarpis, kurį jis mokslinį darbą dirbo nevalstybiniame universitete ir tai turėjo įtakos jam skirtos mokslininkų valstybinės pensijos dydžiui.
Šioje konstitucinės justicijos byloje Konstitucinis Teismas tyrė pareiškėjo ginčytos Laikinojo įstatymo 4 straipsnio „Daktaro ir habilituoto daktaro stažas“ 1 dalies (1994 m. gruodžio 22 d. redakcija), kurioje, be kita ko, buvo nustatyta, kad daktaro stažą sudaro asmens mokslinio darbo Lietuvos Respublikos valstybinėse mokslo ir studijų institucijose laikas nuo daktaro laipsnio suteikimo dienos, o habilituoto daktaro stažą – mokslinio darbo minėtose institucijose laikas nuo habilituoto daktaro laipsnio suteikimo dienos, atitiktį Konstitucijos 29 straipsniui, įtvirtinančiam konstitucinį asmenų lygiateisiškumo principą.
Konstitucinis Teismas nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, pasirinkęs įstatyme įtvirtinti Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardytą mokslininkų valstybinę pensiją, atsižvelgdamas į Konstitucijos, be kita ko, jos 42 straipsnio 2 dalies, suponuojamą valstybės pareigą formuoti ir vykdyti tam tikrą mokslo politiką, taip pat aukštojo mokslo politiką, kuri atitiktų viešąjį interesą, visuomenės poreikius, be kita ko, nustatyti valstybinių aukštųjų mokyklų sistemą ir remti valstybines aukštąsias mokyklas, pagal Konstitucijos 52 straipsnį turi plačią diskreciją įstatyme įtvirtinti įvairias mokslininkų valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygas. Įstatymų leidėjas, nustatydamas mokslininkų valstybinę pensiją, kuria, be kita ko, siekiama atlyginti už įstatymo nustatytos trukmės pilietinei visuomenei ir Lietuvos valstybei reikšmingą mokslinį darbą, turi paisyti Konstitucijos, be kita ko, asmenų lygiateisiškumo, teisinės valstybės principų.
Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas suponuoja pareigą įstatymų leidėjui nustatyti vienodą (nediferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių vienodoje padėtyje, atžvilgiu, kai tarp tų asmenų kategorijų nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas jų traktavimas būtų objektyviai pateisinamas. Diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, nėra laikytinas diskriminaciniu.
Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje (1994 m. gruodžio 22 d. redakcija) įtvirtintu ginčytu teisiniu reguliavimu mokslininkų valstybinės pensijos skyrimas ir mokėjimas buvo susietas su daktaro ir (ar) habilituoto daktaro stažu valstybinėse mokslo ir studijų institucijose – valstybės steigiamose mokslo ir studijų institucijose, kurias steigiant siekiama užtikrinti, kad valstybėje būtų vykdomi tarptautinio lygio fundamentiniai ir taikomieji moksliniai tyrimai, valstybės, ūkio ar visuomenės plėtrai svarbūs tam tikros krypties ilgalaikiai moksliniai tyrimai, eksperimentinė plėtra, vykdomos šia veikla grindžiamos universitetinės studijos ar profesionalia praktika ir taikomaisiais moksliniais tyrimais, eksperimentine plėtra grindžiamos koleginės studijos, teikiamas aukštasis universitetinis ar koleginis išsilavinimas. Mokslininkų darbo laikas kitose mokslo ir studijų institucijose į mokslinio darbo stažą, pagal kurį skiriama ir mokama mokslininkų valstybinė pensija, nebuvo įskaičiuojamas, t. y. toks mokslinio darbo laikas nebuvo laikomas daktaro arba habilituoto daktaro stažu mokslininkų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo aspektu.
Taigi pareiškėjo tiek, kiek nurodyta, ginčytu Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu teisiniu reguliavimu mokslininkų valstybinių pensijų skyrimas ir mokėjimas susietas su atitinkamu mokslinio darbo stažu valstybinėse mokslo ir studijų institucijose ir atitinkamai, pagal jį, į mokslinio darbo stažą, sudarantį prielaidas skirti ir mokėti mokslininkų valstybinę pensiją, nebuvo įskaičiuojamas mokslinio darbo laikas kitose mokslo ir studijų institucijose.
Šios konstitucinės justicijos bylos kontekste Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtindamas tokį pareiškėjo tiek, kiek nurodyta, ginčytą teisinį reguliavimą, be kita ko, siekė visuomeniškai reikšmingų tikslų, susijusių su valstybės pareigos formuoti ir vykdyti tam tikrą mokslo politiką, taip pat aukštojo mokslo politiką, kuri atitiktų viešąjį interesą, visuomenės poreikius, be kita ko, remti valstybines aukštąsias mokyklas, įgyvendinimu.
Tokiu teisiniu reguliavimu įstatymų leidėjas sudarė prielaidas užtikrinti, kad pilietinei visuomenei ir Lietuvos valstybei reikšmingas mokslinis darbas būtų atliekamas valstybinėse mokslo ir studijų institucijose, t. y. tose mokslo ir studijų institucijose, kurias steigia valstybė, siekdama užtikrinti viešąjį interesą, kad valstybėje būtų vykdomi tarptautinio lygio fundamentiniai ir taikomieji moksliniai tyrimai, valstybės, ūkio ar visuomenės plėtrai svarbūs tam tikros krypties ilgalaikiai moksliniai tyrimai, eksperimentinė plėtra.
Taigi Konstitucinis Teismas konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas, siekdamas minėtų visuomeniškai reikšmingų tikslų, kaip antai remti valstybines aukštąsias mokyklas, formuoti ir vykdyti tam tikrą mokslo politiką, taip pat viešąjį interesą atitinkančią aukštojo mokslo politiką, susiedamas mokslininkų valstybinės pensijos skyrimą ir mokėjimą su atitinkamu mokslinio darbo stažu valstybinėse mokslo ir studijų institucijose, savo plačią diskreciją nustatyti mokslininkų valstybinės pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygas įgyvendino pažeisdamas konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo suponuojamus reikalavimus. Todėl pareiškėjo tiek, kiek nurodyta, ginčyta Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas nebuvo pažeistas.
