Šitokia mintis peršasi iš vakarykščio 2012 06 25 teismo posėdžio. Praėjus bemaž 5 ilgiausio vilkinimo ir bandymo išmesti į šiukšlių dėžę metams, 16.52 ha žemės grąžinimo byla Rokų kaime, Kauno rajone pagaliau pradėta nagrinėti iš esmės.
Apie bylos begalinį vilkinimą ir teisėjų Rūtos Palubinskaitės, Evaldo Burzdiko, Aušros Baubienės elgesį ir, mano manymu, jų grubiausius LR Civilinio proceso kodekso pažeidinėjimus jau rašiau KK 2012 m. Nr. 5, 6, 7, todėl skaitytojų nevarginsiu, tik priminsiu, kad mano senelio Jono Baronaičio žemė, esanti vos 300 m nuo Kauno miesto ribos, be jokio teisinio pagrindo buvo išskaidyta pusės hektaro sklypeliais ir išdalinta sovietmečio atsikėlėliams, tarp kurių buvo netgi užsienio valstybių (!) piliečių.
Į bylą grubiai buvo įsikišęs ir naujasis Kauno apygardos teismo pirmininkas Nerijus Meilutis, kuris vos po trijų savaičių darbo savosiose pareigose 2012 09 09 priėmė neteisėtą sprendimą, „avansu“ pritaikydamas tik nuo 2012 10 01 įsigaliojusią LR Civilinio proceso kodekso pataisą, jos visiškai nenurodęs. Jis ne tik už teisėjos A. Baubienės nušalinimo pareiškimą mano atstovę šioje byloje dukrą teisininkę Kristiną nubaudė 1 000 Lt bauda, bet ir po to, pamindamas pamatinius teisės principus, pats (!) svarstė dukros apeliaciją dėl savo paties (!) skirtos neteisėtos baudos ir ją atmetė.
Apie kryžiaus kelius, bandant bent kiek sudrausminti ir nubausti LR CPK grubiai pažeidinėjusius Kauno apygardos teismo teisėjus ir patį teismo pirmininką N. Meilutį, irgi tose KK publikacijose rašiau, parodydamas ne tik Teisėjų etikos ir drausmės komisijos, bet ir visų teisėjų savivaldos institucijų, netgi Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos „monolitinę“ vienybę, prasižengėlius atleidžiant nuo drausminės atsakomybės.
Ieškovo prašymai atmesti, atsakovų – priimti
Naujasis teisėjas Raimondas Buzelis posėdžio pradžioje ieškovo atstovės pareikštus 9 prašymus atmetė, o atsakovų 2 prašymus priėmė.
Iš visų atmestų prašymų visiškai nereikšmingu ir nesvarbiu bylos nagrinėjimui R. Bubelis pripažino kelis kartus kartojamą prašymą iš LR Teisingumo ministerijos Kalėjimų departamento pagaliau išreikalauti pažymą apie vieno iš atsakovų įkalinimą, dėl kurio jis iš viso prarado teisę į bet kokį žemės sklypą, o taip pat ir į bet kokias privilegijas – o dokumentai ir rodo, jog šis buvęs Rusijos pilietis asmeninio naudojimo žemės turėjo „apvalų nulį“. Taip pat teisėjui visiškai nesvarbus atrodė prašymas iš kaimyninio rajono savivaldybės išreikalauti to buvusio įkalintojo žemės grąžinimo bylą, dėl kurios šis atsakovo prarado teisę į bet kokią žemę Rokų kaime.
Lygiai taip pat nereikšmingas atrodė ir prašymas gauti pažymą iš Kalėjimų departamento apie to buvusio įkalinto atsakovo žento ir dar vieno atsakovo irgi galimą teistumą, dėl ko ir žentas, ir dar vienas atsakovas prarado teisę į žemės sklypus.
Teisėjui R. Bubeliui nesvarbus pasirodė ir prašymas išreikalauti visų 6 neteisėtai J. Baronaičio žemėje ir netgi mano tėvų namų valdoje esančių atsakovų pastatų dokumentacijos bylas, – nuo statybos leidimo išdavimo ir detaliųjų planų patvirtinimo ligi pastatų įregistravimo, – kadangi teismui pristatomose pažymose pastebėti galimo klastojimo požymiai.
Nesvarbus atrodė ir prašymas iškviesti apklausai teismo posėdžio metu tuo metu už žemės reformos darbus buvusius atsakingus žemėtvarkos pareigūnus, nes kaip parodė praėjusieji parengiamieji ir dabartinis posėdis, Nacionalinės žemės tarnybos ir Kauno rajono savivaldybės atstovės įstatymų ir teisės aktų pažeidimo bei dokumentų galimo klastojimo atvejų paaiškinti nesugeba – teismui pristatytas neaiškios kilmės raštas, kuris vadinasi „sprendimo išrašas“, yra nepasirašytas, o originalo, kaip paaiškino Nacionalinės žemės tarnybos atstovė, – nėra. Kodėl Kauno apskrities archyvas yra aiškiai nurodęs, jog tokio originalo niekada ir nebuvo, valdžios atstovė nemokėjo paaiškinti.
