Kodėl valstybė iki šiol nereglamentuoja, nekontroliuoja ir neprižiūri skolų išieškotojų veiklos?

Skola – spąstai, į kuriuos pakliuvus, jie gali tik susiveržti, bet ir atimti viską – būstą, žemę, tėvynę, gyvybę

Rasita Kraujelytė
Nukentėjusių nuo bankų, antstolių, skolų išieškotojų ir bankroto administratorių iniciatyvinės grupės atstovė

Šiuo sunkiu pasaulinės krizės metu nekontroliuojami antstoliai, skolų išieškotojai, bankroto administratoriai nevaržomi didina Lietuvos žmonių skurdą, nesąžiningai apiplėšia žmones, pelnosi kitų ištikusių nelaimių ir nesėkmių sąskaita, pusvelčiui užvaldo negalinčių apsiginti nekilnojamą turtą.

Skolų problema Lietuvoje ypač gili dėl ilgai trunkančios, nežmogiškos ir teisiškai nereglamentuotos ir nekontroliuojamos skolų išieškojimo sistemos.

Bankai, kreditoriai, antstoliai, bankroto administratoriai, skolų išieškotojai yra ta finansiškai stiprioji pusė, ta žmonių gyvenimus traiškanti sistema, kurios lobistai visokiais būdais įtakoja politikus LR Seime, kad nebūtų priimti įstatymai, kurie aiškiai reglamentuotų tokių asmenų veiklą ir užtikrintų kontrolę bei priežiūrą.

Šiandiena yra tokia, kad teismai, kurie turėtų vykdyti teisingumą, gina ne silpnąją pusę. Pagal silpnosios pusės nusiskundimus, didžioji dauguma teisėjų (vieni dėl didelio darbo krūvio, kiti vadovaudamiesi formuojama bloga praktika, dar kiti asmeniškai ar šeimos nariai turintys įsipareigojimus bankams), nesigilindami į bylos dokumentus ar vadinamasis kreditoriaus reikalavimas teisėtas, kokią sumą iš tikrųjų skolingas žmogus, nereikalauja iš kreditoriaus pagrindžiančių įrodymų, o priima sprendimus, tenkindamas kreditorių reikalavimus.

Akivaizdu, kieno pusėje stovi teismas – juk kreditoriai gali sau leisti pirkti apsukrių, gerai apmokamų advokatų paslaugas. Taigi teismai ima domėn kreditoriaus pasamdyto kvalifikuoto teisininko pareiškimus, atsiliepimus, o ne finansiškai neišgalinčio nusipirkti advokato paslaugų skolininko prašymus, pateikiamus įrodymus ar kitus procesinius dokumentus. Matyt, teismuose (ir ne tik) dabar vadovaujasi tokia praktika – jei biednas, vadinasi, esi durnas, o durną ir bažnyčioj muša.

Žiauru, bet apie susidariusią situaciją Lietuvoje kalba nukentėjusių nuo nesąžiningos veiklos piliečių situacijos ir faktai.

Konkretus pavyzdys – žiniasklaidoje jau ne kartą linksniuota ir Lietuvos vartotojų tarnybos bausta skolų išieškotoja UAB „Gelvora“ (susijungusi su UAB „Seregel“ ir pakeitusi pavadinimą į UAB „GelvoraSergel“) bankroto byloje jau šeštus metus nepateikia juridinę galią turinčių dokumentų, kuriais teismui įrodytų savo reikalavimo teisę ir jo dydį. Viskas vyksta taip, lyg vyktų nebylūs susitarimai, perkant parduodant paskolą: „kaip tyčia“ Utenos apylinkes teismo Molėtų rūmų teisėjas Liudvikas Myško bankroto byloje nereikalauja, o UAB „Gelvora“ nepateikia įrodančio reikalavimo teisę į skolą juridinę galią turinčio dokumento. Nei UAB „Gelvora“, nei AB „Citadele“ bankui „nereikia“ hipoteka įkeisto turto, užtikrinančio banko paskolą, perduoti indosamentu, nei įregistruoti jo Nekilnojamo turto registre. Nors AB „Citadele“ banko (po restruktūrizacijos AS „Reverta“) reikalavimo teisės perleidimo sutartyje aiškiai ir suprantamai parašyta, kad UAB „Gelvora“ sandoris įsigalioja tik registrų centre įregistravus hipoteka perimamą nekilnojamą turtą.

