Advokatas, Jungtinio demokratinio judėjimo pirmininkas Kęstutis Čilinskas teigia, kad oligarchinis klanas yra taip stipriai užvaldęs tiek politines partijas, tiek teisėsaugos institucijas, kad vienintelė išeitis Lietuvai iš šitos beviltiškos situacijos yra valstybės tribunolo institucijos įkūrimas.
Taigi, kokia yra tikroji Lietuvos situacija prokuratūroje ir kodėl Lietuvai reikia valstybės tribunolo? Apie tai – „Karšto komentaro“ pokalbis su Kęstučiu Čilinsku.
-Gerb. advokate, kaip Jūs apibūdintumėte situaciją Lietuvos prokuratūros sistemoje? Kodėl vienos bylos ištiriamos, o rezonansinės – pavyzdžiui, tiek Juro Abromavičiaus susprogdinimas, tiek Vytauto Pociūno žūtis, tiek „Alitos“ privatizavimo byla, tiek galiausiai garsioji D.Kedžio dukters pedofilijos byla – „buksuoja“, nors tu ką? Gal Lietuvos prokuratūroje yra dar kitokia prokuratūra, kuri ir diktuoja, kurias bylas ištirti, kurias – „nurašyti“, o kurias – numarinti? Kaip paaiškintumėte tokią susiklosčiusią situaciją?
-Mūsų prokuratūra neveikia pagal naująjį Baudžiamojo proceso kodeksą, neveikia pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. Būtent tiek tas Konvencijos straipsnis, tiek naujasis Baudžiamojo proceso kodeksas nustato, kad byla kuo greičiausiai turi būti perduodama teismui.
Tuo tarpu prokuratūra dar nuo sovietinių laikų išliko tokia – ji nori vykdyti teisingumą. Kitaip sakant, nors Konstitucijoje parašyta, kad teisingumą pas mus vykdo teismas – teismas sprendžia, kas yra kaltas ar nekaltas ir kiek kaltas, kiek nekaltas, tai prokuratūra dar nuo sovietinių laikų nori būti to reikalo sprendėja.
Prokuratūra neveikia pagal naująjį Baudžiamojo proceso kodeksą, kuris visiškai pašalino iš prokuratūros vedamo proceso tardymo procesą – anksčiau buvo toks vadinamasis parengtinis tardymas, kuris trukdavo daugybę mėnesių ir metų, o dabar tas tardymas persikėlė į teismą – teisme turi vykti tardymas. Kitaip sakant, prokuratūros uždavinys yra surinkti kuo greičiau tiek įrodymų, kad bylą būtų galima atiduoti į teismą, ir teismas turi spręsti, kas kaltas ir kiek kaltas. Būtent teisme gynyba turėti padėti ant lėkštės savo įrodymus, prokuratūra – savo, ir įvyksta teisingumo aktas. Toks turi būti modelis pagal naująjį Baudžiamojo proceso kodeksą.
Ką tai duotų? Tai duotų labai greitą procesą. Jeigu bylos metų metais nestovėtų ikiteisminiame tyrime, jei greitai vyktų procesas, tai reikštų, kad nebūtų paslepiami įrodymai. Tuo tarpu dabar dažnai būna taip: susitariama su liudytojais, liudytojai pakeičia parodymus, liudytojai svarbiose bylose nužudomi, pabėga, išvyksta į užsienį ir pasislepia, jų nebelieka. Kitaip sakant, leidžiama numarinti bylą. Tai yra vilkinama byla tol, kol sueina patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis.
Be to, toks ilgas ikiteisminio tyrimo bylos laikymas yra susijęs su korupcija, kadangi prokuratūra, laikydama ilgai bylą, eina į derybas su kaltininkais. Kai kurie nesąžiningi pareigūnai pradeda tartis, kiek kainuotų bylą nutraukti. Taigi atsiranda didelės galimybės korupcijai, o tūkstančiai nukentėjusiųjų nesulaukia teisingumo. Nukentėjusiems svarbiausia, kad byla pasiektų teismą ir vyktų procesas, kad būtų išsiaiškinta, ar kaltas, nekaltas, kiek kaltas. Ir tai turi daryti teismas, ne prokuratūra.