Bereikalingas teisėjui R. Bubeliui atrodė ir prašymas prie bylos prijungti 2012 06 22 padarytas kokybiškas skaitmenines CD esančias nuotraukas, parodančias, kad J. Baronaičio žemėje esanti neteisėtai parduota žemė nedovanotinai apleista, nenaudojama, apžėlusi aukšta žole, piktžolėmis ir krūmais, ir skirta visiškai ne žemės ūkiui, o galimam pasipelnymui ateityje.
Nesvarbus ir todėl atmestinas pasirodė ir į bylą ieškovo teikimu įtrauktų trečiųjų asmenų – mano žuvusio brolio dukters ir sūnaus – prašymas bei jame dar prieš 8 mėnesius išdėstyti reikalavimai. Priminsiu, kad pagal LR CPK, šį prašymą ir jame esančius reikalavimus teismas privalėjo išspręsti per 3 dienas, tuo tarpu nuo 2011 m. lapkričio mėn. praėjo jau 8 mėnesiai.
Pagaliau, teisėjas R. Buzelis, grubiausiai pažeisdamas LR CPK 62 str. 2 d., prašymo sudaryti šios sudėtingos ir didelės apimties bylos, kurios vienas teisėjas akivaizdžiai išspręsti nepajėgus, nagrinėjimui teisėjų kolegiją, net neperdavė Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkui A. Rudzinskui arba teismo pirmininkui N. Meilučiui.
Į bene 3 kartus atstovės kartojamą prašymą išdėstyti šio reikalavimo atmetimo motyvus, R. Buzelis pareiškė, kad jis prašymo sudaryti teisėjų kolegiją, kas plačiai taikoma sudėtingų bylų nagrinėjimui, aniems pareigūnams net „nenunešė“, nors pagal LR CPK 62 str. 2 d. ne R. Buzelio, o būtent minėtų Kauno apygardos teismo pareigūnų kompetencijoje buvo teisėjų kolegijos sudarymo klausimo sprendimas. Pats R.Buzelis tokios teisės – spręsti, ar tikslinga sudaryti teisėjų kolegiją – iš viso neturi.
Atmetęs visus 9 ieškovo atstovės, R. Buzelis patenkino 2 atsakovų prašymus, tarpe kurių – jau gerai žinomos pažymos iš LR Migracijos departamento prijungimas prie bylos, kurią atsakovų advokatė teismui, nuolat kaltindama ieškovą „vilkinimu“, nešė lygiai 3 metus – 2009 metais dėl šių pažymų paprašė atidėti posėdį.
Kuo teismas domėjosi ir kuo nesidomėjo
Posėdžio metu teisėjas manęs net kelis kartus teiravosi gyvenamosios vietos, vis klausinėjo, ar aš gyvenu Rokų kaime? Po pakartotinų paaiškinimų, jog esu vilnietis, o Rokų kaime – tik mano tėviškės sodyba, R. Buzelis prašė nurodyti, kiek dienų aš būnu Vilniuje, kiek – Rokuose (?), į ką atsakiau, kad niekados apie tai net nesusimąsčiau, todėl ir nurodyti negaliu.
Teisėją R. Buzelį dar domino, ar aš pažįstu atsakovus (jų yra apie 30 asmenų), į ką atsakiau, kad kai kuriuos pažįstu nuo vaikystės, kai kuriuos – kaip tėvų kaimynus, o kai kuriuos iš viso matau pirmą kartą.
Vykdant dar 2008 05 12 Lietuvos Apeliacinio teismo nutarties reikalavimą, pagal kurią buvo būtina teismo posėdyje įrodyti mano tėvo teisių į atkuriamąją žemę paveldėjimo po mano motinos mirties faktą, atsakiau į teisėjo pateiktus klausimus apie tėvų gyvenamąją vietą, adresą, mirties datas. Pradėjus paveldėjimo įrodinėjimą, mano pateikti duomenys apie tėvo vedamą ūkį R. Buzelio nesudomino, jis pradėjo teirautis jau kitų klausimų. Liko mano nepateikti svarbūs duomenys, dėl ko gali iškilti paveldėjimo įrodinėjimo pilnumo klausimas.
Teisėją nedomino iškilęs ir bene svarbiausias – asmeninių ūkių skyrimo teisinio pagrindo klausimas. Į pakartotinus atstovės, mano advokatų ir mano paties prašymus Kauno rajono savivaldybės atstovei nurodyti bylos tomą ir lapą, kuriame būtų pateiktas visuose asmeninių ūkių skyrimo bylų išrašuose nurodytas Rokų apylinkės tarybos 1994 m. gegužės 13 d. tariamo posėdžio menamas sprendimas, ši atstovė nurodydavo tik to posėdžio tariamo sprendimo išrašą, kurio tarybos pirmininkas nepasirašęs, o jį pasirašęs galimai šį išrašą suklastojęs asmuo. Nesudomino teisėjo ir tai, kad byloje yra Kauno apskrities archyvo oficiali pažyma, jog Rokų apylinkės tarybos archyvinėje byloje jokių duomenų apie atsakovų minimo posėdžio sprendimą nėra.
