Kibernetinis nusikalstamumas yra tai, kas neišvengiama informacijų technologijų amžiuje. Tačiau stebėtina, jog ši problema vis dar nesulaukia pakankamo visuomenės ir politikų dėmesio. Kibernetinis nusikalstamumas jau seniai peržengė mūsų vis dar įsivaizduojamas ribas – tai nebėra vien betikslis programinės įrangos užkrėtimas, kuriuo užsiima neturintys ką veikti piktadariai. Šiandien ši kriminalinės veiklos sritis vis dažniau priklauso organizuotam nusikalstamumui. Maža to, pasirodo, jog šioms kibernetinėms gaujoms pažaboti praktiškai nėra jokios pritaikytos įstatyminės bazės.
Interneto pasaulis vis dar plečiasi kosminiais greičiais – kiekvieną sekundę pasaulyje atsiranda 8 nauji vartotojai. Šiuo metu skaičiuojama, jog yra sukurta 250 000 skirtingų virusų, kurie gali pridaryti įvairios žalos. Tai ne tik programinės įrangos sugadinimas ir dokumentų naikinimas, tačiau ir svarbios informacijos vogimas bei dar viena populiarėjanti virusinės veiklos sritis – asmens stebėjimas ir filmavimas per kameras. Nedaugelis žmonių žino, jog virusai yra pajėgūs įjungti jų skaitmenines kameras esančias nešiojamuose kompiuteriuose. Ypač nemalonios pasekmės lauktų, jei priešais kompiuterį asmuo veikia ką nors galinčio kompromituoti arba paversti jį pajuokos objektu. Todėl patariama nenaudojant kameros užklijuoti jos objektyvą lipnaus popieriaus skiaute.
Tačiau net ir žinodami, kokie įvairūs ir galingi yra virusai žmonės jaučiasi pernelyg saugūs. Vis dar gajus mitas – virusais naršymo metu galima apsikrėsti tik lankant pornografijos puslapius. Iš tiesų, kiekvieną dieną infekuojama 30 000 puslapių. Ir net 80 proc. jų yra paprasti smulkaus verslo puslapiai.
Kiti mano, jog virusais apsikrečia tik kvailiai, kurie atidarinėja įtartinus nepažįstamųjų atsiųstus failus arba patiki tokio laiškais kaip: „Sveiki, jūs ką tik laimėjot milijoną dolerių“. Tačiau esama ir daugiau būdų užkrėsti jūsų ar įmonės kompiuterius. Kibernetinį nusikalstamumą bandantis pažaboti Džeimsas Lyne įspėja: „Neleiskite į savo kompiuterius kišti USB jungčių“. Vienas iš naujų nusikaltimų būdų – iš gatvės į biurą ateina nepažįstamas asmuo gailiai prašydamas atspausdinti savo CV, kurį jis neva apipylė gerdamas kavą. Praeivio pagailinti darbuotoja nieko neįtaria ir įkiša USB į savo kompiuterį, tuo metu per kelias akimirkas sukuriama jungtis tarp jos ir nusikaltėlio kompiuterio. Tačiau apie tai darbuotojai gali dar ilgai nežinoti, kol nebus pavogta tikrai svarbios informacijos.
Esama įvairių gudrybių kaip nuo antivirusinės sistemos paslėpti tokią „infekciją“. Paprastai per prieigą iškrečiamas koks nors bjaurus pokštas, tuomet pradedama kovoti su šiuo virusu ir jis neva pašalinamas, nors tikrasis virusas yra paslėptas ir sėkmingai lieka sistemoje.
Džeimsas Lyne taip pat prašo atkreipti dėmesį į nuotraukas, dedamas į socialinius tinklapius. Pasirodo, jog išmanieji telefonai padarydami nuotraukas tarp metaduomenų išsaugo ir GPS duomenis, tai yra koordinatės, kur buvo daryta nuotrauka. Taigi talpindami nuotraukas mes tam tikra prasme talpiname ir hakeriui lengvai prieinamą namų adresą. Asmeninis Džeimso Lyne tyrimas parodė, jog net 60 proc. nuotraukų socialiniuose tinkluose turi nuorodas su adresais, todėl šiuos žmones sekti ypač lengva.
Atsargiau patariama elgtis ir belaidžiais ryšiais prisijungiant prie kitų skaitmeninių prietaisų. Pasirodo, jog tuo metu savaime vyksta duomenų pumpavimas ir nurašomi internetiniai puslapiai, kuriuose žmogus lankėsi pastaruoju metu.
Kaip jau minėta, kibernetinis nusikalstamumas nebėra chuliganiškai nusiteikusių paauglių reikalas. Nusikaltėliai tampa ypač profesionalūs ir buriasi į grupes, kuriose kiekvienas yra siauresnės srities specialistas. Sėkmingi nusikaltėliai taikosi aukštai ir iš savo veiklos užsidirba milijonus. Maža to, viešoje erdvėje padedama ir pradedantiesiems nusikaltėliams. Pavyzdžiui, atsirado puslapis, kuriame galima pasitikrinti savo sukurto viruso galimybes.
Kodėl kibernetinis nusikalstamumas taip greitai plečiasi? Dar viena priežastis, jog vis gerėja informacijos technologijų švietimas ir specialistų parengimas. Vis daugiau asmenų žino ne tik kaip naudotis programine įranga, tačiau ir kaip ji veikia. Natūralu, jog kartu daugėja žmonių, kurie yra pajėgūs piktnaudžiauti savo žiniomis ir gebėjimais.
Kibernetinius nusikaltelius sekantis Džeimsas Lyne yra bendravęs ne su vienu iš jų, kuris iš savo veiklos užsidirbo milijonus. Paradoksalu, tačiau šis bendravimas dažniausiai būdavo asmeniškas, o ne tardymo iziolatoriuje. Pasirodo, jog daugelis stambiųjų kibernetinių nusikaltelių tebėra laisvėje. Priežastis paprasta – jiems sutramdyti nepakanka įstatyminės bazės.
Kibernetinis nusikalstamumas yra tarptautinė veikla peržengianti valstybių sienas. Tačiau šią veiklą reglamentuoja nacionaliniai įstatymai, todėl tyrėjams pritrūksta galių inkriminuoti kitose valstybėse veikiančius asmenis. Pavyzdžiui, Rusijoje veikia viena gauja. Džeimsas Lyne ir jo kolegos tais pačiais kibernetinio sekimo metodais sugebėjo surasti šiuos vyrukus, matyti jų ir jų šeimos švenčių nuotraukas, tačiau ne įgyvendinti teisingumą. Kol kas niekas kitas, tik pats asmuo gali geriausiai apsaugoti save nuo nemalonumų.