Pažvelkime į tą tragišką Kauno atvejį: byla nebuvo atiduota į teismą, nors jau daugybę mėnesių visi duomenys buvo surinkti, ir seniai surinkta tiek duomenų, kad bylą būtų galima duoti į teismą. Tačiau prokuratūra vis tiek laukė – norėjo pati prokuratūra vykdyti teisingumą. Kitaip sakant, pati prokuratūra atrenka, ką duoti į teismą, o ką – neduoti. Ji dar nenori atiduoti teismui tos funkcijos – vykdyti teisingumą.
Ilgai laikydama bylas, prokuratūra leidžia paslėpti įrodymus, ir tuo ji grubiai pažeidžia Konstituciją, Baudžiamojo proceso kodeksą ir Žmogaus teisių konvenciją. Čia pasekmės liūdnos ir biudžetui – kadangi byla užtrunka apie metus laiko, vietoj to, kad truktų porą mėnesių, tai įsivaizduokit – tūkstančiai žmonių gauna atlyginimus, ir vietoj to, kad ištirtų kitas bylas, vis dar tiria tas laikomas bylas. Kitos bylos irgi nesulaukia ištyrimo – nespėjamos ištirti, žmonės pyksta – kadangi užkimšta teisėsauga niekaip nesusidoroja su tūkstančiais bylų, kurių specialiai neduodama į teismą, laukiant, kol prokuroras nuspręs čia, kas kaltas yra, vietoj to, kad teismas nuspręstų, taigi tai sukelia liūdnas pasekmes ir biudžetui.
Taigi mes turime sudėtingą situaciją: prokuratūra nenori būti toje vietoje, į kurią ją pastato įstatymas – ji vis dar nori būti sovietinė prokuratūra, kai ji buvo aukščiau teismo.
-Ir ką mes tuomet turime?
-Labai įdomią situaciją: kai prokuratūra atiduoda bylą į teismą, tai teismas, kadangi jis yra jau ne sovietinis, pradeda tirti bylą – nes jis yra tas, kuris turi nagrinėti bylą. Taigi visa tai, ką prokuratūra dvejus metus laikė ir jau maždaug atseit sudėliojo, kad teismas nuteistų, teismas, kadangi yra normalus, viską tiria iš naujo: iš naujo klausinėja visus liudytojus, iš naujo vyksta visi parodymai, parodymų tikrinimai. Ir vėl viskas brangiai kainuoja valstybei. Be to, teisme tiriant, dažnai sueina irgi senaties terminai, kadangi prokuratūra kartais tiek bylas išlaiko, kad teismas arba turi tik priimti nuosprendį, arba, jeigu tiria ir stengiasi viską išsiaiškinti, sueina senaties terminas. Kartais teismas tyčia pastatomas į ceiknotą – kad, maždaug, jeigu norite nuteisti, tai nenagrinėkite bylos ir skubiai pasirašykite, ką prokuratūra parašė. Tokios gudrybės irgi būna naudojamos.
Mes žinome atvejus, kai pagrindinėse stambiausiose korupcijos bylose, pagal Lietuvos mastelį, bylos taip ir nebuvo atiduotos į teismą – pvz., vadinamoji „Abonento“ byla taip ir nebuvo užbaigta. Politikai surado „Abonentą“, tačiau prokuratūra jo nesurado, ir byla taip pasibaigė. Prieš tai buvusių daugelio Seimo narių bylose buvo surasti įrodymai, prokuratūra pareiškė, kad „visi jų kaltės įrodymai yra“, buvo žiniasklaidoje paskelbta, kaip jie ten prašo pinigėlių už įstatymų priėmimą, viskas aišku – buvo visi korupcijos požymiai, tačiau nepaisant to, prokuratūra nusprendė, kad bylos į teismą neduos, kadangi, jų manymu, nors tie žmonės jau nebe Seimo nariai, bet jiems dar tebegalioja Seimo narių imunitetas. Na, žinote, niekaip negalima suprasti: kaip ne Seimo nariui galioja Seimo nario imunitetas? Būtent tuo motyvu prokuratūra atsisakė duoti bylas į teismą. Bet pabrėžė: „visi kaltės įrodymai yra, jie yra kalti“. Taip ir buvo pasakyta: „Jie yra kalti“. Tai yra, kad mes, prokuratūra, pripažįstam juos kaltais, bet į teismą jų neduodam. O mes puikiai žinom, kad tik teismas gali nuteisti.
Būtent toks savivalžiavimas, aiškus Konstitucijos nepaisymas iš tikrųjų atvedė prie to, kad nėra atsakomybės. Čia jau nekalbu apie tokias bylas, kaip LEO, kur švaistomos valstybės lėšos milijardais, – tokių bylų net nedrįstama pradėti. Čia iš karto subjektai išteisinami, net nepradėjus proceso.
Štai tokią turime prokuratūrą. Dabar Prezidentė ir Seimas turėtų iš esmės spręsti prokuratūros vadovybės klausimą, bet, kaip žinome, valdančioji koalicija nusprendė pasikviesti V.Uspaskich partiją į valdančiąją koaliciją. O būtent tiek V.Uspaskich, tiek kiti partijos atstovai yra patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Tai aišku, kokio prokuroro jie norėtų – jie norėtų tokio prokuroro, kuris juos atleistų nuo atsakomybės. Tai suprantama, kad dabar vyks paprasčiausios derybos – kad valdantieji išsaugo tą prokurorą, o prokuroras V.Uspaskickui eilinį kartą dovanoja neliečiamybę.
Taigi matome, kad teisėsauga yra labai stipriai veikiama politikų. Jeigu paimsime V.Uspaskich bylą, tai reikėtų priminti, kad jis buvo namų arešte – tada jis dar nebuvo joks Seimo narys, mes tada su juo turėjome dvikovą Alytuje rinkimuose į Seimą, kurią jis pralaimėjo, ir jam buvo namų areštas. Ir tada, kai iškilo klausimas, ar balsuoti už LEO, ar prieš LEO, Seime pritrūko balsų – jeigu ne Darbo partijos frakcija Seime, tai Seime nebūtų užtekę balsų balsuoti už LEO, nes buvo pateiktas alternatyvinis antiLEO mano projektas, kad ta energetikos dalis, jeigu yra pardudoama, turi būti skaidriai parduodama, kviečiant skaidrų konkursą, gaunant į biudžetą 7 milijardus litų, už kuriuos būtų galima statyti naują atominę elektrinę. Tada V.Uspaskich irgi buvo tos nuomonės. Jis buvo viešai pareiškęs ir man laišką parašęs, kad jis yra tiesiog pasibaisėjęs LEO sandoriu. Bet kai tiktai pritrūko „Maximai“ balsų, tai V.Uspaskich suprato, kad turi gerą žaidimą – jis iš karto pakeitė nuomonę: pasakė, kad LEO sandoris yra nuostabus, jo frakcija prabalsavo už LEO sandorį. V.Uspaskich tuoj pat buvo paleistas iš namų arešto, išvažiavo į Maskvą, jo byla buvo nukelta nagrinėti po Seimo ir Europos Parlamento rinkimų, t.y. byla buvo nukelta daugiau kaip pusei metų į priekį. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad vien pažadas prabalsuoti už LEO jam davė tokius dalykus, kaip galimybę pakeisti bylų terminus.
Tai reikia įsivaizduoti, kiek ta oligarchinė viršūnė kontroliuoja tą teisėsaugą – prokuratūrą, teismą, kad išsprendžiami tokie dalykai vien dėlto, kad jo frakcija Seime sutiko balsuoti už LEO sandorį?
Taigi matome, kad yra rimta problema, į ką yra orientuota teisėsauga, prokuratūra. Todėl jums ne veltui kyla klausimas, kodėl vieniems bylos keliamos, ir ypatingai ten kokiam vargšui mažiukui verslininkui, kur kas nors nori labai su juo susidoroti, o tokiems oligarchams…
-Anais laikais prokuratūrą kuravo LKP CK administracinių organų skyrius. Tada jame dirbo ir prokuratūrą, teismus, KGB, VRM sistemą kuravo Artūras Paulauskas. O kas šiais laikais kontroliuoja prokuratūrą? Ar yra kokia nors kontrolė? Gal todėl, kad nėra jokios kontrolės, prokuratūroje ir vyksta toks „bezpredelas“: ką nori tiria, ko nenori – netiria? Jau nekalbant apie politikų ar verslininkų užsakymų vykdymą… Kaip turėtų veikti prokuratūros kontrolės mechanizmas? Juk kažkam jie turėtų būti atskaitingi?
-Pagal teisės teoriją, kontroliuoja tie, kurie turi teisę skirti vadovybę. Prokuratūros vadovybės skyrime dalyvauja dvi institucijos – Seimas ir Prezidento institucija. Kontroliavimas, aišku, reiškia ne konkrečių bylų kontrolę, bet kontroliuojama turėtų būti tai, ką mes kalbėjom. Jeigu vyksta toks savotiškas atrenkamasis teisingumas, prokuratūra daugybę metų vilkina bylas, neatiduoda į teismą, turėtų būti kontroliuojama pati situacija – tie patys skaičiai, tas pats neobjektyvus procesas. Nes, pavyzdžiui, nei Prezidentė, nei Seimas negali kištis į konkrečią bylą. Tam yra teisminiai procesai ir panašiai. O tai, ką mes kalbame šiandien, tai matome, kad yra visi objektyvūs įrodymai, kad prokuratūra neveikia kaip prokuratūros institucija. Ji savo vaidmens neatlieka: esant byloje įrodymams, kad asmenys yra kalti, neatiduoda bylos į teismą. O būna ir atvirkščiai.
Mes matome ikiteisminiame tyrime taip pat aiškią tendenciją, kai teisėsaugos institucijos, įskaitant ir pačią prokuratūrą, naudojamos susidoroti su kuo nors. Pavyzdžiui, vieni verslo partneriai susidoroja su kitais – prokuratūra veikia kaip užsakymų stalas. Čia yra korupcinė veikla, korupcinės veiklos būdas, kai prokuratūros ar kitų ikiteisminio tyrimo institucijų yra paprašoma tirti verslininką, kuris pasiskundė, dėl ko nors ieško teisybės, ar pareigūną, kuris ieško teisybės. Tie pareigūnai ir tie verslininkai tiesiog persekiojami.
Tokias pagrindines kryptis turėtų Seimas analizuoti. Ir kadangi šiuo metu tai egzistuoja, viešas interesas neginamas, bylos daugybę metų vilkinamos, neatiduodamos į teismą, yra aiškių požymių, kad teisėsaugos institucijos tampa užsakymų stalais, kur tiesiog užsakoma su kažkuo susidoroti, padėti išieškoti skolas ar kažką nutildyti. Arba kad ir V.Pociūno byla – jeigu teismas du kartus liepia tirti, ir prokuratūra atsisako, netiria bylos, tai yra aiškus nenoras ieškoti kaltų asmenų tokioje byloje. Tai rodo, kad prokuratūra nenori vykdyti savo misijos. Tokius teismų sprendimus, kai prokuratūra kaltina, o teismas išteisina, galima suprasti. Tai yra normalu – visame pasaulyje prokuratūra duoda skubiai bylas į teismą, kaltina ir gali būti išteisinimai. Bet jeigu yra atvirkščiai – teismai turi raginti prokuratūrą, kad ji dirbtų savo darbą – kaltintų, tai jau, žinote, nėra žodžių…
Štai tokios tendencijos, statistika, skaičiai, tie patys besikartojantys žmogaus teisių pažeidimai iš tikrųjų ir turėtų būti kontroliuojami.
-Jeigu yra, kaip Jūs sakote, asmenys kalti, bet prokuratūra jų neatiduoda į teismą, susidorojama su verslo partneriais, tai prokurorai tam tikrais atvejais tampa kaip ir nusikaltėlių bendrininkai. Tai kas tada turi tirti prokuratūrą? Šiuo metu mes esame patinėje situacijoje.
-Iš tiesų esame beviltiškoje situacijoje. Kadangi gyvename oligarchinėje valstybėje, tai iš esmės patys didžiausi nusikaltėliai pasidaro neatsakingi. Pareiginio, ekonominio, finansinio nusikaltimo atlikėjai, iniciatoriai, organizatoriai neatsako – tai yra politikai, pareigūnai, įskaitant ir prokuratūros atstovus.
Tokiu atveju tiesiogiai į valstybės valdymą turi įsijungti, kaip Konstitucija numato, tauta, visuomenė. Tauta turi tiesiogiai valdyti, o ne per savo atstovus, kadangi atstovai neužtikrina kontrolės – daugelis jų patys yra su baudžiamosiomis bylomis prasikaltę, todėl prokuratūros niekada nekontroliuos, nes kuo blogesnė prokuratūra, tuo geriau tiems prasikaltusiems Seimo nariams. Todėl mums, tautai, reikia kurti instituciją, kuri yra ne vienoje valstybėje, – tai valstybės tribunolą, kur būtent piliečių yra renkami teisėjai, ir tada jie yra priklausomi tik nuo piliečių. Tai pati aukščiausia institucija. Taip pat renkamas vyriausiasis prokuroras, kuris užtikrina kaltinimą ir patraukimą baudžiamojon atsakomybėn pačių aukščiausių pareigūnų į tą tribunolą.
Tik tokiai sistemai veikiant galima tikėtis, kad generalinis prokuroras už aplaidumą bus patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, kad bus patraukti atsakomybėn tokie politikai, kurie organizuoja tokius sandorius, kaip LEO ir kiti.
Tai šiuo metu yra vienintelis kelias išeiti iš šitos beviltiškos situacijos. Nes dabar jie gelbsti vieni kitus – politikai, kaltinami finansinėmis machinacijomis, ateina į valdančiąją koaliciją ir gelbsti prokurorą, prokuroras gelbsti juos, ir jie visi kartu gelbsti LEO sutartį. Pagal tą sutartį išsidalinami milijardai – atiduodami „Maximos“ savininkams, ir t.t.
Taigi šitoje situacijoje reikia įsijungti tautai. Jeigu mes to nepadarome, tai belieka tiktai žiūrėti, kaip tai vyksta, ir gailėtis. Bet mes, tauta, turime turėti tam tikrus svertus.
-Turbūt ne vienam mūsų skaitytojui kils klausimas: o kaip tą valstybės tribunolą padaryti?
-Reikės siūlyti pakeitimus Konstitucijoje – referendumo keliu reikia įvesti Konstitucijoje tokią instituciją, ir tada beliks tiktai rinkimai. Tai nieko nuostabaus – yra daugybė šalių, kur renkami prisiekusieji tarėjai. Tiktai Lietuva neturi prisiekusiųjų tarėjų arba tarėjų institucijos – daugelyje Europos šalių, jau nekalbant apie Jungtines Amerikos Valstijas ir Kanadą, yra tos institucijos – yra aktyvus piliečių dalyvavimas teisingumo vykdyme. Tik pas mus nėra jokių formų – kad bent vienoje, pačioje aukščiausioje institucijoje, būtų išrinkti šie asmenys.
Tada, kaip valstybės tribunolas bus padarytas konstitucine instituciją, reikės priimti proceso įstatymą – kaip tas valstybinis tribunolas veikia, kaip vyriausiasis valstybės prokuroras traukia atsakomybėn.
Tą mums reikia būtinai sukurti. Kitaip visuomenė neturės jokių svertų. Priešingu atveju mes galime tiktai žiūrėti, skėsčioti rankomis, o ta oligarchinė viršūnė ir toliau gyvens sau ramiai, vienas kitą palaikydami, ir toliau juoksis iš mūsų – iš tautos. Bet vienąsyk, manau, jie nustos juoktis.
-Kaip supratau, Jungtinis demokratinis judėjimas ir inicijuos valstybės tribunolo įkūrimą?
-Taip, inicijuosime – rengsime projektus. Be to, reikia panaikinti senatį – nes jeigu yra senatis, jiems vėlgi gerai: jie pakeičia valdžioje čia vienas kitą septynerius metus, o septyneri metai kaip tik yra terminas patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už tuos finansinius ekonominius nusikaltimus, ir taip kairieji su dešiniaisias, vienas kitą pakeisdami, labai gražiai tarnauja tai oligarchinei sistemai.
Dvipartinė sistema – būtent toks yra jų planas. Jeigu susodinsit šiandien už stalo, tai bus viena partija – tiek kairieji, tiek dešinieji. Jie visi gins LEO sandorį, Vakarų skirstomųjų tinklų privatizavimo sandorį. Jie yra viena partija – jie gali peštis tik dėl smulkmenų, tačiau kalbant apie sistemą, tai yra vieninga sistema.
Tauta yra atsakinga, kad būtų vykdoma Konstitucija – Konstitucija turi veikti. Nes ko tikėtis iš tų politikų? Jie tik sėdi prie tų milijardų ir dalinasi – juk tuoj bus LEO bendrovės dalybos. Ir galvoja, kaip nuo mūsų apsisaugoti.