Nors Kauno rajono savivaldybės atstovė apie galimą Rokų apylinkės tarybos sprendimo išrašo suklastojimą aiškinosi sumišusi, tačiau teisėjas R. Buzelis, skirtingai nei klausinėjant apie kitus atvejus bei aplinkybes, – kur jis būdavo aktyvus, ragindavo abi puses elgtis korektiškai, atsakinėti tiksliai, – į šią itin svarbią apklausą visiškai nesikišo, ją stebėjo tarsi iš šalies. Kitų klausimų ir atsakymų galima būtų net ir neaprašinėti, jų didelė dalis tiesiogiai su pagrindiniu ieškinio reikalavimu – įvykdyti dar 2001 m. lapkričio 20 d. Kauno apskrities viršininko įsakymą ir atkurti žemės nuosavybę natūra – nesisiejo, tačiau keletas iš jų įstrigo, kadangi teisėjas R. Buzelis juos greičiausiai irgi laikė svarbiais ir reikšmingais bylos nagrinėjimui, nes klausinėtojų nė kiek nevaržė.
Nevaržė teisėjas atsakovų, kurie reikalavo paaiškinti, kokios statybos prieš 20 metų (!) vyko Rokuose, kada aš apie statybas Rokų kaime sužinojau (?), į ką aš kelis kartus turėjau atsakyti, kad gyvendamas Vilniuje, negalėjau ir neprivalėjau žinoti ir juo labiau atsiminti, kas prieš tiek metų vyko mano gimtajame kaime.
Tačiau labiausiai įstrigo vienos atsakovės – garbingo amžiaus moters, kurią mačiau pirmą kartą, klausimas – ar aš mačiau J. Baronaičio žemėje jos besiganančias karves?
Atvirai sakant, iš juoko vos neprunkštelėjau – mane, profesorių, habilituotą daktarą, ši garbingo amžiaus moteriškė palaikė kažkokiu buvusio Rokų kolūkio kerdžium, apeinančiu kaimo laukus ir greičiausiai tebeganančiu jos karves!
Tačiau pamatęs, kaip iš karto įsitempė visi atsakovai, kaip jie sukluso ir pastebėjęs, jog šį keistą klausimą moteriškė išpoškino kaip gerai išmoktą eilėraštį, iš karto sumečiau, kad čia slypi kažkokia klasta ir atsakiau rimtai. Pasakiau, kad J. Baronaičio žemė yra labai plati, todėl atsakovės sklypo vietos aš nežinau, tačiau pamenu, kad tokia pavarde yra unikalus asmeninio sklypo numeris, tad jos besiganančių karvių tikrai nemačiau.
Po posėdžio klausiu savo teisininkų, ką reiškia šis keistas klausimas – ką jis slepia?
– Kai atsakovai neturi jokių argumentų, griebiamasi „karvių“ – ar ieškovas matė besiganančias karves?
– O kas iš to, kad sakysim matė, – nustembu, – kaip tai siejasi su žemės grąžinimu?
– Yra daug pralaimėtų bylų, kur ieškovas „matė“ karves, todėl teismai surašė nutartis, jog jis „pripažino“ atsakovo teisę ir į neteisėtai parduotą žemės ūkio sklypą.
– O jei jis tas „karves“ puolė vaikyti, – teiraujuosi, – kas tada?
– Baudžiamoji byla, – paaiškina teisininkai, – kėsinimasis į svetimą turtą!
– Vadinasi, „karvės“ yra rimtas reikalas, – pritariu ir apsidžiaugiu, kad jokių „karvių“ akyse neregėjau.
P. S. Šiandien nuo pat ryto į žolėmis apžėlusius ir krūmais apaugusius J. Baronaičio laukus atbirbė „plieno žirgelis“ – Belarus traktorius, dalį laukų nupjovė.
Išaugę krūmai dar geriau matosi. Nufotografavau. Ką gali žinoti – gal prireiks.
Jokių „karvių“ – nė kvapo. Matyt, parvedė į tvartą.
Juk neseniai, tarsi burtų lazdele mostelėjus, vienas atsakovų nelegalus ir ligi 2012 04 11 turėjęs būti nugriautas namas, staiga, remiantis registravimo dokumentų „nežymiais pataisymais“ „pavirto“ ūkiniu pastatu.
Dabar ten virtuvėje, vonioje ar salone galima legaliai laikyti ir karves.
Beje, šiandien bent iš vieno Lietuvos teismo atskriejo gera žinia: priešingai, nei Kauno apygardos teisme, kur 5 metus vienas po kito besikeičiantys teisėjai negali išreikalauti pagrindinių dokumentų, galimai nelegalios statybos bylą nagrinėjusi labai kruopšti Panevėžio apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, išsireikalavusi visus įmanomus dokumentus, mano skundą dėl per 3 metus nuolat „augusio“ buvusių mano minėtų Rusijos piliečių ūkinio pastato (2009 m. jo aukštis pagal teismų nutartis ir „ekspertų išvadas“ buvo 4, 9 m., 2010 – 7, 7 m., 2011 m. jau 8, 9 m.) patenkino.
Romualdas Apanavičius
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius
