Lietuvos Apeliacinio Teismo paprašytas duoti parodymus apie tai, ką mano apie Medininkų žudynių bylos perkvalifikavimą iš nužudymo į nusikaltimą žmoniškumui, Konstantinas Nikulinas perskaitė šį pareiškimą:
„Gerbiamas Pirmininke ir Gerbiamieji teismo kolegijos nariai, remdamasis 2015 05 07 d. Jūsų pasiūlymu duoti parodymus byloje ir pagal naujai man pareikštąjį kaltinimą, atkreipiu Jūsų dėmesį ir pareiškiu:
1) Nusikaltimo (Lietuvos BK 129 str.), dėl kurio 2011 05 11 Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu esu nepagrįstai ir neteisėtai nuteistas laisvės atėmimo bausme iki gyvos galvos, nedariau, nepadariau ir nebuvau šio nusikaltimo liudytoju. Dėl to Lietuvos pareigūnų nužudymo aplinkybės , o taip pat ir šio nusikaltimo kaltininkai man nėra žinomi;
2) Šioje byloje pačios Lietuvos generalinės prokuratūros prašymo pagrindu (2003 m. gegužės mėn.) buvo nustatytas ir teismine tvarka patvirtintas mano alibi faktas;
3) Kaltinimo žmogžudyste senaties terminai kaip 1991 m. Lietuvos BK 105 str., taip ir 2003 m. Lietuvos BK 129 str. pagrindais pilnai išseko ir pasibaigė, kas yra neginčytinu pagrindu nutraukti mano atžvilgiu baudžiamąjį persekiojimą ir procesą, o tuo pačiu yra pagrindu paleisti mane iš suėmimo;
4) Nusikaltimas, dėl kurio esu nepagrįstai ir neteisėtai apkaltintas bei nuteistas pagal Lietuvos BK 129 str., nuosprendyje kvalifikuotas grubiausiai pažeidžiant visus Lietuvos baudžiamojo įstatymo principus ir tarptautinės teisės Žmogaus teisių apsaugos srityje pamatinius principus, t.y. ne pagal 1991 m. Lietuvos BK 105 str., o pagal 2003 m. Lietuvos BK 129 str.;
5) Nusikaltimo žmoniškumui redakcija 100-ajme straipsnyje pakeista ir naujai suformuluota 2011 m. pavasaryje, kas taip pat akivaizdžiai pažeidžia visus Lietuvos baudžiamųjų įstatymų (ir jų leidybos), bei kitų teisės aktų, į kuriuos ne kartą raštiškai prašiau atkreipti dėmesį pagrindus, tačiau iki šiol nesu sulaukęs iš Jūsų jokio atsakymo;
6) Kaip Jums žinoma, Latvijos generalinė prokuratūra nedavė Lietuvos generalinei prokuratūrai ir Jūsų teismui privalomai būtino leidimo apkaltinti mane nusikaltimu žmogiškumui pagal 2011 m. Lietuvos BK 100 str. toje apimtyje bei ribose, kurios yra išdėstytos Lietuvos generalinės prokuratūros apeliaciniame skunde, įtraukiant neegzistuojančius ir neegzistavusius- prasimanytus nusikaltimus Latvijos teritorijoje ir nepatenkančius į Lietuvos Respublikos jurisdikciją, taip pat atsižvelgiant į faktą, kad už savo veiksmus Latvijos Respublikos teritorijoje, tarnybos eiliniu milicininku Rygos OMON’e metu, buvau nuteistas Latvijos teismo ir pilnai atlikau man skirtąją bausmę. Dėl šios priežasties bandymai surinkti įrodymus, pažeidžiant Latvijos generalinės prokuratūros leidimą, visumoje pilnai pažeidžia dvigubo nebaudimo už tą patį nusikaltimą, objektyvumo, naujojo kaltinimo faktinio pagrįstumo ir apeliacinio proceso teisingumo principus;
7) Susipažinęs su man naujai pareikštuoju kaltinimu dėl nusikaltimų žmoniškumui pagal 2011 m. Lietuvos BK 100 str., visiškai neatlikus šio nusikaltimo ikiteisminio tyrimo, su visa atsakomybe Gerbiamam teismui kategoriškai pareiškiu apie tai, kad nusikaltimų žmoniškumui, kaip ir nužudymo aš nevykdžiau ir nepadariau, ir nebuvau tokio nusikaltimo liudytoju, todėl jo aplinkybės man nežinomos.