-Po Kauno įvykių dėl prokuratūros sistemos veiklos broko labai aštriai pasisakė Prezidentė Dalia Grybauskaitė – kelis pirmadienius iš eilės pas ją ant kilimėlio buvo kviečiamas generalinis prokuroras A.Valantinas. Išgirdusi, kad prokuratūra dėl D.Kedžio dukrelės tvirkinimo bylos vilkinimo nusprendė atleisti tik vieną prokurorę, o kitiems prokurorams skirtos pastabos arba papeikimai, Prezidentė iš A.Valantino pareikalavo griežtesnių sankcijų: iki antradienio – Kauno apygardos prokurorams, iki penktadienio – Generalinės prokuratūros prokurorams. Tačiau praėjo antradienis, praėjo penktadienis, dar vienas antradienis, dar vienas penktadienis, o iš Prezidentės pusės – tyla. Tyli ir generalinis prokuroras. Ką tai reiškia? Kad ir mūsų Prezidentė jau tapo šito klano įkaite, kad taip staiga atsitraukė šitoje situacijoje? Nes jeigu Seimas yra neįgalus, vienintelė, kuri, pagal Konstituciją, galėjo spręsti prokuratūros vadovų klausimą, dar buvo Prezidentė. O ji to nepadarė – paliko senąją, brokuotąją prokuratūros sistemą tekėti sena vaga.
-Prezidentė dėl generalinio prokuroro atleidimo turėjo teisę teikti teikimą Seimui. Prezidentė taip pat turi įtaką dėl generalinio prokuroro pavaduotojų atleidimo. Tačiau to nepadaryta.
Vertinant Prezidentės pareiškimus, jie visada būna geri. Pavyzdžiui, ji pasisakė prieš LEO sandorį – kad LEO sandoris yra blogas. Bet veiksmais Prezidentė pasisakė už tai, kad nereikia panaikinti LEO sandorio – tai dabar ir dalybos vyksta, „Maxima“ gaus savo dalį – apie 40 proc. kapitalo, t.y. apie 5 milijardai litų. Tai didžiuliai pinigai ir už nieką.
Lygiai taip pat Prezidentės buvo pasisakyta ir prieš monopolijas. Tačiau monopolijos kaip tik naujos ir kuriamos. Ir Prezidentė pritaria, kad būtų kuriama monopolija, sujungiant RST ir VST į vieną – tai yra šimtaprocentinė monopolija, neteisėta – ją draudžia įstatymas. Bet Prezidentė motyvuoja, kad gal bus pigesnė energija. Tačiau dar niekur taip pasaulyje nėra, kad sukūrus monopoliją, bus pigesnė energija. Monopolijų sukūrimas kaip tik yra būdas pabranginti. Ir mūsų Konstitucija draudžia monopolijas. Todėl mes turime eilinį atvejį, kai žodžiai, patikinimai visuomenei – gražūs, ir antioligarchinė kova buvo paskelbta, bet nieko neįvyko – nė vieno judesio. Vietoj to didžiausias oligarchas Baltarusijos diktatorius A.Lukašenka buvo priimtas ir su garbės sargyba pamylėtas, nepaisant to, kad jis slepia Lietuvos gyventojų žudikus.
Taigi matome, kad čia piliečiams nieko nereikėtų tikėtis. Yra vieninga oligarchinė sistema, ji veikia, visos institucijos yra tos sistemos dalis, ir mums nereikia laukti, kol Prezidentė kažką padarys, – reikia padėti jai, reikia patiems imtis viską daryti. Mes tikrai nesulauksime nė iš vieno valdžios atstovo, kad jis kažką padarytų, – jie negali to padaryti, nes turi tarnauti oligarchinei sistemai. Taip, žodžiu jie gali pasakyti vieną kitą žodį, tačiau dar nė veiksmas nebuvo atliktas.
Jeigu kalbėtume apie tai, kad Lietuvoje susikūrė oligarchinė sistema, tai Prezidentė tą pripažino, ir milijonas žmonių ją rinko, kai ji pasakė, kad „aš kovosiu prieš oligarchiją, kovosiu prieš LEO sandorį“. Tačiau tie žmonės, kurie labiausiai atsakingi už to sandorio sudarymą, nė vienas nebuvo pajudintas – tas, kas toleravo, kad tas sandoris būtų sudarytas – būtent Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos pirmininkas V.Poderys, liko savo vietoje, Konkurencijos tarybos pirmininkas, kuris irgi atsako už tai, kad tas sandoris buvo sudarytas ir kad monopolijos Lietuvoje kelias kainas, gyventojai vargsta dėl aukštų šilumos kainų, – savo vietoje.
Taip kad realios Prezidentės kovos nėra – buvo tik pažadai ir gauti rinkėjų balsai. Todėl dabar turi tik patys piliečiai galvoti, kaip pasiekti, kad nebūtų oligarchinės sistemos, ir siekti Lietuvoje įkurti valstybės tribunolą. Dabar tai turėtų būti mūsų darbas Nr.1.
-Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Giedrė Gorienė
"Karštas komentaras"