Matyt, ir teisėjas, ir UAB „Gelvora“ žino kitokius teisės aktus, kurių neįvardija, o gal galvoja, kad jiems LR Civilinio proceso kodeksas galioja skirtingai, nes antstolis Robertas Vasiliauskas, sau ramiai iš varžytinių pardavęs įkeistą bankui turtą, ima ir pinigus perveda ne hipotekoje įregistruotam AB „Citadele“ bankui (AS „Reverta“), o UAB „Gelvora“.

Taigi, suinteresuotiems nesąžiningai pasipelnyti yra labai gerai. Ginčyk, žmogau, kiek tik nori, pateiki teismui įrodančius dokumentus, pažeidžiamus teises aktus, imperatyvias normas – o bylą „kaip tyčia“ nagrinėja teisėjas, kuris girdi ir klauso, ką sako stipriosios pusės– UAB „Gelvora“ atstovas, valdybos narys ir kartu advokatas Mindaugas Badaras (valdybos narys iki 2022 vasario mėn.). Pasirodo, teisėjui L. Myško yra „neįveikiama užduotis“ išreikalauti iš tariamo kreditoriaus įrodymus (dokumentus), nors skolininkui bankroto byla iškelta 2018 m. gruodžio mėn. 6 d. , tačiau esminę reikšmę bylai turintys juridinę galią dokumentai iš UAB „Gelvora“ iki šiandien neišreikalauti, kreditorius su reikalavimu ir nemokumo planas byloje nepatvirtinti, o bankroto byla, tariamam kreditoriui neįrodžius kreditorinio reikalavimo teisių, vis dar nenutraukta.

Istorija tokia, kad nors UAB „Gelvora“ nebuvo pateikusi Molėtų teismo rūmams reikalavimo teisių perėmimo sutarties ir jos priedais originalų, kuriuose būtų įrašytas bankrutuojantis asmuo skolininkas bei konkreti jo skolos suma bankui, kurią UAB „Gelvora“ galimai pirko, taip pat įrašyta kreditavimo sutarties data, numeris iš kurios galėjo kilti įsipareigojimas bankrutuojančiam asmeniui, tačiau teisėjas L. Myško labai stengėsi ir, pagal pačios UAB „Gelvora“ surašytus išrašus, 2019 m. vėliau 2020 m. nutartimis patvirtino jos naudai šimtatūkstantines reikalavimo sumas.

Bet Aukštesnės instancijos teismas, sąžiningai išnagrinėjęs bankrutuojančio asmens skundus ir faktines aplinkybes, konstatavo absoliutų procesinio sprendimo negaliojimo pagrindą dėl motyvų nebuvimo (2019 m., vėliau 2020 m. nutartys), minėtas teisėjo L. Myško nutartis panaikino ir abu kartus grąžino bylą nagrinėti iš naujo.

Š. m. kovo mėn. bankroto administratoriui vėl pakartotinai paprašius teisėją L. Myško išreikalauti iš UAB „Gelvora“ juridinę galią turinčius dokumentus pagrindžiančius reikalavimą, UAB „Gelvora“ paprašė teismo pratęsti dokumentų pateikimą iki birželio 9 d. imtinai, O sutapime! Būtent iki birželio 9 dienos, t. y. po birželio 8 dienos, kai Vilniau miesto apylinkės teisme (teisėja Dovilė Baradinskienė) nagrinėjamoje byloje yra ginčijama AB „Citadele“ banko (AS „Reverta“) ir UAB „Gelvora“ reikalavimo teisių perleidimo sutartis, ta pati sutartis, kurios originalo ir jos priedų nepateikia UAB „Gelvora“ skolininko bankroto byloje jau šešti metai.

Suprasdamas svarbą dokumentų, kuriuos UAB „Gelvora“ pateiks arba nepateiks iš viso, skolininkui valstybės skirtas advokatas kreipėsi į teisėją Dovilę Baradinskienę su prašymu atidėti birželio 8 dienos bylos nagrinėjimą, kadangi UAB „Gelvora“ pateikiami dokumentai turi esminę reikšmę byloje, gali apskritai išnykti reikalavimo dalykas ieškinyje, tačiau teisėja advokato prašymo netenkino, neskundžiamoje nutartyje deklaratyviai nurodydama, kad nenustatyta aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą teigti, kad ieškovės atstovo prašyme nurodytos aplinkybės būtų pripažintos svarbia priežastimi, nulemiančia būtinumą atidėti teismo posėdį.

Dar keisčiau, teisėja Dovilė Baradinskienė padarė išvadą, kad skolininko prašomi išreikalauti duomenys, UAB „Gelvora“ 2017-06-22 Gautinų sumų portfelio perleidimo sutartis ir jos priedų originalai, reikalavimo teisių perėmimo/perdavimo aktas nėra susiję su bylos nagrinėjimo dalyku. Tai kaip čia yra? Tą pačią reikalavimo teisių sutartį skolininkas ginčija ieškinyje ir ji nėra susijusi su nagrinėjamu ginčo dalyku?

Ieškinio Vilniaus miesto apylinkės teisme istorija tokia: Skolininkas, matydamas galimą apgaulę dėl tiek dukterinio AB „Citadele“ banko (AS „Reverta“) restruktūrizacijos, tiek dėl jo paskolos pardavimo UAB „Gelvora“, Molėtų teismo bankroto byloje gavęs paskolos perleidimo sutarčių kopijas, kuriose skolininkas ir jo paskolos suma nebuvo įrašyta, 2019 -04-26 d. kreipėsi su ieškiniu į Vilniaus apygardos teismą dėl reikalavimo teisių perleidimo sutarčių ir notaro įrašų pripažinimo negaliojančiais. Tačiau ieškinys kaip „karšta bulvė“ buvo mėtomas, keitėsi teisėjai, pagaliau buvo nuspręsta ir 2020 m. byla nagrinėti perduota Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjai Dovilei Baradinskienei. Tačiau ir čia užburtas ratas – kiek skolininkas prašė teismo išreikalauti, teismas neklauso ir negirdi, taip išeina, kad priimti teisingą ir teisėtą sprendimą jam įrodymų nereikia.

Kyla klausimas, kodėl taip ignoruojami prašymai, ignoruojamos skolininkų pateiktos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai? Yra ne vienas toks atvejis, kai trečiojo asmens, laidavusio už skolininkus, įsipareigojimas bankui perleidžiamas neinformavus įkeisto turto savininko. Kai tik teismo pagalba ir tik tada, kai teismas paskiria baudas kreditorius pateikia reikalavimo perleidimo sutartį. Tai apie kokį teisingumą ir teisėtą gynybą galima kalbėti? Net ir advokatai, ginantys skolininką, ima ir pradeda dirbti banko ar skolų išieškotojų naudai – žinoma, pastarųjų finansinės galimybės kur kas didesnės.

Tai tik keli epizodai, skaičiuojant dešimtis tūkstančių atvejų, kai skolininkas dėl susiklosčiusių nepalankių aplinkybių, paveiktas ekonominių krizių bando atsitiesti, geranoriškai bendradarbiauja su kreditoriumi, siekia atstatyti savo mokumą, tačiau dabartinė skolų išieškojimo įmonių, antstolių veiklos sistema, teisinio šios veiklos reguliavimo, kontrolės ir priežiūros nebuvimas, šališki teisėjų sprendimai leidžia pelnytis negalinčių apsiginti savo teises žmonių – silpnosios pusės sąskaita.

Mūsų Valstybė, pagal statistikos duomenis, Europoje yra prie pirmaujančių savižudybių, depresijų, alkoholį vartojančių skaičiumi valstybių. Ar tai politikams nebėra svarbu? Postringaujama posėdžių metu, „kimbama vieni kitiems į atlapus“ neesminiais klausimais, matyt, taip siekiant įrodyti, kad dirbama dėl visų mūsų gerovės, rinkėjų labui.

O juk tikrai ne to siekėme atkurdami nepriklausomą, demokratišką Lietuvą. Ar apie tokią „laisvę“ – skolos įmonių, antstolių, bankroto administratorių (dabar pavadinus gražiau – nemokumo administratoriais – esmė nepasikeitė) spąstuose voratinkliais apraizgyta ir teismuose teisinių kolizijų supančiotus žmones, emigruojančius iš Lietuvos, galvojome? Gal ir naivu būtų tikėti, bet susitelkę visos valstybės, o ne siaurų asmeninių interesų masteliais, galime tikėtis gerovės savo šaliai, šeimai, žmogui. Dabar žiniasklaidoje pribloškia pateikti skaičiai, kad kas 9 šalies pilietis (šiuose skaičiuose nėra juridinių subjektų) yra spaudžiamas ar turi reikalų su skolų išieškojimo įmonėmis ar antstoliais.

Lietuvoje skolų išieškojimo įmonės dygsta kaip grybai po lietaus. Neseniai, statistikos duomenis, jų buvo virš 50, dabar jau – apie 150. O kodėl nesisteigti, jei veikla nereglamentuojama teisės aktų, nekontroliuojama, nė viena jų savo interneto svetainėse nerašo, kokį atlygį už darbą ims: vieni reklamuojasi, kad „dirba už sėkmės procentą“, kiti tikina, kad tai – greičiausias ir pigiausias būdas atgauti skolas. Ne šiaip sau žmonės juos vadina „išmušinėtojais“. Panašiai prieš 30 metų veikė reketininkais vadinami „verslininkai“ ir tai buvo nusikalstama veikla.
Skolų išieškojimo įmonės ir jų veikla iki šiol nėra reglamentuota jokiu įstatymu, bendrovės remiasi tik Civiliniu kodeksu, įmonės veiklą vykdo be licencijos. Šio įstatymo projektas parengtas dar 2018 metu pavasarį, tačiau jo svarstymas dėl suinteresuotų stipriosios puses asmenų lobavimo Seime strigo jis iki šiol nėra praėjęs visų „procedūrų“.

Skolų išieškojimo bendrovės lengvai gauna klientų duomenis, jų skolų išieškojimo procesus ir, disponuodamos šia informacija bei panaudodami įvairias schemas, spaudimą, siekia užvaldyti didelės vertės pinigines lėšas bei nekilnojamąjį turtą. Be to, su skolų išieškotojais susidūrę žmonės sulaukia ir bauginančių grasinimų.

Lietuva, kaip ir visas pasaulis, išgyvena beprecedentį šoką dėl karo veiksmų. Kasdien visuomenė patiria negrįžtamą moralinę ekonominę, socialinę žalą.

Jau pasiekta kritinė riba, skolos augo karantino metu dėl pandemijos poveikio, pasaulinė energetinė-ekonominė krizė, galinti pereiti į depresiją, vykstančio karo padariniai – infliacija, 20 proc. siekianti bedarbystė dar labiau mažina asmenų mokumą bei priveda iki bankroto ribos, todėl nesumokėtų administracinių baudų, įvairių skolų lavina, tame tarpe bankams, keliauja į antstolių kontoras ir skolų išieškojimo įmones.

Šiuo sunkiu visiems laikotarpiu antstoliai su skolų išieškotojais Lietuvoje nekontroliuojami ir dar labiau finansiškai žlugdo žmonių ir verslo gyvybingumą.

Valstybė – jos institucijos – nekontroliuoja ir neprižiūri, kaip antstoliai, bankroto administratoriai vykdo viešąjį interesą užtikrinančias funkcijas, nors teisiškai jų veikla prilyginta valstybės tarnautojų veiklai.

Antstoliai piktnaudžiauja skolininkų teisiniu neišprusimu. Ypatinga priežiūra ir kontrolė yra reikalinga dabar neprižiūrimiems antstolių vykdomiems varžytinių procesams. Antstolių vykdomas turto išpardavimas aukciono būdu vyksta neskaidriai. Piliečiai neturi galimybių apginti savo teises, tuo tarpu išieškotojų interesą neteisėtais būdais užvaldyti finansiškai pažeidžiamų Lietuvos žmonių turtą visaip gina brangiai apmokamos advokatų kontoros ir advokatai.

Tiek antstolių, tiek bankroto administratorių darbo įkainiai mūsų šalyje nekontroliuojami, Skolų išieškojimo bendrovės paslaugų įkainius nustato „iš lubų“. Šis klausimas buvo keltas aukščiausiu lygiu, buvo žadėta sutramdyti savivales, bet iš esmės šiai dienai niekas nepasikeitė, nei tinkamos kontrolės, nei priežiūros kaip ir kokio dydžio išieškojimus vykdo išieškotojai ir antstoliai nėra.

Ypač didelius antkainius jie užsideda nuo mažų skolos sumų. Nepavyksta pasiekti skaidrumo, antstolių algos viešai nėra skelbiamos, neaišku, kaip vykdoma finansinė apskaita, kokie mokesčiai ir nuo kokių sumų mokami valstybei.

Nei vienas antstolis nedeklaruoja savo atlyginimo viešai, nei viena skolų išieškojimo įmonė savo interneto svetainėse neskelbia, kokį atlygį už darbą ima: vieni reklamuojasi, kad „dirba už sėkmės procentą“, kiti tikina, kad jų paslauga – tai greičiausias ir pigiausias būdas atgauti skolas, kokiais būdais jie tai gali daryti – neaišku, todėl sau žmonės juos vadina „skolų išmušinėtojais“.

Ne kartą oficialiai buvo kreiptasi į ankstesnės kadencijos Teisingumo ministerijos ministrus, deja, gavome atsakymą, kad ministerija antstolių veiklos nekontroliuoja ir jų neatestuoja.

Valstybė iki šiol nereglamentuoja, nekontroliuoja ir neprižiūri skolų išieškotojų veiklos

Skolų išieškotojų veikla iki šiol nėra reglamentuota teisės aktų, subjektai užsiima nesąžininga komercine veikla, dirba be licencijų. Įžūliai nepaisoma Lietuvos įstatymų, taip pat nevykdoma ES Tarybos direktyvos 2014/17 dėl vartojimo kredito sutarčių dėl gyvenamosios paskirties turto (iš dalies pakeistos direktyvos 2008/48/EB ir 2013/36/ES bei Reglamento (ES) Nr. 1093/2010) nuostatų. Šios nuostatos turėjo būti perkeltos į nacionalinę teisę iki 2016 m. Iki šiandien tai dar nėra padaryta.

Lietuvos Respublikos finansinių paslaugų įstatyme (FPĮ) yra nurodyta, kad veikla, kurią atlieka skolų išieškojimo bendrovė išieškodama kredito skolas, atsiradusias pagal sutartį su pirminiu kreditoriumi, yra finansinė paslauga. Taip pat Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatyme (FĮĮ) skolinimas aiškinamas kaip pinigų sumos perdavimas pagal paskolos ar kreditavimo sutartį bei piniginio reikalavimo, kylančio iš neatšaukiamo įsipareigojimo mokėti pirkimas (FĮĮ 2 str. 38 d.).

Skolinimas (įskaitant hipotekines paskolas) yra finansinė paslauga (FĮĮ 3 str, 1 d. 2 punk.), pagal FĮĮ 3 str. 2 ir 3 dalių nuostatas, be licencijos draudžiama teikti licencines finansines paslaugas. Apie asmenims išduotas licencijas turi būti skelbiama Lietuvos banko interneto svetainėje: http://www.lb.lt/lt/frd-licencijos/view_license?id=291).