Tačiau, iš pagarbos teismui, galiu paaiškinti sekančiai, o būtent:
1) Aš niekada nedalyvavau kokioje nors „Česlov’o Mlynnik’o suburtoje organizuotoje nusikalstamoje grupėje” ir byloje šio kaltinimo teiginio įrodymų nėra;
2) Aš niekada nesudariau ir nebuvau „nusikalstamame suokalbyje (susitarime) su Česlovu Mlynniku, Andrejumi Laktionovu ir Aleksandru Ryžovu”, šitokio teiginio įrodymų bylos medžiagoje taip pat nėra;
3) 1991 07 30-31 d. aš kartu su A. Laktionovu, ir A. Ryžovu, o taip pat su I. Gorbaniu, V. Michailovu ir V. Barykinu buvome Vilniaus OMON’o bazės teritorijoje ir nebuvome išvykę už jos ribų iki pat išvykstant į Rygą, kas įrodyta byloje esančiais įrodymais;
4) Dėl šios priežasties nei aš, nei kiti, kaltinime nurodyti, asmenys nedalyvavome pasienio ir muitinės praleidimo kontrolės posto „Medininkai-1” užpuolime, nežudėme ir nenužudėme Lietuvos policijos ir muitinės pareigūnų, bei nesikėsinome į gerb. p. Tomo Šerno gyvybę ir sveikatą, nes visi išvardinti kaltinamieji tuo metu fiziškai buvome Vilniaus mieste, t.y. visiškai kitoje vietoje;
5) Aš, kaip ir visi, kiti išvardintieji asmenys, niekada nesu gavęs ir negirdėjau „Česlovo Mlynniko įsakymo Medininkų muitinės poste nužudyti Lietuvos Respublikos valstybės tarnautojus”, šitokio naujai pareikštojo kaltinimo, kaip ir 2011 05 11 nuosprendžio, teiginio įrodymų bylos medžiagoje nėra;
6) Dėl viso to, kas išdėstyta aukščiau, aš niekada nedaviau „sutikimo” ir negalėjau sutikti su tokio pobūdžio „įsakymo vykdymu”, o juolab kai to visiškai nebuvo. Derėtų atkreipti dėmesį, kad šitokio „įsakymo” būvimas, jo turinys bei tokį „įsakymą” tariamai davęs asmuo bylos medžiagoje esančiais duomenimis neįrodyti ir išvis nenustatyti;
7) Remiantis aukščiau išdėstytu, 2011 05 11 nuosprendyje ir 2011 05 30 prokuratūros apeliaciniame skunde naujai išdėstytame kaltinime nurodytos posto užpuolimo aplinkybės ir Lietuvos muitinės pareigūnų nužudymo mechanizmas nesudaro ir nesuteikia pagrindo apkaltinti mane, o tuo pačiu apkaltinti ir kitus, išvardintus asmenis, dėl to, kad nusikaltimo metu mes fiziškai buvome kitoje vietoje;
8) Aš, o taip pat ir kiti, kaltinime išvardinti asmenys niekada nesame gavę jokių nurodymų arba įsakymų „jėga nuversti teisėtas Latvijos ir Lietuvos vyriausybes, grąžinti Lietuvą ir Latviją į TSRS sudėtį”, o taip pat „dideliu mastu ir sistemingai užpuldinėti tarnybines pareigas vykdančius Lietuvos ir Latvijos valdžios atstovus”, o taip pat „kitus Lietuvos ir Latvijos valstybėms lojalius civilius asmenis”, o taip pat „žudyti” išvardintus asmenis. Šitokio pobūdžio prokuratūros prasimanymų įrodymų bylos medžiagoje nėra ir apeliacinio proceso metu nebuvo gauta;
9) Asmeniškai man iki šiol nėra žinomi „TSRS komunistų partijos ir vyriausybės politikos” esmė, turinys ir prasmė. Asmeniškai aš niekada nebuvau TSKP eilėse, o taip pat niekada nebuvau Latvijos arba Lietuvos kompartijų nariu. Dėl šios priežasties man iki šiol absoliučiai nežinoma šių partijų turinio esmė ir prasmė. Bylos medžiagoje nėra įrodymų, tvirtinančių atvirkščiai;
10) Tarnybos Rygos OMONe metu niekada neteko iš ko nors girdėti apie „nuosavą Rygos OMON politiką”, nes TSRS VRM Vidaus kariuomenės 42-osios divizijos Rygos Ypatingosios paskirties milicijos būrys buvo kariniu padaliniu, o ne politikierių minia. Įrodymų, tvirtinančių priešingai, bylos medžiagoje nėra;
11) Apie „TSRS VRM politikos” esmę ir prasmę, kaip ir tai kuo grindžiamas naujas kaltinimas, tvirtinantis apie ketinimus paremti žmoniškumui priešingą politiką ir jai talkinti, man iki šiol nėra žinoma.
8) Tokiu būdu naujai pareikštasis kaltinimas dėl nusikaltimų žmoniškumui pagal 2011 m. Lietuvos BK 100 str. neturi jokio faktinio pagrindo, nes Lietuvos pareigūnų aš nežudžiau ir nenužudžiau. 1991 07 30-31 Medininkų posto užpuolimo nevykdžiau ir jame nedalyvavau, kažkieno, kieno nors politika pasireiškianti ar pasireiškusi didelio masto sistemingais civilių asmenų ir Latvijos bei Lietuvos valstybės tarnautojų užpuldinėjimais ir žudymais man nebuvo ir iki šiol nėra žinoma.
Dėl šios priežasties aš neturėjau faktinio pagrindo ir galimybės, nebekalbant jau apie norus, remti tokią politiką.
Remdamasis aukščiau išdėstytu kaltu nesijaučiu ir neprisipažįstu, bei negaliu prisipažinti kaltu, nes nieko panašaus nepadariau, o už savo veiksmus, padarytus tarnybos Rygos OMON’e metu, jau atlikau Latvijos teismo man skirtąją bausmę, be to Rygos OMON’as veikė teritoriniu principu, t.y. Latvijos teritorijoje.“