Pagal Lietuvos Respublikos su nekilnojamuoju turtu susijusio kredito įstatymo 33 str. 1 dalį, kredito davėjas turi teisę perleisti teises ir pareigas pagal su kredito gavėjais sudarytas galiojančias kredito sutartis tik į viešąjį kredito davėjų sąrašą įrašytam asmeniui. Asmenys, perkantys reikalavimo teisę, užsiimantys banko kreditų išieškojimo veikla šiandien nėra įrašyti į Lietuvos banko viešųjų kredito davėjų sąrašą.

Tokiu būdu, esant nereglamentuotam, nekontroliuojam ir neprižiūrimam skolų išieškotojų sektoriui, atsirado daug ką nustebinęs atvejis – kai net penkiolika kartų teistas nusikaltėlis, būdamas Pravieniškėse esančioje Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, įkūrė teisinių paslaugų ir skolų išieškojimo bendrovę „Turtuvos grupė“ ir net keletą metų vadovavo atlikdamas bausmę, sudarinėjo neteisėtas sutartis, bendrovė buvo net reklamuota įvairiose žiniasklaidos priemonėse.

Dar vienas teisinis kazusas – Registrų centro pažymoje nurodoma informacija, kad skolų išieškotojų veikla yra teisinė veikla (Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius 69.10). Tačiau į šią klasę įeina: teisinis atstovavimas vienos šalies interesams ginčuose su kita šalimi teisme ar kitose ginčus nagrinėjančiose institucijose, dalyvaujant ar prižiūrint advokatūros nariams; konsultacijos ir atstovavimas civilinėse bylose; konsultacijos ir atstovavimas baudžiamosiose bylose; konsultacijos ir atstovavimas darbo ginčuose; bendrieji patarimai ir konsultacijos, rengimas teisinių dokumentų; steigimo dokumentų: partnerystės sutarčių ar kitokių panašių, susijusių su bendrovių steigimu; dokumentų, patentų ir autorių teisių; aktų, testamentų, įgaliojimų ir kt. okumentų; kita notarų, civilinės teisės notarų, antstolių, arbitrų, teismo ekspertų ir trečiųjų teismo teisėjų veikla. Skolų išieškojimo veikla čia nepatenka.

Pagal Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių Išieškojimo agentūrų ir kredito biurų veikla patenka į klasę(82.91). Į ją įeina:- išmokų pagal išieškojimus rinkimo ir surinktų pinigų pervedimo klientams paslaugų, tokių kaip pinigų pagal vekselius ar skolų išieškojimo paslaugos, veikla. Į šią veiklą niekaip nepatenka reikalavimo teisių pirkimo veikla kaip komercinė veikla. Tokios įmonės neatlieka paslaugos. Jos sudaro pirkimo pardavimo sutartį, perka reikalavimo teisę sau, vykdydami išieškojimo veikas.

Pastebėtina, kad 2020 m. pabaigoje Lietuvoje buvo 95 antstolių kontoros, jose dirbo 115 antstolių; 141 bankroto administratorius ir apie 150 skolų išieškotojų. Visuomenei nesuprantama, kodėl dabar skola parduodama pasipelnymo tikslams privačiam trečiam asmeniui? Trečiasis asmuo atsiranda, nors pagrindinėje sutartyje tarp kreditoriaus ir skolininko jo nėra.

Akivaizdu, kad šiuo metu Lietuvoje skurdas ir socialinė atskirtis grėsmingai didėja ir didės, visa šalis gali ateiti prie nemokumo ribos, todėl reikalinga politinė valia suvaldyti šį procesą, t.y.:

1.Lietuvos Respublikos teritorijoje, kol stabilizuosis ekonominė padėtis, būtina sustabdyti antstolių, antstolių kontorų ir skolų išieškotojų veiklą bei stabdyti bankrotų procedūras.
2.Priimti racionalų politinį sprendimą ir asmenų nemokumo administravimo teisę (antstolių, skolų išieškotojų, nemokumo administratorių) perduoti valstybinei institucijai. Šio proceso sklandesniam įgyvendinimui būtina sudaryti tarpinstitucinę darbo grupę, į kurią įeitų ir socialiniai partneriai.